Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-05-31 · Civilinė byla Nr. 2A-232/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-05-31
Bylos Nr.
2A-232/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas, Vytas Milius
Ieškovas
E. K.
Atsakovas
R. V., V. L.
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-232/2012Procesinio sprendimo kategorijos 35.6.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 31 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1289-264/2010 pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovėms R. V. ir V. L. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo, priverstinės hipotekos nustatymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė E. K. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė: 1. pripažinti negaliojančia 2008 m. vasario 12 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp R. V. ir V. L., dalį dėl 203 857,09 Lt sumos; 2. šalių atžvilgiu taikyti restituciją; 3. nustatyti priverstinį įkeitimą (hipoteką) atsakovei V. L. nuosavybės teise priklausančioms piniginėms lėšoms – 203 857,09 Lt, esančioms Kauno apygardos teismo depozitinėje sąskaitoje, hipoteka užtikrinama suma 203 857,09 Lt; 4. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje E. K. nurodė, kad Kauno apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-55-436/2007 ieškovei iš atsakovės V. L. yra priteista 203 857,09 Lt skola, sprendimas įsiteisėjęs. Atsakovei V. L. 2008 m. vasario 12 d. su atsakove R. V. sudarant paskolos sutartį dėl 400 000 Lt paskolos, atsakovė V. L. buvo skolinga ieškovei pagal tarp ieškovės sūnaus S. K. ir V. L. sudarytas 1999 m. gruodžio 14 d. ir 2000 m. sausio 13 d. paskolos sutartis. Po sūnaus S. K. mirties ieškovė tapo sūnaus teisių perėmėja. Atsakovėms sudarant 2008 m. vasario 12 d. paskolos sutartį, civilinė byla buvo nagrinėjama apeliacine tvarka, paskolos sutartys buvo galiojančios, paskolos nebuvo grąžintos. Atsakovės V. L. prašymu civilinėje byloje Nr. 2-55-436/2007 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi buvo pakeistos byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir būsimo sprendimo įvykdymo užtikrinimui į Kauno apygardos teismo depozitinę sąskaitą (vietoj buvusio nekilnojamojo turto arešto) buvo įneštos piniginės lėšos - 206 925,22 Lt. Atsakovė V. L., žinodama, kad turi neįvykdytų prievolių ieškovei, neturėjo sudaryti 2008 m. vasario 12 d. paskolos sandorio tokiai didelei sumai - 400 000 Lt, numatydama gana trumpą šios paskolos grąžinimo terminą - iki 2008 m. spalio 24 d. 2009 metų vasario mėnesio pradžioje kita kreditorė R. V. pateikė antstolio R. B. kontorai vykdymui Kauno m. apylinkės teismo įsakymą, kuriuo iš V. L. minėtos kreditorės naudai yra priteista 415 363 Lt. Tiek skolą ieškovei E. K., tiek skolą atsakovei R. V. buvo galima išieškoti tik iš į Kauno apygardos teismo depozitinę sąskaitą įneštų 206 925,22 Lt, nes kitokio laisvo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą atsakovė V. L. neturi. Iš depozitinėje sąskaitoje esančių 203 857,09 Lt visiškai atgauti savo skolos ieškovė neturi galimybės, nes pagal CPK 756 str. nuostatas, esamos 203 857,09 Lt sumos neužtenka abiejų išieškotojų reikalavimams patenkinti, todėl laikantis proporcingumo principo ši suma bus padalinta abiems išieškotojams - ieškovei ir atsakovei R. V. Kadangi ieškovės skola yra mažesnė, jai teks mažesnė lėšų dalis, kuri nepadengs priteistos skolos ir jos reikalavimas liks nevisiškai patenkintas. Atsakovė V. L., sudarydama 2008 m. vasario 12 d. paskolos sutartį, nuosavybės teise nevaldė kito laisvo nekilnojamojo turto, tačiau prisiėmė papildomas prievoles kreditorei R. V. dėl 400 000 Lt paskolos ir palūkanų grąžinimo, todėl objektyviai suprato, kad ieškovė savo skolos išsiieškoti neturės galimybės. Toks sandoris pažeidžia ieškovės, kaip atsakovės V. L. kreditorės, teises ir todėl turi būti pripažintas negaliojančiu CK 6.66 str. pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovė R. V. nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti. Atsakovė savo atsiliepimuose nurodė, kad prašydama pripažinti negaliojančia paskolos sandorio dalį dėl 203 857,09 Lt, ieškovė siekia R. V. teisių ir interesų pažeidimo, nes ieškinio patenkinimo atveju ji neturėtų teisinio pagrindo išieškoti paskolintos ir jai teismo priteistos sumos. R. V. ir E. K. yra abi kreditorės, kurių teisės yra lygios. E. K. teisių ir interesų sureikšminimui nėra jokio faktinio, teisinio pagrindo. Ieškinyje nėra nurodyta nei motyvų, nei įrodymų, kurie pagrįstų actio Pauliana ieškinio pareiškimą.

