Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), E. M. ir Almanto Padvelskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovui J. Z. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui J. Z. (toliau – ir atsakovas) dėl 38 844,93 Eur žalos atlyginimo.

2. Ieškovas nurodė, kad 2017 m. balandžio 4 d. nuo smurtinių atsakovo veiksmų mirė E. Z.. Kaltu dėl E. Z. nužudymo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžiu, galiojančiu kartu su Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, pripažintas atsakovas. Ieškovas apdraustajai E. Z. 2017 m. balandžio 4 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino draudžiamuoju įvykiu. Apdraustajam asmeniui mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 60 šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių už praeitą ketvirtį iki mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesio. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Dėl minėto įvykio žuvusiosios motinai K. V. J., dukrai A. T. (iki santuokos – Z.), sūnui L. Z. ieškovo sprendimais paskirta ir išmokėta po 12 192 Eur vienkartinės draudimo išmokos apdraustajai mirus dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą, iš viso 36 576 Eur. Žuvusiosios E. Z. vaikams A. T. ir L. Z. paskirtos periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą, pripažinto draudžiamuoju įvykiu. Ieškovas A. T. nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. spalio 22 d. išmokėjo 133,05 Eur, o L. Z. nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. vasario 28 d. išmokėjo 403,62 Eur periodinių draudimo išmokų apdraustajam mirus. Žuvusiosios vaikams A. T. ir L. Z. taip pat paskirtos našlaičių pensijos. Ieškovas A. T. laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. išmokėjo 657,55 Eur, o L. Z. laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. išmokėjo 1 074,71 Eur našlaičių pensijos.

3. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su reikalavimu nesutiko, prašė jo netenkinti. Nurodė, kad baudžiamosiose bylose neteisingai nustatyti faktai ir detalės dėl paties nelemto įvykio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino.

5. Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžiu, galiojančiu kartu su Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, J. Z. pripažintas kaltu dėl E. Z. nužudymo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius apdraustajai E. Z. 2017 m. balandžio 4 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino draudžiamuoju įvykiu. Žuvusiosios E. Z. motinai K. V. J., dukrai A. T., sūnui L. Z. ieškovo sprendimais paskirta ir išmokėta po 12 192 Eur vienkartinės draudimo išmokos apdraustajai E. Z. mirus dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą, iš viso – 36 576 Eur. Žuvusiosios E. Z. vaikams A. T. ir L. Z. paskirtos periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą, pripažinto draudžiamuoju įvykiu. A. T. nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. spalio 22 d. išmokėta 133,05 Eur, o L. Z. nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. vasario 28 d. išmokėta 403,62 Eur periodinių draudimo išmokų. Žuvusiosios E. Z. vaikams A. T. ir L. Z. taip pat paskirtos našlaičių pensijos. A. T. nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. išmokėta 657,55 Eur, o L. Z. nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. išmokėta 1 074,71 Eur.

6. Atsakovo argumentą, kad žuvusiosios E. Z. mama bei dukra dėl jos žūties nepatyrė turtinės žalos arba nepatyrė jos tiek, kiek jiems atlyginta išmokėtomis vienkartinėmis draudimo išmokomis, teismas vertino kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad vienintelė aplinkybė, kuria remiasi atsakovas, įrodinėdamas savo teiginius, yra žuvusiosios darbo pajamos ir samprotavimas, kad tokiomis pajamomis disponuodama žuvusioji negalėjo materialiai remti savo mamos bei dukros. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas neįrodė, jog žuvusiosios E. Z. mama ir dukra nepatyrė turtinės žalos ar patyrė jos mažiau, nei jiems išmokėta vienkartinės draudimo išmokos dalis. Atsakovas neįrodinėjo ir byloje nėra nustatyta, kad žuvusiosios mama buvo darbinga ir (ar) paramos nereikalavo ir kad žuvusioji tokios paramos jai neteikė. Žuvusiosios E. Z. mama jos mirties dieną buvo sulaukusi senatvės pensinio amžiaus. Tai konstatavęs, teismas padarė išvadą, kad žuvusiosios E. Z. mama turėjo teisę į socialinio draudimo išmoką.

