Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Gailevičienės ir Erinijos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. Š. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. Š. patikslintą ieškinį atsakovei R. Š. dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, ir santuokoje įgyto turto padalijimo, trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, žemės ūkio kooperatyvas „Dobilo lapas“, ir atsakovės R. Š. patikslintą priešieškinį ieškovui G. Š. dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, ir santuokoje įgyto turto padalijimo, skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17.8. Ieškovo vertinimu, teismas teisingai išaiškino ir pritaikė proceso teisės normas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir ši teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

19. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

Dėl ginčo esmės

20. Apeliaciniu skundu atsakovė R. Š. prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovės R. Š. patikslintą priešieškinį tenkinti visiškai. Iš atsakovės apeliacinio skundo turinio ir skunde išdėstytų motyvų matyti, kad atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atsakovės priešieškinis iš dalies atmestas.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

22. Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atvejis, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, pripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad sąvoka „teisėtos sudėties teismas“ reiškia, jog nagrinėjant civilinę bylą nebūtų pažeisti teismo sudėčiai keliami reikalavimai, užtikrintas teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principų įgyvendinimas, o civilinė byla būtų išnagrinėta teisėjo (teisėjų kolegijos), turinčio įstatymo nustatyta tvarka suteiktus įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑209‑916/2021).

23. Viena tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas (CPK 68 straipsnis). Taip pat CPK 65, 66 straipsniuose ir 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu.

24. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika dėl teisėjo nešališkumo išsamiai aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑10-1075/2020. EŽTT praktikoje nurodoma, kad nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo neturėjimą. Teisėjo nešališkumas turi būti įvertinamas dviem aspektais: pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, atsižvelgtina į konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus ir elgesį, t. y. ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, tuo tarpu, vadovaujantis objektyviuoju testu, vertintina, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73).

25. Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališkumo testą yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Objektyvusis teisėjo nešališkumo testas yra laikomas svarbia papildoma garantija, atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose bylose gali būti sudėtinga pateikti įrodymus, paneigiančius teisėjo subjektyviojo nešališkumo prezumpciją. Taikant objektyvųjį teisėjo nešališkumo testą reikia nustatyti, ar, be teisėjo elgesio, yra kitų patikrinamų faktų, kurie gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Taikant šį testą didelė reikšmė suteikiama suinteresuoto asmens požiūriui, objektyvaus stebėtojo nuogąstavimams. Taip pat pabrėžiama, kad nors suinteresuoto asmens nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami, sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens nuogąstavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020 ir joje nurodytą EŽTT praktiką; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑51-701/2023 ir joje nurodytą EŽTT praktiką; ir kt.)

26. Byloje nustatyta, kad apeliantė teisingai pažymi, jog 2022 m. birželio 20 d. teismo posėdžio metu atsakovės atstovė žodžiu pareiškė pastabą, kad jeigu teismas proceso metu trukdys atsakovės atstovei užduoti klausimus, užduos menamuosius klausimus, gali būti pasinaudota teise teikti nušalinimą. Tačiau atsakovės atstovė taip pat pažymėjo, kad kol kas pareiškė tik pastabą ir nušalinimo nereiškia. Pastebėtina, kad apeliantė nurodo, jog nušalinimas nebuvo pareikštas tikintis, jog likusio proceso metu pirmosios instancijos teismas savo pareigas vykdys tinkamai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad po 2022 m. birželio 20 d. teismo posėdžio bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įvyko dar 3 teismo posėdžiai, byla buvo išnagrinėta iš esmės. Nustatyta, kad atsakovė byloje nušalinimo pirmosios instancijos teismui nepareiškė. Taigi, nors apeliaciniame skunde atsakovė nurodo argumentus, kad bylos proceso metu apeliantei ir jos atstovei kilo įtarimas dėl galimo pirmosios instancijos teismo šališkumo, tačiau motyvuoto nušalinimo pirmosios instancijos teismui CPK nustatyta tvarka atsakovė bylos nagrinėjimo metu nepareiškė. Apeliaciniame skunde atsakovė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas elgėsi tendencingai ir turėjo susidariusią išankstinę nuomonę, nenurodo konkrečių tokį atsakovės vertinimą pagrindžiančių atvejų ir aplinkybių.

29. Atsakovė byloje nušalinimo pirmosios instancijos teismui nepareiškė. Atsakovė apeliaciniame skunde išsako savo abejones ir įtarimus dėl galimo pirmosios instancijos teismo (teisėjos) šališkumo, tačiau nepateikia įrodymų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą pripažinti tokias abejones pagrįstomis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Taip pat nenustatyta kitų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio

31. Nagrinėjamu atveju klausimas dėl kaltės dėl santuokos iširimo yra išspręstas pirmosios instancijos teismo sprendimu, ginčo apeliacine tvarka dėl šios teismo sprendimo dalies nekilo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis.

32. Vadovaujantis santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės teisines pasekmes reglamentuojančio CK 3.70 straipsnio 2 dalyje numatytu reglamentavimu, sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, t. y. pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas, nes, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas visų pirma atsižvelgiant į kompensuojamąją neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo koncepcija.

33. Atsakovė priešieškiniu prašė iš ieškovo priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovei R. Š. iš ieškovo priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Svarbu pažymėti, kad ieškovas apeliacine tvarka neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš ieškovo atsakovės naudai. Taigi apeliacine tvarka tarp šalių nekilo ginčo dėl atsakovės patirtos neturtinės žalos fakto, apeliacine tvarka keliamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimas. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino tik dalį, o ne visą atsakovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies.

34. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami vienareikšmiškai pripažinti, kad santuoka iširo dėl to, jog ieškovas buvo neištikimas, tačiau nustatė, kad ieškovas pažeidė kitas sutuoktinio pareigas – nebuvo lojalus atsakovei, socialiniuose tinkluose bendraudamas su kitomis moterimis, nerodė atsakovei pagarbos, ją žemino. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nustatytas ne tik vienos pagrindinių sutuoktinių pareigų (lojalumo pareigos) pažeidimas, tačiau byloje taip pat nustatyta, jog ieškovas prieš atsakovę vartojo fizinį smurtą. Nurodyta aplinkybė dėl prieš atsakovę ieškovo pavartoto fizinio smurto byloje buvo nustatyta rašytiniais įrodymais, ieškovas šios aplinkybės neneigia ir atsiliepime į apeliacinį skundą.

35. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad yra akivaizdu, jog dėl nurodytų ieškovo, kaip sutuoktinio, pareigų pažeidimo atsakovė patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, fizinį skausmą, garbės ir orumo sumenkinimą, buvo sugriauti jos lūkesčiai turėti darnią šeimą. Nors pirmosios instancijos teismas įvertino, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog jos patirti išgyvenimai būtų pakenkę jos tolesniam gyvenimui ar sveikatai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino byloje esančius duomenis dėl santuokinių pareigų pažeidimo pobūdžio ir laipsnio.

