Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-01-07 · Civilinė byla Nr. e2A-161-577/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-01-07
Bylos Nr.
e2A-161-577/2021
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jadvyga Mardosevič
Pareiškėjas
B. A. C.
Suinteresuotas asmuo
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-161-577/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17545-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.11; 3.3.1.18.3; 3.4.5.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 7 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. A. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. A. C. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas B. A. C. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo tėvas L. C. (taip pat žinomas kaip L. K.), gimęs (duomenys neskelbtini). Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

1.1. Pareiškėjas nurodė, jog juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas lemtų tai, kad pareiškėjas įgytų subjektinę teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 7 dalis). Pažymėjo, jog Migracijos departamentas vertino, jog pareiškėjo pateikti dokumentai nėra pakankami priimti sprendimui dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

1.2. Jo tėvo L. C. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktą netiesiogiai patvirtina: 1) pareiškėjo tėvo L. C. gimimo įrašo išrašas, patvirtinantis, kad jis gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), L. C. tėvai – E. K. ir J. K.; 2) ištrauka iš 1932 m. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio bei 2019 m. gruodžio 20 d. Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento raštas, patvirtinantys, jog L. C. (anksčiau žinomam kaip L. K.), gim. (duomenys neskelbtini), Pietų Afrikoje buvo išduotas natūralizacijos liudijimas Nr. 12621 bei nurodoma, jog jo pilietybė prieš natūralizaciją – Lietuvos; 3) 2018 m. sausio 2 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo raštas patvirtinantis, jog šiame archyve duomenų apie pareiškėjo tėvo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą nėra; 4) 2018 m. birželio 1 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma apie pareiškėjo tėvo motinos E.(I) K. gyvenimą Lietuvoje, kurioje nurodoma, kad P. miesto savivaldybės archyviniame fonde, butų savininkų mokesčių knygoje įrašyta K. I., gyv. (duomenys neskelbtini); kelionės sutarčių nuorašų byloje esančio kelionės sutarties Nr. 651 nuorašo kopija, kurioje nurodyta E. K., gyv. (duomenys neskelbtini); 5) archyvinių dokumentų (paveldėjimo bylos) kopijos patvirtina, kad E. K. turėjo nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), kuris buvo įsigytas iki 1914 metų; 6) pareiškėjo gimimo liudijimas, kuris patvirtina, kad pareiškėjo tėvas L. C. gimė Lietuvoje bei L. C. mirties liudijimas, patvirtinantis, kad pastarasis gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje; 7) 2018 m. gegužės 29 d. Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažyma, patvirtinanti, kad ankstesnis L. C. vardas buvo L. K., kuris gimė (duomenys neskelbtini) metais Lietuvoje; jog jo tėvai buvo E. K. (taip pat žinoma kaip I., mergautinė pavardė – R.) ir J. K.; L. C. seserų vardai buvo C. K. (santuokinė pavardė – O. ir G. K.); L. C. šeima Lietuvoje gyveno (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) apskritis) ir (duomenys neskelbtini); L. C. (L. K.) atvyko į Pietų Afriką būdamas Lietuvos Respublikos pilietis.

2. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir – Migracijos departamentas) su pareiškimu nesutiko ir nurodė, kad pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus, negalima daryti prielaidos, kad pareiškėjo tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas nepateikė prašomų dokumentų (t. y. dokumentų, kurie pareiškėjo buvo pateikti Žydų konfesiniam teismui bei dokumentų, kurie patvirtintų, iš kurios valstybės pareiškėjo tėvas atvyko į Pietų Afrikos Respubliką). Pažymėjo, kad L. C. gimimo įraše pareiškėjo tėvo ir senelių tautybės ir pilietybės grafos tuščios, be to, (duomenys neskelbtini) metais Lietuvos Respublika neegzistavo, todėl pareiškėjo tėvo gimimas tais metais Lietuvoje nesuteikė jam Lietuvos Respublikos pilietybės, minėtas dokumentas taip pat neįrodo, kad pareiškėjo seneliai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjo tėvo vardas gimimo metu buvo L. C., todėl jis negalėjo būti anksčiau žinomas kaip L. K.. Atkreipė dėmesį, kad ištraukos iš Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio vertimas yra netikslus; minėta ištrauka neįrodo, kad L. C. prieš natūralizaciją buvo Lietuvos Respublikos pilietis. 2018 m. birželio 1 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma su kelionės sutarties nuorašu nėra įrodymas, kad E. K. iš seno minėtu adresu gyveno Lietuvoje. Nekilnojamo turto įgijimo faktas Lietuvoje iki 1914 metų neįrodo, kad E. K. buvo Lietuvos Respublikos pilietė; pareiškėjas nepateikė dokumentų, kad ji iki 1914 metų ne mažiau kaip 10 metų gyveno Lietuvoje. Migracijos departamento nuomone, Beth-Din pažyma negali būti vertinama kaip teismo sprendimas ar archyviniai dokumentai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo B. A. C. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė.

4. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto CMS išduotame L. C. gimimo įraše pareiškėjo tėvo (L. C., gim. (duomenys neskelbtini)) ir senelių (E. K. ir J. K.) tautybės ir pilietybės grafos tuščios. Teismo nuomone, iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2018 m. sausio 2 d. rašto Nr. R4-7 negalima daryti vienareikšmės išvados, jog duomenų apie L. C. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą nėra, kadangi duomenų apie jo gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. ir buvimą Lietuvos Respublikos piliečiu saugomuose fonduose taip pat nėra.

5. Teismas sutiko su Migracijos departamento teiginiu, jog 2018 m. birželio 1 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje „Apie E. (I.) K. gyvenimą Lietuvoje“ Nr. R4-1387 nurodytas pareiškėjo senelės E. K. adresas Lietuvoje ((duomenys neskelbtini)) nėra įrodymas, kad ji iš seno minėtu adresu gyveno Lietuvoje.

6. Teismas pažymėjo, kad 2018 m. balandžio 3 d. Klaipėdos regiono valstybės archyvo Telšių filialo rašte Nr. 6RTE-238-(2.3.6) su paveldėjimo bylos kopija tik patvirtina, kad pareiškėjo senelė E. K. turėjo nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) mieste, kuris buvo įsigytas iki 1914 metų, tačiau neįrodo, kad ji šį nekilnojamąjį turtą turėjo ir jame gyveno ne mažiau kaip dešimt metų. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos – TSRS Teisingumo Liaudies Komisariato P. Valstyb. Kontoros 1946 m. spalio mėn. 23 d. išduotame liudijime į įpėdinystės teisių pripažinimą E. K. įvardyta kaip žydų tautybės pilietė.

7. Teismas sprendė, jog pateiktų duomenų neužtenka konstatuoti, kad pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, pareiškėjo senelė E. K. galėtų būtų laikoma Lietuvos piliete.

8. Teismas sutiko su suinteresuoto asmens argumentu, kad ištrauka iš 1932 m. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio neįrodo, kad pareiškėjo tėvas L. C. prieš natūralizaciją buvo Lietuvos Respublikos pilietis, joje tik nurodyta L. C. tautybė.

9. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo taikyti Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punkto nuostatos.

10. Teismas sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad 2018 m. gegužės 29 d. Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažyma nėra tinkamas dokumentas patvirtinti pareiškėjo tėvo L. C. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Pažymėjo, kad Lietuvos teismų formuojamoje praktikoje Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismas) traktuojamas kaip religine santvarka paremta institucija, neturinčia oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus.

11. Teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankamos, kad leistų daryti labiau tikėtiną išvadą, jog iki 1940 m. birželio 15 d. pareiškėjo tėvas L. C. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, todėl pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

12. Pareiškėjas B. A. C. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – išspręsti bylą iš esmės ir pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo patenkinti; priimti naujus įrodymus, kadangi šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas netinkamai įvertino visumą byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina, kad pareiškėjo senelė E. K. iš seno gyveno Lietuvoje, todėl atitiko 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnyje nurodytas sąlygas ir buvo laikoma Lietuvos piliete. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje esantys duomenys apie pareiškėjo senelės iki 1914 m. įsigytą nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą su ūkio statiniais) nepatvirtina fakto, kad ji ne mažiau kaip dešimt metų gyveno Lietuvoje. Teismas neįvertino, kad byloje pareiškėjo tėvo gimimo įraše nurodoma, kad L. C. (duomenys neskelbtini) metais gimė Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), E. K. ir J. K. šeimoje. Labiau tikėtina, kad L. C. tėvai ne mažiau kaip vienerius metus gyveno Lietuvoje ir iki jų sūnaus gimimo (duomenys neskelbtini) metais. Jie patenka į 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 3 punkte nurodytą asmenų kategoriją: Lietuvos piliečiais laikomi asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo nuosavą nekilnojamąjį turtą. Kiti duomenys patvirtina, kad E. K. nurodyto nekilnojamojo turto adresu gyveno Lietuvoje iki pat mirties (duomenys neskelbtini) m. Pagal 1934 m. kelionės sutarties duomenis, E. K. 1934 m. gyveno minėtu adresu. Taip pat pateikti archyviniai duomenys, kad pil. K. E., gyvenusi (duomenys neskelbtini), 1941 m. liepos 26 d. buvo vokiečių okupantų sušaudyta kaip žydų tautybės asmuo ir palaidota (duomenys neskelbtini) kaimo kapinėse.

12.2. Atitinkamai pareiškėjo tėvas L. C., kaip Lietuvos piliečių vaikas (įstatymo įsigaliojimo metu jam buvo 13-14 m.), taip pat buvo laikomas Lietuvos piliečiu pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktą. Be to, įsigaliojus 1919 m. sausio 9 d. Laikinajam įstatymui apie Lietuvos pilietybę, L. C. tėvai neabejotinai daugiau nei 10 metų gyveno Lietuvoje, kas leistų daryti išvadą, jog L. C. taip pat patenka į asmenų, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, kategoriją (Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1 punktas). Pareiškėjo tėvas bei seneliai, remiantis 1919 m. sausio 9 d. Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę, buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais ipso iure.

12.3. Faktas, jog pareiškėjo senelė buvo žydų tautybės, nereiškia, kad ji negalėjo būti Lietuvos pilietė. Visuotinai žinoma, kad teisinės kategorijos kaip „žydų pilietybė“ nėra ir nebuvo.

12.4. Teismas nevisapusiškai vertino šioje byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į visumą bylos aplinkybių, neprieštaringą įrodymų tarpusavio ryšį ir nuoseklumą, dėl ko nepagrįstai sprendė, jog pateiktų duomenų neužtenka nustatyti, kad pareiškėjo senelė buvo laikoma Lietuvos piliete pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę.

12.5. Pareiškėjo tėvas L. C., kaip Lietuvos piliečių (bei asmenų, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno) vaikas, taip pat buvo laikomas Lietuvos piliečiu pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 1 ir 4 punktą.

12.6. Teismo vertinimu, 1932 m. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinys tik nurodo L. C. tautybę. Nagrinėdamas analogišką klausimą dėl žodžio „nationality“ reikšmės teismas yra padaręs išvadą, kad britų anglų kalboje žodis „nationality“ reiškia ne tik tautybę, bet ir pilietybę (2020-07-15 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-15851-600/2020, 2020-10-27 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A1779-232/2020 nurodytas sprendimas paliktas nepakeistas). L. C. buvo žydų tautybės, kas taip pat patvirtina išvadą, jog 1932 m. Pietų Afrikos Respublikos Vyriausybės leidinyje pateikta informacija yra ne apie L. C. tautybę, bet apie turėtą Lietuvos pilietybę. 2019-12-20 Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento raštas yra įrodymas, patenkantis į Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nurodytų dokumentų kategoriją, kuriuose tiesiogiai nurodyta iki 1940 m. birželio 15 d. asmens turėta Lietuvos Respublikos pilietybė.