7. Teismo vertinimu, žuvusiosios E. Z. pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus ir orientacinis šios pareigos dydis šioje byloje turi teisinę reikšmę vertinant vaikų patirtą žalą dėl maitintojo netekimo. Byloje nepateikta duomenų bei įrodymų, kad E. Z. iki žūties nevykdė ar netinkamai vykdė savo pareigą išlaikyti vaikus. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad žuvusiosios E. Z. vaikams ginčo laikotarpiu išmokėtų periodinių draudimo išmokų suma ir vienkartinės išmokos dalis kartu sudėjus neviršija jų patirtos turtinės žalos.

8. Teismas nurodė, kad ieškovas, kurios sprendimais K. V. J., A. T., sūnui L. Z. buvo išmokėtos išmokos, įgijo regreso teisę reikalauti kompensacijos iš asmens, dėl kurio kaltės padaryta žala. Neteisėti atsakovo veiksmai – nepilnamečių mamos nužudymas – tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su ieškovo prievole mokėti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas nepilnamečiams – našlaičių pensiją bei draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims apdraustajam mirus. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad yra visos būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti (žala bei nuostoliai, neteisėti veiksmai, kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusių nuostolių). Byloje nesant duomenų bei įrodymų, kad atsakovas atlygino ieškovui žalą, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 38 844,93 Eur žalos atlyginimą regreso tvarka yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Atsakovas J. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Atsakovas neginčija ieškovo regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo, tačiau nesutinka su padarytos žalos dydžiu.

9.2. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą priskyrė vien tik jam, žalos dydį turėjo įrodyti ieškovas.

9.3. Atsakovas nesutinka dėl išmokos skyrimo žuvusiosios mamai ir nurodo, kad K. V. J. kartu su dukros šeima negyveno, gavo senatvės pensiją ir darbines pajamas. Šių pajamų jai pakako ir žuvusioji jai išlaikymo neteikė.

9.4. Teismas nevertino ir neištyrė fakto, kad K. V. J., pildydama prašymą skirti išmoką apdraustajam mirus, pažymėjo langelį, jog nebuvo mirusiosios išlaikoma.

9.5. Dukrai turtinė ir neturtinė žala jau priteista patenkinus jos ieškinį baudžiamojoje byloje, todėl ieškovo išmokėtos išmokos nėra skirtos patirtai turtinei žalai kompensuoti ir negalėjo būti priteistos iš atsakovo.

9.6. Teismo priteistas išlaikymas sūnui konkrečia pinigų suma ir yra jo patirta turtinė žala, o išmokėtos išmokos atliko ne žalos atlyginimo, o valstybės teikiamos socialinės paramos funkciją.

9.7. Teismas 2018 m. lapkričio 30 d. sprendime remiasi Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, kurių byloje nėra, vadinasi, teismas savo sprendimą pagrindė neištirtais ir byloje nesančiais įrodymais, tai prieštarauja Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 263 straipsnio 2 daliai.

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, atsižvelgęs į valstybinio socialinio draudimo išmokų paskirtį, pagrįstai nustatė, kad mirusiosios E. Z. šeimos nariams išmokėtos išmokos kompensuoja mirusiosios mamai ir vaikams padarytą turtinę žalą ir atitinka visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principą, bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

10.2. Ieškovo pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusių asmenų patirtos ir jiems socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Ieškovas pateikti papildomus įrodymus privalėtų tik tuomet, kai tokių duomenų nepakaktų ir (ar) atsakovo teiginiai dėl reikšmingos valstybinio socialinio draudimo išmokų ir apdraustosios šeimos narių patirtos žalos neatitikties būtų pagrįsti tai patvirtinančiais įrodymais.

10.3. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai padarė išvadą, kad įstatymų pagrindu ieškovo apskaičiuota ir žuvusiosios mamai išmokėta vienkartinė draudimo išmoka laikytina žuvusiosios mamos patirtą turtinę žalą kompensuojančia išmoka ir vertintina tinkamu patirtos turtinės žalos įrodymu. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad žuvusiosios mama paramos nereikalavo ir kad žuvusioji tokios paramos neteikė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas, paskyręs K. V. J. vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, įgijo regreso teisę reikalauti kompensacijos iš asmens, dėl kurio kaltės padaryta žala.