36. Byloje esančio 2018 m. rugpjūčio 17 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą duomenimis, 2018 m. rugpjūčio 3 d. konflikto metu ieškovas atsakovei sudavė kumščiu į veidą (smakrą), atsakovė nurodė, kad iškart patyrė fizinį skausmą, o kitą dieną toje vietoje atsirado kraujosruva. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas nurodo, kad apeliantė nesikreipė į teismo medicinos ekspertą, į gydymo įstaigą ir nesigydė, nes nebuvo sužalota, o tik buvo sukeltas trumpalaikis fizinis skausmas. Taigi ieškovas neginčija aplinkybės, kad 2018 m. rugpjūčio 3 d. konflikto metu ieškovo veiksmai buvo pakankamai stiprūs fiziniam skausmui sukelti. Be to, po šio įvykio atsakovė kreipėsi į policiją, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-37280-18 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį dėl smurto artimoje aplinkoje, t. y. R. Š. sukelto fizinio skausmo. Nurodyti duomenys, kad atsakovei suduota į atvirą veido sritį, sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog dėl ieškovo fizinio smurto atsakovė ne tik patyrė fizinį skausmą, bet dėl to patyrė ir nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, garbės ir orumo sumenkinimą.

37. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai neįvertino byloje esančių duomenų dėl santuokinių pareigų pažeidimo pobūdžio ir laipsnio. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių santuoka tęsėsi ilgą laiką, daugiau nei 20 metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės priešieškiniu prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis yra pakankamai pagrįstas ir adekvatus pagal byloje nustatytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, dėl netinkamo įrodymų visumos įvertinimo nustatytas teisinis pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atsakovei iš ieškovo priteisto neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas visiškai ir pirmosios instancijos teismo sprendimu iš ieškovo atsakovei priteistas neturtinės žalos atlyginimas padidintinas iki 2 000 Eur (CK 3.70 straipsnio 2 dalis, CK 6.250 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

Dėl momento, nuo kurio santuokos nutraukimas sukelia teisines pasekmes sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms, nustatymo

38. Atsakovė byloje 2022 m. birželio 13 d. pareiškimu dėl priešieškinio dalyko tikslinimo pareiškė reikalavimą nustatyti, kad ginčo šalių santuokos nutraukimas šalių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nurodytą atsakovės reikalavimą atmetė kaip neįrodytą ir, vadovaudamasis CK 3.67 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad santuokos iširimas šalims teisines pasekmes sukėlė nuo 2021 m. birželio 30 d. Apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nurodytas atsakovės reikalavimas atmestas, ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad nurodytas atsakovės priešieškinio reikalavimas atmestas pagrįstai.

39. Pagal bendrąją CK 3.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Tačiau sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 straipsnio 2 dalis).

40. Nurodytas teisinis reglamentavimas siejamas su galimybe išvengti turtinių pasekmių, atsirandančių dėl įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo taikymo (CK 3.87 straipsnio 1 dalis) ir sutuoktinių prievolių bendrumo (CK 3.109 straipsnio 1 dalis). Kadangi sutuoktiniams kartu nebegyvenant tampa sudėtingiau priimti bendrus sprendimus dėl disponavimo bendrąja jungtine nuosavybe esančiu turtu ir bendrų prievolių prisiėmimo, daryti įtaką kito sutuoktinio priimamiems sprendimams, teismas, įvertinęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, gali paankstinti santuokos nutraukimo turtinių pasekmių sutuoktinių teisėms atsiradimo momentą. Taikant CK 3.67 straipsnio 2 dalį, santuokos nenutraukę, tačiau kartu gyventi nustoję sutuoktiniai gali išvengti turto įgijimo bendrojon jungtinėn nuosavybėn ir bendrų prievolių atsiradimo. Prašymą taikyti CK 3.67 straipsnio 2 dalį pareiškiantis sutuoktinis paprastai siekia turtinės naudos (išvengti jo įgyto turto dalijimo ir (arba) kito sutuoktinio prisiimtų prievolių bendrumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013).

42. Byloje nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 4 d. R. Š. kreipėsi į policiją su pareiškimu dėl 2018 m. rugpjūčio 3 d. įvykusio buitinio konflikto su sutuoktiniu G. Š. (dėl prieš atsakovę pavartoto fizinio smurto). Iš 2018 m. rugpjūčio 17 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas šalims susitaikius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į atsakovės R. Š. 2022 m. rugpjūčio 11 d. teismo posėdyje duotus paaiškinimus dėl šalių santykių, taip pat ir po 2018 m. konflikto – atsakovė nurodė, kad po 2018 m. konflikto, kurio metu prieš atsakovę pavartotas smurtas, ieškovas ir atsakovė susitaikė, atsakovė galvojo, kad „gal dar pasikeis, gal dar gyvensim“ (2022 m. rugpjūčio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas: 55 min. 40 sek.). Šiuo aspektu pastebėtina, kad ir 2022 m. balandžio 29 d. patikslintame priešieškinyje atsakovė, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodžiusi, jog ieškovas po 2020 m. gruodžio 31 d. išsikraustė iš namų, taip pat nurodė, jog atsakovė labai išgyveno dėl tokio ieškovo poelgio, nes atsakovė niekada nesitikėjo, kad po tiek santuokos metų ieškovas nuspręs išsikraustyti iš namų, nors ji ne kartą jam buvo atleidusi neištikimybę, smurtą, nepagarbų elgesį, tikėdamasi, kad ieškovas pasitaisys.

43. Pastebėtina, kad apeliantė nurodo, jog ieškovu nebesirūpino jau nuo 2017 m. pabaigos, tačiau kaip šalių faktinio gyvenimo kartu pabaigos momentą atsakovė akcentuoja 2018 m. rugpjūčio 3 d., nors po nurodyto momento šalys ir toliau gyveno kartu. Nors apeliantė teigia, kad šalys nevedė bendro ūkio, nesirūpino bendra buitimi, tačiau apeliantė pati remiasi ieškovo patikslintame ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, jog jis atliko buities ir namų tvarkymo darbus, pirko ir sodindavo gėles, plaudavo indus, tvarkydavo namus. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad šalys ir toliau kartu naudojosi gyvenamojo namo patogumais, rūpinosi būstu, aplinkos tvarkymu. Apeliantė pažymi, kad gyvenamasis namas, kuriame ginčo šalys gyveno, buvo asmeninė atsakovės nuosavybė, todėl ji neturėjo galimybės pakeisti gyvenamosios vietos ir toleravo gyvenimą viename name kartu su ieškovu. Šiuo aspektu įvertintina, kad nors atsakovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog jau anksčiau, nuo 2018 m., gyveno atskirai, atskiruose kambariuose, tačiau patvirtino, jog su ieškovu toliau dirbo kartu ir pinigai buvo pervedami į ieškovo sąskaitą. Įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad šalys gyveno skirtinguose gyvenamojo namo kambariuose, nepripažintina kaip esminė, nustatant, nuo kada sutuoktiniai faktiškai nustojo kartu gyventi, kadangi vien tokia aplinkybė savaime nesuponuoja išvados, jog šalių bendro ūkio vedimas nutrūko.

44. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo šalių santykius sieja su verslo vykdymu, atmestini. Nors apeliantė teigia, kad šalys (duomenys neskelbtini) vykdymo nesiejo su tarpusavio santykiais, tačiau, bylos duomenimis, nurodyta veikla ieškovas ir atsakovė pradėjo verstis santuokos metu, pasiskirstydami darbus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai aplinkybę, jog šalys ir po 2018 m. rugpjūčio 3 d. tęsė bendrą veiklą, pripažino reikšminga ir į ją atsižvelgė.

45. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodyti duomenys yra pakankami konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą taikyti santuokos nutraukimo pasekmes sutuoktinių turtinėms teisėms ir pareigoms nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. (CPK 176, 185 straipsnis). Kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo padaryti iš esmės priešingas išvadas dėl nurodyto atsakovės reikalavimo atmetimo pagrįstumo.

Dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir šio turto padalijimo

47. Byloje rašytiniais įrodymais nustatyta, kad atsakovė (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), medinį stiklo šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinius (lauko tualetas, tvora, kiemo aikštelė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Šis turtas įgytas iki santuokos su ieškovu sudarymo. Byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad šalių santuokos metu atsakovės gyvenamasis namas buvo renovuotas. Apeliacine tvarka nekilo ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad gyvenamojo namo renovacijos darbai atlikti 2005–2007 metais, o paskutiniai darbai buvo atlikti 2008–2017 metais.

48. Byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra rekonstruotas, įrengtas antras aukštas. Tai patvirtina ir byloje esančios fotonuotraukos ir kiti rašytiniai įrodymai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo byloje pateiktą naujai atliktų kadastrinių matavimų bylą (procesinio dokumento Nr. DOK-4466), teisingai nustatė aplinkybes, kad (duomenys neskelbtini) kv. m ginčo gyvenamasis namas yra rekonstruotas, po rekonstrukcijos gyvenamojo namo plotas yra (duomenys neskelbtini) kv. m, o gyvenamojo namo vertė nustatyta 77 200 Eur. Byloje iš naujai atliktų kadastrinių matavimų bylos duomenų nustatyta, kad anksčiau buvę statiniai: šiltnamis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiti inžineriniai statiniai (lauko tualetas, tvora, kiemo aikštelė) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra sunaikinti. Visiškai naujai pastatyti statiniai: ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pavėsinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), aikštelė (betono trinkelių) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tvora (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Visi statiniai yra (duomenys neskelbtini) ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini).

49. CK 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Tam, kad turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, būtų galima pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti įstatyme įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant sutuoktinių ginčą dėl turto, priklausančio asmeninės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, būtina vadovautis CK 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis ir nustatyti šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes: 1) kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; 2) kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; 3) kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑506‑969/2018 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019 29 punktą; ir kt.).

50. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatė, kad šalių santuokos metu asmeninis atsakovės turtas buvo pagerintas iš esmės: atlikus gyvenamojo namo rekonstrukciją, pristačius gyvenamojo namo antrą aukštą, beveik dvigubai padidinus gyvenamojo namo plotą, pastačius papildomus pastatus, iš esmės atlikus visus lauko ir vidaus apdailos darbus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovė apeliaciniame skunde nenurodo nesutikimo argumentų ir neginčija byloje pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog dėl atliktos rekonstrukcijos nurodytas atsakovės asmeninis turtas šalių santuokos metu buvo pagerintas iš esmės, taip pat pastatyti visai nauji statiniai – ūkinis pastatas, malkinė, pavėsinė, aikštelė (betono trinkelių), tvora. Taigi byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad atsakovės asmeninis nekilnojamasis turtas pagerintas iš esmės ir toks pagerinimas atliktas šalių santuokos metu.

52. Pagal CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo pareigą, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

53. Ieškovas byloje įrodinėjo, kad atsakovės asmeninis turtas iš esmės buvo pagerintas santuokos metu abiejų sutuoktinių bendromis lėšomis ir ieškovo asmeniniu darbu. Pažymėtina, kad ieškovas kartu su ieškiniu į bylą pateikė išlaidų, patirtų gerinant gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), PVM sąskaitų faktūrų suvestinę dėl bendros 10 207,06 Eur (35 039,39 Lt ir 58,95 Eur) sumos, taip pat pateikė PVM sąskaitas faktūras ir mokėjimo kvitus, susijusius su statybinių ir kitų įrengimo medžiagų, daiktų įsigijimu. Ieškovas byloje taip pat pateikė metines gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas, duomenis apie valstybinio socialinio draudimo laikotarpius ir draudžiamąsias pajamas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytą išvadą, jog ieškovas 2004–2008 m. dirbo ir turėjo darbo pajamų, pakankamų atsakovei priklausančio gyvenamojo namo rekonstrukcijai vykdyti, patvirtina ieškovo byloje pateikti rašytiniai įrodymai (CPK 178 straipsnis). Apeliantė šių pirmosios instancijos teismo išvadų neginčija.

54. Pažymėtina, kad atsakovei priešieškinyje laikantis pozicijos ir tvirtinant, jog gyvenamojo namo renovacija buvo vykdoma išimtinai atsakovės tėvų duotomis piniginėmis lėšomis, atsakovei tenka procesinė tokių aplinkybių, kuriomis atsakovė remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu, įrodinėjimo pareiga (CPK 178 straipsnis). Atsakovė nurodė, kad 2005 m. atsakovės tėvai ir atsakovė susitarė renovuoti namą ir pastatyti antrą gyvenamojo namo aukštą, taip pat susitarė, jog šiame gyvenamojo namo aukšte senatvėje gyvens atsakovės tėvai, ir tėvai atsakovei davė 35 000 Lt (10 136,70 Eur) gyvenamojo namo antrajam aukštui įrengti. Šias aplinkybes atsakovė grindė į bylą pateiktu 2005 m. rugsėjo 10 d. rašytiniu susitarimu, sudarytu tarp atsakovės ir jos tėvų.

55. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės į bylą pateikto rašytinio įrodymo – atsakovės ir jos tėvų pasirašyto raštelio. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik konkretaus apeliantės akcentuojamo rašytinio įrodymo turinį, tačiau kartu visapusiškai įvertino įrodymų, susijusių su atsakovės proceso metu įrodinėtomis aplinkybėmis, visumą (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys, 185 straipsnis).

57. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės ir jos tėvų pasirašyto raštelio turinį ir jame nurodytus ketinimus, įvertino bylos duomenis, jog renovuoto gyvenamojo namo pristatytame antrame aukšte nebuvo įrengta virtuvė, tualetas ir dušas, skirti kasdieniam gyvenimui. Taigi nors apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės nurodytos faktinės aplinkybės, jog šiuo metu atsakovės tėvas dėl sunkios ligos gyvena kartu su atsakove gyvenamajame name, ši aplinkybė vienareikšmiškai nepatvirtina būtent atsakovės nurodomo susitarimo vykdymo ir raštelyje nurodytų aplinkybių dėl 35 000 Lt (10 136,70 Eur) sumos perdavimo atsakovei fakto.

58. Apeliantė akcentuoja, kad piniginių lėšų atsakovės asmeninio turto remontui dovanojimas ir tokių lėšų panaudojimas neprivalėjo būti derinamas su ieškovu. Šiuo aspektu įvertintina tai, kad byloje nepateikta kitų objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės nurodomas aplinkybes, jog atsakovė iš savo tėvų kaip dovaną faktiškai gavo 35 000 Lt (10 136,70 Eur), taip pat objektyvių įrodymų, kad tokios lėšos panaudotos atsakovės asmeninio turto – gyvenamojo namo remontui. Taip pat byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad išimtinai tik iš atsakovės nurodomų jos tėvų dovanotų lėšų atsakovės asmeninis turtas santuokos metu buvo iš esmės pagerintas. Gyvenamojo namo renovacijos darbais rūpinosi ir darbus organizavo ieškovas ir atsakovė kartu.

59. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino klausimui išspręsti reikšmingų byloje esančių įrodymų visumą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės asmeninis turtas iš esmės pagerintas abiejų šalių bendromis lėšomis ir darbu, yra padaryta visapusiškai ir objektyviai įvertinus byloje esančius duomenis ir yra pagrįsta.

60. Teisėjų kolegija, viena vertus, atsižvelgdama į atliktų pagerinimų mastą, kita vertus, į aplinkybę, kad gyvenamasis namas iki rekonstrukcijos buvo asmeninė atsakovės nuosavybė, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukrypo nuo lygių dalių principo (CK 3.123 straipsnis) ir teisingai nustatė, kad atsakovei priklauso 2/3 dalys gyvenamojo namo, o ieškovui priklauso 1/3 dalis gyvenamojo namo, taip pat pagrįstai pripažino, kad šalims nustatytinos lygios dalys į gyvenant santuokoje naujai pastatytus statinius (ūkinį pastatą, malkinę, pavėsinę, aikštelę (betono trinkelių), tvorą), t. y. po 1/2 dalį. Apeliaciniame skunde atsakovė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų nurodyto turto verčių.

Dėl žemės sklypo padalijimo

61. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pagerinimo, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir nepagrįstai pripažino, jog žemės sklypas buvo iš esmės pagerintas šalių santuokinėmis lėšomis ir ieškovo darbu, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą ieškovo naudai priteisti kompensaciją, lygią pusei žemės sklypo vertės. Teisėjų kolegija su šia apeliacinio skundo dalimi sutinka iš dalies.

62. Bylos duomenimis, atsakovės (duomenys neskelbtini) įsigytas gyvenamasis namas buvo pastatytas ant Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)kv. m), esančio (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė G. Š. ir R. Š. vardu (duomenys neskelbtini) Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 518 ir perdavimo–priėmimo akto pagrindu.

63. Apeliacine tvarka tarp šalių nekilo ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad už valstybei priklausiusio žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) kv. m ploto, dalį 1992 m. iš taupomųjų indėlių buvo atsiskatęs atsakovės pirmasis sutuoktinis V. B., tačiau šis valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris raštu nebuvo įformintas ir žemės sklypo įteisinimo klausimas buvo sprendžiamas ieškovui ir atsakovei jau esant santuokoje. Byloje pateikti įrodymai, kad atsakovė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės ir Pagėgių žemėtvarkos skyriaus 2010 m. gruodžio 6 d. raštu buvo kviečiama atvykti dėl jai priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), įteisinimo. Dėl atliktų žemės sklypo kadastrinių matavimų paaiškėjus, kad žemės sklypo plotas didesnis, Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta dėl (duomenys neskelbtini) kv. m žemės sklypo. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas patvirtino, kad už (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypą buvo sumokėta atsakovės buvusio sutuoktinio lėšomis, o iš sutuoktinių bendrų lėšų sumokėta 258 Lt (atitinka 74,72 Eur) tik už naujai išmatuotą 0,0025 ha žemės sklypo plotą.

64. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad žemės sklypas šalių santuokos metu yra įgytas už didesnę atsakovės asmeninių lėšų dalį. Dėl šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytos išvados ginčo apeliacine tvarka nekilo.

65. Byloje tiek ieškovas, tiek atsakovė prašė visą žemės sklypą priteisti atsakovei, tačiau šalys nurodė skirtingus argumentus dėl sutuoktiniams tenkančios turto dalies ir skirtingą iš atsakovės ieškovo naudai priteistinos kompensacijos dydį. Ieškovas laikėsi pozicijos, kad iš bendrų sutuoktinių lėšų sumokėtos sumos dalis neturi reikšmės žemės sklypo dalių nustatymui, ir teigė, kad žemės sklypas buvo pagerintas šalims gyvenant santuokoje bendromis abiejų lėšomis ir ieškovo darbu. Ieškovas rėmėsi viešojo registro duomenimis apie 6 053 Eur žemės sklypo vertę ir tuo pagrindu prašė priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 3 027 Eur dydžio kompensaciją. Atsakovė, remdamasi kartu su atsiliepimu į ieškinį pateiktos VĮ Registrų centro paieškos užklausos apie žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinę rinkos vertę pagal unikalų numerį duomenimis dėl 5 980 Eur vertės, prašė iš jos ieškovo naudai priteisti 119,60 Eur dydžio kompensaciją (t. y. už ieškovui tenkančią 12 kv. m žemės sklypo dalį).

66. Apeliantė pažymi, kad byloje ji laikėsi pozicijos, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo sutvarkytas atsakovės pirmojo vyro dar iki šalims pradedant gyventi kartu, o ieškovas žemės sklypo pagerinimą įrodinėjo tik deklaratyviais teiginiais. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šalių santuokos trukmę ir į byloje nustatytas aplinkybes, kad nuo 2005 m. buvo vykdomi žemės sklype esančio gyvenamojo namo remonto darbai ir pastatyti nauji statiniai žemės sklype, yra pakankamas pagrindas padaryti išvadą, kad žemės sklypas ir aplinka jame buvo tvarkomi iš esmės ir šalių santuokos metu.

67. Apeliantė teisingai pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu ginčo žemės sklype esantys statiniai – tvora, kiemo aikštelė – įtraukti į dalytino turto balansą ir už šį turtą ieškovui priteista kompensacija. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju reikšminga įvertinti ir aplinkybę, kad žemės sklypas ir jame esantys statiniai yra vientisas namų valdos objektų kompleksas. Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad apeliantės akcentuojamais statiniais taip pat pagerintos naudojimosi žemės sklypu galimybės. Byloje nustačius, kad šalių santuokos metu ginčo žemės sklype buvo ne tik padidintas ir iš esmės pagerintas jame esantis gyvenamasis namas, tačiau taip pat tvarkyta aplinka – pastatyti nauji kiti statiniai (ūkinis pastatas, malkinė, pavėsinė), nuardyta sena ir pastatyta nauja tvora, betono trinkelėmis išklota kiemo aikštelė, yra pakankamas pagrindas pripažinti esminį žemės sklypo pokytį santuokos metu ir pripažinti, jog nagrinėjamu atveju žemės sklypas šalių santuokos metu buvo pagerintas iš esmės.

68. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad žemės sklypas įgytas už gerokai didesnę atsakovės asmeninių lėšų dalį. Reikšminga aplinkybe pripažintina ir tai, kad, bylos duomenims, žemės sklype dar iki šalių santuokos jau buvo pastatytas atsakovės (duomenys neskelbtini) įsigytas gyvenamasis namas, žemės sklypo naudojimo pobūdis (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) išliko nepakitęs. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog žemės sklypas šalių santuokos metu buvo iš esmės pagerintas bendromis šalių santuokinėmis lėšomis ir ieškovo darbu, tačiau nepagrįstai pripažino, kad žemės sklypas dalytinas į dvi lygias dalis. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į susiklosčiusias žemės sklypo įgijimo aplinkybes, į tai, kad iš bendrų sutuoktinių lėšų įgyta tik itin maža žemės sklypo dalis (25 kv. m iš (duomenys neskelbtini) kv. m), į atliktų žemės sklype esančių statinių (gyvenamojo namo ir kitų statinių) pagerinimų mastą, yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 3.123 straipsnio 1 dalis) ir nustatyti, kad ieškovui priklauso 1/3 dalis žemės sklypo, o atsakovei priklauso 2/3 dalys žemės sklypo.

69. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, (duomenys neskelbtini) ha ploto žemės sklypo vertė – 6 053 Eur (CK 4.262 straipsnis). Taigi, ieškovui tenkanti kompensacija už 1/3 dalį žemės sklypo sudaro 2 017,67 Eur (CK 3.127 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, nustatytas teisinis pagrindas sumažinti pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą 3 027 Eur ieškovui tenkančios kompensacijos už žemės sklypą dydį iki 2 017,67 Eur.

Dėl automobilio „(duomenys neskelbtini)“ įtraukimo į santuokoje įgyto turto balansą

70. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į dalytino turto balansą neįtraukė automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vertės ir nepagrįstai sprendime nepripažino, jog ieškovas sumažino jungtinės nuosavybės turto vertę. Išnagrinėjus šiuos apeliacinio skundo argumentus, jie atmestini kaip nepagrįsti.

71. Atsakovė patikslintame priešieškinyje nurodė, kad automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybins Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parduotas be atsakovės žinios ir sutikimo, o 2018 m. rugsėjo 20 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, kadangi, atsakovės teigimu, transporto priemonė niekada neturėjo jokio variklio gedimo. Atsakovė teigė, kad rinkoje tokios transporto priemonės vertė yra 12 120 Eur, o transporto priemonė parduota už 8 000 Eur. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad ieškovas nepateisinamai sumažino bendrą turtą, privalo kompensuoti jo vertę ir, sudarant turto balansą, atsakovei išmokėti 6 060 Eur kompensaciją.

74. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau byloje nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, pažymi, kad nors apeliantė teigia, jog automobilis parduotas be jos žinios ir sutikimo, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad automobilis „(duomenys neskelbtini)“ buvo parduotas šalims gyvenant santuokoje ir vedant bendrą ūkį. Be to, apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo byloje nustatytų aplinkybių, jog po 2018 m. rugsėjo 20 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, šalims gyvenant santuokoje, buvo įgyjami kiti bendri daiktai (automobilis „(duomenys neskelbtini)“, motorinis laivas „(duomenys neskelbtini)“). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės reikalavimus dėl automobilio „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovės nurodomos jo vertės (12 120 Eur) įtraukimo į dalytino turto balansą.

Dėl miško paskirties žemės sklypo pripažinimo bendrąja sutuoktinių nuosavybe

75. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, kad ieškovo vardu (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutarties Nr. 1-862 pagrindu įregistruoti žemės sklypai, t. y. 345/518 dalys 5,1800 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 740/1110 dalių 11,1842 ha žemės sklypo (miškų ūkio paskirties), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), yra asmeninė ieškovo nuosavybė. Atsakovė patikslintame ieškinyje nurodytus ieškovo vardu (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutarties Nr. 1-862 pagrindu įregistruotus žemės sklypus įvardija kaip miško paskirties žemės sklypą. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimą pripažinti ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį miško paskirties žemės sklypą bendrąja sutuoktinių nuosavybe.

77. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad eglaites jai padovanojo jos pažįstamas A. G. ir tai buvo dovana asmeniškai atsakovei, o ne bendrai ieškovui ir atsakovei, nes ieškovo santykiai su A. G. nebuvo geri. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino tai, kad atsakovės byloje nurodytos aplinkybės dėl eglaičių įgijimo buvo prieštaringos. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose (priešieškiniuose) nurodė argumentus, jog dar 2014 m. miško paskirties ginčo žemės sklypas buvo apsodintas medžių sodinukais, pirktais iš bendrų sutuoktinių lėšų, tačiau 2022 m. rugpjūčio 11 d. teismo posėdžio metu atsakovė patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes, kad A. G. padovanojo eglaičių sodinukus. Nors apeliantė teigia, kad ši dovana buvo skirta asmeniškai atsakovei, tačiau nesant tokius teiginius patvirtinančių konkrečių įrodymų, atsižvelgiant į atsakovės pozicijos bylos nagrinėjimo metu nenuoseklumą ir į bylos duomenis, kad šalys su G. buvo šeimos draugai, apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovo asmeninį turtą atsakovė pagerino būtent asmeniniu turtu, atmestini kaip neįrodyti. Be to, byloje liudytoja R. L. nurodė, kad miško mediena ieškovo buvo naudojama kurui, statyboms, liudytojas V. Č. taip pat patvirtino, kad iš ieškovo miško paruošta mediena buvo naudojama atliekant šalių gyvenamojo namo ir ūkinio pastato rekonstrukciją. Taigi apeliantės teiginiai, kad eglaičių sodinukai buvo dovanoti abiem ginčo šalims ir taip turtas buvo pagerintas sutuoktinių lėšomis, nesudaro pagrindo vertinti, kad ieškovo turtas buvo iš esmės pagerintas.

79. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, taikymo atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovė neįrodė, kad ieškovo miško paskirties žemės sklypas buvo šalių santuokos metu iš esmės pagerintas. Bylos duomenys sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad nėra CK 3.90 straipsnyje numatytų sąlygų visumos pripažinti ieškovo asmeninį turtą – miško paskirties žemės sklypą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad miško paskirties žemės sklypas yra asmeninė ieškovo nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl skolos priteisimo

81. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai konstatavęs, jog santuokos nutraukimas ieškovui ir atsakovei teisines pasekmes sukėlė nuo ieškinio pateikimo momento, vertino, kad pajamos, gautos iš (duomenys neskelbtini) veiklos, yra bendros ginčo šalių pajamos. Apeliantė savo poziciją, kad nepagrįstai atmestas atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo, grindžia argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė momentą, nuo kada santuokos nutraukimas šalims sukėlė teisines pasekmes. Dėl šių argumentų pažymėtina, kad, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus motyvus ir padarytas išvadas, nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad santuokos nutraukimas šalims teisines pasekmes sukėlė nuo ieškinio pateikimo momento.

84. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, susijusias su (duomenys neskelbtini) paslaugų teikimo veiklos vykdymu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad atsakovė neįrodė, jog tarp jos ir ieškovo buvo sudaryta atlygintinė paslaugų teikimo sutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai įvertino bylos duomenis apie šalių vykdytos veiklos vykdymo aplinkybes, darbų pasiskirstymą tarp sutuoktinių. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad ieškovas veiklą vykdė individualios veiklos pažymos pagrindu, neturėdamas (duomenys neskelbtini) kvalifikacijos pažymėjimo, tačiau tokius pažymėjimus turėjo ieškovo šeimos nariai – atsakovė (nuo 2014 m.) ir atsakovės sūnus, jie padėjo ieškovui vykdyti individualią veiklą, atlikdami (duomenys neskelbtini) tyrimus ir tvarkydami dokumentus; vykdydamas paslaugų teikimo sutartį, ieškovas atliko visą fizinį darbą, o atsakovė, kaip sutuoktinė, ieškovui padėjo vykdyti veiklą tvarkydama dokumentus. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais sutinka ir papildomai visų jų nekartoja.

