- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-27
- Bylos Nr.
- A-2120-756/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01392-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Audrius Bakaveckas, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. S. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2928 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas) ir VSDFV įpareigoti grąžinti jam 2010–2013 metais neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
2. Pareiškėjas skunde nurodė:
2.1. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam neišmokėta ir negrąžinta 1 639,93 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis. VSDFV Utenos skyrius 2016 m. gruodžio 22 rašte Nr. (10.126) R3-55404 nurodė, jog dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatų taikymo sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos kompensavimui teisinio pagrindo nėra. VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. (6.5) I-576 netenkinto jo skundo dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies grąžinimo.
2.2. Pareiškėjas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir faktams, 2017 m. balandžio 4 d. kreipėsi į VSDFV su prašymu grąžinti jam 2010–2013 metais neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2928 nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo prašymą, todėl Sprendimas turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė:
3.1. 2016 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV su skundu dėl 2010–2013 metais neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies grąžinimo. VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. (6.5) I-576 jo prašymas netenkino, pažymėdamas, kad 2010–2013 metais pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos jam nebuvo taikomos, nes tais metais pareiškėjas neturėjo draudžiamųjų pajamų. 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymo 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymu pakeisti tik Kompensavimo įstatymo 2 ir 4 straipsniai, nustatant naują pensijų kompensavimo terminą.
3.2. Nei VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. (10.126) R3-55404, kuriuo išspręstas pareiškėjo prašymo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo klausimas, nei VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. (6.5) I-576, kuriuo patvirtintas VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. rašto teisėtumas ir pagrįstumas, nėra nuginčyti. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. prašyme nenurodė naujų aplinkybių ir nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (6.5) I-576 pagrįstumu. Pareiškėjo skundo reikalavimas – įpareigoti grąžinti pareiškėjui 2010–2013 metais neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, nesusijęs su skundžiamu VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2928, o yra išvestinis iš VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. (10.126) R3-55404 ir VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2928, kuris nėra šios administracinės bylos dalykas.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių su prašymu dėl kompensacijos už pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimą išmokėjimo. VSDFV Utenos skyrius 2016 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (10.126) R3-55404 „Dėl kompensuojamos sumos išmokėjimo“ pareiškėjo prašymo netenkino. VSDFV 2017 m. sausio 30 d. raštu Nr. (6.5) I-576 VSDFV Utenos skyriaus sprendimą, įformintą 2016 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (10.126) R3-55404 „Dėl kompensuojamos sumos išmokėjimo“, paliko nepakeistą. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. pakartotinai kreipėsi į VSDFV su prašymu jam išmokėti 2010–2013 metais negrąžintą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2928 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą“ pareiškėjo prašymą atsisakė nagrinėti Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 „Dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Taisyklės) 30 punkto pagrindu.
6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymo turinio matyti, jog prašydamas kompensuoti valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos nepriemoką jis remiasi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymu. Teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo, įsigaliojusio 2014 m. gegužės 22 d., 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog šis įstatymas taikomas asmenims, kuriems valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, išankstinės senatvės pensijos ar valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensijos buvo mokamos sumažintos dėl įgyvendinant Laikinąjį įstatymą taikyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio. Kadangi pareiškėjas yra pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjas, teismas vertino, kad jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo, įsigaliojusio 2014 m. gegužės 22 d., nuostatos netaikytinos.
7. Atsižvelgdamas į tai, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendimas, įformintas 2016 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (10.126) R3-55404 „Dėl kompensuojamos sumos išmokėjimo“, kuriuo išspręstas pareiškėjo prašymo dėl kompensacijos už pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimą išmokėjimo klausimas, nėra nuginčytas, įvertinęs aplinkybę, jog naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtą sprendimą, 2017 m. balandžio 4 d. pareiškėjo prašyme nepateikta, teismas sprendė, kad VSDFV sprendimas, įformintas 2017 m. gegužės 10 d. raštu Nr. (6.5) I-2928 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą“, laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjo skundą atmetė.
III.
8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo:
8.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenagrinėjo pareiškėjo nurodytų naujų aplinkybių, patvirtinančių VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (6.5) I-576 apskundimo termino praleidimo priežastis. Pagal pareiškėjo 2018 m. gegužės 16 d. pateiktus naujus faktinius duomenis turėtų būti atnaujintas VSDFV 2017 m. sausio 30 d. rašto Nr. (6.5) I-576 apskundimo terminas. Iš VSDFV turėtų būti priteisti už 2010–2013 metus paimti iš pareiškėjo pensijos 1 639,93 Eur, taip pat 5 proc. metinės palūkanos nuo 1 693,93 Eur sumos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos.
Atsiliepimas
9. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime nurodo:
9.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde reiškia naujus reikalavimus, kurių nebuvo pareiškęs skunde pirmosios instancijos teismui.
9.2. Pareiškėjo reikalavimas grąžinti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo 2010–2013 metais negautą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka buvo išnagrinėtas VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. (6.5) I-576. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytais terminais ir tvarka nei VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. rašto (sprendimo) Nr. (10.126) R3-55404, nei VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (6.5) I-576 teismui neskundė. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. prašyme nenurodė naujų aplinkybių ir nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (6.5) I-576 pagrįstumu, todėl VSDFV remdamasi Taisyklių 30 punktu ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo kartotinį prašymą.