Šalies argumentai

Atsakovė V. L. su ieškiniu nesutiko. Prašė patikslintame ieškinyje suformuluotus reikalavimus atmesti. Reikalavimo nagrinėjimą dėl priverstinio įkeitimo (hipotekos) nutraukti, remiantis CPK 293 str. 3 p., nes toks reikalavimas yra išnagrinėtas įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10033-451/2009. Atsiliepimuose į ieškinį ir patikslintą ieškinį nurodė, kad ieškovė ir atsakovė R. V. abi yra išieškotojos toje pačioje vykdomojoje byloje, dėl lėšų, esančių Kauno apygardos teismo depozitinėje sąskaitoje. Šios lėšos yra ne V. L. žinioje ir ji nuo pervedimo dienos jomis negali disponuoti. Tiek ieškovės, tiek atsakovės R. V. reikalavimai dėl pagrindinių prievolių yra atskirais teismo procesiniais dokumentais patenkinti ir jų įvykdymas užtikrintas šių lėšų areštu, t. y. šiuo metu vyksta įsigaliojusių teismo sprendimų vykdymo procesas, kuriame turi būti taikomos Civilinio proceso kodekso specialiosios, imperatyvios, normos (CPK 756 str.), kurių taikymo ieškovė, pasiremdama CK 6.66 str., 6.145 str. normomis, negali apriboti, siekdama sau geresnių sąlygų vykdymo procese. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų actio Pauliana ieškiniui pagrįsti, o atsakovės sudarė teisėtą atlygintinę paskolos sutartį, dar ieškovei neturint neginčytinos teisės į depozitinės sąskaitos lėšas, nes ją ieškovė įgijo tik 2008 m. gruodžio 2 d, t. y. po Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo, kuriuo teismas paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-55-436/2007. Atitinkamai vertino, kad nėra jokio teisinio pagrindo taikyti restituciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo atmetė, o bylos dalį dėl priverstinio įkeitimo (hipotekos) nustatymo nutraukė.

