Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-12-16 · Administracinė byla Nr. eI3-6309-983/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-12-16
Bylos Nr.
eI3-6309-983/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00209-2024-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Gediminas Užubalis, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
Pareiškėjas
J. V.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Administracinė byla Nr. eI3-6309-983/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00209-2024-2Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gruodžio 16 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. V. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja J. V. pateikė teismui skundą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. A51-200098/23(3.3.10.4E-PAS) „Dėl atleidimo nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Administraciją 2023 m. lapkričio 24 d. prašymą Nr. A50-44249/23 išnagrinėti iš naujo.

Skunde nurodo, jog 2020 m. vasario 7 d. buvo išduoti specialieji reikalavimai. 2020 m. gegužės 13 d. vykdydama specialiuosius architektūros reikalavimus su Administracija sudarė Paramos sutartį dėl infrastruktūros teritorijų įrengimo ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn, keičiant žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo rėžimą. Pagal minėtą sutartį perleido Administracijai nuosavybėn žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastro numeris (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė - 18 300 Eur. Administracija 2020 m. liepos 16 d. išdavė prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas Nr. 20/938.

Šalies argumentai

Teigia, kad prisijungimo sąlygose numatytas reikalavimas suprojektuoti savivaldybės infrastruktūrą atsirado išimtinai dėl to, kad pirminio Administracijos reikalavimo suprojektuoti ir įrengti savivaldybės infrastruktūrą vertė neatitiko tuo metu Administracijos taikomų paramos savivaldybės infrastruktūros plėtrai dydžių, todėl ji sumažino prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygose numatytus įsipareigojimus. Atsakovė galėjo sumažinti pareiškėjos įsipareigojimų apimtį numatant atitinkamus projektavimo ir statybos (įrengimo) darbus tik prie pareiškėjos valdomų sklypų, tačiau ji priėmė sprendimą palikti didesnės apimties, t. y. visos (duomenys neskelbtini) atkarpos, kurios ilgis apie 900 m. projektavimo darbus, nes tikėtina, kad tokiu būdu savivaldybės infrastruktūrai buvo sukuriama didesnė pridėtinė vertė.

Pažymi, jog įvykdžiusi visus susitarimus su Administracija, 2023 m. spalio 10 d. pateikė jai prašymą dėl atleidimo nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros mokesčio, tačiau Administracija 2023 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. A51- 174967/23(3.3.10.4E-PAS) „Dėl atleidimo nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos (duomenys neskelbtini)“ netenkino prašymo, t. y. nurodė, jog 2020 m. gruodžio 23 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-815 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo ir atleidimo nuo jos kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, kada savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka nemokama arba mokama dalimis, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 10 punktas taikomas tik tokiu atveju, kai susiekimo ir/ar inžinerinė infrastruktūra yra numatyta suprojektuoti ir įrengti bei Aprašo 18 punktas taip pat negali būti taikomas, nes paramos sutartis dėl turto perdavimo turėjo būti sudaryta po 2020 m. gruodžio 31 d.

Tvirtina, jog turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad įvykdžius prisijungimo sąlygose ir projektavimo sutartyje numatytus įsipareigojimus, bus įvykdžiusi visus, kaip objekto statytojos, įsipareigojimus, susijusius su savivaldybės infrastruktūros plėtra. Kitu atveju nebūtų pasirašiusi projektavimo sutarties ir sutikusi neatlygintinai atlikti savivaldybės viešosios infrastruktūros projektavimo darbus, jeigu būtų žinojusi, kad nepaisant šių darbų atlikimo, privalės papildomai dar sumokėti savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką. Šiuo atveju Administracija nepagrįstai pelnosi kitų asmenų, šiuo atveju pareiškėjos sąskaita, t. y. gauna turtą, kuris jai 2020 m. gegužės 13 d. buvo perleistas nuosavybėn pagal paramos sutartį, be to gauna pareiškėjos kaštais parengtą susisiekimo komunikacijų ir jų inžinerinių tinklų projektavimo rezultatą. Nepaisant to, pareiškėja dar papildomai turi atlikti įmoką pagal Savivaldybės infrastruktūros plėtros įstatymą (toliau – ir SIPĮ).

