- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-25
- Bylos Nr.
- e2A-755-392/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-04106-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Pareiškėjas
- V. K.
- Suinteresuotas asmuo
- VĮ Turto bankui, Šiaulių rajono savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius, veikdamas Šiaulių apylinkės teismo vardu, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. K. ir V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal V. K. ir V. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims: VĮ Turto bankui, Šiaulių rajono savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai pateikė pareiškimą, kuriuo prašo nustatyti faktą, kad pareiškėjai V. K. ir V. K. įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į butą, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)), 34,50 kv. m. bendro ploto; į pastatą - gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)), 97,92 kv. m. bendro ploto ir į pastatą – sandėlį, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)), 8 kv. m. užstatyto ploto. Nurodė, kad pareiškėja V. K. 1992 m. spalio 30 d. sudarė gyvenamojo buto (naudingas plotas 60,42 kv. m.) bei jo priklausinių esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartis už 5 297 rublių ir šis butas tapo asmenine pareiškėjos nuosavybe. Nuo 1992 m. 18 a žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) savininkė yra pareiškėja. Žemės sklypo plane pažymėti objektai Nr. 1 esamas gyvenamas namas ir Nr. 5 projektuojamas ūkinis pastatas. 1993 m. sausio 21 d. Pareiškėja atliko tris mokėjimus: (duomenys neskelbtini) valdybos žemėtvarkos Tarybai už dokumentų rengimą, Valstybinei mokesčių inspekcijai - valstybinį mokestį, (duomenys neskelbtini) notaro biurui – už dokumentą. Iš pareiškėjos sąskaitos į žemės reformos fondo sąskaitą buvo nurašyta 2 534 talonai. 2022 m. spalio mėn. buvo atlikti žemės sklypo kadastriniai matavimai, suformuota Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2022-05-12 išrašuose nurodyta, kad pareiškėjų vardu nėra registruotas gyvenamasis namas (dviejų butų), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (įskaitytinai sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). 2023-03-10 Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo plane, sklypo plotas 2 353 kv. m, nurodoma, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys statiniai yra jos nuosavybės 1 524 kv. m. žemės sklype. Kita dalis 829 kv. m. priklauso tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikai. Pareiškėjai nurodo, jog jie nuo pat 1992 m. gyvenamojo namo pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymo, gyvena (duomenys neskelbtini), ten deklaravo gyvenamąją vietą bei sąžiningai ir teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdo, sąžiningai moka mokesčius už šį turtą. Pareiškėjai siekia tapti nekilnojamojo turto savininkais, kad galėtų turtą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. (duomenys neskelbtini), pareiškėjai apsigyveno 1992 metais gegužės mėn., kai jiems (duomenys neskelbtini) kolūkis leido išsipirkti pusę namo, kadangi pareiškėjas dirbo kolūkyje. Tada kituose kambariuose dar gyveno keli kolūkio darbuotojai, bet jie girtavo ir netrukus mirė. Tuomet pareiškėjai prašė, kad jiems leistų išsipirkti ir likusią namo dalį (du kambarius), bet (duomenys neskelbtini) seniūnas V. M. nurodė, kad nelikus kolūkio nuosavybė liko nesutvarkyta ir kita namo dalis niekam nepriklauso, todėl parduoti jiems negali. Pareiškėjams (duomenys neskelbtini) seniūnas nurodė, kad jie gali įsirengti tuos kambarius, gyventi ir naudotis kaip savo. Pareiškėjai nuo pat pradžių visą namą savo lėšomis įrengė, apkalė namą, apšiltino, išliejo pamatus, įrengė vonią, tualetą, grindis (buvo asla), suremontavo visus kambarius, ir minėtus kambarius, sutvarkė aplinką. Namas - medinis, pareiškėjai pakeitė rąstus, kadangi namas būtų sugriuvęs. Pareiškėjai susituokė (duomenys neskelbtini), tačiau gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį anksčiau, o nuo 1992 m. gyveno (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės duomenimis butas ((duomenys neskelbtini)), gyvenamasis namas ir pagalbinis pastatas ((duomenys neskelbtini)) kitiems asmenims (tarp jų valstybei ar savivaldybei ((duomenys neskelbtini) rajono) nepriklausė ir nepriklauso, todėl yra visos sąlygos įgyjamajai senačiai taikyti, nes pareiškėjai sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiami valdo turtą kaip savo, turtas nepriklauso valstybei ar savivaldybei.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas prašo pareiškimą atmesti. Nurodo, kad pareiškėjai 1992 m. spalio 30 d. pagal pirkimo pardavimo sutartį įgiję butą (duomenys neskelbtini), yra išpirkę statiniams (gyvenamasis namas, ūkinis pastatas) priskirtą 18 arų žemės, tačiau nėra jokių duomenų apie kito buto (duomenys neskelbtini), privatizavimą. Patys pareiškėjai nurodo, kad prašė išsipirkti ir likusią namo dalį (du kambarius), bet tuomet (duomenys neskelbtini) seniūnas V. M. nurodė, kad nelikus kolūkio, nuosavybė liko nesutvarkyta ir likusi namo dalis niekam nepriklauso, todėl parduoti jiems negali. Tokiu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškime nurodytas turtas nėra valstybės nuosavybė, nes tai konstatavus, asmuo negali įgyti valstybei nuosavybės teise priklausančio daikto nuosavybės įgyjamosios senaties būdu Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus.