Teismas sprendime nurodė, kad iš bylos aplinkybių matyti, kad abi atsakovės buvo geros pažįstamos, turėjo nekilnojamojo turto, vertėsi paskolų teikimu, pasitikėjo viena kita. Dėl šios priežasties vertino, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atsakovė R. V. skolino labai trumpam laikotarpiui tokią didelę pinigų sumą V. L. nereikalaudama jokio paskolos grąžinimo užtikrinimo, abejonės, ar R. V. turėjo tiek pinigų, nėra pakankami įrodymai, kurie patvirtintų atsakovės R. V. nesąžiningumą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad V. L. paaiškino, kad jai reikėjo pinigų, nes 200 000 Lt reikėjo įnešti į Kauno apygardos teismo depozitinę sąskaitą, jog teismas panaikintų areštą jos butams, kuriuos vėliau pardavė žymiai mažesnėmis kainomis dėl ekonomikos nuosmukio, 200 000 Lt davė savo dukrai, kuri išvyko gyventi į JAV. Atitinkamai ieškovės argumentus, kad atsakovė V. L., sudarydama 2008 m. vasario 12 d. paskolos sutartį, nuosavybės teise nevaldė jokio neapsunkinto nekilnojamojo turto, tačiau prisiėmė papildomas prievoles kreditorei R. V. dėl 400 000 Lt paskolos ir palūkanų grąžinimo, todėl objektyviai suprato, kad ieškovė savo skolos išieškoti neturės galimybės, vertino kaip nepagrįstus ir atmestinus, nes iš bylos aplinkybių bei rašytinių įrodymų (2008 m. vasario 15 d. mokėjimo nurodymo, 2008 m. kovo 12 d. nutarties dėl arešto jos nekilnojamajam turtui, uždėtam 2005 m. balandžio 11 d. antstolio S. U.) matyti, kad po paskolos gavimo ieškovės (kreditorės) E. K. reikalavimų įvykdymas buvo užtikrintas 206 925, 22 Lt užstatu, o išlaisvinus atsakovės V. L. nekilnojamąjį turtą nuo suvaržymų V. L. buvo galimybė jį realizuoti ir atsiskaityti su kita kreditore R. V., tačiau neatsiskaitė kritus nekilnojamojo turto kainai. Konstatavo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijamas paskolos sandoris neturėjo įtakos atsakovės (skolininkės) V. L. mokumui, nes jo sudarymo metu atsakovė turėjo nekilnojamojo turto. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovės ginčijamas sandoris nepažeidė jos, kaip kreditorės, interesų ir kad nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė V. L. buvo nesąžininga sudarydama ginčijamą sandorį.

Atsižvelgdamas į įrodymų visumą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra sąlygų viseto, reikalingo actio Pauliana instituto taikymui (CK 6. 66 str.1, 3 d.. 6. 67 str.).

Papildomai pažymėjo, kad ieškovė ir atsakovė R. V. yra išieškotojos pagal atskirus vykdomuosius dokumentus skolininkės V. L. atžvilgiu, todėl išieškojimas vykdomas vykdymo procesą reglamentuojančių CPK VI dalies nuostatų tvarka, todėl ieškovė, ginčydama paskolos sutartį CK 6.66 str. pagrindu, siekia sau geresnių sąlygų vykdymo procese, o ne siekia sugrąžinti šalių į pradinę padėtį, todėl CK 6.66 str. nuostatos paskolos santykiams negali būti taikomos. Taigi teismas nusprendė, kad ieškinio reikalavimas dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia yra nepagrįstas, neįrodytas, todėl atmestinas, o atmetus pirmąjį reikalavimą, kaip išvestinis iš pirmojo reikalavimas dėl restitucijos taikymo, taip pat atmestinas.