85. Papildomai pažymėtina, kad nors atsakovė nurodo, jog nuolat sakė ieškovui, kad tarp jos ir ieškovo susiklosčiusius santykius būtina įforminti sutartimi, tačiau rašytinė sutartis tarp sutuoktinių nebuvo pasirašyta. Atsakovė teigia, kad ji 2018 m. kreipėsi į UAB „Marijampolės pieno konservai“, siūlydama pakeisti paslaugų teikimo sutarties Nr. 16/05/11-1 nuostatas ir numatyti kitą atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarką, bet dėl ieškovo veiksmų atsiskaitymo tvarka nepakeista. Šiuo aspektu įvertintina tai, kad net ir po atsakovės nurodomų 2018 m. aplinkybių, atsiskaitymo pagal paslaugų teikimo sutartį Nr. 16/05/11-1 tvarkai likus nepakeistai, ieškovas ir atsakovė tęsė bendrą veiklą ir toliau ją vykdė santuokos metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tai buvo bendra abiejų sutuoktinių veikla ir pajamos, gautos iš šios veiklos, buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

87. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad ieškovo atlikti mokėjimai atsakovei laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. patvirtina, jog tarp atsakovės ir ieškovo buvo sudaryta atlygintinė paslaugų teikimo sutartis, atmestini kaip nepagrįsti. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus reikšminga aplinkybe pripažintina tai, kad ieškovas laikėsi pozicijos, jog šalys kartu nebegyvena nuo 2021 m. sausio 1 d. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovės nurodoma aplinkybė, kad ieškovas pervedė atsakovei dalį lėšų, nevertintina kaip aplinkybė, sudaranti pagrindą pripažinti, jog tarp šalių buvo sudaryta atlygintinių paslaugų teikimo sutartis.

89. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovė neįrodė, kad tarp šalių buvo sudaryta atlygintinė paslaugų sutartis, dėl to tuo pagrindu reiškiamas atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl 80 634,72 Eur skolos priteisimo iš ieškovo pagrįstai atmestas kaip neįrodytas ir nepagrįstas.

Dėl santuokoje įgyto turto balanso

90. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad už ieškovui G. Š. atitekusį didesnės vertės kilnojamąjį turtą iš ieškovo G. Š. atsakovės R. Š. naudai priteistina 2 200 Eur piniginė kompensacija. Taip pat pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių banko sąskaitose buvusių piniginių lėšų padalijimo, nustatė, kad iš ieškovo atsakovės naudai priteistina 375,06 Eur piniginė kompensacija. Dėl šių teismo padarytų išvadų ginčo apeliacine tvarka nekilo.

91. Pirmosios instancijos teismas, sudarydamas turto balansą, nustatė, kad atsakovei R. Š. tenka pareiga sumokėti ieškovui piniginę kompensaciją (34 890 Eur) už jam neatitenkančią santuokinio turto dalį (už nekilnojamąjį turtą), o ieškovui tenka pareiga sumokėti atsakovei piniginę kompensaciją už jam tenkančią didesnę santuokinio turto dalį (kilnojamąjį turtą (2 200 Eur), pinigines lėšas (375,06 Eur)). Pirmosios instancijos teismas, atlikęs nurodytų sutuoktinių tarpusavio mokėjimų įskaitymą (34 890 Eur – 2 200 Eur – 375,06 Eur = 32 314,94 Eur), nustatė, kad iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 32 314,94 Eur piniginė kompensacija (CK 3.127 straipsnio 1–3 dalys).

92. Atsižvelgiant į išnagrinėjus atsakovės apeliacinį skundą anksčiau padarytas išvadas, kad ieškovui tenkančios kompensacijos už žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį dydis sudaro ne 3 027 Eur (už 1/2 dalį), o 2 017,67 Eur (už 1/3 dalį), iš atsakovės R. Š. priteistina ieškovui G. Š. piniginė kompensacija yra mažesnė nei 34 890 Eur ir sudaro 33 881 Eur (t. y. 25 733,33 Eur už gyvenamojo namo dalį (1/3 dalis iš 77 200 Eur) + 6 130 Eur už naujai pastatytų statinių dalį (1/2 dalis: ūkinio pastato, kurio vertė 5 250 Eur; malkinės, kurios vertė 1 050 Eur; pavėsinės, kurios vertė 144 Eur; aikštelės (betono trinkelių), kurios vertė 5 240 Eur; tvoros, kurios vertė 576 Eur) + 2 017,67 Eur už žemės sklypą (1/3 dalis iš 6 053 Eur)).

93. Taigi, atlikus sudarant turto balansą pirmosios instancijos teismo nurodytų sutuoktinių tarpusavio mokėjimų įskaitymą (33 881 Eur – 2 200 Eur – 375,06 Eur = 31 305,94 Eur), iš atsakovės R. Š. ieškovo G. Š. naudai priteistinos piniginės kompensacijos dydis sudaro 31 305,94 Eur. Atsižvelgiant į tai, toliau remiamasi šiuo nustatytu 31 305,94 Eur iš atsakovės ieškovo naudai priteistinos piniginės kompensacijos dydžiu.

Dėl pirmosios instancijos teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

94. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, be kita ko, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis). CPK 93 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, CPK 93 straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

95. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria paskirstytos šalių bylinėjimosi išlaidos. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai nuo 17 174,31 Eur iki 8 000 Eur sumažino atsakovei priteistinas išlaidas už advokato atstovavimą, nenurodė konkrečių motyvų dėl mažinamo dydžio ir pažeidė CPK 98 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą civilinėje byloje atlyginimą. Apeliantė nurodo, kad atsakovei suteiktos teisinės paslaugos yra detalizuotos, neviršija nurodytų rekomenduojamų dydžių, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisėto pagrindo mažinti atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovo ir atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų santykiu, byla yra sudėtinga, didelės apimties, o procese nenustatytas atsakovės netinkamas elgesys.

97. Pažymėtina, kad, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalies reglamentavimu, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte taip pat numatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgtina nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį (t. y. bylos sudėtingumas; teisinių paslaugų kompleksiškumas, specialių žinių reikalingumas; ankstesnis (pakartotinis) dalyvavimas toje byloje; būtinybė išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydis; teisinių paslaugų teikimo pastovumas ir pobūdis; sprendžiamų teisinių klausimų naujumas; šalių elgesys proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudos; kitos svarbios aplinkybės). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas taip pat turi būti sprendžiamas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir kriterijais (CPK 3 straipsnio 1 ir 8 dalis).

98. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismai, taikydami CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus įprastai sprendžia, ar šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų, ar jos turi būti apmokamos, o pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį – ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje visa asmens sumokėta suma pripažįstama bylinėjimosi išlaidomis ir jos turi būti atlyginamos, kadangi ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-943/2021 81 punktą).

99. Apeliantė teigia, kad byla buvo sudėtinga ir didelės apimties, o pirmosios instancijos teismo pozicija dėl bylos sudėtingumo buvo nenuosekli ir prieštaringa. Vertinant šiuos apeliantės argumentus, įvertintina tai, kad nors byla pakankami didelės apimties, byloje pareikštas ieškinys ir priešieškinis, jais keliama keletas materialinių teisinių reikalavimų, jie buvo tikslinti, tačiau šioje byloje dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo ir skolos priteisimo nebuvo sprendžiami nauji ar itin sudėtingi teisiniai klausimai, nebuvo reikalingos kompleksinės teisinės paslaugos ar specifinės specialios žinios. Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi apeliantės argumentus, atsižvelgusi į CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Rekomendacijų 2 punkte numatytus kriterijus, taip pat į teisingumo ir protingumo kriterijus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada kaip pagrįstą ir atlygintiną pripažinti mažesnę – 8 000 Eur atsakovės pirmosios instancijos teisme turėtų išlaidų advokato teisinei pagalbai sumą (CPK 3 straipsnio 8 dalis, 98 straipsnis).