Mano, jog atlikus su Administracija suderintus veiksmus (perleidus turtą ir atlikus projektavimo darbus), iš esmės buvo pasiektas tas rezultatas, kuris savo esme atitinka Aprašo 10 punkto nurodytus kriterijus, t. y. Administracija gavo turtinę naudą infrastruktūros plėtrai, kas sudaro pagrindą atleisti pareiškėją nuo įmokos (t. y. dvigubo apmokestinimo) pagal SIPĮ. Be to, perduoto žemės sklypo ir atliktų bei perduotų projektavimų darbų pagal 2023 m. birželio 1 d. Atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktą Nr. S-14/23-1 vertė yra didesnė nei mokėtina infrastruktūros plėtros įmoka. Be to, pareiškėja žinodama, kad nepaisant atliktų projektavimo darbų turės dar kartą mokėti visą įmoką pagal SIPĮ reikalavimus, nebūtų atlikusi projektavimo darbų ir vietoje to būtų pasirinkusi tik mokėti įmoką.

Nurodo, kad Aprašo 10 punkte minimas terminas „plėtoti“ skliausteliuose yra papildomai paaiškintas, jog tiek projektavimo, tiek įrengimo darbai įeina į plėtojimo sąvoka, todėl jokiu būdu neturėtų reikšti, kad savivaldybės infrastruktūros plėtojimu gali būti laikomi tik tie atvejai, kai atliekami abu – ir projektavimo, ir įrengimo (statybos) darbai, nes projektavimas ir įrengimas (ar statyba) yra tiesiog atskiros plėtojimo stadijos. Pirmiausiai savivaldybės infrastruktūra yra suprojektuojama, o vėliau įrengiama – pastatoma. Tačiau tai nereiškia, kad infrastruktūros projektavimas arba įrengimas (statyba) savaime nėra laikomi infrastruktūros plėtojimu. Pareiškėjos atlikti savivaldybės infrastruktūros projektavimo darbai atitinka Aprašo 10 punkte numatytą išimtį, nes savivaldybės infrastruktūros projektavimas yra pirminė infrastruktūros plėtojimo stadija.

Pažymi, jog visą projektavimo sutarties vykdymo laikotarpį buvo formuojamas lūkestis, kad įvykdžius prisijungimo sąlygose numatytus įsipareigojimus ir atlikusi projektavimo sutartyje numatytus savivaldybės infrastruktūros projektavimo darbus pareiškėja bus įvykdžiusi visus su savivaldybės infrastruktūros plėtra susijusius įsipareigojimus, kuriuos reikia įvykdyti, siekiant gauti objekto statybos leidimą.

Teigia, kad gavo pirmąsias prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas 2020 m. liepos 16 d., vėliau prisijungimo sąlygos buvo tikslinamos ir skundo pateikimo dieną aktualios prisijungimo sąlygos buvo išduotos 2020 m. spalio 21 d. Tuo tarpu SIPĮ įsigaliojo tik nuo 2021 m. sausio 1 d. Pažymi, kad Administracija nurodydama, jog pareiškėjai turėtų būti taikoma savivaldybių infrastruktūros plėtros įmoka, nors pareiškėja gavo prisijungimo sąlygas ir specialiuosius reikalavimus objekto projektavimui anksčiau, nei įsigaliojo SIPĮ, pažeidžia bendrąjį teisės principą, kad įstatymas negalioja atgal. Mano, kad SIPĮ numatyti reikalavimai dėl savivaldybių infrastruktūros plėtros įmokos sumokėjimo pareiškėjai neturėtų būti taikomi.

Atsiliepimas

Atsakovė Administracija atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog pareiškėjai buvo išaiškinta, kad ne bet kokie argumentai ir įrodymai yra reikšmingi sprendžiant dėl atleidimo nuo aptariamos įmokos, tačiau būtent tokie, kurie atitinka Apraše nustatytus atvejus. Šiuo atveju pareiškėjos teikti duomenys buvo įvertinti ir nenustatyta teisinio pagrindo atleidimui nuo įmokos. Be to, pareiškėja nei teiktu prašymu, nei skundu teismui iš esmės ir neginčija, kad nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos galėtų būti atleista tik jei atitiktų Apraše nustatytus atvejus.

Pažymi, jog 2020 m. liepos 8 d. prašyme išduoti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas pareiškėja pateikė schemą su siūloma suprojektuoti ir įrengti gatve. 2020 m. rugpjūčio 13 d. prašymu pati pareiškėja siūlė pakeisti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas išbraukiant prievolę įrengti gatvės atkarpas, paliekant sąlygą tik dėl jų suprojektavimo. Iš esmės analogiškas buvo ir 2020 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjos prašymas. Taigi, nesutinka, kad prisijungimo sąlygų pakeitimas vyko Administracijos iniciatyva. Šiuo atveju dokumentai patvirtina, jog pati pareiškėja aktyviai siekė, kad iš sąlygų būtų išbraukta prievolė įrengti gatvės atkarpas, o ne sumažinta įsipareigojimų apimtis, numatant projektavimo ir statybos darbus tik prie pareiškėjos valdomų sklypų.