12.7. Teismas neatsižvelgė į įrodinėjimo šios kategorijos bylose ypatumus, dėl ko nepagrįstai sprendė, jog pateiktų duomenų neužtenka prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti.

12.8. Teismo išvados dėl Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) rašto įrodomosios galios nepagrįstos, prieštarauja teismų praktikoje suformuotai pozicijai. Žydų konfesinio teismo pažyma yra laikoma leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė, kuri kartu su visuma byloje esančių rašytinių įrodymų nuosekliai patvirtina įrodinėjimo dalyką.

Šalies argumentai

12.9. Pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina bylai reikšmingas aplinkybes, yra pakankami juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo principų, visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių, todėl sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsiliepimas

2. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pareiškėjas nepateikė dokumentų patvirtinančių, kad E. K. iki 1914 metų ne mažiau kaip 10 metų gyveno Lietuvoje. Nekilnojamojo turto įgijimo faktas Lietuvoje iki 1914 metų neįrodo, kad E. K. buvo Lietuvos Respublikos pilietė; tuo metu nebuvo Lietuvos Respublikos; nekilnojamas turtas galėjo būti įgytas kitų valstybių piliečių. Pareiškėjo teiginiai, kad jo senelė laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) m. iki 1914 m. gyveno Lietuvoje ir vienerius metus iki (duomenys neskelbtini) m. nepagrįsti jokiais įrodymais. Aplinkybė, kad E. K. (duomenys neskelbtini) m. mirė Lietuvoje nėra aktuali Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę kontekste. E. K. paveldėjimo byloje nurodyta, kad pareiškėjo senelė E. K. buvo (duomenys neskelbtini) metų liepos mėnesio 26 dieną vokiečių okupantų sušaudyta kaip žydų tautybės pilietė, tačiau minėtas dokumentas nepatvirtina, kad E. K. buvo Lietuvos pilietė.

13.2. Pareiškėjas neįrodė, kad L. C. tėvai buvo Lietuvos piliečiai, todėl L. C. negali būti laikomas Lietuvos piliečiu pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktą. Pareiškėjo tėvo gimimas (duomenys neskelbtini) metais Lietuvoje nesuteikė jam Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjas Pietų Afrikos Respublikos valstybinės institucijos dokumento teisinių sąvokų aiškinimui naudoja ne Pietų Afrikos Respublikos nacionalinės teisės aktą, bet kitos valstybės nacionalinės teisės aktą, kas prieštarauja protingumo principui.

13.3. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinys kartu su Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento 2019 m. gruodžio 20 d. pažyma nepatvirtina, kad L. C. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę 1940 m. birželio 15 d. Dokumente nėra nurodoma išlaikoma pilietybė dokumento sudarymo metu ir po jo sudarymo. Vertinant minėtas aplinkybes, aktualus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020 išaiškinimas. Atkreipė dėmesį, kad 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 20 straipsnis numatė, kad Lietuvos pilietis pilietybės netenka priėmęs svetimos valstybės pilietybę. Taip pat pažymėjo, kad 1937 m. lapkričio 30 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymą 7 paragrafe buvo nustatyta, kad Lietuvos pilietis, kuris gyvena užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso arba su negaliojančiu užsienio pasu, netenka Lietuvos pilietybės, išskiriant atsitikimus, kai Lietuvos piliečio gyvenimą užsienyje be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu Vidaus Reikalų Ministeris pripažįsta pateisinamu. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad L. C., 1932 m. įgydamas Pietų Afrikos Respublikos pilietybę, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę 1940 m. birželio 15 d. Pirmos instancijos teismo sprendimas atitiko minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, o minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai – nepagrįsti.

