- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-13
- Bylos Nr.
- I-4598-463/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03134-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–10), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir VPN), 5 500,00 Eur neturtinei žalai, patirtai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginti.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos mėn. iki skundo teismui pateikimo dienos, t. y. 2018 m. rugsėjo 17 d. buvo laikomas VPN netinkamomis kalinimo sąlygomis. VPN įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai yra per maži, juose kartu būna iki 200 nuteistųjų, todėl dėl vietos trūkumo pareiškėjui varžoma jo teisė sportuoti, vaikščioti, žaisti futbolą, krepšinį ir kitus žaidimus. Tuose pasivaikščiojimo kiemeliuose net nėra įrengta atskirų aikštelių nurodytiems žaidimams žaisti. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo leista būti tik 4 val. per parą, kai rekomenduojama, kad nuteistieji per dieną 8 val. turi praleisti lauke. Teigiama, kad pareiškėjas diskriminuojamas kitų nuteistųjų, buvusių pareigūnų atžvilgiu, kadangi jiems yra suteiktos privilegijos (nuo ryto iki vakaro gali būti lauke, nevaržomai žaisti krepšinį, jiems leidžiama degintis, o kitus nuteistuosius už tai baudžia, surašant tarnybinius), kurių negauna likusieji nuteistieji. Nurodoma, kad VPN esantis gardas, kuriame padaryta rūkymo vieta, yra per mažas ir nesutalpina visų norinčių rūkyti, todėl susidaro didelės eilės. Nurodo, kad prie to gardo dalija korespondenciją, todėl pareiškėjui tenka kvėpuoti tabako dūmais ne savo noru. Tuo VPN pažeidžia teisės aktų reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad draudžiama rūkyti tose patalpose, kur būna ir nerūkantieji asmenys. Pareiškėjas taip pat nepatenkintas ir dėl to, kad VPN yra įrengti tik 2 telefonai, ir dėl to prie jų visada susidaro didelės eilės. Gyvenamosiose patalpose nėra ventiliacijos, vasarą būna labai karšta (temperatūra siekia virš 30°C šilumos), nėra džiovyklos drabužiams pasidžiauti, rūkyklos, virtuvėje nėra kriauklės, todėl indai plaunami prausykloje. Anot pareiškėjo, VPN sanitarinis mazgas neatitinka higienos normų reikalavimų, kadangi nėra klozeto, o tik skylė. Nurodė, kad VPN įrengtos kenksmingos ir degios lubos, nėra priešgaisrinių čiaupų, įspėjamųjų ženklų, kaip imitacija įrengti priešgaisriniai jutikliai. Avarinis išėjimas tik vienas, o ant langų uždėtos grotos. VPN nėra užtikrinta apsauga nuo triukšmo. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė depresiją, dvasinius išgyvenimus, stresą, diskriminaciją, todėl jo prašoma priteisti neturtinės žalos suma yra pagrįsta.