10.4. Dėl atsakovo nurodytos aplinkybės, kad K. V. J. 2017 m. gegužės 30 d. prašyme skirti išmoką apdraustajam mirus prie 7 punkto „Buvau mirusiojo asmens išlaikomas“ atsakė neigiamai, ieškovas paaiškina, kad Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir NADPLSD įstatymas) numato, kad mirusiojo dėl draudžiamojo įvykio šeimos nariams, atitinkantiems tam tikras įstatyme nustatytas sąlygas, skiriama vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus ir periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus. K. V. J. patirtą turtinę žalą atlygino ieškovas, jai paskirdamas ir išmokėdamas tik vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Tuo tarpu periodinę draudimo išmoką apdraustajam asmeniui mirus turi teisę gauti nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, arba sukakusiems pensijos amžių asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo gauti jo išlaikymą. Kaip nustatyta NADPLSD įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 5 punkte, išlaikymo ar teisių į išlaikymą faktas nustatomas teismo sprendimu.

10.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad žuvusiosios dukra A. T. dėl mamos mirties patyrė turtinės žalos, o A. T. paskirtos ir išmokėtos valstybinio socialinio draudimo išmokos laikytinos jos patirtą turtinę žalą kompensuojančiomis išmokomis. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad baudžiamojoje byloje visa apimtimi patenkintas A. T. reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo. Atkreiptinas dėmesys, kad, remiantis Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžiu, iš J. Z. A. Z. buvo priteistas žalos atlyginimas tik laidojimo išlaidoms atlyginti, kitokios rūšies turtinės žalos žuvusiosios dukrai iš J. Z. baudžiamojoje byloje nebuvo priteista.

10.6. Teisiškai nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad dėl mamos mirties L. Z. patirta turtinė žala maždaug atitinka iš atsakovo sūnui priteistą išlaikymo dydį bei būtina atsižvelgti į tai, kad L. Z. ir A. T. po motinos mirties paveldėjo po tam tikrą dalį mirusiosios turto. Aplinkybė, kad mirusiosios E. Z. draudžiamosios pajamos buvo mažesnės už sutuoktinio J. Z. pajamas, neįrodo, kad ji mažiau prisidėjo prie bendrų šeimos, taip pat ir vaikų, poreikių tenkinimo. Byloje nėra duomenų, kad E. Z. iki žūties nevykdė ar netinkamai vykdė savo pareigą išlaikyti savo vaikus, mirusiosios pajamų dydis niekaip nepagrindžia, kad ji neprisidėjo prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo. Taigi visos išdėstytos aplinkybės suponuoja pagrindą teigti, kad ieškovo apskaičiuotos ir žuvusiosios vaikams išmokėtos sumos nėra didesnės už jiems padarytą turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, motyvai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl socialinio draudimo įstaigos regreso teisės

13. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl socialinio draudimo įstaigos regreso teisės apimties, t. y. ar visą vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus, periodinių draudimo išmokų apdraustajam mirus ir našlaičių pensijų sumą, išmokėtą nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu apdraustojo asmens šeimos nariams, privalo atlyginti asmuo, pripažintas kaltu dėl įvykdyto nusikaltimo, kurio metu žuvo apdraustasis asmuo.

14. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą gyvybės atėmimo atveju, atlyginama tai, ką jie iš mirusiojo gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties (CK 6.284 straipsnio 1 dalis).

15. Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Taigi, kai socialinio draudimo įstaigos išmoka išmokas sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju, jos, remiantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, tačiau tik tokia apimtimi, kuria jų išmokėtos išmokos skirtos apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai kompensuoti. Kitaip tariant, CK 6.290 straipsnio 3 dalies norma aiškintina taip, kad socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę į kaltą dėl žalos atsiradimo asmenį tik šio asmens veiksmais padarytos žalos dydžiu. Jeigu apdrausto darbuotojo šeimai dėl jo žūties išmokėta draudimo išmoka viršija šeimai padarytos žalos dydį, tai socialinio draudimo įstaiga gali reikalauti iš kalto dėl žalos padarymo asmens tik tokios draudimo išmokos dalies, kuria atlyginta žala, nes trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013; 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2014; 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-421/2015). Dėl to nustatant atlygintino atgręžtinio reikalavimo apimtį, būtina nustatyti atlygintinos žalos dydį tuo atveju, jei nukentėję asmenys teisę į žalos atlyginimą įgyvendintų asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150-695/2016, 11 p.)

16. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime taip pat konstatavo, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Jeigu draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta nukentėjusiam asmeniui turtinė žala.

17. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta anksčiau, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl ieškovo regreso teisės apimties pirmiausia reikia nustatyti, ar vienkartinės draudimo išmokos, periodinių draudimo išmokų ir našlaičių pensijos suma, kurią ieškovas išmokėjo žuvusios E. Z. šeimos nariams pagal socialinio draudimo įstatymus, neviršija šias išmokas gavusių asmenų patirtos turtinės žalos dydžio.

18. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju eina kalba apie žuvusios E. Z. šeimos narių dėl jos gyvybės atėmimo patirtą turtinę žalą. Šią žalą iš esmės sudaro tas išlaikymas, kurį E. Z., jei būtų buvusi gyva (nenužudyta), būtų teikusi savo šeimos nariams. Taigi šiuo atveju turi būti analizuojama, kokios turtinės vertės išlaikymo, kurį šeimos nariams būtų teikusi E. Z., jei būtų buvusi gyva (nenužudyta), šeimos nariai neteko. Todėl faktas, kiek išlaikymo teikė E. Z. savo šeimos nariams iki mirties, nėra lemiamas faktorius, nustatant šeimos narių patirtą turtinę žalą. Šiuo atveju yra aktualus perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, nustatant tikėtiną piniginę vertę to išlaikymo, kurį būtų gavę E. Z. šeimos nariai, jei ji būtų buvusi gyva (nenužudyta).

19. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra įmanoma tiksliai nustatyti, kas būtų vykę ir kokį tiksliai išlaikymą būtų gavę šeimos nariai, jei E. Z. gyvybė nebūtų buvusi atimta. Tačiau tai neatleidžia teismo nuo pareigos priimti kiek įmanoma labiau pagrįstą ir teisingą sprendimą. Šioje situacijoje teismas neišvengiamai turi teisę remtis tam tikromis pagrįstomis prielaidomis, tikėtinomis aplinkybėmis, statistiniais duomenimis, siekdamas nustatyti labiausiai tikėtiną ir pagrįstą žuvusios šeimos narių prarasto išlaikymo (patirtos turtinės žalos) dydį.

Dėl žuvusiosios mamai K. V. J. išmokėtos sumos priteisimo iš atsakovo

20. Byloje nustatyta, kad ieškovas K. V. J. išmokėjo 12 192 Eur vienkartinę draudimo išmoką dėl jos dukros gyvybės atėmimo. Tokią pat sumą ieškovas prašo priteisti iš atsakovo. Atsakovas nesutinka su prašoma priteisti suma ir nurodo, kad K. V. J. gauna senatvės pensiją bei darbines pajamas, taip pat, kad žuvusioji jai išlaikymo neteikė.

21. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusio asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2014).

22. Kitaip tariant, pagal kasacinio teismo praktiką, asmuo, teigiantis, kad išmokėtos socialinio draudimo išmokos viršija nukentėjusiojo realiai patirtą žalą, turi tai įrodyti. Plėtodamas minėtą teismų praktiką, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė leidžia priimti sprendimą ieškovo naudai tais atvejais, kai atsakovas neteikia patikimų argumentų ir įrodymų, ginčydamas nukentėjusiojo patirtos žalos dydį. Jei atsakovo argumentai ir jo pateikiami įrodymai patvirtina, kad ieškovo prašomos priteisti regresinės prievolės dydis reikšmingai neatitinka išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžio, įrodymus dėl to, kokią konkrečią žalą patyrė apdraustasis (jo šeimos nariai), teikia abi proceso šalys (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę įrodyti žalos dydį turi ją priteisti reikalaujantis ieškovas, todėl kai atsakovas paneigia duomenų apie apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas tinkamumą apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai nustatyti, konkretų žalos dydį turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2014).

23. Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, ir įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nepateikė argumentų ir įrodymų, kad K. V. J. išmokėtos socialinio draudimo išmokos viršija šios nukentėjusiosios patirtą turtinę žalą. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro dėl toliau nurodomų priežasčių.

24. CK 3.205 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. E. Z. mirties dieną jos mama buvo sulaukusi pensinio amžiaus, buvo garbingo beveik 75 metų amžiaus.

25. Pagal kasacinio teismo praktiką asmenys, sulaukę pensinio amžiaus, yra pripažįstami nedarbingais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014; 2003 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-886/2003). Vadinasi, E. Z. mama, kaip teisiniu požiūriu nedarbingas asmuo, iš principo turėjo turtinio pobūdžio teisę gauti išlaikymą iš savo vaiko (dukros). Šios prezumpcijos nei įrodymais, nei įtikinamais argumentais atsakovas nepaneigė.

26. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog E. Z. mama galbūt gavo darbinių pajamų, negalėtų paneigti fakto, kad nuo dukros gyvybės atėmimo momento ji neteko turtinės teisės ateityje (iki mirties) gauti išlaikymą iš savo dukros. Savo ruožtu, minėta, kad sprendžiant aptariamo pobūdžio ginčą aktualus yra būtent perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, nustatant tikėtiną piniginę vertę to išlaikymo, kurį būtų gavę E. Z. šeimos nariai, jei ji būtų buvusi gyva (nenužudyta). Be to, atsižvelgdama į žuvusiosios mamos garbingą amžių, teisėjų kolegija laiko labiau tikėtina, kad dukrai esant gyvai, jos mamai vis daugiau būtų prireikę vieno iš artimiausių žmonių – dukros – paramos ir pagalbos. Atsakovo pateikti argumentai niekaip nepagrindžia, kad tokios paramos ir pagalbos žuvusioji savo mamai nebūtų teikusi.

27. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad K. V. J., pildydama prašymą skirti išmoką apdraustajam mirus, pažymėjo langelį, jog nebuvo mirusiosios išlaikoma. Pažymėtina, kad ieškovas savo atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškino, kad NADPLSD įstatymas numato, kad mirusiojo dėl draudžiamojo įvykio šeimos nariams, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas, skiriama vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus ir gali būti skiriama periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus. K. V. J. ieškovas paskyrė tik vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. Periodinę draudimo išmoką apdraustajam asmeniui mirus turi teisę gauti nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, arba sukakusiems pensijos amžių asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo gauti jo išlaikymą. Kaip nustatyta NADPLSD įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 5 punkte, išlaikymo ar teisių į išlaikymą faktas nustatomas teismo sprendimu. Vadinasi, labai tikėtina, kad minėtas langelis, jog K. V. J. nėra išlaikoma, buvo pažymėtas tiesiog dėl to, kad neegzistuoja teismo sprendimas, patvirtinantis išlaikymo faktą. Todėl aptariamas atsakovo argumentas nesudaro pagrindo abejoti, kad žuvusiosios mirties dieną K. V. J. gavo (turėjo teisę gauti) išlaikymą iš dukros.

28. Juolab kad turtinei žalai nustatyti nagrinėjamu atveju svarbiau yra tai, kad dėl dukros nužudymo mama apskritai prarado galimybę gauti bet kokį išlaikymą ateityje. Toks praradimas neabejotinai turi turtinę vertę. Be to, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad netektas asmens turtinio pobūdžio išlaikymas gali būti nustatomas kaip įvairiomis formomis teikto išlaikymo netekimas, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kuris, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150-695/2016, 13 p.).

29. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog baudžiamojoje byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, negali būti pagrindas konstatuoti, kad žuvusiojo šeimos nariai nepatyrė turtinės žalos, nes tokį ieškinį galima pareikšti ir atskiroje byloje. Be to, gavę vienkartinę socialinio draudimo išmoką, žuvusiojo šeimos nariai gali apsispręsti tiesiogiai neįgyvendinti savo teisės reikalauti, kad žalą atlygintų ją padaręs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2015)