13.4. Beth-Din yra religinis (judaizmo) teismas neturi oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Pareiškėjas teismo rezoliucija buvo įpareigotas pateikti dokumentus, kuriuos pareiškėjas pateikė Beth-Din, tačiau minėto įpareigojimo nevykdė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020 išaiškinimus, Migracijos departamento vertinimu, teismas tinkamai vertino Beth-Din pažymos įrodomąją galią; o pareiškėjas neįvykdė įrodinėjimo pareigos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

4. Apeliantas pateikė papildomus įrodymus - Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymas apie asmenų gimimą, kuriose nurodyta informacija, kad šių asmenų tėvai yra žydų tautybės Lietuvos piliečiai. Teigia, jog pateikiami pavyzdžiai iliustruoja, kad pareiškėjo senelė bei tėvas, būdami žydų tautybės, galėjo būti Lietuvos piliečiais, o šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

5. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

6. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į aplinkybes, kurias pateikiamais įrodymais apeliantas siekia įrodyti (jog žydų tautybės asmenys tuo pačiu istoriniu laikotarpiu turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę), įvertinęs tai, jog pateiktose archyvinėse pažymose nurodyti duomenys nesusiję su nagrinėjama byla, atsisako priimti naujai pateikiamus įrodymus ir jų nevertina.

Žemesnės instancijos teismas

7. Taip pat apeliantas pateikė rašytinius paaiškinimus. Teigia, jog nesutikdamas su Migracijos departamento atsiliepime išdėstyta pozicija, pareiškėjas nurodo papildomus argumentus dėl pareiškimo pagrįstumo.

8. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nustatytam draudimui, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą.

9. Nagrinėjamu atveju, teismas, įvertinęs tai, kad rašytiniuose paaiškinimuose apeliantas išdėstė atsikirtimus į suinteresuoto asmens Migracijos departamento atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, šį procesinį dokumentą priima (CPK 42, 314 straipsniai).

Dėl apeliacinio skundo esmės

10. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvas L. C. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pasak pareiškėjo, remiantis 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 3 punktu, pareiškėjo seneliai buvo laikomi Lietuvos piliečiais ipso iure; atitinkamai, pareiškėjo tėvas L. C., kaip Lietuvos piliečių vaikas (įstatymo įsigaliojimo metu jam buvo 13-14 m.), taip pat buvo laikomas Lietuvos piliečiu pagal Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnio 4 punktą. Pirmosios instancijos teismas pareiškimą atmetė. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

11. Pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafą Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi: „1) asmens, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmens, kurie iki 1914 metų nemažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais“.

12. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais suformuota ir nuosekliai išplėtota. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014; 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018 39 punktą ir kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-969/2016, 29 punktas).

13. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, o priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018, 29 punktas).

14. Nagrinėjamu atveju, apelianto nuomone, teismas neįvertino pateiktų įrodymų (gimimo įrašo) apie pareiškėjo tėvų gyvenimą Lietuvoje (duomenys neskelbtini) metais, kai gimė jų sūnus L. C., t. y. devyneri metai iki (duomenys neskelbtini) metų. Teigia, jog labiau tikėtina, kad L. C. tėvai ne mažiau kaip vienerius metus gyveno Lietuvoje ir iki jų sūnaus gimimo (duomenys neskelbtini) metais (tai paneigiančių įrodymų byloje nepateikta).

15. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pagal pacituotus kasacinio teismo išaiškinimus, kiekviena prielaida turi būti motyvuota ir pagrįsta įrodymais. Paminėti apelianto teiginiai neparemti jokiais faktiniais duomenimis ar argumentais, iš kurių būtų galima daryti bent tikėtiną išvadą, kad E. K. Lietuvoje gyveno ir iki (duomenys neskelbtini) metų. Pareiškėjas nurodo, jog pagal byloje esančius duomenis, E. K. turėjo nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), kuris buvo įsigytas iki 1914 metų, tačiau ši aplinkybė neįrodo, kad turtas įgytas iki (duomenys neskelbtini) metų. Apelianto dėstomi teiginiai, kad E. K. nurodyto nekilnojamojo turto adresu gyveno Lietuvoje iki pat mirties (duomenys neskelbtini) metais, nėra aktuali Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 3 punkto kontekste, nes reikšmingas ir vertinamas tik 10 metų laikotarpis iki 1914 metų. Sutiktina su Migracijos departamento atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad Kelionės sutartyje nurodytas E. K. adresas taip pat neįrodo, jog E. K. iš seno (ne mažiau kaip dešimt metų iki 1914 metų) minėtu adresu gyveno Lietuvoje.

16. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu 2018 m. balandžio 3 d. Klaipėdos regiono valstybės archyvo Telšių filialo raštu Nr. 6RTE-238-(2.3.6) gautoje E. K. paveldėjimo byloje esančių duomenų vertinimu (teismas nurodė, jog minėtame dokumente E. K. įvardinta kaip žydų tautybės pilietė, todėl pateiktų duomenų neužtenka konstatuoti, kad pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę pareiškėjo senelė E. K. galėjo būti laikoma Lietuvos piliete). Apelianto teigimu, teismas nepaaiškina, kodėl žydų tautybės asmuo negalėjo būti Lietuvos Respublikos piliečiu. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas klaidingai interpretuoja teismo sprendimo turinį - teismas nenurodė, jog žydų tautybės asmuo negalėjo būti Lietuvos piliečiu. Duomenų apie anksčiau turėtą Lietuvos pilietybę šiuose dokumentuose nėra, o kaip jau minėta, sprendžiant dėl L. C. pilietybės, reikšmingos aplinkybės apie E. K. gyvenimą Lietuvoje ir turėtą nekilnojamąjį turtą iki 1914 metų. Taigi, apelianto argumentai, susiję su jo senelės tautybe, neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui.

17. Apeliantas nurodo, jog teismas neatsižvelgė ir į kitus byloje esančius įrodymus; nesutinka su teismo išvada, kad pateiktos ištraukos iš 1932 m. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio neįrodo, jog pareiškėjo tėvas L. C. prieš natūralizaciją buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o tik nurodo L. C. tautybę. Mano, jog sprendimo argumentai neatitinka teismų praktikos, suformuotos analogiškose bylose (dėl žodžio „nationality“ reikšmės); be to, L. C. buvo žydų tautybės, todėl, apelianto teigimu, tai patvirtina, jog leidinyje pateikta informacija yra ne apie tautybę, bet turėtą pilietybę. Taip pat teigia, kad teismas netinkamai vertino Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažymos įrodomąją galią bei nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

18. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šių argumentų atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kurioje taip pat buvo vertinami užsienio valstybės institucijos išduoti dokumentai – natūralizacijos liudijimas, Johanesburgo Beth-Din Žydų konfesinio teismo pažyma ir fizinio asmens pasas, pažymėjo, kad teismai formaliai taikė įrodymų vertinimo taisykles vertindami nurodytų įrodymų pakankamumą pareiškėjų prašomam nustatyti juridinę reikšmę turinčiam faktui, t. y. kad A. B. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, pagrįsti. Teismai, akcentuodami užsienio valstybės institucijos išduotame natūralizacijos liudijime nurodytas aplinkybes <...> iš esmės nevertino nei šiame, nei kituose aptartuose dokumentuose nurodytos informacijos kilmės (šaltinio) <...>, kokie papildomi duomenys patvirtina šios informacijos teisingumą, kartu įvertinus aplinkybę, jog Lietuvos archyvuose tokių duomenų nėra. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad tai, jog byloje esančiuose Lietuvos archyvų raštuose nurodyta, kad duomenų apie A. B., jo tėvų gyvenimo Lietuvoje faktus nerasta, nereiškia, jog pareiškėjai gali būti atleidžiami nuo įrodinėjimo pareigos. <...>Pareiškėjas, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, privalo pagrįsti tam tikras aplinkybes, be kita ko, patvirtinančias juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat negalėjimą gauti reikalingų dokumentų arba negalimumą prarastus dokumentus atkurti (žr. šios nutarties 18–19 punktus).<...> Teisėjų kolegija konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl fakto, ar A. B. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., išimtinę reikšmę suteikė netiesioginiam įrodymui – užsienio valstybės institucijos išduotam dokumentui (natūralizacijos liudijimui), iš esmės nevertindami šio dokumento reikšmės ir patikimumo visų bylos įrodymų kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjų pateiktuose užsienio valstybės institucijų išduotuose dokumentuose nurodytų duomenų nepatvirtina Lietuvos archyvų raštuose pateikta informacija, o kitų įrodymų pareiškėjai nepateikė, todėl, byloje nesant jokių kitų įrodymų, teismai privalėjo imtis procesinių priemonių pasiūlydami pareiškėjams pateikti papildomus duomenis (įrodymus) juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui pagrįsti (CPK 178, 225 straipsniai).