Tvirtina, kad 2021 m. gegužės 14 d. prašymu, į kurį buvo pateiktas minimas 2021 m. gegužės 31 d. Administracijos atsakymas, pareiškėja prašė ne išaiškinimo dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos galimo mokėjimo ateityje, bet prašė patikslinti susisiekimo komunikacijų sąlygose nurodytus terminus ir priimti derinti projektą, kurį pareiškėja buvo įkėlusi 2020 m. gruodžio mėn. į IS „Infostatybą“. Atitinkamai 2021 m. gegužės 31 d. Administracijos atsakymas yra ne išaiškinimas dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo pareiškėjai siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą projektui, bet atsakymas į pareiškėjos prašymą patikslinti susisiekimo komunikacijų sąlygose nurodytus terminus. 2021 m. gegužės 31 d. atsakymas buvo parengtas pagal tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas, atsakymo pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo. Vėliau teisinis reguliavimas keitėsi, atsirado reikalavimas ne tik projektuoti, bet ir įrengti susisiekimo ir / ar inžinerinę infrastruktūrą, kad statytojai (vystytojai) galėtų būti atleidžiami nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos. Taigi, 2021 m. gegužės 31 d. Administracijos raštas negalėjo pareiškėjai suformuoti tokio lūkesčio, kad teisinis reguliavimas nepasikeis, ar kad pasikeitus teisiniam reguliavimui, pareiškėjai vis tiek nereikės mokėti įmokos.

Tvirtina, jog tai, kad Administracija reikalavo pareiškėją vykdyti sudarytą sutartį, nereiškia, kad atsakovė ketino atleisti pareiškėją nuo infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo nepaisant aktualaus teisinio reglamentavimo. Be to, pareiškėjos minima projektavimo sutartis buvo sudaryta dar 2020 m., t. y. dar neįsigaliojus SIPĮ ir atitinkamiems poįstatyminiams teisės aktams, kurių pagrindu dabar pareiškėja siekia atleidimo nuo infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo. Be to, ir prisijungimo sąlygos pareiškėjai buvo išduotos dar iki pastarųjų teisės aktų įsigaliojimo. Taigi, neaišku, kaip pareiškėja gali teigti, jog sudarydama projektavimo sutartį ji turėjo tokį lūkestį, jog ji bus atleista nuo būsimo mokesčio mokėjimo, kai tuo metu dar nebuvo aišku, kokios bus atleidimo nuo to mokesčio mokėjimo tvarka.

Teigia, jog iš pradžių pareiškėjai buvo nustatytos prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygos, įpareigojančios ją suprojektuoti ir įrengti savivaldybės infrastruktūrą. Tačiau pačios pareiškėjos prašymu šios sąlygos buvo panaikintos ir išduotos naujos, nebereikalaujančios infrastruktūros įrengimo. Todėl nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos pagal Aprašo 10 punktą, nes ji vadovaujasi panaikintomis sąlygomis. Be to, pareiškėja nepateikė skaičiavimų, kokią infrastruktūros plėtros įmoką ji apskaičiavo. Taip pat pareiškėja pati pasirinko atlikti projektavimo darbus dar nesant aiškios situacijos dėl savivaldybių infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo ir atleidimo nuo šios įmokos sąlygų. Pareiškėja veikė savo rizika ir tą suprato bei galimai tikėjosi projektavimo darbus atlikti greičiau ir statybą leidžiantį dokumentą gauti dar iki SIPĮ įsigaliojimo.

Mano, jog pareiškėja nei logiškai, nei teisiškai nepaaiškina, kodėl prisijungimo sąlygų išdavimas lemia, kad vėlesniems teisiniams santykiams turi būti taikomos prisijungimo sąlygų išdavimo momentu egzistavusios teisės normos. Administracija išduodama prisijungimo sąlygas (2020 m.) vadovavosi jų išdavimo metu galiojančiais teisės aktais. Pareiškėjai 2023 m. pasikreipus į Administraciją su nauju prašymu – atleisti ją nuo infrastruktūros plėtros įmokos, turi būti taikomi 2023 m. galiojantys teisės aktai.