3. Nacionalinė žemės tarnyba prie AM pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, jog Tarnyba neturi duomenų vertinti, ar namo, esančio (duomenys neskelbtini) ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), valdymas buvo prasidėjęs sąžiningai, taip pat, ar jie buvo valdomi teisėtai, atvirai bei nepertraukiamai, ar nuosavybės teisės į namą ir butą nebuvo įgytos anksčiau. 23,53 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, patikėjimo teise valdomas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės, kadastriniai matavimai atlikti 2022 metais, kuriame stovi gyvenamasis namas ir dėl kurio prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, iš valstybės neišpirktas nuo1993 m., nes pareiškėja nesudarė valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties. Jei teismas vadovaudamasis CK 1.5 str. nuostatomis, objektyviai, visapusiškai ir išsamiai išnagrinės byloje surinktą medžiagą ir nustatys, kad nurodyto turto valdymas atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, tokiu atveju tarnyba neprieštaraus, kad pareiškimas būtų tenkinamas.
4. Šiaulių rajono savivaldybė pateikė atsiliepimu ginčą prašė spręsti teismo nuožiūra. Teismo posėdyje dalyvavęs Šiaulių rajono savivaldybės atstovas su pareiškimu nesutiko ir paaiškino, jog šiuo atveju yra du pagrindai pareiškimui netenkinti, nes nėra teisėto valdymo ir turtas priklauso savivaldybei ar valstybei, nes (duomenys neskelbtini) apylinkės savivaldybė 1992-07-30 perėmė iš (duomenys neskelbtini) ŽŪB neprivatizuotą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nepateikė duomenų, kad valdymo teisę jie įgijo pagal tuo metu galiojančius teisės aktus. Nors seniūnas leido remontuoti namą, tačiau toks valdymas nelaikomas teisėtu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimu nusprendė pareiškimą atmesti.
6. Teismas nurodė, kad į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad 1992 m. liepos 30 d. yra surašytas (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės neprivatizuotų gyvenamų namų ir butų perdavimo-priėmimo aktas, iš kurio matyti, jog (duomenys neskelbtini) apylinkės savivaldybė į savo balansą priima neprivatizuotus gyvenamus namus ir butus. Akte yra nurodytas (duomenys neskelbtini) namas, kurio likutinė vertė 4581 rub. Po gyvenamųjų namų ir butų perdavimo akto surašymo tarp Šiaulių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės savivaldybės, atstovaujamos A.-J. K., veikusio pagal 1992 m. spalio 29 d. įgaliojimą Nr. 108, ir pareiškėjos V. K. 1992-10-30 buvo sudaryta gyvenamojo buto (naudingas plotas 60,42 kv. m.), ir 50 proc. ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartis. Pareiškėjai nuosavybės teise nuo 1992 m. priklauso ir 18 a žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje turto, į kurį pretenduoja pareiškėjai, įrašų apie nuosavybės teisę nėra.