Teismas nustatė, kad iš byloje pateikto 2009 m. gruodžio 23 d. Kauno apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-2015-109/2009 bei Liteko sistemos duomenų matyti, kad 2009 m. spalio 8 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10033-451/2009 buvo patenkintas ieškovės ieškinys, nustatytas priverstinis įkeitimas (hipoteka) atsakovei V. L. nuosavybės teise priklausančioms piniginėms lėšoms - 203 857, 09 Lt, esančioms Kauno apygardos teismo depozitinėje sąskaitoje. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, panaikino 2009 m. spalio 8 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Teismas vertino, jog esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuris buvo priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, šioje dalyje byla nutrauktina CPK 293 str. 3 p. pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė E. K. pateikė apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu, nes jis yra priimtas netinkamai taikant procesines teisės normas, kas sąlygojo netinkamą materialinių teisės normų taikymą. Pažymi, kad teismas byloje netinkamai vertino byloje surinktų įrodymų visumą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kas sąlygojo netinkamą CK 6.66 str. taikymą ir neteisėto bei nepagrįsto sprendimo priėmimą. Konkrečiai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovė V. L. neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, nes, sudarydama ginčijamą sandorį, atsakovė V. L. apsunkino savo turtinę padėtį, prisiimdama papildomus įsipareigojimus kitai kreditorei, nors buvo skolinga ieškovei, tuo atsakovė atėmė iš ieškovės galimybę visiškai patenkinti savo reikalavimus iš atsakovės turto.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog atsakovė V. L. tiek pateikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, tiek sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo Lietuvos apeliaciniame teisme pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją nurodydama, kad į Kauno apygardos teismą įneštos lėšos yra jos nuosavos ir kad ji neturi daugiau įsipareigojimų kreditoriams, išskyrus ieškovę. Ši aplinkybė leidžia teigti, kad atsakovė buvo nesąžininga. Tą patvirtina ir tolimesnės aplinkybės, nes pakeitus laikinąsias apsaugos priemones atsakovė V. L. savo turtą perleido tretiesiems asmenims. Tokiu nesąžiningu elgesiu atsakovė apsunkino savo turtinę padėtį taip, kad atėmė iš ieškovės galimybę patenkinti savo reikalavimus iš atsakovės turto. Atitinkamai tokio nesąžiningo atsakovės elgesio pasekmė – ginčijamo sandorio sudarymas negali būti vertinamas kaip nepažeidžiantis ieškovės, kaip atsakovės V. L. kreditorės, teisių ir teisėtų interesų.

Žemesnės instancijos teismas

3. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovė V. L. ne dėl savo nesąžiningo elgesio, o dėl ekonominio nuosmukio, kuris sąlygojo mažą išlaisvinto turto pardavimo kainą, atsidūrė tokioje padėtyje, jog negali visiškai atsiskaityti su savo kreditoriais. Tokia teismo pozicija nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais.

4. Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė R. V. nebuvo nesąžininga. Toks atsakovės elgesys, kai laibai didelė pinigų suma skolinama kelių mėnesių terminui, nenumatant jokių grąžinimo užtikrinimo priemonių, negali būti laikomu žmogaus elgesiu, atitinkančiu rūpestingo ir atidaus žmogaus elgesiu. Vien ši aplinkybė yra pagrindas laikyti atsakovės elgesį nesąžiningu. Be to, bylos nagrinėjimo metu abi atsakovės pripažino, kad yra geros pažįstamos, kas leidžia daryti išvadą, kad atsakovei R. V. buvo gerai žinoma atsakovės V. L. turtinė padėtis ir neteisėti tikslai, kurių pagrindu buvo sudarytas ginčijamas sandoris. Tai tik patvirtina atsakovės R. V. nesąžiningumą.

5. Visos bylos faktinės aplinkybės ir ieškovės pateikti įrodymai pagrindžia actio Pauliana taikymą nagrinėjamoje byloje. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė siekia sau geresnių sąlygų vykdymo procese, o ne sugrąžinti ginčijamo sandorio šalis į pradinę padėtį, ir kad tai lemia, jog CK 6.66 str. nuostatos nagrinėjamu atveju netaikomos. Ieškovė pasinaudojo savo teise pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą, todėl teismo išvada apie geresnių sąlygų siekimą sau yra vertintina kaip neargumentuota, nepagrįsta ir neįrodyta.

6. Ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą dalinai pripažinti sandorį negaliojančiu ir greta to nustatyti priverstinį įkeitimą lėšoms, tokie reikalavimai nebuvo nagrinėjami jokioje byloje, todėl nutraukti bylos šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Atsiliepimas