Nurodo, jog pati pareiškėja tiek savo 2023 m. lapkričio 24 d. prašyme, tiek teismui pateiktame skunde siekia įrodyti, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Aprašo 10 punktas, kuris buvo priimtas vadovaujantis SIPĮ nuostatomis panašiu metu, t. y. irgi po prisijungimo sąlygų išdavimo. Taigi, šioje vietoje pareiškėjos pozicija yra visiškai nenuosekli – pareiškėja deklaruoja tiek Lex retro non agit principo pažeidimą, taikant SIPĮ nuostatas, tiek siekia tuo pačiu metu galiojančio teisės akto taikymo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Administracijos 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. A51-200098/23(3.3.10.4E-PAS) „Dėl atleidimo nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos (duomenys neskelbtini)“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, jog pareiškėja 2020 m. liepos 8 d. pateikė prašymą išduoti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas Nr. A348-812. 2020 m. liepos 15 d. išduotos prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygos Nr. 20/938, kuriose įrašyti reikalavimai suprojektuoti ir įrengti (duomenys neskelbtini) gatvių atkarpas.

Pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 13 d. prašymu „Dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų“ (Nr. A348-981/20) prašė pakeisti 2020 m. liepos 15 d. prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas Nr. 20/938 išbraukiant prievolę įrengti (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpas, paliekant sąlygą dėl jų suprojektavimo. Pareiškėjai 2020 m. rugpjūčio 21 d. pateiktas atsakymas (Nr. A256-778/20), kad prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų Nr. 20/938 pakeitimui nepritarta.

Pareiškėja 2020 m. rugpjūčio 31 d. pateikė prašymą (Nr. A348-1027/20) pakartotinai prašydama pakeisti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas Nr. 20/938, išbraukiant prievolę įrengti (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpas, paliekant reikalavimą tik šių gatvių atkarpas suprojektuoti. Administracija 2020 m. rugsėjo 9 d. išdavė naujas prisijungimo prie susisiekimo sąlygas Nr. 20/1181, kurių reikalavimuose numatė pareiškėjai įpareigojimą iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo susisiekimo komunikacijų ir jų inžinerinių tinklų projektavimo sutarties pagrindu, Vilniaus miesto savivaldybės vardu, suprojektuoti (duomenys neskelbtini) gatvę nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki (duomenys neskelbtini) gatvės, o prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas Nr. 20/938 laikė negaliojančiomis.

Tarp Administracijos ir pareiškėjos 2020 m. spalio 12 d. pasirašyta susisiekimo komunikacijų projektavimo sutartis Nr. A326-205/20, kuria pareiškėja įsipareigojo savo lėšomis, jėgomis, medžiagomis, rizika ir atsakomybe Vilniaus miesto savivaldybės vardu užsakyti ir gauti prisijungimo sąlygas, pagal prisijungimo sąlygas atlikti (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpos nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) projektavimo darbus, t. y. parengti įstatymuose, kituose teisės aktuose, statybos techniniuose reglamentuose nustatytos sudėties ir kokybės projektinės dokumentacijos visumą, ją suderinti su kompetentingomis institucijomis, atlikti visas reikalingas ekspertizes, gauti Vilniaus miesto savivaldybės vardu statybą leidžiantį dokumentą.

Pareiškėja 2020 m. spalio 14 d. pateikė prašymą išduoti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas projektui „(duomenys neskelbtini) gatvės atkarpos nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. statybos projektas“. Administracija 2020 m. spalio 21 d. išdavė prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas Nr. 20/1503 projektui „(duomenys neskelbtini) gatvės atkarpos nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) statybos projektas“.

Pareiškėja 2020 m. spalio 19 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė pakeisti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų Nr. 20/1181 reikalavimus, numatant papildomas eismo jungtis į vystomus sklypus bei prašė reikalavimą (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpos nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) projektavimą iki statybą leidžiančio dokumento pakeisti į iki dvibučių namų pripažinimo tinkamu naudoti. Administracija 2020 m. spalio 21 d. išdavė naujas prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas Nr. 20/1533, numatant papildomas eismo jungtis į vystomus sklypus, o prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas Nr. 20/1181 laikė negaliojančiomis. Tačiau pareiškėjos prašymas nukelti (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpos projektavimo darbus iki gyvenamųjų namų pripažinimo tinkamu naudoti tenkintas nebuvo.

