Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. Atsakovės atstovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Vilniaus PN kalinimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų gyvenamųjų patalpų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1 papunktis) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 papunktis).

EŽTT praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad: 2015 m. rugsėjo 9d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-902(1) „Dėl nuteistųjų nubaudimo“, pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje (toliau – ir KTP) Nr. 1K (plotas – 13, 05 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,65 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos); 2015 m. spalio 7 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 7-275 „Dėl nuteistųjų perkėlimo į būrius“, pareiškėjas iš 6-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 409 buvo perkeltas į drausmės grupės gyvenamąją patalpą Nr. 3D. 6-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 409 plotas yra 29,73 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos. KTP Nr. 3D plotas – 15,44 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,69 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos; 2015 m. spalio 12 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 56-1202(1) „Dėl nuteistojo atskiro arba izoliuoto laikymo“, pareiškėjas buvo apgyvendintas KTP Nr. 17K (plotas – 14,99 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,69 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos); 2016 m. sausio 25 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-73(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“, pareiškėjas buvo apgyvendintas KTP Nr. 11D (plotas – 19,45 kv. m (sanitarinio mazgo plotas 1,71 kv. m), įrengtos 4 miegamosios vietos); 2016 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 56-1124(1) „Dėl nuteistojo atskiro arba izoliuoto laikymo“, pareiškėjas buvo apgyvendintas KTP Nr. 9D (plotas – 14,23 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,72 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos); 2016 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-804(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“, pareiškėjas buvo apgyvendintas KTP Nr. 14K (plotas – 13,5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,68 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos); 2017 m. vasario 27 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-154(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“, pareiškėjas buvo apgyvendintas KTP Nr. 4K (plotas – 13,55 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,57 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos); 2018 m. balandžio 20 d. Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 28-215(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“, pareiškėjas buvo apgyvendintas KTP Nr. 3K (plotas – 13,64 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,63 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos) (b. l. 16–17, 22–42).

Atsakovės atstovas paaiškina, kad šiuo metu Vilniaus PN neturi galimybių nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno gyvenamosiose patalpose, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Atkreipia dėmesį, kad paskirstydami nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teises aktų nustatytas gyvenamasis plotas.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad jei atsakovės atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ p.) (žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018). Taigi šiuo atveju teismas apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, atsižvelgia į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą jos plotą.

Pažymėtina, jog atsakovės atstovas nepateikė duomenų apie bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 304 plotą ir joje įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Tačiau teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis teisme yra ne viena byla, kurioje atsakovės atstovas pateikė duomenis apie Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 304.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalį, faktai nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2733-789/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01333-2018-4) konstatavo, kad Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 304 plotas – 32,59 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų (teismo sprendimas įsiteisėjo 2018 m. spalio 23 d.). Kitoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3844-596/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02393-2018-1) konstatavo, kad Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 304 įrengta 10 miegamųjų vietų (teismo sprendimas įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 13 d.).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad neturi pagrindo abejoti teismų konstatuotais faktais bei atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamąsias patalpas, kuriose ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjas, jų plotus, bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, pareiškėjui bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 304 ir 409 tekdavo nuo 3,26 kv. m iki 3,30 kv. m, o kamerų tipo gyvenamosiose patalpose: Nr. 1K, 3K, 4K, 14K, 17K, 3D, 9D, 11D, tekdavo nuo 4,35 kv. m iki 5,14 kv. m. Pažymėtina, kad net ir neįtraukus į kamerų tipo gyvenamųjų patalpų ploto apskaičiavimą sanitarinio mazgo užimamo ploto, matyti, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekdavo teisės aktuose numatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m gyvenamasis plotas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. buvo kalinamas Vilniaus PN pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 – 11¹.2 papunkčiuose nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus, o S. S. teiginiai, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl privatumo neužtikrinimo

Pareiškėjas skunde nurodo, kad atliekant gamtinius reikalus, pareigūnai sumąstę atidarydavo tualeto duris ir patikrindavo ką asmuo, esantis tualete, veikia.

Akcentuotina, kad pareiškėjas neindividualizuoja ir nedetalizuoja šio skunde nurodyto teiginio, nenurodo nei kada, nei kokie pareigūnai galimai netinkamai su juo elgėsi, todėl teismas jį laiko neįrodytu, nepagrįstu ir jo nevertina, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Atsakovės atstovas pabrėžia, kad nors teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti pertvaras dušinėse, tačiau siekdamas nuolat gerinti nuteistųjų kalinimo sąlygas Vilniaus PN jau įrengta dušų su sienelėmis. Atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 47–48).

Dėl privatumo naudojantis dušu nurodytina, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpų įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvarų. Pagal LVAT praktiką, kadangi sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (pvz., žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

HN 134:2015 44 nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodo kiek kartų per savaitę jis naudodavosi dušu, todėl teismas atsižvelgia į teisės aktų nuostatas apskaičiuodamas kiek kartų pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. 157 kartus nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu Vilniaus PN.

