Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas 102 (vieno šimto dviejų) minimalių gyvenimo lygių t. y. 5100 Eur (penkių tūkstančių vieno šimto) eurų dydžio bauda. Be to, šiuo nuosprendžiu buvo taikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 64¹ straipsnio nuostatos ir paskirta bausmė sumažinta 1/3, nustatant, jog galutinė bausmė yra 68 (šešiasdešimt aštuonių) minimalių gyvenimo lygių, t. y. 3400 Eur (trijų tūkstančių keturių šimtų eurų), dydžio bauda, nurodant ją sumokėti per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. R. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu už tai, jog 2018 m. gegužės 2 d. apie 14.00 val. kelio (duomenys neskelbtini), Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kalvarijos policijos komisariato vyriausiajam patruliui A. J. ir vyriausiajam patruliui D. S. sustabdžius jo vairuojamą automobilį ,,Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) siekdamas, kad jam nebūtų surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl transporto priemonės vairavimo neturint tam teisės, kai teisė yra atimta, ir į automobilių saugojimo aikštelę nebūtų nuvežtas jo automobilis, tiesiogiai pasiūlė policijos pareigūnams kyšį – 50 eurų.Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmai ištyrę ir įvertinę byloje esančius įrodymus konstatavo nuteistojo V. R. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, už ką jis nubaustas bauda. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nors V. R. padarė apysunkį nusikaltimą, yra neteistas, visiškai pripažino kaltę ir galisi dėl nusikalstamos veikos padarymo, tačiau, įvertinus jo asmenybę, nenustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta būtinoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, t. y. pagrįstas manymas, jog nuteistasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų, todėl jo atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatos negali būti taikomos.Nuteistasis V. R. skundžia Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jis būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos V. R. atsakomybei, o baudžiamoji byla nutraukta.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas advokatas Remigijus Uckus prašė atsižvelgti į tai, kad pasiūlytas kyšis yra vos vieno MGL dydžio, jo ginamasis atitinka visus BK 40 straipsnio reikalavimus, todėl prašė apeliacinį skundą tenkinti, o jei teismas manytų kitaip, prašė skirti mažesnę baudą. Prokurorė nurodė, jog teismas teisingai įvertino visas bylos aplinkybes, todėl prašė apeliacinio skundo netenkinti.Nuteistojo V. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju, apeliantas neginčija teismo nustatytų faktinių veikos padarymo aplinkybių, kaltės ir veikos kvalifikavimo, tačiau teigia, jog teismas nepagrįstai nepritaikė BK 40 straipsnio nuostatų ir nepagrįstai neatleido jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, todėl nuosprendis, kaip tą numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis, peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

BK 40 straipsnyje yra įtvirtintas asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutas. Minėtame baudžiamojo kodekso straipsnyje nurodyta, jog asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Be to, BK 40 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintos sąlygos, kurioms egzistuojant asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Svarbu pabrėžti tai, kad teismas taiko BK 40 straipsnį tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardintų sąlygų visumai. Be to, BK 40 straipsnio taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga, kurią jis įgyvendina įvertinęs visus byloje esančius įrodymus. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017).Skunde apeliantas teigia, jog apylinkės teismas netinkamai taikė BK 40 straipsnio nuostatas, t. y. netinkamai įvertino jo asmenybę bei nusikalstamą veiką charakterizuojančias aplinkybes, todėl nepagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo manyti, kad jis (nuteistasis) laikysis įstatymų ir nenusikals. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi pateiktą bylos medžiagą, konstatuoja, jog šie skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti. Tai gali būti faktai, liudijantys asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą, ar priešingai – polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūris į padarytą veiką, elgesys praeityje. Jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų, kad jis nėra linkęs nusikalsti, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas, vadinasi, ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137/2012).Apylinkės teismo išvada, jog nėra pagrindo manyti, kad, atleidus V. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jis laikysis įstatymų ir nenusikals, paremta išsamiu nuteistojo padarytos veikos bei jo asmenybės vertinimu, todėl šios išvados pagrįstumu apeliacinės instancijos teismas neabejoja.Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad apeliantas padarė vieną tyčinį baigtą nusikaltimą viešiesiems interesams – siūlė policijos pareigūnui kyšį už neteisėtą šio veikimą, tokiu būdu kilo grėsmė normaliai, teisinės valstybės siekį atitinkančiai policijos sistemos veiklai. Nors pasiūlyto kyšio dydis vos peržengia ribą, kuriai esant nusikalstama veika laikoma mažiau pavojinga ir vertinama tik kaip baudžiamasis nusižengimas, vis dėlto V. R. padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai. Vertinant, ar asmuo vertas teismo pasitikėjimo, ar jis iš tiesų laikysis įstatymų, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir įvertino tai, kad šį tyčinį apysunkį nusikaltimą V. R. padarė siekdamas išvengti atsakomybės už kitą įstatymo pažeidimą, t. y. siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už šiurkštų administracinį nusižengimą – vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės, kai ta teisė jam buvo atimta vos prieš mėnesį laiko už vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas 1,28 promilių girtumas. Be to, praeityje (2014 metais) V. R. taip pat buvo baustas administracine tvarka už tai, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Nors apeliantas anksčiau už nusikalstamą veiką neteistas, tačiau paminėtos aplinkybės apylinkės teismui pagrįstai leido daryti išvadą, kad nuteistasis nesistengia laikytis įstatymų, o jo daromi teisės pažeidimai tik sunkėja – nagrinėjamu atveju padarytas jau ne administracinis nusižengimas, o tyčinis korupcinio pobūdžio nusikaltimas. Tai rodo, jog ši nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio. Būtent šios aplinkybės leido teismui pagrįstai abejoti tuo, jog V. R. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jis laikysis įstatymų, nedarys naujų teisės pažeidimų ir nusikaltimų. Tai, kad apeliantas dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą – yra nepakankamos spręsti, jog ateityje jis nepažeidinės įstatymų, nes, kaip matyti, nuo naujų teisės pažeidimų, o taip pat ir nusikaltimo – jos nesulaikė. Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad nėra būtinojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagrindo – pagrįsto manymo, kad pritaikius šį baudžiamosios teisės institutą, nuteistasis laikysis įstatymų ir nenusikals. Priešingai, aukštesniojo teismo vertinimu, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, yra pagrindas manyti, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto taikymas V. R. šiuo atveju gali suformuoti korupcinio pobūdžio nusikaltimų toleravimo bei nebaudžiamumo nuostatas. Todėl konstatuojama, jog apylinkės teismas tinkamai pritaikė BK 40 straipsnio nuostatas ir pagrįstai atsisakė V. R. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės bei skyrė jam bausmę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas šioje situacijoje, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino veikos bei nuteistojo pavojingumą ir, skiriant bausmę, neatsižvelgė į bausmės paskirtį, todėl paskyrė aiškiai neteisingą, akivaizdžiai per griežtą bausmę – 102 MGL, t. y. 5100 eurų, dydžio baudą.Pažymėtina, jog BK 54 straipsnyje įtvirtinti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, t. y. numatytos pagrindinės bausmių skyrimo taisyklės, aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti skiriant bausmę, tačiau bausmė taip pat turi būti skiriama atsižvelgiant į jos paskirtį, kuri apibrėžiama BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bausmės tikslais. Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma ir tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė. Akcentuotina ir tai, kad BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas teisingumo principas lemia, jog bausmė kiekvienu atveju turi būti tinkamai individualizuota. Dėl to tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013). Nagrinėjamu atveju teismas bausmės rūšį parinko atsižvelgęs ir įvertinęs vien V. R. