Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovo UAB „Arctos“ 24 194,22 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 979 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovo UAB „Arctos“ 45,04 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; atmetė atsakovo prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo (T. 2, b. l. 88-91). Teismas nurodė, kad atsakovo darbuotojo vairuota transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, atitinkančiu Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, jog ieškovas pateikė draudikų, turinčių teisę apdrausti transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, valdytojų civilinę atsakomybę, sąrašą, tačiau tarp jų Rusijos Federacijoje buveinę turinčios draudimo kompanijos Rosgosstrakh Ltd. nėra. Atsakomybė dėl ieškinyje aprašyto transporto priemonių susidūrimo (CK 6.264 str.) ir dėl to, kad eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė nebuvo apdrausta Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiu privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu tenka atsakovui, todėl ieškovui iš atsakovo priteistinas nuostolių atlyginimas regreso teise - 24 194,22 Lt.

Papildonmai nurodė, jog atsakovas, manydamas, kad su draudimo kompanija Rosgosstrakh Ltd. sudaryta civilinės atsakomybės draudimo sutartis suteikė jam apsaugą ir ieškinyje aprašyto eismo įvykio metu, turi galimybę šiuos santykius išsiaiškinti su Rusijos Federacijoje buveinę turinčiu draudėju, reikalaudamas atitinkamos draudimo išmokos. Teismas taip pat netenkino atsakovo prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, nes atsakovo teikiamas paskolos yra ne sunkios, o pakankamai geros turtinės būklės įrodymas, be to, atsakovas nenuginčijo ieškovo pateiktų duomenų apie 1 000 000 Lt viršijančią atsakovo apyvartą 2013 m.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, žalą iš atsakovo priteisė visiškai neįvertinęs jos pagrįstumo, taip pat suklydo aiškindamas ir taikydamas materialiosios ir procesinės teisės normas. Byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovo darbuotojas E. D. yra atsakingas už eismo įvykį, todėl nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas nustatė, kad eismo įvykis įvyko dėl jo kaltės;Pirmosios instancijos teismas ginčo santykiams visiškai nepagrįstai atsisakė taikyti įvykio vietos, t.y. Vokietijos Federacijos teisę. Atsakovas pirmosios instancijos teisme kėlė klausimą apie tai, kodėl nebuvo reikalaujama žalos atlyginimo iš priekabos savininko ar draudiko, bylą nagrinėjant iš esmės rėmėsi Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime nurodytu išaiškinimu, kad transporto priemonės ir priekabos sudaryto junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai;Kilus ginčui teismas negali besąlygiškai remtis tik draudiko biuro surinkta žalos bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas nepriėmė iš atsakovo įrodymo, kad eismo įvykyje dalyvavusi priekaba atsakovui nepriklauso, todėl šis įrodymas teikiamas apeliacinės instancijos teismui. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas iki pat pretenzijos gavimo dienos nieko nežinojo apie eismo įvykį, nes darbuotojas apie ginčo įvykį niekada neminėjo, atsakovui priklausantis vilkikas apgadintas nebuvo, todėl atsakovas nerinko su šiuo įvykiu susijusios informacijos;Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neturėdamas duomenų ar įtraukta į bylą draudimo kompanija “Rosgosstracht” žino apie nagrinėjamą bylą.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2012-09-11 Vokietijoje dėl trečiojo asmens E. D., vairavusio transporto priemonę MAN 18.460, v.n. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadinta transporto priemonė MAN, v.n. GS-HT909 (T. 1, b. l. 28-31). Eismo įvykio dieną transporto priemonės MAN 18.460 naudotojas pagal lizingo sutartį buvo atsakovas UAB „Arctos“, o automobilio vairuotojas buvo samdomas atsakovo darbuotojas ir minėtą eismo įvykį sukėlė eidamas darbines pareigas (T. 1, b. l. 6-7). Eismo įvykio metu transporto priemonė MAN 18.460 nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl Vokietijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą 7 007,13 Eur dydžio žalą bei pateikė reikalavimą ieškovui (T. 1, b.l. 12-13), kuris šią žalą kompensavo (T. 1, b.l. 46). Ieškovas pareikalavo atsakovą atlyginti minėtą išmokėtą sumą, tačiau atsakovas žalos neatlygino (T. 1, b. l. 47). Atsakovas savo poziciją grindė tuo, jog eismo įvykio metu atsakovui priklausanti transporto priemonė MAN 18.460, v.n. (duomenys neskelbtini) buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, t.y. turėjo žaliąją kortelę, išduotą Rusijos draudimo bendrovės „Rosgosstrach“.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai motyvuodamas tuo, jog atsakovo darbuotojo vairuota transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, atitinkančiu Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, o Rusijos draudimo bendrovė „Rosgosstrach“ nėra draudikas, turintis teisę apdrausti transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, valdytojų civilinę atsakomybę.

