- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-16
- Bylos Nr.
- eA-2699-143/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00351-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Virginija Volskienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba)
- Kategorijos
- 1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (nuo 2015 m. liepos 1 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-66-15 ,,Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėjama byla dėl jo veiklos Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungoje, jam reikalinga gynyba baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-648/2015. 2015 m. kovo 30 d. pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą paminėtoje byloje. Prašymu reikalavo nusišalinti Tarnybą nuo jo prašymo nagrinėjimo ir perduoti prašymą Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Skundžiamu sprendimu jam nesuteikta antrinė teisinė pagalba, nes 2012 m. buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas ir yra priteistos antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurių jis nėra sumokėjęs. Akcentavo, jog atsakovas 2012 m. nėra realiai suteikęs jam antrinės teisinės pagalbos nei vienoje byloje. Jis neturi galimybės sumokėti priteistų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nes yra neįgalus, serga nepagydomomis lėtinėmis ligomis, gaunama pensija yra 101,46 Eur per mėnesį. Pažymėjo, kad atsakovas nepateikė antstoliams vykdomųjų raštų dėl iš jo priteistų išlaidų. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų reikalavimus dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo. Atsakovo sprendimas užkerta jam galimybę ginti savo teises ir interesus. Teigė, jog atsakovo priimtas sprendimas yra neteisingas, todėl prašė jį panaikinti. Argumentavo, kad skundžiamas aktas prieštarauja Konstitucijai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad 2015 m. kovo 30 d. Tarnyboje gautas pareiškėjo prašymas, reg. Nr. ATP-625, suteikti antrinę teisinę pagalbą kasaciniame procese baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-648/2015, atleisti jį nuo bylinėjimosi išlaidų. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, nustatė, kad pareiškėjas nėra sumokėjęs įmokų už antrinę teisinę pagalbą pagal Tarnybos sprendimus: 1) 2012 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-2-12, kuriuo pareiškėjas įpareigotas sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas 610 Lt; 2) 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-94-12, kuriuo pareiškėjas įpareigotas sumokėti 2 205 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų; 3) 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-119-12, kuriuo pareiškėjas įpareigotas sumokėti 420 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų; 4) 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-5-13, kuriuo pareiškėjas įpareigotas sumokėti į valstybės biudžetą 1 056,50 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų; iš viso pareiškėjas yra nesumokėjęs 4 291,50 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Visi paminėti sprendimai buvo apskųsti teismui, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog Tarnybos sprendimai yra teisėti, o antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra teisingai apskaičiuotos. Pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2014 m. vasario 2 d. apmokėti patirtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas, tačiau iki šiol nėra pateikta įrodymų, jog paminėtos išlaidos yra sumokėtos. Tarnyba 2014 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-16-14 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, kuris numato, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Pareiškėjas apskundė šį Tarnybos sprendimą, bet Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-673-386/2014 atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Tarnyba 2014 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-115-14 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu. Šio sprendimo pareiškėjas neskundė. Tarnyba 2015 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-3-15 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu. Šis sprendimas pareiškėjo iniciatyva apskųstas Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kuris 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-831-342/2015 atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Tarnyba 2015 m. kovo 30 d. (pirmadienis) gautą pareiškėjo prašymą išnagrinėjo ir skundžiamą sprendimą Nr. (1.31)-TPB-66-15 priėmė 2015 m. balandžio 3 d. (penktadienį), nepažeisdama įstatymo nustatyto termino. Priimtas sprendimas perduotas išsiųsti paslaugas teikiančiai įmonei uždarajai akcinei bendrovei „Greitasis kurjeris“ 2015 m. balandžio 8 d. kartu su lydraščiu Nr. (5.3.)SR-1523. 2015 m. balandžio 15 d. atvykus pareiškėjo įgaliotam asmeniui S. S., skundžiamas sprendimas jai įteiktas pasirašytinai. Pareiškėjo skundo argumentai dėl vilkinimo įteikti sprendimą yra nepagrįsti. L. e. direktoriaus pareigas V. M., vadovaudamasi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais, 11 straipsnio 1 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 25 straipsnio 2 dalimi, siekdama išvengti Tarnybos interesų konflikto, nusišalino nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje nagrinėjant pareiškėjo 2015 m. kovo 30 d. prašymą (reg. Nr. ATP-625) ir Teisės skyriaus vedėjai K. G. pavedė nagrinėti prašymą, rengti sprendimą dėl to prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą ir priimti visus su juo susijusius sprendimus. Pažymėjo, kad Įstatymo 19 straipsnio 3 dalis numato, jog pareiškėjo prašymu Tarnyba priima sprendimą dėl mokėtinos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos išdėstymo dalimis. Esant sunkiai turtinei padėčiai, pareiškėjas, gavęs Tarnybos 2014 m. sausio 3 d. raštą Nr. (1.7)-SR-9, kuriuo Tarnyba įpareigojo jį iki 2014 m. vasario 2 d. apmokėti patirtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir pateikti Tarnybai dokumentus, patvirtinančius šių išlaidų apmokėjimą, galėjo kreiptis į Tarnybą su prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo dalimis. Šia galimybe pareiškėjas nepasinaudojo. Akcentavo, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą yra vienas iš įstatymų leidėjo nustatytų teisės gauti antrinę teisinę pagalbą apribojimų, būtinų įgyvendinti antrinės teisinės pagalbos paskirtį. Nesutiko, jog skundžiamu sprendimu buvo pažeistos Konvencijos ir Konstitucijos nuostatos.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo teisinių santykių srityje.