Atsakovė R. V. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog paskolindama pinigus atsakovei V. L. ji buvo sąžininga. Pažymėjo, kad ginčo sandorio sudarymo metu jai buvo žinoma, kad V. L. ir jos dukra turi turto, nes šią aplinkybę atsakovė jai pagrindė pateikdama atitinkamus dokumentus, tikėjosi greitai atgauti skolą, tačiau ekonominė krizė šiuos planus pakeitė. Mano, kad ieškovė mėgina pažeisti jos, kaip V. L. kreditorės, teises teismų sprendimo vykdymo procese. Atkreipia dėmesį, kad vykdymo procesą reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvios, todėl jų negalima pakeisti apriboti ar panaikinti remiantis CK 6.66 str., 6.145 str. nuostatomis. Taip pat atsiliepime nurodo, kad teismas pagrįstai nutraukė civilinės bylos dalį dėl priverstinio įkeitimo (hipotekos), nes šis reikalavimas tarp tų pačių šalių yra išnagrinėtas kitoje byloje (Kauno miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-10033-451/2009). Atsakovės nuomone, teismas taip pat išsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamoje situacijoje negali būti taikomas actio Pauliana institutas. Šią savo poziciją atsakovė grindė šiais argumentais:

1. Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius, ginčijamos sutarties sudarymo metu turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui. Ginčijama sutartis buvo sudaryta 2008 m. vasario 12 d., o Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, kuriuo buvo pripažinta ieškovės reikalavimo teisė, įsigaliojo 2008 m. gruodžio 2 d. tai reiškia, kad sutarties sudarymo metu ieškovės teisė dar nebuvo neabejotina, kas lemia, kad pirmosios actio Pauliana sąlygos nėra.

2. Actio Pauliana pagrindu ginčijamo sandorio sudarymo metu turi būti pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės. Akivaizdu, kad nėra ir šios actio Pauliana sąlygos, nes ieškovė sandorio sudarymo metu neturėjo reikalavimo teisės į V. L., o tai reiškia, kad ir ginčijamu sandoriu negalėjo būti pažeisti ieškovės, kaip kreditorės, interesai bei teisės.

3. Actio Pauliana institutui taikyti yra būtina sąlyga, kad kreditorius ginčijamos sutarties neprivalėjo sudaryti. Ieškovės nurodomi argumentai, jog atsakovės sandorio sudaryti neprivalėjo yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Sudarytas sandoris buvo nulemtas faktinių aplinkybių: atsakovė R. V. lėšų turėjo, o atsakovei V. L. jų skubiai reikėjo. Sutarties pasirašymo metu atsakovė V. L. buvo moki, todėl nebuvo jokių kliūčių sudaryti sandorį.

4. Actio Pauliana institutui taikyti būtina sąlyga yra sandorio šalių nesąžiningumas. Atsakovės, sudarydamos sandorį buvo sąžiningos, atsakovė R. V. tikėjo, jog atsakovė V. L. turi verslą ir turto, iš kurio greitai ir tinkamai atsiskaitys. Ieškovė jokiais įrodymais nepaneigė šių aplinkybių.

5. Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad nebūtų suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas. Manytina, kad šis terminas yra suėjęs, nes ieškovė apie atsakovę V. L. žino daug faktų, todėl tikėtina, kad apie sudarytą sandorį ji sužinojo nedelsiant, tačiau savo teisių ji laiku negynė.

Atsakovė V. L. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovė vertino, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, teisingai ir visapusiškai įvertino visus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, o ieškovė savo ieškinio neįrodė. Atsiliepime atsakovė iš esmės pakartoja argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateikdama atsikirtimus į ieškinį. Papildomai pažymi, kad nepagrįstas apeliantės argumentas, jog atsakovės ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo, ir pritaria atsakovės R. V. atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai, jog sandorio sudarymas buvo nulemtas faktinių aplinkybių, o atsakovė tikėjosi skolas grąžinti ir nesiekė pakenkti ieškovei.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Konkrečiai ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka, jog nėra visų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų. Mano, kad ginčijamo sandorio šalys jo sudaryti neprivalėjo ir kad sudarydamos šį sandorį šalys buvo nesąžiningos.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad atsakovės neprivalėjo sudaryti paskolos sutarties. Sutiktina su atsakovių pozicija, jog paskolos sutarties sudarymas nagrinėjamu atveju buvo nulemtas faktinių aplinkybių, t. y. atsakovei V. L. skubiai buvo reikalinga didelė pinigų suma, kad būtų galima įnešti 200 000 Lt į teismo depozitinę sąskaitą ir kad būtų panaikintas jos turtui pritaikytas areštas, kuri pardavus būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, o atsakovė R. V. turėjo atsakovei V. L. reikalingą pinigų sumą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog atsakovės ginčijamo sandorio neprivalėjo sudaryti ir jog ginčijamu sandoriu buvo sąmoningai siekiama pakenkti ieškovės interesams.