7. Iš pareiškėjų paaiškinimų matyti, jog jiems kolūkio pirmininkas leido žodžiu gyventi namo dalyje (duomenys neskelbtini), kurią jie privatizavimo 1992 m., o kitoje namo dalyje dviejuose kambariuose po vieną gyveno kiti du asmenys, kurie girtavo ir mirė (duomenys neskelbtini). (pareiškėjai skirtingai nurodė mirties metus). Po dviejų gyventojų mirties pareiškėjai kreipėsi į seniūną, kuris jam atsakė, kad privatizacija baigta ir seniūnas pasiūlė gyventi ir name tvarkytis, nes jis buvo avarinės būklės. Tokias aplinkybes patvirtino teisme liudytoju apklaustas nuo 1997 m. iki 2000 m. seniūnu dirbęs V. M.. Jis patvirtino, jog pareiškėjai kreipėsi į jį dėl (duomenys neskelbtini) laisvos namo dalies, jis neprieštaravo, kad pareiškėjai tvarkytųsi tą būstą, tačiau sprendimo dėl apsigyvenimo seniūnas negalėjo priimti, neturėjo tam teisės, jis galėjo tik rekomenduoti saugoti ir prižiūrėti namą. Namas tais laikais buvo kaip socialinis būstas, buvo netvarkingas, nes jame gyveno kiti asocialūs asmenys. Šiuo metu namas žymiai geriau atrodo, jis sutvarkytas. Tuo metu bankrutavo įmonės, ŽŪB, ir nors seniūnai rekomenduodavo savivaldybėms perimti jų turtą, jos vengdavo tą daryti, nes turtas būdavo menkavertis, o (duomenys neskelbtini) namas nebuvo aktualus niekam.
8. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjams naudotis buvo suteiktas tik butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris pareiškėjos V. K. vardu ir buvo privatizuotas. Kitos patalpos name pareiškėjams nebuvo suteiktos, jie, norėdami gyventi tvarkingai, apsigyveno kitose namo dalyse, namą remontavo, neturėdami tam teisinio pagrindo. Pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos butų įstatymo (1991 m. redakcija) 4 straipsnio 2 dalį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turėjo teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Šių sąlygų pareiškėjai neatitiko, nes jiems kita namo dalis nebuvo suteikta ar išnuomota. Pareiškėjos vardu 1992-10-30 nuosavybės teisė įgyta į butą Nr. 1. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjams būtų suteikta teisė apsigyventi visame name ar bute Nr. 2. Pareiškėjai patvirtino, kad Privatizavimo įstatyme nustatytais terminais ir sąlygomis kreipėsi tik dėl buto Nr. 1 privatizavimo. Ta aplinkybė, kad seniūnas neprieštaravo, jog pareiškėjai tvarkytųsi tą būstą, nors sprendimo dėl apsigyvenimo seniūnas negalėjo priimti, neturėjo tam teisės, jis galėjo tik rekomenduoti saugoti ir prižiūrėti namą, nesudaro pagrindo teismui spręsti, jog turtą, į kurį pareiškėjai pretenduoja pagal įgyjamąją senatį, jie valdė teisėtai.
9. Sąlyga pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teisei nustatyti yra ta, kad daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad gyvenamasis namas ir sandėlis, esantys (duomenys neskelbtini), buvo pastatyti 1951 m. 1964 m. Civilinis kodeksas numatė tik socialistinę (valstybinė (visaliaudinė), kolūkinė - kooperatinė, profsąjungų ir kitokių visuomeninių organizacijų) ir asmeninę nuosavybę; valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė. Viena iš įgyjamosios senaties sąlygų - draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačiai nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą.
10. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Tai buvo daroma 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka.
11. Byloje esantis 1992 m. liepos 30 d. yra surašytas (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės neprivatizuotų gyvenamų namų ir butų perdavimo-priėmimo aktas patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) apylinkės savivaldybė į savo balansą priima neprivatizuotus gyvenamus namus ir butus, jame yra nurodytas (duomenys neskelbtini) namas, kas teismui leidžia spręsti, jog turtas nebuvo privatizuotas, neperėjo į privačią nuosavybę, liko viešosios nuosavybės teisės objektu, priklausančiu valstybei, o įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją. Bylos duomenys nepatvirtina aplinkybės, kad šiuo atveju viešoji nuosavybė transformavosi į privačiąją nuosavybę.