2023 m. gegužės 31 d. buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas Nr. LSNS-01-230531-00480 projektui „(duomenys neskelbtini) gatvės atkarpos nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) statybos projektas“.

Pareiškėja 2023 m. spalio 11 d. prašymu prašė atleisti ją nuo infrastruktūros mokesčio mokėjimo ir išduoti apie tai bylojančią pažymą.

Administracija 2023 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. A51-174967/23(3.3.10.4E-PAS) pareiškėjos prašymo netenkino ir paaiškino, kad pagal Aprašo 10 punktą, nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos atleidžiami statytojai (vystytojai), kurie iki SIPĮ įsigaliojimo dienos yra gavę Vilniaus miesto savivaldybės prisijungimo prie miesto susisiekimo komunikacijų ar savivaldybės kontroliuojamų inžinerinių tinklų valdytojų išduotas projektavimo sąlygas, kuriose buvo numatyta plėtoti (suprojektuoti ir įrengti) susisiekimo ir/ar inžinerinę infrastruktūrą, ir jas įgyvendina, tačiau prašymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą iki 2021 m. sausio 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė arba pateiktas prašymas nebuvo priimtas. Kaip matyti, pagal Aprašo 10 p. susisiekimo ir /ar inžinerinė infrastruktūra turi būti numatyta suprojektuoti ir įrengti bei turi būti įgyvendinama. Aptariamu atveju, prisijungimo sąlygose Nr. 20/1533 išduotose 2020 m. spalio 21 d., buvo nurodytas įpareigojimas pareiškėjai tik suprojektuoti, nenurodant įrengti, todėl Aprašo 10 p. negali būti taikomas. Taip pat nurodė, kad pagal Aprašo 18 punktą paramos turtu sutartis turi būti sudaryta po 2020 m. gruodžio 31 d., o pareiškėjos pateikta paramos sutartis sudaryta 2020 m. gegužės 13 d., t. y. iki 2020 m. gruodžio 31 d., todėl Aprašo 18 punktas negali būti taikomas.

Pareiškėja 2023 m. lapkričio 24 d. prašymu dar kartą kreipėsi į Administraciją, prašydama atleisti ją nuo infrastruktūros mokesčio mokėjimo ir išduoti apie tai bylojančią pažymą.

Administracija 2023 m. gruodžio 21 d. ginčijamu sprendimu Nr. (Nr. A51-200098/23(3.3.10.4E-PAS) nurodė, jog nenustatė, kad būtų pateiktos naujos, neanalizuotos aplinkybės, galinčios daryti įtaką jau pateiktai išvadai dėl neatleidimo nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos, todėl 2023 m. lapkričio 24 d. prašymo netenkino.

Pareiškėja nesutikdama su ginčijamu Sprendimu kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka – pagal savivaldybės tarybos sprendimu tvirtinamą tarifą apskaičiuojama vienkartinė įmoka, kurią savivaldybei moka Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys, pateikę prašymą gauti statybą leidžiantį dokumentą naujam statiniui statyti ar esamam rekonstruoti teritorijoje, kurioje pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus numatoma savivaldybės infrastruktūra, ir (ar) planuojantys toje teritorijoje statyti ar rekonstruoti statinį, kuris nepriklauso savivaldybės infrastruktūrai ir kuriam reikalinga savivaldybės infrastruktūra, tačiau statybą leidžiančio dokumento nereikia.

Nesutikimą su Sprendimu pareiškėja iš esmės motyvuoja tuo, kad 2024 lapkričio 24 d. prašymas dėl atleidimo nuo savivaldybių infrastruktūros plėtros mokesčio išnagrinėtas formaliai, Sprendime nebuvo pasisakyta dėl papildomai išdėstytų argumentų.

Teismas, pasisakydamas dėl nurodytų pareiškėjos argumentų, visų pirma pažymi, jog LVAT yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjekto finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, skirti įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, turi būti naudojami efektyviai, racionaliai. Vertinant, ar pagrįstai pareiškėjo kreipimasis pakartotinai nenagrinėtas / atmestas, analizuojama, ar kreipimesi pateikiami nauji faktiniai duomenys, papildomi argumentai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-37/2012, 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2120-756/2019). Vertinti, ar pateikti duomenys yra nauji ir gali daryti įtakos priimtam sprendimui, yra atsakovo kompetencija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-665-822/2015, 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-672-629/2019).

