Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas gyvenamosiose patalpose, neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto.

Taisyklių 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 punktas). Vėlesnėse Vidaus tvarkos taisyklių redakcijose vienam nuteistajam tenkančio ploto minimali riba išliko nepakitusi. Taisyklėse nėra įtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kamerų tipo patalpos ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iš bendro kameros ploto turi būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas 3-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 208 (plotas – 33,43 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų), kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 3K (plotas – 13,64 kv. m., sanitarinio mazgo plotas – 1,63 kv. m., įrengta 3 miegamosios vietos), 2-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 201 (plotas – 34,99 kv. m., įrengta 11 miegamųjų vietų), 4-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 304 (plotas – 32,59 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų), karantino patalpoje Nr. 108 (plotas – 14,39 kv. m., įrengta 4 miegamosios vietos), karantino patalpoje Nr. 109 (plotas – 19,78 kv. m., 6 miegamosios vietos) (b. l. 10–14). Atsakovės atstovas nepateikė duomenų, kiek ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje kartu su pareiškėju buvo patalpinta asmenų, todėl išvada apie tai, ar ploto reikalavimas buvo pažeistas, apskaičiuotina vertinant miegamų vietų skaičių kameroje, preziumuojant, kad kamerose buvo tiek asmenų, kiek yra miegamų vietų.

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus PN administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam pataisos įstaigos patalpose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,1 – 3,6 kv. m. patalpos ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Taisyklių 11¹.1. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į tai, kad teismas nenustatė minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovės atstovas Vilniaus PN nurodė, kad sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių, o visi nesklandumai, susiję su sanitariniais mazgais, kaip ir lašantis vanduo, yra operatyviai tvarkomi su Vilniaus PN esančių santechnikų pagalba (b. l. 10–14). Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo nurodomi vamzdynų įtrūkimai susiję su pataisos įstaigos neteisėtais veiksmais ar neveikimu, be to, Vilniaus PN nurodė, jog sanitariniuose mazguose esantys nesklandumai tvarkomi Vilniaus PN santechnikų, todėl teismas šiais teiginiais neturi pagrindo abejoti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl įtrukusių vamzdžių sanitariniame mazge. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

Pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklių 18–21 punktai, kuriuose nėra nustatytas minimalus pataisos įstaigų pasivaikščiojimo kiemelių plotas. Eksploatavimo taisyklių 20 punktas numato, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Minėtų taisyklių 21 punkte numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemų grindys turi būti lygios ir neslidžios. Iš byloje esančių Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemo nuotraukų matyti, kad jis yra erdvus, švarus ir tvarkingas, padengtas lygia danga, jame įrengtas sporto inventorius (lygiagretės, skersinis prisitraukimams ir pan.), krepšinio aikštelė (b. l. 26, 27). Pažymėtina, kad Eksploatavimo taisyklių 73.6 punktas įpareigoja nuteistuosius tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Byloje pateiktais duomenimis taip pat nustatyta, kad kad I-ojo ir II-ojo gyvenamųjų korpusų nuteistieji pasivaikščioti gryname ore vedami pagal nustatytą grafiką (b. l. 28). Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo suteikiami pasivaikščiojimai gryname ore. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamai organizuojamo pasivaikščiojimo gryname ore. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų, kas galėjo sąlygoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušų patalpose nebuvo užtikrinamas privatumas. Taip pat neturėjo galimybės reguliuoti vandens temperatūros, todėl vanduo buvo per šaltas arba per karštas.

Iš byloje pateiktų Vilniaus PN dušo patalpų fotonuotraukų matyti, jog dušo patalpos yra tvarkingos ir švarios (b. l. 24–25).

Teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą) matyti, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (diskomforto, paranojos, kitų asmenų stebėjimo), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl pareiškėjo teiginys atmetamas kaip nepagrįstas.

Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 68 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015), 44 punktu, asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prausimasis organizuojamas, vadovaujantis Taisyklių 258 punkto nuostatomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui kartą per savaitę buvo sudaryta galimybė praustis duše. Pareiškėjo teiginiai, jog neturėjo galimybės reguliuoti vandens temperatūros, todėl vanduo buvo per šaltas arba per karštas, vertintini kaip deklaratyvūs ir pagrįsti subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Atsakovės atstovui teisės aktais nustatyta pareiga suteikti galimybę ne rečiau kaip kartą per savaite nusiprausti po šiltu dušu, todėl teismas neturi pagrindo abejoti minėtos pareigos tinkamu vykdymu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimai dėl neužtikrintos tinkamos vandens temperatūros duše, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 35 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo diskomfortu, psichologine kančia, orumo pažeminimu, miego sutrikimu, irzlumu, dvasiniu sukrėtimu, emociniais išgyvenimais ir bendravimo galimybių sumažėjimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas. Kadangi atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta ir laikytina, kad atsakovo veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. M. (J. M.) skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.