12. Aplinkybė, kad VĮ Registrų centro duomenimis turtas ir teisės į jį neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas ginčo turtą vertinti kaip bešeimininkį, nes turtas yra viešoji nuosavybė, į kurį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjamos nuosavybės teisės. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra pažymėjęs, kad draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jei statiniai (pastatai) valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (LAT nutartis Nr. 3K-7-67/2011 ir kt.).
13. Todėl teismas sprendė, jog nėra įstatyme numatytų sąlygų visumos (valdymo teisėtumo, turtas priklauso valstybei ar savivaldybei) pareiškėjams nustatyti nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktą, todėl pareiškimas atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
14. V. K. ir V. K. apeliaciniu skundu prašo: Panaikinti 2024-11-26 Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-320-797/2024 ir priimti naują sprendimą: Nustatyti faktą, kad pareiškėjai V. K. ir V. K. įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į gyvenamojo namo dalį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)), 34,50 kv. m. bendrojo naudojimo ploto; Nustatyti faktą, kad pareiškėjai V. K. ir V. K. įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)), 97,92 kv. m. bendrojo naudojimo ploto. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. CK 4.68 straipsnyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybė s teisę į tą daiktą.
14.2. (duomenys neskelbtini), pareiškėjai apsigyveno 1992 metais gegužės mėn., kai jiems (duomenys neskelbtini) kolūkis leido išsipirkti pusę namo, kadangi pareiškėjas dirbo tame kolūkyje. Tada kituose kambariuose dar gyveno keli kolūkio darbuotojai, bet jie girtavo ir netrukus mirė ((duomenys neskelbtini)). Tuomet pareiškėjai prašė, kad jiems leistų išsipirkti ir likusią namo dalį (du kambarius), bet (duomenys neskelbtini) seniūnas V. M. nurodė, kad nelikus kolūkio nuosavybė liko nesutvarkyta ir kita namo dalis niekam nepriklauso, todėl parduoti jiems negali. Pareiškėjams (duomenys neskelbtini) seniūnas nurodė, kad jie gali įsirengti tuos kambarius, gyventi ir naudotis kaip savo. Pareiškėjai nuo pat pradžių visą namą savo lėšomis įrengė, apkalė namą, apšiltino, išliejo pamatus, įrengė vonią, tualetą, grindis (buvo asla), suremontavo visus kambarius, ir minėtus kambarius, sutvarkė aplinką. Namas - medinis, pareiškėjai pakeitė rąstus, kadangi namas būtų sugriuvęs. Pareiškėjai nepertraukiamai gyveno (duomenys neskelbtini), kartu viską tvarkė, įrenginėjo iš bendrų šeimos lėšų. Susituokė (duomenys neskelbtini), tačiau gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį anksčiau, o nuo 1992 m. gyveno (duomenys neskelbtini).
14.3. Svarbu ir tai, jog nekilnojamojo turto registro duomenų bazės duomenimis butas ((duomenys neskelbtini)), gyvenamasis namas ir pagalbinis pastatas ((duomenys neskelbtini)) kitiems asmenims (tarp jų valstybei ar savivaldybei ((duomenys neskelbtini) rajono)) nepriklausė ir nepriklauso iki šiol, ką patvirtina pateikti VĮ Registrų centras išrašai. Taigi, atsižvelgiant į tai kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog pareiškėjai sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiami valdo turtą kaip savo, turtas nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei.
14.4. Pareiškėjai visą valdymo laiką, jau daugiau kaip 31 metus, minėtą gyvenamojo namo dalį valdo atvirai, to neslėpdami, kaip savo, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų dalių, moka visus priklausančius mokesčius. Jei pareiškėjai nebūtų savo lėšomis remontavę ir kitaip tvarkę namo, šio nekilnojamojo turto objekto jau būtų nelikę.
14.5. Pareiškėja yra įsitikinusi, kad pareiškimo patenkinimas nepažeis ar kaip nors kitaip nesuvaržys kitų asmenų teisių. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjai minėtą namo dalį valdo sąžiningai bei teisėtai visą valdymo laikotarpį, t. y. nuo pat valdymo pradžios iki šiol. Visą valdymo laikotarpį pareiškėjams niekas nėra pareiškęs pretenzijų į minimą namo dalį ar ginčijęs minėtos namo dalies valdymo teisėtumo ar sąžiningumo, todėl jie yra įsitikinę, kad niekas neturi daugiau teisių už juos, taip pat, pareiškėjams nėra žinoma apie kliūtis, kurios galėtų sutrukdyti įsigyti aukščiau nurodytą patalpos dalį nuosavybės teise, pasinaudojus įgyjamosios senaties institutu.