Taip pat nesutiktina su apeliantės argumentu, jog ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo teigti, jog atsakovė V. L. buvo nesąžininga ir sudarydama sandorį sąmoningai siekė pabloginti savo turtinę padėtį. Priešingai, iš bylos aplinkybių matyti, kad atsakovė V. L. ėmėsi veiksmų, kad galėtų atsiskaityti su savo kreditoriais: iš atsakovės R. V. paėmė paskolą tam, kad įneštų reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, kad jos turtas būtų išlaisvintas iš suvaržymų ir kad realizavus turtą būtų galima atsiskaityti su abiem kreditorėmis. Tai, kad šio veiksmų plano atsakovei V. L. nepavyko įgyvendinti, buvo nulemta objektyvių visuotinai žinomų aplinkybių – ekonominės krizės šalyje. Ieškovė nurodo, kad V. L. nesąžiningumą įrodo ir tai, kad Lietuvos apeliaciniame teisme, sprendžiant klausimą dėl arešto panaikinimo atsakovės butams, atsakovė melagingai teigė, jog ieškovė yra vienintelė jos kreditorė. Šiuo konkrečiu atveju vertintina, kad ši aplinkybė galimai rodo atsakovės nesąžiningumą sprendžiant arešto jos butams panaikinimo klausimą, tačiau neįrodo jos nesąžiningumo sudarant ginčijamą sandorį. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog nesąžininga buvo ir atsakovė R. V. Tai, kad ji skolino didelę pinigų sumą, nereikalaudama prievolės įvykdymo užtikrinimo, labai trumpam terminui, savaime neįrodo atsakovės nesąžiningumo. Kaip teisingai konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendime, atsakovės buvo geros pažįstamos, viena kita pasitikėjo, atsakovė R. V. žinojo, kad atsakovė verčiasi paskolų teikimu, kas leido pagrįstai tikėtis, jog atsakovės V. L. turtinė padėtis yra gera. Be to, paskolos sutarties sudarymo metu atsakovė V. L. turėjo nekilnojamojo turto, apie kurį atsakovei R. V. buvo žinoma, todėl juo labiau ji neturėjo pagrindo abejoti V. L. galimybėmis grąžinti paskolą, pagal ginčijamą sutartį. Atkreiptinas dėmesys, jog ta aplinkybė, kad paskolos sudarymo metu atsakovė V. L. turėjo nekilnojamojo turto, paneigia ieškovės argumentus, kad ginčijamu sandoriu buvo sąmoningai pabloginta atsakovės turtinė padėtis, sumažinant jos galimybes išsiieškoti skolą iš atsakovės V. L. turto. Taigi visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog byloje nėra įrodytas atsakovių nesąžiningumas, sudarant ginčijamą sandorį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai nustatė, kad nėra visų reikalingų sąlygų actio Pauliana instituto taikymui. Atitinkamai tai reiškia, kad nėra pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Papildomai pažymėtina, kad apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo argumentus dėl priverstinės hipotekos taikymo ir dėl to, jog ieškovė ginčydama paskolos sutartį siekia sau palankesnių sąlygų vykdymo procese. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija ginčijamais klausimais. Pažymi, kad teismo pozicija yra nuosekli, pagrįsta byloje esančiais įrodymais ir išsamiai argumentuota. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas papildomai dėl šių klausimų nepasisako.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju netenkinus apeliacinio skundo, bylos rezultatas yra palankus atsakovėms. Dėl šios priežasties ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos jai nėra priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Konstantinas GurinasVytas MiliusDonatas Šernas