30. Minėta, kad E. Z. žūties dieną jos mama buvo beveik 75 metų amžiaus. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 m. Lietuvoje vidutinė moterų gyvenimo trukmė buvo 80,6 metų, o 75 metų sulaukusios moterys vidutiniškai gyvena dar 11,87 metų (https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize#/). Atsižvelgiant į šiuos duomenis, tikėtina, kad K. V. J. dar bent 8 metus būtų turėjusi teisę gauti išlaikymą iš savo dukros. Todėl jei kaip vienkartinę išmoką gautą sumą (12 192 Eur) padalytume 96 mėnesiams (8 metams), gautųsi po 127 Eur per mėnesį.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės teigia, kad įrodinėti žalos dydį turėjo ieškovas. Tačiau, kaip minėta, remiantis kasacinio teismo praktika, būtent atsakovui visų pirma teko pareiga pateikti argumentus ir įrodymus, patvirtančius, kad ieškovo prašomos priteisti regresinės prievolės dydis reikšmingai neatitinka išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžio. Šiuo aspektu teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nei atsakovas, nei jo atstovas jokių įrodymų išreikalauti neprašė. Tad įvertinusi bylos medžiagą ir anksčiau paminėtus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas pakankamais argumentais ir įrodymais nepaneigė, kad išlaikymas K. V. J. buvo ir po žuvusios mirties būtų buvęs teikiamas įvairiomis formomis ar kad žuvusioji turėjo kitų alternatyvių pajamų ar santaupų, iš kurių galėjo teikti paramą savo motinai. Atsižvelgdama į tai, kad apskaičiuojant prarastą išlaikymą vertinamas ne tik išlaikymas pinigais, bet ir kitomis formomis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 12 192 Eur suma (arba po 127 Eur per mėnesį) neviršija E. Z. mamos patirtos žalos (prarasto išlaikymo piniginės vertės). Atsakovo pateikti argumentai nesuteikia pagrindo abejoti šia išvada. Taigi 12 192 Eur suma buvo pagrįstai priteista regreso tvarka iš atsakovo. Ši atsakovo apeliacinio skundo dalis yra nepagrįsta.

Dėl žuvusiosios sūnui L. Z. išmokėtų sumų priteisimo iš atsakovo

32. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas savo sprendimais atsakovo ir žuvusiosios E. Z. sūnui L. Z. išmokėjo 12 192 Eur vienkartinę draudimo išmoką, 403,62 Eur periodinių draudimo išmokų apdraustajam mirus ir 1 074,71 Eur našlaičio pensiją. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad dalis išmokėtų išmokų atliko ne žalos atlyginimo, o valstybės teikiamos socialinės paramos funkciją.

33. CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo prievolė yra įstatyme (CK 3.192 straipsnis) nustatyta, asmeninė, dėl to ji turi būti vykdoma visa apimtimi tokią prievolę turinčio asmens, ji negali būti perleidžiama kitiems asmenims ir daloma tam tikromis dalimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438-706/2015). Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Be to, išlaikymas vaikams gali būti teikiamas įvairiomis formomis: natūra (pvz., užaugintais maisto produktais, pasiūtais drabužiais ir kt.), kasdieniu rūpesčiu ir pagalba (drabužių skalbimas, maisto gaminimas ir pan.), kurios taip pat turi ekonominę vertę.

34. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.192¹ straipsnio 1 dalyje taip pat yra nustatyta, kad tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes.

35. Iš anksčiau paminėtos teisės normos matyti, kad išlaikymą iš tėvų turi teisę gauti ir pilnamečiai vaikai (iki 24 metų), jeigu jie mokosi aukštojoje ar profesinio mokymo įstaigoje. Vadinasi, vertinant nepilnamečio vaiko patirtą turtinę žalą dėl vieno iš tėvų gyvybės atėmimo, teismas turi įvertinti ne tik nepilnamečio vaiko prarasto išlaikymo vertę pinigais (skaičiuojant iki vaiko pilnametystės), bet ir tikimybę, ar vaikas būtų turėjęs teisę gauti išlaikymą nuo pilnametystės iki 24 metų, o jei taip – kokia yra vaiko nuo 18 iki 24 metų prarasto išlaikymo vertė pinigais. Tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir aukštesniųjų teismų praktikoje (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-427-381/2015).