Ruošiantis teisminiam nagrinėjimui pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus (b. l. 49–54), kuriais iš esmės palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas VPN atsiliepime (b. l. 30–34) nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pasivaikščiojimų kiemelis yra erdvus, kieme įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius nuteistiesiems, teisės aktais nėra nustatyti plotų reikalavimų normatyvai. Dažniausiai pasivaikščiojimų kiemas dažnai būna apytuštis. VPN paprastosios grupės nuteistiesiems kasdien skiriama 4 val. pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje. Pareiškėjui nustatyta pareiga tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamąją) ir pasivaikščiojimo vietas. Nuteistieji (buvę valstybės tarnautojai) gyvena II-jame gyvenamajame korpuse, jiems įrengtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis ir taip pat kaip likusiems nuteistiesiems patvirtintas grafikas. I-ojo gyvenamojo korpuso 1-o nuteistųjų būryje gyvena valgykloje bei ūkiniame aptarnavime dirbantys nuteistieji, kurie pasivaikščioti turi teisę pagal jiems patvirtintą grafiką. Kadangi jiems tenka judėti nuolat, jie į lauką dienos metu išeiti gali bet kada. Reabilitacijos grupėje gyvena nuteistieji, kurie gydosi nuo priklausomybių, šie nuteistieji gyvena III-jame gyvenamajame korpuse įrengtuose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Jie visą dieną yra užimti, dirba su psichologinės tarnybos specialistais. Jiems įrengtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis. Atsižvelgiant į intensyvius užsiėmimus, jie turi tiek pat laiko pasivaikščioti lauke, kiek ir visi likusieji nuteistieji. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl diskriminacijos jo atžvilgiu yra nepagrįsti. VPN draudžiama rūkyti gyvenamosiose patalpose ir bendro naudojimo patalpose. Tam yra iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, visi nuteistieji informuoti ir žino apie šį draudimą. I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems prie įėjimo į I-ą gyvenamąjį korpusą įrengtas specialus kiemelis lauke, kuriame nuteistieji turi teisę bet kada išeiti parūkyti, kuris yra atskirtas nuo likusio I-o gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimų kiemo, kuriame pagal nustatytą grafiką išeina pasivaikščioti nuteistieji, ir yra pakankamai erdvus. Šiame kiemelyje šalia kontrolės ir praleidimo punkto Nr. 3 įrengti taksofonai. Nuteistieji šalia taksofonų nerūko, o rūko priešingame šio kiemelio kampe, todėl pareiškėjas negalėjo kvėpuoti tabako dūmais, nebent specialiai stovėtų šalia rūkančių asmenų. Šiuo metu kiekviename I-ojo gyvenamojo korpuso aukšte įrengti taksofonai nuteistiesiems, todėl nuteistiesiems nebūtina naudotis kiemelyje įrengtais taksofonais. VPN tinkamai vykdo savo pozityvią pareigą užtikrinti, kad nerūkantys nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Teisės aktuose nenumatyta, kad nuteistųjų būriams pagal galimybes įrengtose virtuvėlėse būtų tiekiamas vanduo. Kiekvienam nuteistųjų būriui yra įrengtos virtuvėlėse yra įrengtos spintelės nuteistiesiems, virtuvėlės aprūpintos šaldytuvais, elektrinėmis viryklėmis, mikrobangų krosnelėmis, arbatinukais. Higienos reikalavimai ir kitų teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. I-ojo gyvenamojo korpuso kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui, kurie atitinka visus jiems keliamus higienos reikalavimus, jie yra tvarkingi, nuolat tvarkomi. Teisės aktai numato, kad sanitariniai mazgai gali būti tupimi arba sėdimi. Jausdamas nepatogumus, pareiškėjas turi visas galimybes kreiptis į įstaigos sveikatos priežiūros tarnybos specialistą, kad jam suteiktų pagalbą. VPN yra įrengta eilė priešgaisrinių priemonių – gaisrinė automatinė signalizacija, dūmų jutikliai, rankiniai signalizatoriai. 2016 m. buvo pakeista automatinė gaisrinė signalizacijos sistema, nuolat vykdoma gaisrinės automatinės signalizacijos remontas, gesintuvai yra visuose būrių viršininkų kabinetuose, nuteistųjų valgykloje bei budėtojų dalyje. Gyvenamosiose patalpose gesintuvų laikyti nėra galimybės, nes nuteistieji niokoja priešgaisrinį inventorių. Gesintuvai laikomi ir kontrolės praleidimo punkte Nr. 3. I-ame gyvenamajame korpuse įrengta 10 gaisrinių čiaupų, kurie yra aprūpinti žarnomis, gaisriniais reguliuojamais švirkštais bei rankenomis. Iš visų 5 I-o gyvenamojo korpuso aukštų galima evakuotis per 2 laiptines. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių VPN veiksmų keliant triukšmą ir tuo sudarant nepatogumus pareiškėjui. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į VPN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas VPN buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir kiti asmenys, o neigiami išgyvenimai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė. Nėra duomenų, kad VPN būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją. Pareiškėjas nepagrindė, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti atmestas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad skunde nurodytos aplinkybės padarė įtakos jo fizinei ir psichinei sveikatai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus VPN veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp VPN neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas VPN veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai / darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos institucijai, kurioje pareiškėjas laikomas.