Dėl ventiliacijos, grotų ir higienos sąlygų

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad gyvenamosios patalpos nėra mechaniškai vėdinamos, todėl jose nėra kuo kvėpuoti, labai karšta, o žiema – šalta ir drėgna. Teigia, kad gyvenamųjų patalpų langai su grotomis, todėl nepraleidžia dienos šviesos ir oro iš lauko. Duše dažnai nebūdavo karšto vandens.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 13 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-4598-463/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03134-2018-5) pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo. Šioje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2017 m. liepos mėn. iki skundo teismui pateikimo dienos, t. y. 2018 m. rugsėjo 17 d. Šioje byloje pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino dėl neužtikrintos ventiliacijos ir temperatūros gyvenamosiose patalpose. Minėtas teismo sprendimas dar neįsiteisėjęs.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, dėl ventiliacijos ir temperatūros neužtikrinimo gyvenamosiose patalpose, nuo 2017 m. liepos mėn. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. paliekama nenagrinėta. Taigi teismas šioje byloje nagrinės pareiškėjo S. S. skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo, kildinamos iš tinkamos ventiliacijos ir temperatūros neužtikrinimo Vilniaus PN, nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2017 m. liepos mėn.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunktis nustato, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Šių taisyklių 11.8 papunktyje nustatyta, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpose vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovas nurodo, kad Vilniaus PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Paaiškina, jog atsižvelgdamas į nuolatinį draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų patekimą per langus bei siekdamas užtikrinti nuteistųjų saugumą, priėmė sprendimą - bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas apsaugoti grotomis iš lauko pusės. Nurodo, kad grotų įrengimas ant langų yra inžinerinė priemonė, stabdanti draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų patekimą į pataisos įstaigų teritoriją.

Nagrinėjamu atveju akcentuotina, jog pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokiose patalpose t. y. bendrabučio ar kameros tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose jis kalėjo langai buvo netinkami vėdinimui. Taip pat akcentuotina, jog teisės aktai įpareigoja institucijas, kuriose atliekama laisvės atėmimo bausmė, sudaryti galimybę išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Kaip matyti, paprastai gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, t. y. natūraliu būdu, be to Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose dar ir įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos, todėl pareiškėjo argumentai, kad Vilniaus PN gyvenamosios patalpos nėra mechaniškai vėdinamos, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas taip pat daro išvadą, kad atsakovės atstovui teisės aktai nustato galimybę apsaugoti langus iš lauko pusės grotomis, todėl šiuo atveju Vilniaus PN neteisėti veiksmai nenustatyti.

HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.7 papunktyje nustatyta, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

Pažymėtina, jog pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad gyvenamosiose patalpose labai karšta, o žiema – šalta ir drėgna. Konkrečiai nenurodo, kada, kuriais metais ir kokiose bendrabučio ar kameros tipo gyvenamosiose patalpose jam buvo netinkama temperatūra, apšvietimas. Nedetalizuoja, kokiu laikotarpiu ir kuriose bendrabučio ar kameros tipo gyvenamosiose patalpose jam kalint duše nebūdavo karšto vandens, o iš atsakovės atstovo fotonuotraukų matyti, kad Vilniaus PN dušai yra tvarkingi (b. l. 46–51).

Akcentuotina, kad kreipimosi į įstaigos administraciją ar atitinkamas institucijas (pvz., Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos) aspektas yra svarbus tuo, kad jos sužinojusios apie tam tikrų reikalavimų, šiuo atveju higienos normų galimą nesilaikymą, gali imtis veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, imtis veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas S. S. skunde nenurodo, kad ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ar Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl neužtikrinto apšvietimo, temperatūros ar kitų higienos normų reikalavimų nesilaikymo Vilniaus PN kalinimo metu. Teismo nuomone, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl gyvenamųjų patalpų apšvietimo ir oro temperatūros bei karšto vandens dušuose, laikytini subjektyvia nuomone ir neįrodytomis aplinkybėmis, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Pareiškėjas nurodo, kad kalinimo sąlygos Vilniaus PN jam sukėlė fizinius skausmus ir papildomus psichologinius išgyvenimus, nukentėjo jo orumas ir reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nenustatyta, jog atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas yra ne kartą kreipęsis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN. Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus PN jau yra įrengtų dušų su sienelėmis.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirto pažeidimo trukmę, pripažinta, kad S. S. dėl nustatyto pažeidimo (157 kartus neužtikrinus privatumo naudojantis dušu) galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Taigi, reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už kalinimą neužtikrinant privatumo naudojantis dušu iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 7 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 200 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 200 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 105 straipsnio 4 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. skundą patenkinti iš dalies.

Pareiškėjo S. S. skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, dėl ventiliacijos ir temperatūros neužtikrinimo gyvenamosiose patalpose, nuo 2017 m. liepos mėn. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. palikti nenagrinėtą.

Priteisti pareiškėjui S. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.