36. Byloje nepateikta duomenų ir įrodymų, kad E. Z. iki žūties nevykdė ar netinkamai vykdė savo pareigą išlaikyti sūnų. Jos žūties metu sūnui iki pilnametystės buvo likę 2 metai ir 3,5 mėn. Vadinasi, dėl mamos nužudymo L. Z. prarado galimybę gauti išlaikymą iš mamos dar bent 2 metus ir 3,5 mėnesio (iki pilnametystės).

37. Vertinant L. Z. teisės gauti išlaikymą nuo 18 iki 24 metų tikimybę, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos statistikos departamento 2018 m. duomenimis bendrojo ugdymo mokyklų abiturientų tolimesnis mokymasis siekia 66,5 proc. (https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize#/). Taigi yra labiau tikėtina, kad abiturientas toliau studijuos.

38. Be to, atsakovas apeliaciniame skunde remiasi Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2346-824/2018. CPK 179 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Todėl atsižvelgdamas į atsakovo apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, apeliacinės instancijos teismas, pasinaudodamas teismų informacine sistema, nustatė, kad minėtoje byloje yra priimta Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-481-826/2019. Šioje nutartyje, be kita ko, nurodyta, kad L. Z. mokosi Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijoje, 2017 m. pirmo trimestro mokomųjų dalykų įvertinimų vidurkis siekė 8,93 balo (taigi vaikas mokėsi labai gerai), planuoja studijuoti mediciną, papildomai mokosi ir lanko Klaipėdos moksleivių saviraiškos centrą. Visa tai rodo, kad yra labai tikėtina, kad L. Z. toliau mokysis ir studijuos. Juolab kad atsakovas nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų tokią tikimybę. Vadinasi, sprendžiant klausimą, kokią žalą patyrė L. Z., svarbu įvertinti ir tai, kad jis dėl mamos gyvybės atėmimo prarado galimybę gauti išlaikymą iš mamos jo tikėtinų studijų metu (nuo 18 iki 24 metų).

39. Apibendrinant tai, kas paminėta, teisėjų kolegija mano, kad L. Z. prarado galimybę gauti išlaikymą iš mamos dar bent 6 metus ir 3,5 mėnesio (2 metai ir 3,5 mėnesio iki L. Z. pilnametystės ir 4 metai (tiek įprastai trunka studijos) tolesnių studijų). Todėl jei L. Z. išmokėtas sumas (13 670,33 Eur) padalytume iš 75,5 mėnesio (6 metai ir 3,5 mėnesio), gautųsi po 181,06 Eur per mėnesį.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės teigia, kad įrodinėti žalos dydį turėjo ieškovas. Tačiau, kaip minėta, būtent atsakovui visų pirma teko pareiga pateikti argumentus ir įrodymus, patvirtančius, kad ieškovo prašomos priteisti regresinės prievolės dydis reikšmingai neatitinka išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžio. Šiuo aspektu teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nei atsakovas, nei jo atstovas jokių įrodymų išreikalauti neprašė. Tad įvertinusi bylos medžiagą ir anksčiau paminėtus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas pakankamais argumentais ir įrodymais nepaneigė, kad išlaikymas L. Z. buvo ir po žuvusiosios mirties būtų buvęs teikiamas įvairiomis formomis ar kad žuvusioji turėjo kitų alternatyvių pajamų ar santaupų, iš kurių galėjo teikti paramą savo motinai. Atsižvelgdama į tai, kad apskaičiuojant prarastą išlaikymą vertinamas ne tik išlaikymas pinigais, bet ir kitomis formomis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 13 670,33 Eur suma (arba po 181,06 Eur per mėnesį) neviršija L. Z. patirtos žalos (prarasto išlaikymo piniginės vertės). Atsakovo pateikti argumentai nesuteikia pagrindo abejoti šia išvada. Taigi 13 670,33 Eur suma buvo pagrįstai priteista regreso tvarka iš atsakovo. Ši atsakovo apeliacinio skundo dalis yra nepagrįsta.

Dėl žuvusiosios dukrai A. T. (iki santuokos – Z.) išmokėtų sumų priteisimo iš atsakovo

41. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo ir žuvusiosios dukra nepatyrė turtinės žalos ir ieškovo išmokėtos išmokos atliko valstybės teikiamos socialinės paramos funkciją.

42. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad A. T. motinos nužudymo metu iki 24 metų amžiaus buvo likę šiek tiek daugiau kaip 6,5 mėnesio. Minėta, kad tėvų pareiga išlaikyti pilnamečius vaikus gali egzistuoti iki 24 metų amžiaus (CK 3.192¹ straipsnis). Vadinasi, A. T. dėl motinos gyvybės atėmimo galėjo prarasti išlaikymą už ne daugiau kaip 6,5 mėnesio (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-427-381/2015).

43. Jei A. T. išmokėtas sumas padalytume iš 6,5 mėnesio, gautųsi 1 997,32 Eur per mėnesį (12 192+133,05+657,55)/6,5). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie duomenys pirmosios instancijos teismui turėjo sukelti rimtų abejonių, nes egzistuoja pagrindas manyti, kad iš atsakovo regreso tvarka prašoma priteisti A. T. išmokėtų socialinio draudimo išmokų suma aiškiai viršija jos patirtą žalą (prarasto išlaikymo vertę pinigais). Be to, atsakovas teismui nurodė, kad A. T. tuo metu dirbo, nesimokė, gyveno tėvams priklausančiame bute kartu su dirbančiu draugu. Atsižvelgiant į tai, kad tokią informaciją teikė A. T. tėvas, pirmosios instancijos teismui turėjo kilti abejonių, kokio dydžio išlaikymo neteko A. T., ar iš atsakovo prašoma regreso tvarka priteisti suma aiškiai neviršija A. T. patirtos žalos dydžio.

44. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta anksčiau, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių procesinių dokumentų argumentus bei vykdydamas pareigą patikslinti ir paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas), preliminariai nustatęs, kad atsakovas pagrindė reikšmingą neatitikimą tarp socialinio draudimo išmokų ir asmens patirtos žalos, turėjo pasiūlyti šalims pateikti įrodymus, patvirtinančius realų A. T. patirtos žalos dydį ir leidžiančius kuo tiksliau nustatyti atlygintiną žalą, bei motyvuotai, konkrečiais teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįsti išvadas dėl atlygintinos žalos apimties (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2015). Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Vertindamas atsakovo pateiktus argumentus šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas apsiribojo abstrakčiais ir nekonkrečiais argumentais. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, teismo sprendimo motyvavimą (CPK 185 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalis).

45. Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas dėl padarytų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų neatskleidė svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių dėl A. T. išmokėtų socialinio draudimo išmokų ir jos patirtos turtinės žalos. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, šią bylos dalį reikėtų nagrinėti beveik visa apimtimi iš naujo, pasiūlius šalims pateikti ir, tikėtina, įvertinant daug naujų įrodymų. Dėl šių priežasčių nėra galimybės pagal byloje esančius įrodymus išnagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismo sprendimas aptariama apimtimi naikintinas ir ši bylos dalis grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl kitų atsakovo apeliacinio skundo argumentų

46. CPK 179 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiai yra įsiteisėję ir skelbiami viešai, todėl atsakovo argumentas, kad teismas negalėjo jais remtis, yra nepagrįstas.

47. Atsakovas nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžiu iš atsakovo buvo priteista visa A. T. padaryta turtinė žala. Tačiau iš minėto teismo nuosprendžio matyti, kad juo buvo priteistos tik žuvusiosios laidojimo išlaidos. Vadinasi, minėtoje byloje nespręsta dėl A. T. patirtos žalos dėl prarasto išlaikymo. Dėl šios priežasties nėra pagrindo laikyti, kad A. T. patirtos turtinės žalos klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

48. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad turtas, kurį asmuo gauna paveldėjimo būdu, negali būti laikomas patirtos turtinės žalos kompensacija, nes šie teisės institutai yra visiškai skirtingi. Tad atsakovo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų, nes, bylos dalį grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas turės būti išspręstas pirmosios instancijos teismui priimant galutinį sprendimą byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo J. Z. buvo priteista 12 982,6 Eur socialinio draudimo išmokų, išmokėtų A. T. (iki santuokos – Z.), ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo J. Z. buvo priteista 25 862,33 Eur, palikti nepakeistą.