Žemesnės instancijos teismas
14.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog minima nekilnojamojo turto objekto dalis, (kurią prašoma pripažinti kaip pareiškėjų nuosavybę įgytą įgyjamosios senaties pagrindu) priklauso valstybei ar savivaldybei, nepagrįstai atmesdamas faktą, jog VĮ Registrų centro duomenimis turtas ir teisės į jį neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu. Nei valstybė, nei savivaldybė nėra niekaip realizavusi savo teisių į šią turto dalį, jos taip pat niekada nėra pareiškusios jokių pretenzijų dėl turto dalies ir šiuo metu turto dalies nepripažįsta ir nevaldo kaip savo, priešingai nei tai daro ir juo ilgą laiko tarpą nepertraukiamai rūpinasi pareiškėjai.
Atsiliepimas
15. VĮ „Turto bankas“ atsiliepimu su skundu nesutiko ir prašė apeliacinį skundą atmesti, o 2024 m. lapkričio 26 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė:
15.1. Apeliantai nurodo, kad 1992 m. spalio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo butą (duomenys neskelbtini) (tai patvirtina byloje esantis NT registro išrašas Nr. (duomenys neskelbtini)), yra išpirkę statiniams (gyvenamasis namas, ūkinis pastatas) priskirtą 18 arų žemės sklypą. Pažymėtina, kad nėra jokių duomenų apie kito buto (duomenys neskelbtini), privatizavimą. Patys pareiškėjai nurodo, kad „<...> prašė, kad jiems leistų išsipirkti ir likusią namo dalį (du kambarius), bet tuomet (duomenys neskelbtini) seniūnas V. M. nurodė, kad nelikus kolūkio, nuosavybė liko nesutvarkyta ir likusi namo dalis niekam nepriklauso, todėl parduoti jiems negali“ (CPK 187 str ).
Šalies argumentai
15.2. Turto statybos ir pabaigos laikotarpis (NT registro išrašuose nurodoma 1951 m.) yra tarybinis laikotarpis, todėl turtas priklausė valstybiniam ir visuomeniniams fondams, t.y. buvo viešoji nuosavybė. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliantų nurodomas turtas sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu. Taigi, nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ginčo turtas nebuvo privati asmenų nuosavybė, o galėjo būti valstybės arba savivaldybės nuosavybė. Jau minėta, kad kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
15.3. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės nebėra į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Kasacinis teismas išaiškino, kad dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
16. Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos su skundu nesutiko ir nurodė:
16.1. Tarnyba neturi duomenų vertinti, ar namo, adresu: (duomenys neskelbtini) (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)) ir buto, adresu: (duomenys neskelbtini) (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)) valdymas buvo prasidėjęs sąžiningai, taip pat, ar jie buvo valdomi kaip teisėtai, atvirai bei nepertraukiamai, ar nuosavybės teisės į namą ir butą nebuvo įgytos anksčiau. Pažymėtina, jog 23,53 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, patikėjimo teise valdomas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės, kadastriniai matavimai atlikti 2022 metais, kuriame stovi gyvenamasis namas, dėl kurio prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, iš valstybės neišpirktas nuo1993 m., nes pareiškėja nesudarė valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties.
16.2. Tarnyba su Apeliantų apeliacinio skundo reikalavimais nesutinka ir mano, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai civilinę bylą Nr. e2YT-320- 797/2024 išnagrinėjo objektyviai ir išsamiai, įvertino visas byloje nustatytas faktines aplinkybes ir 2024 m. lapkričio 26 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo motyvai ir argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
18. Pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį nustatymo į butą, (duomenys neskelbtini) (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)), 34,50 kv. m. bendro ploto; į pastatą - gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini) (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)), 97,92 kv. m. bendro ploto ir į pastatą – sandėlį, (duomenys neskelbtini) (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)), 8 kv. m. užstatyto ploto.