Atsižvelgiant į nurodytą teisminę praktiką, byloje bus sprendžiama, ar atsakovė turėjo teisinį ir faktinį pagrindą nagrinėti pareiškėjos 2023 m. lapkričio 24 d. prašymą kaip pakartotinį, t. y. analizuojama, ar pareiškėja į atsakovę su šiuo prašymu kreipėsi pakartotinai, ar 2023 m. lapkričio 24 d. prašyme buvo pateikti nauji faktiniai duomenys, papildomi argumentai, kurie nebuvo nurodyti ankstesniame 2023 m. spalio 11 d. pareiškėjos prašyme.

Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėja pirmą kartą į Administraciją dėl atleidimo nuo savivaldybių infrastruktūros plėtros mokesčio kreipėsi 2023 m. spalio 10 d. Administracija 2023 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. A51-174967/23(3.3.10.4E-PAS) atsakydama į pareiškėjos 2023 m. spalio 10 d. prašymą nurodė, jog asmenys nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo gali būti atleidžiami tik SIPĮ bei Apraše nustatytais atvejais. Taip pat nurodė, jog pagal Aprašo 10 punktą, nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos atleidžiami statytojai (vystytojai), kurie iki SIPĮ įsigaliojimo dienos yra gavę Vilniaus miesto savivaldybės prisijungimo prie miesto susisiekimo komunikacijų ar savivaldybės kontroliuojamų inžinerinių tinklų valdytojų išduotas projektavimo sąlygas, kuriose buvo numatyta plėtoti (suprojektuoti ir įrengti) susisiekimo ir/ar inžinerinę infrastruktūrą, ir jas įgyvendina, tačiau prašymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą iki 2021 m. sausio 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė arba pateiktas prašymas nebuvo priimtas. Kaip matyti, pagal Aprašo 10 p. susisiekimo ir / ar inžinerinė infrastruktūra turi būti numatyta suprojektuoti ir įrengti bei turi būti įgyvendinama. Aptariamu atveju, prisijungimo sąlygose Nr. 20/1533 išduotose 2020 m. spalio 21 d. buvo nurodytas įpareigojimas pareiškėjai tik suprojektuoti, nenurodant įrengti, todėl Aprašo 10 p. negali būti taikomas. Be kita ko, Administracija minėtu sprendimu išaiškino, jog pagal Aprašo 18 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, paramos turtu sutartis turi būti sudaryta po 2020 m. gruodžio 31 d., o pareiškėjos pateikta paramos sutartis yra sudaryta 2020 m. gegužės 13 d., t. y. iki 2020 m. gruodžio 31 d., todėl Aprašo 18 punktas pareiškėjos atžvilgiu taip pat negali būti taikomas.

Pareiškėja antrą kartą į Administraciją kreipėsi 2023 m. lapkričio 24 d., prašydama atleisti ją nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos. Kaip matyti, ginčijamu 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimu atsakovė nurodė, jog į analogišką pareiškėjos paklausimą, gautą 2023 m. spalio 11 d., išsamiai, remiantis teisės aktais, buvo atsakyta 2023 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. A51-174967/23(3.3.10.4E-PAS). Taip pat nurodė, jog aptariamo klausimo teisinis reguliavimas nėra pakitęs, taip pat nepateikta naujų aplinkybių, kurios sąlygotų atleidimą nuo infrastruktūros plėtros įmokos. Sprendime papildomai nurodė, kad asmenys nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo gali būti atleidžiami tik Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros įstatyme bei Apraše nustatytais atvejais. Taigi, atsakovė, atsižvelgusi į pareiškėjos pateiktus duomenis, nenustatė teisinio pagrindo atleidimui nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos aštuoniems dvibučiams gyvenamiesiems namams adresu (duomenys neskelbtini).

Teismas pažymi, kad tapačiais skundai/prašymai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys skundo/prašymo elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (žr., pvz., LVAT 2008 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Ši norma teismų praktikoje aiškinama taip, kad sprendžiant dėl jos taikymo pagrįstumo turi būti kreipiamas dėmesys ne tik į tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde/prašyme, o analizuojamas visas skundo/prašymo turinys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde/prašyme tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurie nebuvo nurodyti ankstesniame skunde (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-392/2012). Aplinkybė, kad asmuo nurodo naujas esmines aplinkybes ir pateikia su tuo susijusius papildomus įrodymus, tam tikrais atvejais gali būti vertinama kaip skundo/prašymo nauju pagrindu pateikimas (žr., pvz., LVAT 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-677/2009).