100. Apeliantė taip pat nurodo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir pažeidė CPK 93 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės naudai nepriteisė bylinėjimosi išlaidų už atsakovės reikalavimą dėl skolos priteisimo, nors ieškovas reikalavimo dalį dėl skolos pripažino ir net pareiškė atskirą reikalavimą dėl konkrečios sumos priteisimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė iš esmės pagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims proporcingai pagal patenkintas šalių materialinių reikalavimų dalis, nepagrįstai nusprendė, kad atsakovės reikalavimas dėl skolos priteisimo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo prasme yra visiškai (100 proc.) atmestas.

101. Nustatyta, kad atsakovė patikslintu ieškiniu reiškė reikalavimą priteisti iš ieškovo G. Š. atsakovės R. Š. naudai 80 634,72 Eur dydžio skolą. Ieškovas G. Š. galutiniu patikslintu ieškiniu pareiškė reikalavimą priteisti iš jo atsakovei 2 678,25 Eur piniginių lėšų, gautų iš individualios veiklos už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, konstatavo, kad nurodytas ieškovo reikalavimas patenkintas visiškai (100 proc.), o nurodytas atsakovės reikalavimas atmestas (procentine išraiška sudaro 0 proc.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dalį atsakovės reikalavimo dėl 80 634,72 Eur dydžio skolos priteisimo sudarė ir atsakovės apskaičiuota suma, patenkanti į laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. Atsakovės pareikštas priešieškinio reikalavimas atsakovės nurodytu teisiniu pagrindu buvo atmestas. Tačiau teisėjų kolegija įvertina tai, kad nors iš esmės kitu teisiniu pagrindu, tačiau, tenkinus paties ieškovo pareikštą reikalavimą priteisti iš jo atsakovei 2 678,25 Eur piniginių lėšų, atsakovei priteistos piniginės lėšos, gautos iš individualios veiklos už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo prasme yra pagrindas pripažinti, kad atmesta atsakovės reikalavimo dalis dėl 77 956,47 Eur (80 634,72 Eur – 2 678,25 Eur) sumos priteisimo, tai sudaro 96,68 proc. atmestą reikalavimo dalį. Todėl pripažintina, kad pagal šį atsakovės reikalavimą proporcingai atlygintina 3,32 proc. atsakovės bylinėjimosi išlaidų dalis.

102. Apeliantė taip pat nurodo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir dėl dalies dėl nekilnojamojo turto ir kompensacijos priteisimo ginčo šalims. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, atsižvelgia į anksčiau šioje nutartyje padarytas išvadas dėl nekilnojamojo turto ir kompensacijos priteisimo ginčo šalims.

105. Teisėjų kolegija pažymi, kad, išnagrinėjus atsakovės apeliacinį skundą, sumažintas pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas ieškovui priteistinos kompensacijos už (duomenys neskelbtini) ha ploto žemės sklypą dydis, t. y. nustatyta, kad ieškovui tenka kompensacija ne už 1/2 dalį žemės sklypo, kurios vertė sudaro 3 027 Eur, o už 1/3 dalį žemės sklypo, kurios vertė sudaro 2 017,67 Eur. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovo reikalavimas dėl nekilnojamojo turto padalijimo, priteisiant atsakovei asmeninės nuosavybės teise nurodytą turtą, o ieškovui priteisiant kompensaciją, tenkintas iš dalies. Kadangi ieškovas galutiniu patikslintu ieškiniu prašė priteisti jam iš atsakovės 34 890 Eur piniginę kompensaciją už atsakovei priteistiną nekilnojamąjį turtą, o išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pagal šį ieškinio reikalavimą ieškovui priteistina kompensacijos suma už atsakovei priteistiną nekilnojamąjį turtą sudaro 33 881 Eur, pripažintina, kad tenkinta 97,11 proc. šio reikalavimo.

106. Taip pat pažymėtina, kad, išnagrinėjus atsakovės apeliacinį skundą, padidintas pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovei iš ieškovo priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydis ir šis atsakovės materialinis reikalavimas patenkintas visiškai (100 proc.).

107. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo įvertintą šalių pareikštų reikalavimų kiekį, taip pat atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl patenkintos šalių reikalavimų dalies, darytina išvada, kad ieškovo ieškinys buvo tenkintas 71,02 procento (497,11 / 7 = 71,02), todėl atsakovė ieškovui G. Š. turi atlyginti 4 200,03 Eur (5 913,87 Eur x 71,02 proc.) bylinėjimosi išlaidų, o atsakovės priešieškinis buvo tenkintas 50,55 procento (303,32 / 6 = 50,55), todėl atsakovei R. Š. ieškovas turi atlyginti 4 357,41 Eur ((8 000 Eur + 620 Eur) x 50,55 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

108. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi ir atlikus tarpusavio vienarūšių (piniginių) reikalavimų įskaitymą, atsakovei R. Š. iš ieškovo G. Š. priteisiama 157,38 Eur (4 357,41 Eur – 4 200,03 Eur) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylos procesinės baigties

109. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir netinkamai nustatė atsakovei iš ieškovo priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumą, taip pat netinkamai nustatė ieškovui tenkančią žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį ir ieškovui už šį turtą priteistinos kompensacijos dydį, be to, netinkamai paskirstė šalių bylinėjimosi išlaidas. Esant tokioms aplinkybėms, apeliaciniu skundu apskųsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis iš dalies pakeistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

110. Pakeičiama pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta atsakovei R. Š. iš ieškovo G. Š. priteistino neturtinės žalos atlyginimo suma ir ji padidinama nuo 1 000 Eur iki 2 000 Eur. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į tai, ieškovo G. Š. turimą sumokėti R. Š. kompensaciją sudaro 2 678,25 Eur (gautų iš individualios veiklos) suma ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

111. Pirmosios instancijos teismo nustatytas ieškovui G. Š. už žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį iš atsakovės priteistinos kompensacijos dydis sumažinamas nuo 3 027 Eur (už 1/2 dalį) iki 2 017,67 Eur (už 1/3 dalį). Atsižvelgiant į tai ir į šios nutarties 90– 93 punktuose nurodytus motyvus, atsakovės R. Š. turima sumokėti ieškovui G. Š. bendra kompensacija sudaro 31 305,94 Eur. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje nurodyta priteisti iš atsakovės R. Š. 32 314,94 Eur piniginę kompensaciją ieškovui G. Š., pakeistina, nurodant, kad iš atsakovės R. Š. priteistina piniginė kompensacija ieškovui G. Š. sudaro 31 305,94 Eur.

112. Pirmosios instancijos teismo sprendimu atliktas įskaitymas, t. y. nuspręsta įskaityti į atsakovės R. Š. ieškovui G. Š. turimą sumokėti bendrą kompensaciją ieškovo turimą sumokėti kompensaciją atsakovei (2 678,25 Eur (gautų iš individualios veiklos) sumą ir neturtinės žalos atlyginimą), ir nustatyta, kad galutinė kompensacijos suma yra 28 636,69 Eur. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus motyvus, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pakeistina, nustatant, kad, į atsakovės R. Š. turimą sumokėti ieškovui G. Š. 31 305,94 Eur bendrą kompensaciją įskaičius ieškovo G. Š. atsakovei R. Š. turimą sumokėti kompensaciją – 2 678,25 Eur (gautų iš individualios veiklos) sumą ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nustatoma galutinė kompensacijos suma yra 26 627,69 Eur (31 305,94 Eur – 2 678,25 Eur – 2 000 Eur), kurią atsakovė R. Š. privalo sumokėti ieškovui G. Š..

113. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme panaikinama, perskirstant bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

114. Teisėjų kolegija, pasisakiusi dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, daro išvadą, kad kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui ir esminės reikšmės šios bylos teisiniam rezultatui, todėl dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

115. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka atsakovės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Apeliaciniame skunde atsakovė reiškė 7 materialinius reikalavimus. Apeliantės reikalavimas priteisti visą priešieškiniu prašytą neturtinės žalos atlyginimą patenkintas visiškai (100 proc.). Atsakovės reikalavimas tenkinti priešieškiniu pareikštą reikalavimą dėl (duomenys neskelbtini) ha ploto žemės sklypo padalijimo, ieškovui priteisiant atsakovės nurodomo dydžio kompensaciją, iš esmės atmestas, tačiau buvo sumažintas iš atsakovės ieškovui priteistos kompensacijos dydis, dėl to pripažintina, kad patenkinta 33 proc. šio reikalavimo. Kiti atsakovės apeliacinio skundo materialiniai reikalavimai atmesti. Reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo laikytinas procesiniu, o ne savarankišku materialiniu reikalavimu. Pripažintina, kad procentine išraiška atmesta 81 proc. ((700 – 133) / 7 = 81) ir tenkinta 19 proc. apeliacinio skundo reikalavimų.

118. Apeliantės prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodoma, kad pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM), kurį sumokėjo klientas, nėra priskirtinas advokatų išlaidoms, todėl negali būti laikomas advokatų atlygiu, kadangi yra mokamas valstybei, ir šio pobūdžio faktiškai patirtos išlaidos turi būti atlygintos visa apimtimi. Nurodyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl PVM įtraukimo į priteistiną bylinėjimosi sumą paskirstant bylinėjimosi išlaidas, yra išaiškinta, kad mokesčių įstatymai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Apmokestinimą PVM, taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu, nustato Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (žr. šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalį). Teismai, nustatydami atlygintinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, privalo vadovautis CPK normomis ir neturi pareigos priteistiną bylos šalims sumą vertinti kaip mokesčių mokėtojams galimai kilsiančių mokestinių prievolių bei teisių aspektu ir pagal tai koreguoti priteistiną išlaidų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑108‑248/2018, 37, 38 punktai; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑3-1075/2018, 41, 43 punktai; 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑317-469/2018, 103 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-1075/2021, 60 punktas). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo spręstina pagal bendrą advokatui sumokėtą sumą (įskaitant PVM).

119. Atsakovė R. Š. už apeliacinio skundo parengimą sumokėjo dviem mokėjimų nurodymais – 2022 m. lapkričio 30 d. sumokėjo 1 560,90 Eur (2022 m. IV ketvirtį) ir 2023 m. sausio 18 d. sumokėjo 2 202,20 Eur (2023 m. I ketvirtį). Apeliacinis skundas teismui pateiktas 2022 m. gruodžio 28 d., taigi vertintina, kad atsakovės išlaidos patirtos už 2022 m. IV ketvirtį jai suteiktas teisines paslaugas ir taikytinas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2022 m. II ketvirčio, kaip užpraėjusio ketvirčio, vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydis, t. y. 1 780,50 Eur. Pažymėtina, kad prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodytu dydžiu remiasi ir atsakovė. Pagal Rekomendacijų (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 8.10 punktą, apskaičiuojant maksimalų dydį už advokato teikiamas paslaugas (už apeliacinio skundo parengimą), jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, taikytinas koeficientas yra 1,7, o ne apeliantės prašyme nurodytas koeficientas – 2. Taigi, pagal Rekomendacijų 8.10 punktą, maksimalus užmokesčio už advokato teisinę pagalbą rengiant apeliacinį skundą dydis, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, – 3 026,85 Eur (1,7 x 1 780,50 Eur (2022 m. II ketvirtis)).

120. Proporcingai patenkintai atsakovės apeliacinio skundo daliai atsakovei iš ieškovo priteistina 575,10 Eur (3 026,85 Eur x 19 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Proporcingai atmestai apeliacinio skundo daliai ieškovui iš apeliantės priteistina 648 Eur (800 Eur x 81 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Šalių apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos advokatų teisinei pagalbai apmokėti, kaip vienarūšiai priešpriešiniai (piniginiai) reikalavimai, įskaitytinos ir ieškovui iš atsakovės priteistina 72,90 Eur (648 Eur – 575,10 Eur) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnis).

121. Atsakovė sumokėjo dalį už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio – 500 Eur. Tauragės apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 30 d. nutartimi buvo nustatyta, kad atsakovės mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 2 798 Eur, ir buvo atidėtas likusios 2 298 Eur atsakovės už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio dalies sumokėjimas.

122. CPK 93 straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius skundus (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Proporcingai tenkintai apeliacinio skundo daliai ieškovui tenkanti atlyginti už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio suma sudaro 531,62 Eur (2 798 Eur x 19 proc.); proporcingai atmestai apeliacinio skundo daliai apeliantės už apeliacinį skundą mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 2 266,38 Eur (CPK 93 straipsnio 2 ir 3 dalys). Kadangi atsakovė sumokėjo dalį žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, iš atsakovės (apeliantės) valstybei priteistina 1 766,38 Eur (2 266,38 Eur – 500 Eur) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, kurio sumokėjimas atsakovei buvo atidėtas. Iš ieškovo valstybei priteistina 531,62 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, kurio sumokėjimas atsakovei buvo atidėtas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 28 d. sprendimą pakeisti.

Pakeisti teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir išdėstyti taip:

„Priteisti atsakovei R. Š. iš ieškovo G. Š. 2 000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.“

Pakeisti teismo sprendimo dalis dėl priteistinų piniginių kompensacijų dydžio ir išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovės R. Š. 31 305,94 Eur (trisdešimt vienas tūkstantis trys šimtai penki eurai 94 ct) piniginę kompensaciją ieškovui G. Š., nustatant, kad kompensacija turi būti sumokėta per 6 (šeši) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos į G. Š. atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke.

Įskaityti į atsakovės R. Š. turimą sumokėti ieškovui G. Š. 31 305,94 Eur bendrą kompensaciją ieškovo G. Š. turimą sumokėti kompensaciją atsakovei R. Š. – 2 678,25 Eur (gautų iš individualios veiklos) sumą ir 2 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti ir nustatyti, kad galutinė kompensacijos suma yra 26 627,69 Eur (dvidešimt šeši tūkstančiai šeši šimtai dvidešimt septyni eurai 69 ct), ją R. Š. privalo sumokėti į G. Š. atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, per 6 (šeši) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.“

Pakeisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteisimo ir išdėstyti taip:

„Priteisti atsakovei R. Š. iš ieškovo G. Š. 157,38 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt septyni eurai 38 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme.“

Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti ieškovui G. Š. iš atsakovės R. Š. 72,90 Eur (septyniasdešimt du eurai 90 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo G. Š. valstybei 531,62 Eur (penki šimtai trisdešimt vienas euras 62 ct) žyminio mokesčio, nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti iš atsakovės R. Š. 1 766,38 Eur (vienas tūkstantis septyni šimtai šešiasdešimt šeši eurai 38 ct) žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas, nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.