19. Nurodė, jog jie yra buto, esančio (duomenys neskelbtini) savininkai. Prašymą grindžia tuo, kad jie ginčo turtu rūpinosi kaip savu daugiau nei 10 metų, jį suremontavo, prižiūri, sąžiningai ir atvirai jį valdė, niekas nepretenduoja į tą turtą ir yra visos sąlygos nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį nustatyti. Paaiškino, jog jiems kolūkio pirmininkas leido žodžiu gyventi namo dalyje (duomenys neskelbtini), kurią jie privatizavimo 1992 m., o kitoje namo dalyje dviejuose kambariuose po vieną gyveno kiti du asmenys, kurie girtavo ir mirė (duomenys neskelbtini). Po gyventojų mirties pareiškėjai kreipėsi į seniūną, kuris jam atsakė, kad privatizacija baigta ir pasiūlė gyventi ir name tvarkytis, nes jis buvo avarinės būklės.
20. Liudytoju apklaustas nuo 1997 m. iki 2000 m. seniūnu dirbęs V. M. patvirtino, jog pareiškėjai kreipėsi į jį dėl (duomenys neskelbtini) laisvos namo dalies, jis neprieštaravo, kad pareiškėjai tvarkytųsi tą būstą, tačiau sprendimo dėl apsigyvenimo seniūnas negalėjo priimti, neturėjo tam teisės, jis galėjo tik rekomenduoti saugoti ir prižiūrėti namą. Namas tais laikais buvo kaip socialinis būstas, jame gyveno kiti asocialūs asmenys.
21. Iš bylos medžiagos matyti, kad 1992 m. liepos 30 d. yra surašytas (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės neprivatizuotų gyvenamų namų ir butų perdavimo- priėmimo aktas, iš kurio matyti, jog (duomenys neskelbtini) apylinkės savivaldybė į savo balansą priima neprivatizuotus gyvenamus namus ir butus. Akte yra nurodytas (duomenys neskelbtini) namas, kurio likutinė vertė 4 581 rub. Po gyvenamųjų namų ir butų perdavimo akto surašymo tarp Šiaulių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės savivaldybės, atstovaujamos A.-J. K., veikusio pagal 1992 m. spalio 29 d. įgaliojimą Nr. 108, ir pareiškėjos V. K. 1992-10-30 buvo sudaryta gyvenamojo buto (naudingas plotas 60,42 kv. m.), ir 50 proc. ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutartis. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje turto, į kurį pretenduoja pareiškėjai, įrašų apie nuosavybės teisę nėra.
22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017).
23. Be to Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.69 str. 3 d. numato imperatyvų draudimą įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Dėl to nuosavybė teisė įgyjamąja senatimi negali būti pripažįstama į daiktus, priklausančius valstybei ar savivaldybei, nepriklausomai nuo to, kad valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nuosavybės teisės neįgyvendina, t. y. jos neregistruoja, nesirūpina daiktu ar jo neprižiūri, o daiktą nepertraukiamai valdo privatus asmuo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo privatizuoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68 str. 3 d. draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Ši norma yra draudžiamoji, jos taikymas yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Imperatyviosioms teisės normoms būdingas absoliutus privalomumas. Tokia skirtinga viešąja ir privačiąja nuosavybe esančių daiktų savininko apsauga nuo nuosavybės teisės praradimo kitam asmeniui sąžiningai įgijus daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdant jį visą įgyjamosios senaties terminą paaiškinama atsižvelgiant į po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo vykstančius nuosavybės rūšių ir formų transformavimo procesus, kai nepriklausomybę atkūrusi valstybė nėra tinkamai apskaičiusi savo turto ir atitinkamai nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn.
24. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo namo statybos ir pabaigos laikotarpis (NT registro išrašuose nurodoma 1951 m.) yra tarybinis laikotarpis, todėl turtas priklausė valstybiniam ir visuomeniniams fondams, t.y. buvo viešoji nuosavybė, šiuo konkrečiu atveju socialinis būstas. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliantų nurodomas turtas sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu. Taigi, nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ginčo turtas nebuvo privati asmenų nuosavybė, o galėjo būti valstybės arba savivaldybės nuosavybė. Jau minėta, kad kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
25. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nesiejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu, skirtingai nei toje pačioje normoje įtvirtintas draudimas įgyti nuosavybės teisę į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti priešingai, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata.
26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.