Dėl I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelio įrengimo
Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) 18 punkte nustatyta, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pagal PĮĮET 20 punktą, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Kaip matyti, pasivaikščiojimo kiemo plotas teisės aktais nėra reglamentuojamas. Atitinkamai praktikoje pabrėžiama, kad teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių plotų nereglamentuoja. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemo ploto nėra pagrindas vertinti VPN veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme, nustačius, kad pasivaikščiojimo kiemas įrengtas ir juo nuteistieji naudojasi. Kaip matyti pareiškėjas tiksliai neįvardino, kada jo skunde nurodyti 200 asmenų vienu metu kartu su pareiškėju buvo vedami pasivaikščioti. VPN atsiliepime nurodo, kad paprastai pasivaikščiojimo kiemai būna apytuščiai. Todėl pareiškėjui nepagrindus reikšmingų jo kalinimo sąlygų šiuo aspektu, pripažįstama, kad VPN neteisėtų veiksmų faktas nenustatytas. Toks aiškinimas atitinka ir suformuotą administracinių teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018 ir kt.). Byloje pateikta I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemo fotonuotrauka (b. l. 37, 38) patvirtina, kad toks kiemas yra įrengtas, kas jame yra vieta sporto žaidimams (įrengta krepšinio aikštelė), įrengtas sporto inventorius (treniruokliai). Teisės aktuose nėra nustatyta VPN pareiga pasivaikščiojimo kieme įrengti visų lauko žaidimų aikšteles. Kaip matyti, VPN turi teisę įrengti sporto įrangą ir inventorių. Pareiškėjas pats skunde nurodo, kad jam buvo leidžiama pasivaikščioti 4 val. per parą. VPN atsiliepime pažymėjo, kad nors pagal teisės aktų reikalavimus pareiškėjui turėtų būti leidžiama pasivaikščioti tik 3 val. per parą, tačiau VPN nustatytas asmenų judėjimą mažiau varžantis režimas. Iš byloje pateikto VPN nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafiko (b. l. 36) matyti, kad nuteistieji mėnesio porinėmis ir neporinėmis dienomis vedami į pasivaikščiojimo kiemą ir juose gali būti nuo 3 val. iki 4.30 val. Vadinasi, pareiškėjas turėjo galimybę realizuoti savo teisę į pasivaikščiojimo laiką. Pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] 47 punktą, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne gryname ore, kaip teigia pareiškėjas. Todėl atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo nepasitenkinimas, jog jam leidžiama pasivaikščioti tik 4 val. per parą, nėra pagrindas VPN neteisėtus veiksmus.
Dėl diskriminacijos
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš esmės ir iš to, kad jis buvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų, buvusių pareigūnų, atžvilgiu. Draudimas diskriminuoti asmenis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarimu yra išaiškinęs, kad diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Atitinkamai priimtu Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymu (toliau – ir Įstatymas) yra siekiama užtikrinti, kad būtų šios nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (1 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje diskriminacija apibrėžta kaip tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad netiesioginė diskriminacija – veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant atsiranda ar gali atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, nebent šį veikimą ar neveikimą, teisės normą ar vertinimo kriterijų, sąlygą ar praktiką pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad tiesioginė diskriminacija – elgesys su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. Iš šių teisės normų turinio matyti, kad diskriminacijos apibrėžimas siejamas su tam tikrų mažiau palankių sąlygų taikymu asmeniui, nei jos būtų taikomos