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos transport priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau -TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas, o transporto priemonės naudojimo pagal lizingo sutartį atveju yra atsakingas asmuo, kuris naudoja transporto priemonę pagal tokią lizingo sutartį (TPVCAPDĮ 4 str. 2 d.). Kadangi atsakovas UAB „Arctos“ transporto priemonę MAN 18.460, v.n. (duomenys neskelbtini) naudoja pagal lizingo sutartį, todėl būtent jis yra atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, ginčo dėl šio fakto byloje nėra.

Pagal TPVCAPDĮ 2 str. 8 d. 1 p. atsakovo transporto priemonės MAN 18.460 įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, kadangi Lietuvos Respublikoje ši transporto priemonė yra įregistruota. Todėl įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis turėjo būti sudaryta pagal TPVCAPDĮ reikalavimus įmonėje, kuri teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuri yra draudikų biuro narė (TPVCAPDĮ 2 str. 2 str. 9 d., 18 d., 41 str. 3 ir 8 dalys). Tokia įmonė turi būti įsteigta arba Lietuvoje, arba kitoje ES valstybėje narėje, arba gali būti Lietuvoje įsteigtas užsienio valstybės draudimo įmonės filialas. Taigi, atsižvelgiant į minėtas nuostatas, taip pat į TPVCAPDĮ 6 str. 4 ir 6 dalių nuostatas, atsakovas privalėjo sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį pagal TPVCAPDĮ nuostatas Lietuvos įregistruotoje draudimo įmonėje, esančioje Lietuvos draudikų biuro nare, tačiau atsakovo transporto priemonė pagal bylos duomenis nebuvo tokiu būdu apdrausta, o atsakovo sudaryta su Rusijos bendrove „Rosgosstrach“ transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis neatitinka aukščiau minėtų reikalavimų, nes minėta Rusijos bendrovė neatitinka TPVCAPDĮ 2 str. 18 d. reikalavimų, dėl ko neturi teisės vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo.

Dėl išdėstytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovo transporto priemonė MAN 18.460, v.n. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pažymėtina ir tai, kad Rusijos bendrovė „Rosgosstrach“ neturėjo teisės išduoti „žaliosios kortelės“ atsakovui, nes tai prieštarauja ne tik TPVCAPDĮ aukščiau minėtoms nuostatoms, bet ir žaliosios kortelės taisyklėms. Tai patvirtina Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuro į bylą pateiktas Rusijos transporto priemonių draudikų asociacijos raštas ieškovui ir Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ (T. 1, b. l. 142-145). Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ir Rusijos transporto priemonių draudikų asociacija yra nurodžiusi, jog Rusijos draudimo tarpininkų Tarptautinių automobilio draudimo kortelių (žaliųjų kortelių) išdavimas Lietuvos Respublikoje įregistruotoms transporto priemonėms prieštarauja žaliosios kortelės sistemos taisyklėms ir Lietuvos teisės aktams bei yra neteisėta veika, todėl visos nuo 2011-01-01 pagal transporto priemonės identifikavimo numerį išduotos žaliosios kortelės laikomos suklastotomis/neteisėtai išduotomis.

Kadangi eismo įvykio metu žala buvo padaryta atsakovo naudojama teisės aktų nustatyta tvarka neapdrausta transporto priemone, ieškovas atlygino Vokietijos draudikų biurui šio išmokėtą 7 007,13 Eur dydžio žalą, todėl pagal TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d. ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad atsakovas grąžintų ieškovui minėtą išmokėtą sumą. UAB „Arctos“ šios pareigos neįvykdžius, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ją priteisė ieškovui iš atsakovo. Dėl nurodytų motyvų atmetami kaip nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad jis nėra atsakingas prie ieškovą ir neturi pareigos atlyginti ieškovo patirtą žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo prievolę mokėti ieškovui atsakovas iš esmės ginčijo aplinkybe, kad jam priklausanti transporto priemonė MAN 18.460 eismo įvykio dieną transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta Rusijos draudimo bendrovėjė „Rosgosstrach“. Minėtą faktą patvirtina atsakovo atsiliepime į ieškinį išdėstytos aplinkybės (T. 1, b. l. 69). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog atsakovas tik 2014-12-10 vykusiame teismo posėdyje ir apeliaciniame skunde pareiškė, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovo darbuotojas E. D. yra atsakingas už eismo įvykį. Šiuo atveju konstatuotina, jog apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas aplinkybėmis ir atskirtimais, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2014). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, trečiojo asmens E. D. kaltės klausimas negali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, kadangi savo darbuotojo kaltės klausimo atsakovas nekėlė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame sprendime dėl atsakovo darbuotojo kaltės nepasisakė (CPK 312 straipsnis).

Pažymėtina ir tai, jog vadovaujantis CPK 341 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau. Siekdamas pašalinti apelianto išsakytas abejones dėl E. D. kaltės Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė Biuro Žalų administravimo departamento išvadą, Vokietijos civilinio proceso kodekso 415 straipsnio vertimą į valstybinę kalbą ir 2012-10-04 rašto kopiją. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teisme trečiojo asmens E. D. kaltės klausimas negali būti nagrinėjamas, todėl teisėjų kolegija atsisako prijungti prie bylos ieškovo pateiktus naujus rašytinius įrodymus ir jų nevertina.