19. Nagrinėjamoje byloje 2020 m. rugpjūčio 21 d. rezoliucija teismas įpareigojo pareiškėją per 14 dienų pateikti teismui papildomus įrodymus - dokumentus, kuriuos pastarasis pateikė Beth-Din (toks prašymas buvo pateiktas Migracijos departamento atsiliepime), tačiau pareiškėjas po atsiliepimo pateikimo nors ir teikė rašytinius paaiškinimus, juose laikėsi pozicijos, kad Žydų konfesinio teismo pažyma yra leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė, reikalaujamų įrodymų nepateikė, nenurodė, kad siekė gauti tokius duomenis. Kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2018 m. sausio 2 d. rašte Nr. R4-7 nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, kad L. (L., L.) K. (K., C.), J. s., gim. (duomenys neskelbtini) metais, iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą, archyvo saugomuose fonduose nerasta. Taigi, pareiškėjo pateiktuose užsienio valstybės institucijų išduotuose dokumentuose nurodytų duomenų nepatvirtina Lietuvos archyvų pateikta informacija. Sprendžiant dėl gimimo įrašo įtakos pateiktų įrodymų visumos vertinimui, pastebėtina, kad jis išduotas remiantis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendimu, kuriuo nuspręsta atkurti pareiškėjo B. A. C. tėvo L. C., gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) apskrityje, tėvų vardai - E. K. (merg. R.) ir J. K., gimimo akto įrašą (civilinė byla Nr. e2YT-2303-294/2020; Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis)). Iš šio sprendimo turinio matyti, kad aplinkybes apie tėvo gimimo duomenis pareiškėjas minėtoje byloje grindė iš esmės analogiškais įrodymais (B. A. C. gimimo liudijimu, L. C. mirties liudijimu, 2018 m. balandžio 3 d. Johanesburgo Beth-Din išduotu dokumentu ir kt.). Kita vertus, kaip ir akcentavo suinteresuotas asmuo atsiliepime vien pareiškėjo tėvo gimimo Lietuvoje 1905 metais faktas nepatvirtina Lietuvos pilietybės įgijimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir padarė neteisingas išvadas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

20. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose, reaguodamas į suinteresuoto asmens Migracijos departamento reiškiamas abejones dėl Lietuvos pilietybės išlaikymo iki 1940 m. birželio 15 d., teigia, jog jos nėra pagrįstos nei teisiniu reguliavimu, nei jokiais įrodymais, jog pareiškėjo tėvas iki šios datos būtų netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės; nurodo, jog pagal tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinį reguliavimą asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba; o tokias aplinkybes pareiškėjo tėvo atžvilgiu patvirtinančių įrodymų byloje nėra; Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodyta, jog dokumentų apie pareiškėjo tėvo netektą Lietuvos Respublikos pilietybę archyve saugomuose fonduose nerasta. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo teismas skundžiamame sprendime, duomenų apie jo gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. ir buvimą Lietuvos Respublikos piliečiu saugomuose fonduose taip pat nėra. Aplinkybė, kad ir išvykus iš Lietuvos (kuomet turėjo būti sprendžiami su išvykimu susiję klausimai), jokių papildomų duomenų apie L. C. Lietuvoje nėra, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad L. C. iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo Lietuvos pilietis.

21. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės ginčo išsprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių duomenų visumą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos; apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Jadvyga Mardosevič