Teismas, įvertinęs pareiškėjos teiktų prašymų (2023 m. spalio 11 d. ir 2023 m. lapkričio 24 d.) turinį, sprendžia, jog jie Administracijos nepagrįstai pripažinti kaip tapatūs.

Visų pirma, iš 2023 m. spalio 11 d. prašymo turinio matyti, jog jame pareiškėja tik suformulavo reikalavimą ją kaip projekto Aštuoni dvibučiai gyvenamieji namai (duomenys neskelbtini) statytoją (užsakovę) atleisti nuo infrastruktūros mokesčio mokėjimo ir išduoti apie tai bylojančią pažymą, tačiau daugiau jokių nei faktinių aplinkybių, nei teisinių argumentų nenurodė. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė susijusius dokumentus (5 priedus). Šiuo aspektu paminėtina, jog Administracijos 2023 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. A51-174967/23(3.3.10.4E-PAS) (kuriuo buvo išnagrinėtas 2023 m. spalio 11 d. prašymas) galėjo būti apskųstas teismui per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos, tačiau pareiškėja šia teise nepasinaudojo, todėl minėtas sprendimas yra nenuginčytas ir galiojantis. Vietoje to, pareiškėja 2023 m. lapkričio 24 d. pateikė dar vieną prašymą viešojo administravimo subjektui dėl atleidimo nuo savivaldybių infrastruktūros plėtros mokesčio.

Visgi, įvertinus 2023 m. lapkričio 24 d. prašymo turinį matyti, jog jame pareiškėja ne tik suformulavo reikalavimą atleisti ją nuo infrastruktūros mokesčio mokėjimo ir išduoti apie tai bylojančią pažymą, tačiau ir pateikė išsamius savo prašymo argumentus, nurodė naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodžiusi 2023 m. spalio 11 d. prašyme, pateikė papildomus įrodymus (12 priedų). Kaip matyti, pareiškėja 2023 m. lapkričio 24 d. prašyme vertino, jog jai buvo išduotos prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygos pagal kurias pareiškėja turėjo suprojektuoti ir įrengti savivaldybės infrastruktūrą, todėl jos vertinimu jos atžvilgiu turėtų būti taikomas Aprašo 10 punktas. Be to, pareiškėja 2023 m. lapkričio 24 d. prašyme nurodė, kad ji yra įvykdžiusi Prisijungimo sąlygose ir Projektavimo sutartyje numatytus įsipareigojimus dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros. Pareiškėja 2023 m. lapkričio 24 d. prašyme kėlė klausimus susijusius Administracijos 2021 m. gegužės 31 d. rašte Nr. A51- 46788/21(2.9.4.9E-INF) nurodytomis aplinkybėmis, t. y., jog minėtu raštu atsakovė atsisakė pratęsti savivaldybės infrastruktūros projektavimo darbų terminą, nes tai, pasak atsakovės, sukeltų poreikį išduoti naujas prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas, o tokiu atveju pareiškėjai būtų kilusi pareiga mokėti savivaldybių infrastruktūros plėtros įmoką pagal SIPĮ reikalavimus, nes būtų netaikomas Aprašo 10 punktas. Taigi, tokie teiginiai pareiškėjai sukėlė lūkestį, kad jai nekils pareiga mokėti savivaldybių infrastruktūros plėtros įmokos. Taip pat pareiškėja 2023 m. lapkričio 24 d. prašyme kėlė klausimus susijusius su SĮPĮ ir Aprašo nuostatų taikymu, t. y. pasak pareiškėjos, ji prisijungimo sąlygas ir specialiuosius reikalavimus objekto projektavimui gavo anksčiau, nei įsigaliojo SIPĮ, kas jos vertinimu pažeidžia bendrąjį teisės principą, kad įstatymas negalioja atgal (Lex retro non agit). Teigė, kad Administracija nurodydama pareiškėjai taikyti reikalavimus, kurie negaliojo Objekto specialiųjų reikalavimų išdavimo metu, pažeidžia Statybos įstatymo 24 str. 24 d.

Atsižvelgus į tai, teismo vertinimu, Administracija nepagrįstai pareiškėjos 2023 m. lapkričio 24 d. prašymą vertino kaip tapatų ir iš esmės jo nenagrinėjo, o ginčijamame Sprendime tik formaliai konstatavo, kad prašymas analogiškas ir netenkinamas. Todėl ginčijamas Sprendimas, kuriuo atsakyta į pareiškėjos 2023 m. lapkričio 24 d. prašymą, negali būti laikomas išsamiu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 5 punktas.