9.3. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas yra pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjas, teisingai nustatė, jog šiuo atveju nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojusio Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo nuostatos netaikytinos. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendimas, įformintas 2016 m. gruodžio 22 raštu Nr. (10.126) R3-55404 „Dėl kompensuojamos sumos išmokėjimo“, kuriuo išspręstas pareiškėjo prašymo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo klausimas, nėra nuginčytas, ir įvertinęs aplinkybę, jog naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtą VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-576, pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašyme nepateikta, pagrįstai nusprendė, jog VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2928 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą“, laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2928 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo VSDFV grąžinti pareiškėjui 2010–2013 metais neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
Žemesnės instancijos teismas
11. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatavęs VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2928 teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
12. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.
13. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017 ir kt.). Vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų reikalavimų, susijusių su termino apskųsti VSDFV 2017 m. sausio 30 d. raštą Nr. (6.5) I-576 atnaujinimu ir 5 proc. metinių palūkanų nuo 1 693,93 Eur sumos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos priteisimo, nenagrinėja.
15. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad klausimas dėl termino skundui dėl VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (10.126) R3-55404 ir VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (6.5) I-576 panaikinimo atnaujinimo buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-9-575/2018, kurioje įvertintos pareiškėjo nurodytos skundo padavimo praleidimo priežastys – tuo metu, kai buvo priimtas VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimas, pareiškėjas dar nežinojo naujų faktinių duomenų, dėl kurių būtų galėjęs apskųsti šį sprendimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo taip ir nenurodė, kokios priežastys (nauji faktiniai duomenys) nulėmė įstatyme įtvirtinto termino praleidimą.
16. Šios nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2928 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą“, kuriuo atsakovas vadovaudamasis Taisyklių 30 punktu atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą išmokėti jam 2010–2013 metais negrąžintą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį kaip kartotinį prašymą.
17. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 5 dalyje (ginčui aktuali įstatymo redakcija) numatyti atvejai, kuomet prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas. Vienas iš tokių prašymo ar skundo nagrinėjimo atsisakymo pagrindų yra atvejis, kai paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Toks pat pagrindas numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių ir prašymo, skundo ar kito kreipimosi priėmimo faktą patvirtinančio dokumento formos patvirtinimo“ (toliau – ir Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklės) 12 punkte, pagal kurį prašymas, su kuriuo tas pats asmuo per vienus metus kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, kurį institucija jau išnagrinėjo ir pateikė atsakymą, arba jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmęs teismas, pakartotinai nenagrinėjamas, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo užregistravimo institucijoje praneša asmeniui nenagrinėjimo priežastis. Taisyklių 30 punkte numatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu Valdyba arba teismas jau yra priėmę sprendimą tuo pačiu klausimu ir pareiškėjas nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtą sprendimą. Apie sprendimą nenagrinėti skundo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo / sužinojimo apie priimtą teismo sprendimą pranešama pareiškėjui.
18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad tapatus prašymas viešojo administravimo subjektui gali būti pateikiamas, tačiau jis turi būti pagrįstas naujomis aplinkybėmis ar papildomais argumentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-869-756/2015). Draudimas vykdyti pakartotinę administracinę procedūrą netaikomas tais atvejais, kai asmens pakartotinis prašymas priimti sprendimą yra ne dėl to paties dalyko ir / ar ne tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-762/2014; 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438- 736/2014). Vertinant, ar pagrįstai pareiškėjo kreipimasis pakartotinai nenagrinėtas, analizuojama, ar kreipimesi pateikiami nauji faktiniai duomenys, papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-37/2012). Be to, turi būti kreipiamas dėmesys ne tik į tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde, o analizuojamas visas skundo turinys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurių nebuvo nurodyta ankstesniame skunde (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-392/2012).
19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. prašymu kreipėsi į Valdybą, prašydamas išmokėti jam 2010–2013 metais negrąžintą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Pareiškėjas nurodė, kad neišmokėta pensijos suma jam turi būti grąžinta, nes senatvės pensijos priedas yra bazinės pensijos priedas.
20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertino aspektu, įvertinusi nutarties 5–7 punktuose išdėstytas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktą jų teisinį vertinimą, sutinka tiek su atsakovo, tiek su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymas išmokėti jam 2010–2013 metais negrąžintą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį vertintinas kaip prašymas atlikti pakartotinę administracinę procedūrą, kas pagal teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką yra neleistina. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas dėl prašymo grąžinti neišmokėtą pensijos dalį į VSDFV ir į VSDFV Utenos skyrių kreipėsi 2016 m. gruodžio 15 d., 2016 m. gruodžio 30 d. prašymais / skundais, į kuriuos buvo atsakyta nurodant, jog kompensuoti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nėra teisinio pagrindo. VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. (10.126) R3-55404 ir VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. (6.5) I-576, kuriais buvo atsakyta į minėtus pareiškėjo prašymus / skundus nėra nuginčyti ABTĮ nustatyta tvarka, todėl laikytini galiojančiais ir galutiniais pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už 2010–2013 metus grąžinimo.
21. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.