kitam asmeniui ar jo grupei. Kaip matyti, pareiškėjas nagrinėjamu atveju diskriminacijos pagrindą laiko tuo, kad jis nėra buvęs valstybės tarnautojas (socialinė padėtis), todėl VPN jo laikymo sąlygos yra bloginamos. Siekiant nustatyti, ar VPN nepažeidė bendro draudimo diskriminuoti pareiškėją, turi būti vertinama, ar pareiškėjo atžvilgiu buvo sudarytos mažiau palankios sąlygos nei kitiems asmenims nesant teisėto pagrindo. Tokiu atveju galbūt diskriminuojamo pareiškėjo padėtis turi būti lyginama su kito asmens ar asmenų grupės, kurie yra analogiškoje arba labai panašioje padėtyje, padėtimi. Šiuo konkrečiu atveju, spręsti buvus diskriminaciją nėra pakankama pareiškėjui vien nurodyti, kokio asmens ar asmenų grupės atžvilgiu jo subjektyvia nuomone jis yra traktuojamas mažiau palankiai. Pareiškėjas turi pateikti kiek įmanoma objektyvias aplinkybes, kurių pagrindu būtų galima preziumuoti diskriminacijos faktą, kurį turėtų paneigti neva diskriminuojančius veiksmus atliekanti institucija. VPN atsiliepime nurodo, kad 8–9 būrių nuteistieji (buvę valstybės tarnautojai) gyvena II-ajame gyvenamajame korpuse, jiems įrengtas atskiras pasivaikščiojimo kiemas ir taip pat kaip pareiškėjui nustatytas pasivaikščiojimo gryname ore grafikas. Byloje pateiktas VPN II-ojo gyvenamojo korpuso 8–9 būrių nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore, sporto užsiėmimų ir užsiėmimų patalpoje su sportiniu inventoriumi grafikas (b. l. 35), iš kurio matyti, kad kaip ir pagal grafiką, skirtą pareiškėjui, II-ojo gyvenamojo korpuso 8–9 būrių nuteistieji (buvę valstybės tarnautojai) į pasivaikščiojimo kiemą gali išeiti neporinėmis ir porinėmis dienomis ir juose gali būti po 4 val. Kaip matyti, nustatyta režimas iš esmės atitinka režimą, nustatytą pareiškėjui, kaip laikomam I-ojo gyvenamajame korpuse. Vadinasi, pareiškėjo argumentai, kad nuteistiesiems (buvusiems valstybės tarnautojams) nevaržomai leidžiama būti pasivaikščiojimo kieme, atitinkamai žaisti sportinius žaidimus, neatitinka tikrovės, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė kitų jo skunde nurodytų aplinkybių (deginimasis, nepagrįstai taikomos tarnybinės nuobaudos) pagrindžiančių objektyvių įrodymų. Įvertinus tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima preziumuoti diskriminacijos faktą. Todėl likę skundo argumentai dėl diskriminacijos atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl rūkymo patalpos, didelių eilių, taksofonų
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 7 punkte numatyta, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi, VPN administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013 ir kt.). Įvertinus, kad VPN nepaneigė, jog pareiškėjas yra nerūkantis (b. l. 17–18), ši aplinkybė vertinama jo naudai. Iš byloje pateiktos fotonuotraukos (b. l. 37) matyti, kad I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kieme yra įrengtas atskiras kiemelis, į kurį nuteistieji bet kada gali išeiti parūkyti. Teisės aktuose nenustatyta, kokio dydžio turi būti patalpa, kurioje nuteistiesiems leidžiama rūkyti, todėl pareiškėjo nepasitenkinimas jos dydžio nėra pagrindas vertinti VPN veiksmus CK 6.271 straipsnio pagrindu. Aplinkybė, kad pareiškėjui tenka būti prie fotonuotraukoje matomos patalpos, kurioje nuteistieji rūko, nepagrindžia fakto, kad VPN vykdo kokius nors neteisėtus veiksmus. Tačiau, bylos duomenys iš esmės patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad toje pačioje vietoje, kur įrengta rūkymo patalpa, yra pastatyti ir taksofonai, kuriais naudojasi ne tik rūkantys, bet ir nerūkantieji, taip pat yra VPN administracijos postas, į kurį kreipiasi ne tik rūkantieji, bet ir nerūkantieji. VPN atsiliepime nurodyta aplinkybė, kad šiuo metu kiekviename I-ojo gyvenamojo korpuso aukšte įrengti taksofonai, todėl nuteistiesiems