Pažymėtina, jog VAĮ 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A402-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota LVAT praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr. pvz. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr. pvz. LVAT 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą suinteresuotam asmeniui pateikti objektyvią, teisingą ir išsamią informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015, LVAT 2021 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R-23-556/2021).

Būtent Administracijai, kaip viešojo administravimo subjektui, kyla pareiga tinkamai pagrįsti atsakymus į keliamus klausimus, t. y. atsakyme turi būti nurodomos reikšmingos faktinės aplinkybės, atsakyta į skunde suformuluotus argumentus, paaiškintas teisinis reglamentavimas. Be to, teisinis pagrindas ir motyvai turi būti aiškūs ne tik atsakymą ar sprendimą priėmusiam subjektui, bet ir prašymą teikusiam asmeniui.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors atsakovė atsiliepime į skundą pateikė išsamius argumentus dėl susiklosčiusios situacijos, pvz. dėl SIPĮ ir Aprašo nuostatų taikymo, dėl pareiškėjos keliamų klausimų apie prisijungimo sąlygas bei projektavimo sutartį, apie Lex retro non agit principo taikymą, tačiau šių aplinkybių atsakovė ginčijamame Sprendime nenurodė. Šiuo aspektu paminėtina, jog pagal LVAT nuosekliai formuojamą teismų praktiką, viešojo administravimo subjekto atsiliepime ar procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai (net jei būtų išsamūs) ir duomenys negali pakeisti imperatyvių reikalavimų, kad sprendimo motyvai turi būti pačiame sprendime (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-2692/2011; 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Taigi, prieš tai paminėta teismų praktika patvirtina, kad atsakovo atsiliepime nurodyta papildoma informacija, net jei ji būtų išsami, negali pakeisti imperatyvių reikalavimų, kad atsakovo sprendimo motyvai turi atsispindėti pačiame ginčijamame Sprendime.

Administraciniame teisme nagrinėjamos bylos dėl administracinio akto teisėtumo ribas apibrėžia ne tik pareiškėjo suformuluotas skundo dalykas, bet pirmiausiai procesas, kuris vyko viešojo administravimo institucijoje, kurios sprendimas, veiksmai ar neveikimas yra skundžiami administraciniam teismui, t. y. administraciniame teisme nagrinėjamos bylos ribas apibrėžia suinteresuoto asmens kreipimasis dėl tam tikro sprendimo priėmimo ir viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas ar atlikti veiksmai. Administracinis teismas sprendžia dėl administracinių sprendimų ar veiksmų teisėtumo atsižvelgdamas į tai, koks prašymas buvo paduotas institucijai ir kokį sprendimą turėjo teisę priimti institucija nagrinėdama jai paduotą prašymą, ar priimtas sprendimas atitinka aukštesnės galios teisės aktus, ar šis sprendimas priimtas surinkus pakankamai faktinių duomenų, ar nagrinėjant klausimą nebuvo pažeistos procedūrinės taisyklės, o kartu ir besikreipiančio asmens teisės. (žr. pvz., LVAT 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-704-602/2018).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Administracija Sprendimu nepagrįstai pareiškėjos 2023 m. lapkričio 24 d. prašymą vertino kaip tapatų ir iš esmės jo nenagrinėjo, kadangi Sprendime nepateiktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos 2024 m. lapkričio 24 d. prašymu dėl atleidimo nuo savivaldybių infrastruktūros plėtros mokesčio, vertinimas, todėl yra pagrindas jį panaikinti ir įpareigoti Administraciją iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2023 m. lapkričio 24 d. prašymą bei pateikti jai teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėja skunde nurodė, kad prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau byloje iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė duomenų, kad pareiškėja be sumokėto žyminio mokesčio būtų patyrusi kitų bylinėjimosi išlaidų, bei nepateikė įrodymų, kad negalėjo pateikti minėtų duomenų dėl techninių kliūčių (Liteko veiklos strigimo 2024-12-01), todėl šiuo atveju pareiškėjai priteistinas tik sumokėtas žyminis mokestis – 23 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133–134 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjos J. V. skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. A51-200098/23(3.3.10.4E-PAS) „Dėl atleidimo nuo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos (duomenys neskelbtini)“.

Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pareiškėjos 2023 m. lapkričio 24 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

Priteisti pareiškėjai J. V. iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 23 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-ŠipkauskienėSigita FomičiovaGediminas Užubalis