Teismas, spręsdamas dėl Tarnybos 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-66-15, vadovavosi Įstatymo 11, 12 straipsniais, 3 straipsnio 2, 4 punktais, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2010 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. kovo 30 d. pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-648/2015. Tarnyba 2015 m. balandžio 3 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (1.31)-TPB-66-15, kuriuo nusprendė, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal jo 2015 m. kovo 30 d. prašymą, nes šis nėra apmokėjęs priteistų antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 1 240 Eur.
Teismas taip pat vadovavosi Įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu. Nustatė, kad Tarnyba 2014 m. sausio 3 d. raštu Nr. (1.7)-SR-9 nurodė, jog pareiškėjas nėra apmokėjęs kitose bylose patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Šiuo raštu Tarnyba informavo pareiškėją apie nuo 2014 m. sausio 1 d. pasikeitusias Įstatymo nuostatas, kad, remiantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Taip pat Tarnyba nurodė pareiškėjui sumokėti visas mokėtinas antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir pateikti apie tai įrodymus. Pažymėjo, kad skundžiamame akte yra išsamiai nurodyti Tarnybos sprendimai, kurių pagrindu pareiškėjui atsirado pareiga atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Nurodyti Tarnybos sprendimai, kuriais pareiškėjui nustatyti įpareigojimai atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jam yra privalomi. Pareiškėjo subjektyvus nesutikimas su apskaičiuotomis išlaidomis neeliminuoja Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintos Tarnybos pareigos atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas iki teismo posėdžio pradžios nepateikė įrodymų, kad yra sumokėjęs priteistas antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Be to, jis skunde pripažino, kad nesumokėjo Tarnybos nurodytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų ar jų dalies.
Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes ir įstatymų nuostatas, konstatavo, jog Tarnyba teisėtai ir pagrįstai reikalauja pareiškėjo atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, o šių išlaidų neatlyginus pagrįstai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2015 m. kovo 30 d. prašymą, reg. Nr. ATP-625, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
Šalies argumentai
Teismas, spręsdamas dėl prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nustatė, kad pareiškėjas skundu prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė turėtų išlaidų. Pareiškėjas teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi atleistas nuo žyminio mokesčio paduodant teismui skundą dėl Tarnybos 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-66-15 panaikinimo. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, išlaidų atlyginimą iš kitos šalies turi teisę gauti ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Kadangi šiuo sprendimu pareiškėjo skundas atmetamas, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negalėtų būti tenkinamas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas neobjektyviai ir neišsamiai išnagrinėjo bylą. Teigia, jog Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas prieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui. Tarnyba neužtikrino realios ir kvalifikuotos antrinės teisinės pagalbos viso baudžiamojo proceso metu. Jis neatsisako sumokėti priteistos sumos, skolos negali sumokėti dėl materialinės padėties. Tarnyba nesikreipė į antstolius dėl skolos padengimo. Užkertama teisė pasinaudoti antrine teisine pagalba iki gyvenimo pabaigos, taip pat užkertama galimybė gintis. Teisės aktai užtikrina teisę į gynybą. Teismas turėjo kreiptis su prašymu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikimo Konstitucijai. Be to, teismas netinkamai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, kadangi šios bylos esmė nesusijusi su nagrinėjama byla.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą yra vienas iš įstatymų leidėjo nustatytų teisės gauti antrinę teisinę pagalbą apribojimų, būtinų įgyvendinti antrinės teisinės pagalbos paskirtį.
2. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, t. y. apeliacine tvarka (administracinė byla Nr. eA-1834-575/2015), ir dar neišnagrinėtas. Kadangi teismo sprendimas neįsiteisėjęs, vykdymo procesas negalimas.
3. Konvencijos 6 straipsnis bei Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis yra skirti garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, t. y. kuris yra valstybės persekiojamas.
4. Įstatymo 19 straipsnio 3 dalis numato, kad pareiškėjo prašymu Tarnyba priima sprendimą dėl mokėtinos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos išdėstymo dalimis. Esant sunkiai turtinei padėčiai, pareiškėjas, gavęs Tarnybos 2014 m. sausio 3 d. raštą Nr. (1.7)-SR-9, kuriuo Tarnyba įpareigojo jį iki 2014 m. vasario 2 d. apmokėti patirtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir pateikti Tarnybai dokumentus, patvirtinančius šių išlaidų apmokėjimą, galėjo kreiptis į Tarnybą su prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo dalimis. Šia galimybe pareiškėjas nepasinaudojo.
5. Sprendimą dėl būtino gynėjo dalyvavimo priima ne Tarnyba ir ne pats pareiškėjas, o ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas. Tarnyba šiuo atveju tik parenka gynėją, kurį vėliau paskiria tam tikras pareigūnas (Įstatymo 21 str., Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 51 str. 3 d.).
6. Svarbi yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2010 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo matyti, kad Tarnybos atsisakymas suteikti pareiškėjui jo prašomą antrinę teisinę pagalbą teisės taikymo prasme yra grindžiamas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu. Pasisakydama dėl šios materialinės teisės normos taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad pareiškėjo prašymas dėl paminėtos teisinės pagalbos suteikimo atsakovui buvo paduotas 2015 m. kovo 30 d., t. y. tuomet, kai (nuo 2014 m. sausio 1 d.) buvo įsigaliojusi ir veikė nauja Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-270) redakcija, kurioje įtvirtinta ši teisės norma. Todėl, kalbant apie šios materialinės teisės normos taikymą laike, konstatuotina, kad ji yra (buvo) atsakovo pritaikyta teisingai. Pagal šią teisės normą, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui (šios pagalbos prašančiam asmeniui) buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.
Iš bylos matyti, kad per 2012-2013 m. laikotarpį priimtais keturiais atsakovo sprendimais, kurie buvo teismo palikti galioti, bei Tarnybos 2014 m. sausio 3 d. raštu Nr. (1.7)-SR-9 pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2014 m. vasario 2 d. sumokėti 4 291,50 Lt dydžio jam suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, tačiau šių išlaidų arba jų dalies jis nesumokėjo ir neprašė atsakovo išdėstyti jų apmokėjimą dalimis. Nurodytų faktinių bylos aplinkybių pareiškėjas neneigė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde. Todėl kolegija pripažįsta jas nustatytomis šioje administracinėje byloje ir reikšmingomis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto taikymo požiūriu. Tai reiškia, kad nurodyta materialinė teisės norma pirmosios instancijos teismo pareiškėjo atžvilgiu pritaikyta teisingai.
Pareiškėjas, nekvestionuodamas paminėtų faktinių bylos aplinkybių, apeliaciniame skunde apeliuoja į tai, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas prieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui, todėl teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šios teisės normos atitikimo Konstitucijai. Atsakydama į šiuos pareiškėjo argumentus, kolegija pažymi, kad bent kokią bylą nagrinėjančio teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino įstatymo atitikimo Konstitucijai yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje - Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pats teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas (teismo manymas, kad byloje taikytinas įstatymas galbūt prieštarauja Konstitucijai) nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai). Tai reiškia, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai taip pat reiškia, kad proceso dalyviai (šiuo atveju pareiškėjas) gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio (pareiškėjo) prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai. Kolegija taip pat pažymi, kad paminėtos faktinės bylos aplinkybės, be kita ko, parodo pareiškėjo piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, kuris yra draudžiamas (Įstatymo 3 str. 4 p.), požymius. Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl jo teisės gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą absoliutaus draudimo yra hipotetinio pobūdžio. Todėl, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus dėl teismo diskrecijos kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros teisės normos atitikimo Konstitucijai, kolegija neįžvelgia būtinumo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikimo Konstitucijai.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.
Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.