nebūtina naudotis taksofonais, kurie įrengti pasivaikščiojimo kieme, nepaneigia, kad ginčo laikotarpiu taksofonai buvo įrengti pasivaikščiojimo kieme, kaip nurodyta fotonuotraukoje. Visgi, pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje, vertinant aptariamą faktinę situaciją, t. y. dėl HN 134:2015 7 punkto reikalavimo užtikrinimo, atsižvelgiama į tai, ar pataisos įstaigos administracija tinkamai įgyvendino pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, t. y. ar įrengta rūkymo vieta, ar imamasi priemonių užtikrinti, kad būtų rūkoma specialioje tam skirtoje vietoje lauke ir pan. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016 ir kt.). Kaip matyti, VPN įrengė rūkymo vietą ir ėmėsi priemonių užtikrinti, jog rūkantieji rūkytų specialioje tam skirtoje vietoje. Pareiškėjo argumentas, kad rūkymo patalpoje susidaro didelės eilės, kai norima pasinaudoti taksofonu, ar kai yra dalinama korespondencija, nėra pagrįsti jokiais reikšmingomis aplinkybėmis, t. y. pareiškėjas nedetalizavo, kada ir kaip dažnai tokios eilės susidaro, ar jis kada nors tokioje eilėje turėjo laukti, kokiu būdu buvo pažeistos konkrečios jo teisės. Todėl šie argumentai vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs. Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kuriais jis grindžia nepasitenkinimą, kad įrengti tik 2 taksofonai, kadangi teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas įrengti tikslų taksofonų skaičių. Pareiškėjas nenurodė, kad jam nebuvo užtikrinta teisė paskambinti. Todėl visų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo nustatyti VPN neteisėtų veiksmų faktą.
Dėl temperatūros ir džiovyklos drabužiams pasikabinti
HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C. Pareiškėjas nurodo, kad vasarą būdavo labai karšta, temperatūra siekė virš 30°C. Taip pat PĮĮET 5.9 papunktyje nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiama drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui). Pareiškėjas teigia, kad drabužių džiovyklos nebuvo. Vertinant šiuos argumentus pažymėtina, kad VPN buvo įpareigotas (b. l. 17–18), tačiau nepateikė su atsiliepimu duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kur pareiškėjas buvo laikomas, atitikimą higienos normų reikalavimams ir džiovyklos įrengimą. Pagal suformuotą administracinių teismų praktiką, jei atsakovas nepaneigia pareiškėjo teiginių dėl netinkamų higienos sąlygų ir kitų laikymo sąlygų, tai vertinama pareiškėjo naudai ir konstatuojamas atitinkamas pažeidimas. Vis dėlto, teismas atkreipia dėmesį, kad tokiu atveju, kai pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia konkrečiomis aplinkybėmis (temperatūra siekė virš 30°C, nebuvo džiovyklos), kurias tokiu atveju privalo objektyviai įrodyti, t. y. privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Šiuo atveju pareiškėjas, nors ir nurodęs tikslias aplinkybes, nepaaiškino, kokiu būdu nustatė konkrečia temperatūrą, nenurodė, kur konkrečiai nebuvo džiovyklos. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad dėl aukštos temperatūros ir džiovyklos nebuvimo padaryta žala jo sveikatai, šias aplinkybes privalo pagrįsti, tačiau jokių įrodymų dėl sveikatos pablogėjimo nepateikė (pareiškėjo pateikti duomenys iš asmens sveikatos istorijos (b. l. 11–18) yra neaktualūs ir nepagrindžia ginčo laikotarpiu pareiškėjo sveikatos būklės). Taigi darytina išvada, kad neteisėtų veiksmų ir žalos faktas šiuo aspektu nėra įrodytas. Taip pat pareiškėjas turi bent jau minimaliai įrodyti priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų pateikęs argumentų, pagrindžiančių priežastinį ryšį tarp galimo konstatuoto temperatūros pažeidimo ir jo patirtos neturtinės žalos. Todėl, nenustačius visų kumuliatyvių valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinę žalą šiuo aspektu.