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes – anksčiau neteistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai, gauna pastovias pajamas, o jos dydį nustatė įvertinęs atsakomybę lengvinančią aplinkybę, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir nusikalstamos veikos dalyką. Tačiau skirdamas bausmę, teismas nesivadovavo BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtimi. Neįvertino nuteistojo V. R. asmenybę, jo padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių aplinkybių visumos ir sankcijoje numatytos švelniausios bausmės rūšies – baudos minimalaus dydžio santykio teisingumo principo užtikrinimo aspektu, neatsižvelgė į tai, ar šiuo atveju net ir skiriant švelniausią sankcijoje numatytą bausmę bus tinkamai individualizuota bausmė, ar nebus pažeistas teisingumo principas.Bylos duomenimis nustatyta, jog V. R. padarė tyčinę nusikalstamą veiką, t. y. pasiūlė kyšį valstybės tarnautojui už neteisėtą jo neveikimą. Narinėjamu atveju nusikalstamos veikos dalykas – 50 eurų minimaliai viršija kyšio dydžio ribą, už kurią numatyta žymiai švelnesnė atsakomybė, o veika vertinama tik kaip baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 227 straipsnio 4 dalyje. Be to, vertinant veikos pavojingumą, būtina atsižvelgti į tai, kad nuteistasis tik siūlė kyšį žodžiu, realiai pinigų neturėjo, jų pareigūnams nedemonstravo, nei slapta nei atvirai jų niekur nepadėjo. Nors veikos baigtumui ir kvalifikavimui ši aplinkybė esminės reikšmės neturi, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju, kartu vertinant ir siūlomo kyšio dydį, tai leidžia V. R. padarytą nusikalstamą veiką vertinti kaip žymiai mažiau pavojingą nei rūšinis BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų pavojingumas. Vertinant asmens pavojingumą, atsižvelgtina į tai, jog nuteistasis savo kaltę nuo pat pradžių pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi ir tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, materialinė žala šia nusikalstama veika nebuvo padaryta, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, nors V. R. yra baustas administracine tvarka, tačiau anksčiau neteistas, duomenų, kad jo atžvilgiu būtų pradėta ikiteisminių tyrimų, nėra. Apeliantas dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, turi pastovias darbines pajamas. Pažymėtina, jog BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatos numato, jog už šį nusikaltimą galima minimali švelniausia bausmė yra 100 MGL dydžio bauda. Nors V. R. skirta artima minimaliai 102 MGL dydžio bauda, tačiau ji daugiau kaip šimtą kartų viršija nuteistojo padarytos veikos dalyką. Įvertinus V. R. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kuris yra žymiai mažesnis nei rūšinis BK 227 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų veikų pavojingumas, o taip pat ir teigiamai charakterizuojamą nuteistojo asmenybę, jo gaunamas pajamas, darytina išvada, jog net ir minimalaus dydžio sankcijoje numatytos švelniausios bausmės rūšies paskyrimas būtų akivaizdžiai neproporcinga, aiškiai per griežta bausmė ir neatitiktų teisingumo principo. V. R. paskirta 102 MGL dydžio bauda neabejotinai užtikrina asmens nubaudimą, tačiau ji pažeidžia proporcingumo principą, todėl yra akivaizdžiai per griežta, t. y. neteisinga. Aptarti argumentai pavirtina, jog apylinkės teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas, todėl nuosprendis keistinas, V. R. taikant BK 54 straipsnio 3 dalį ir skiriant mažesnę nei BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta minimali bauda.Byloje nustatyta, jog siekiant tinkamai V. R. individualizuoti bausmę ir baudžiamąją atsakomybę, jam turi būti skiriama švelnesnė nei sankcijoje numatyta bausmė. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį. Nagrinėjamu atveju BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų visumos, kas leistų skirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę, nenustatyta. Anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas tik taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl įvertinus nuteistąjį ir jo padarytą veiką charakterizuojančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, bausmės tikslams pasiekti V. R. skiriama 45 MGL dydžio bauda. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. R. kaltę pripažino visiškai, todėl apylinkės teismas atliko sutrumpintą įrodymų tyrimą. BK 64¹ straipsnyje numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. BK 64¹ straipsnyje nenumatyti jokie draudimai ir, pagal formuojamą teismų praktiką (LAT 2K-449-942/2016), jis taikomas visais atvejais, kai yra aukščiau paminėtos sąlygos (net ir tuo atveju, kai bausmė skiriama, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis), todėl V. R. taikytinos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir paskirta bausmė mažintina vienu trečdaliu.Atsižvelgus į tai, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. R. bausmę, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio nuostatas, Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Nuteistojo V. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalį dėl V. R. paskirtos bausmės pakeisti.

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, V. R. skirti 45 MGL (2250 eurų) dydžio baudą.

Taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir galutinę bausmę V. R. paskirti 30 MGL, t. y. 1500 eurų baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.