Dėl virtuvės kriauklės
PĮĮET 5.11 papunktyje nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiama esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui). HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Įvertinus šias teisės aktų nuostatas, pritartina VPN, kad teisės aktai nenustato, jog virtuvėlėse būtų tiekiamas vanduo. Vandens sistemos įrengtos prausyklose (dušuose ir skalbyklose). Kad taip yra patvirtina ir pats pareiškėjas, nurodęs, kad drabužius skalbia prausykloje. Todėl, įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad VPN šiuo aspektu neatliko neteisėtų veiksmų.
Dėl ventiliacijos
PĮĮET 11.8 papunktyje nustatyta, kad lengvojoje ir paprastojoje grupėse gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kaip matyti, paprastai gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per langus, t. y. natūraliu būdu. Todėl, argumentas, kad gyvenamosiose patalpose nėra ventiliacijos VPN neteisėtų veiksmų nepatvirtina.
Dėl sanitarinio mazgo
PĮĮET 5.7 papunktyje nustatyta, kad 5.7. pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Viešoje teisės aktų paieškoje patalpintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymas Nr. V-245, kuriuo patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas. Šių normų 7.6 papunktyje nustatyta, kad tualete turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams). Byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad VPN yra įrengtas tupiamas klozetas (b. l. 12), pisuarai (b. l. 41) ir atskiri tualetai (b. l. 40). Todėl, įvertinus tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad šiuo aspektu VPN neteisėtų veiksmų nėra pagrindo konstatuoti.
Dėl priešgaisrinės apsaugos reikalavimų laikymosi ir triukšmo
VPN atsiliepime nurodė, kad I-jame gyvenamajame korpuse įrengta visa eilė priešgaisrinių priemonių – gaisrinė automatinė signalizacija, visose patalpose įrengti dūmų jutikliai, rankiniai signalizatoriai, 2016 m. pakeista automatinė gaisrinės signalizacijos sistemą, gesintuvai yra visuose viršininkų kabinetuose, nuteistųjų valgykloje, budėtų dalyje bei I-ojo gyvenamojo korpuso praleidimo punkte, iš viso I-jamame gyvenamajame korpuse yra 10 gaisrinių čiaupų. VPN nurodė ir tai, kad iš visų 5 I-ojo gyvenamojo korpuso aukštų galima evakuotis per 2 laiptines. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais VPN pateiktais argumentais. Įvertinus pareiškėjo argumentus dėl priešgaisrinės apsaugos nebuvimo darytina išvada, kad jie grindžiami ne byloje esančiais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais, kurie išdėstyti abstrakčiai. Pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, kaip nustatė, kad VPN įrengtos degio lubos, kad įrengti priešgaisriniai jutikliai yra netikri. Pareiškėjo teiginys, kad įrengtas tik vienas avarinis išėjimas paneigti VPN. Be to, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 64 patvirtintose Bendrosios gaisrinės saugos taisyklėse nėra nustatytas tikslus Pareiškėjas, nurodydamas aplinkybes dėl priešgaisrinės apsaugos reikalavimų nesilaikymo, šiuo atveju konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų, susijusių su priešgaisrinės apsaugos reikalavimų laikymųsi, ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo baimė dėl galimo gaisro yra niekuo nepagrįsta ir ją grindžiantys hipotetiniai teiginiai negali pagrįsti jokio pažeidimo. Todėl, nenustačius visų kumuliatyvių valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinę žalą. Skunde pareiškėjas jam patirtą diskomfortą ir neigiamus išgyvenimus siejo su iš nuo šalia VPN einančios gatvės sklindančiu triukšmu, triukšmu, kylančių iš besileidžiančių lėktuvų. Įvertinus tokius pareiškėjos argumentus darytina išvada, kad jais nėra suformuluota jokių konkrečių VPN veiksmų, kurių pagrindu būtų galima vertinti juos CK 6.271 straipsnio prasme. Todėl vertintina, kad pareiškėjo teiginiai dėl automobilių ir lėktuvų skleidžiamo triukšmo yra abstraktūs ir deklaratyvūs, nesudarantys pagrindo konstatuoti pažeidimą, už kurį atsakytų VPN.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu nenustatyta VPN neteisėtų veiksmų, žalos ar priežastinio ryšio fakto, t. y. būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Todėl nenustačius visų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui ir jo prašomą neturtinę žalą. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.