Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės R. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutarties dalies, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemones atsakovės R. V. turtui civilinėje byloje pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Orex Group“ ir D. T. ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, pareikštą atsakovams R. S. (R. S.), R. V. ir O. J. S. (O. J. S.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

I. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

7.1. Ieškinio reikalavimai, pareikšti atsakovei, nėra prima facie pagrįsti. Ieškovai ieškinį grindžia actio Pauliana pagrindu, tačiau neįrodė sąlygų, šio ieškinio tenkinimui, egzistavimo;

8.1. Atsakovės skundo argumentai, kad ieškinys nėra preliminariai pagrįstas, nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad išnagrinėjus šią civilinę bylą iš esmės, gali būti priimtas ieškovams palankus teismo sprendimas;

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, siekiant užtikrinti ieškinio reikalavimų įvykdymą, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre dėl ginčo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniais ir teisiniais pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl papildomų įrodymų (ne)priėmimo

11. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl teikiamų naujų duomenų priėmimo, visų pirma, pažymi, kad įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314, 338 straipsniai). Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu. Antra, teismą, vertinantį naujų įrodymų priėmimo klausimą, saisto įrodymų sąsajumo taisyklė, kuri reiškia, kad prieš priimant į bylą teikiamus įrodymus, turi būti nustatyta, ar informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, gali patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje.

12. Apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovų prašymu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Teikiami papildomi duomenys bei jais įrodinėjamos aplinkybės susiję ne su analizuojamu klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimu ar nebuvimu), o su ginčo materialiaisiais reikalavimais (actio Pauliana sąlygų egzistavimu), dėl kurių sprendžiama byloje pagal ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Remiantis tuo, kas nurodyta, ieškovės teikiamus papildomus duomenis (kaip naujus įrodymus) atsisakoma priimti, nes sąsajumo aspektu jie nėra reikšmingi apeliacine tvarka nagrinėjamo klausimo išsprendimui.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019 ir joje nurodytą praktiką).

14. Byloje visų pirma keliamas klausimas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, kaip sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, egzistavimo. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).

15. Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu, teismas gali spręsti, ar yra antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

16. Ieškovai pareiškė ieškinį, kuriuo actio Pauliana pagrindu prašo pripažinti negaliojančiais tarp atsakovų sudarytus nekilnojamojo turto dovanojimo sandorius ir taikyti restituciją: grąžinti atsakovui R. S. nuosavybės teises į ginčo turtą.

17. Šiems reikalavimams pagrįsti ieškovai kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, jų teigimu, patvirtinančius ieškinyje dėstomas aplinkybes, ieškinyje nurodė reikalavimų faktinį bei teisinį pagrindus.

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo teigti, kad ieškovų reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, kad jie savo interesus gina aiškiai netinkamu būdu ir pan. Pareikštas ieškinys grindžiamas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ieškovų poziciją apibrėžiančiais teisiniais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog patikslintas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.

19. Pažymėtina, kad atsakovės atskirojo skundo argumentai, kuriais remiantis kvestionuojamas sąlygų actio Pauliana ieškinio tenkinimui egzistavimas ir pirmosios instancijos teismo atliktas ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimas, susiję su pareikštų ieškinio materialiųjų reikalavimų teisiniu įvertinimu, o tai, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali būti daroma. Dėl pareikštų materialiųjų reikalavimų esmės bus pasisakyta galutiniame teismo procesiniame sprendime, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus ir jais pagrindžiamas aplinkybes.

20. Vertinant kitos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui – egzistavimą, apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą.

21. Galimam sprendimo dėl ieškiniu pareikštų reikalavimų įvykdymui užtikrinti teismas pritaikė laikinąją apsaugos priemonę – nurodė atlikti įrašą viešame registre dėl ginčo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo iki įsiteisės teismo sprendimas byloje.

22. Sprendžiant dėl skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pagrįstumo ir teisėtumo, atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju ieškiniu prašoma ne tik pripažinti negaliojančiais dovanojimo sandorius, kuriais atsakovas R. S. neatlygintinai perleido atsakovams ginčo nekilnojamąjį turtą, bet ir taikyti restituciją natūra, grąžinant atsakovui R. S. nuosavybės teisę į perleistą nekilnojamąjį turtą.

23. Tais atvejais, kai prašoma pripažinti negaliojančiais konkrečius turtinius sandorius ar kitus nuosavybės teises sukuriančius ar pakeičiančius aktus, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, laikoma, kad ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Todėl tokiais atvejais grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui sudaro pati galimybė nevaržomai disponuoti turtu, kuris yra restitucijos objektas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1398-178/2017). Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-317-330/2024 30 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

24. Lietuvos apeliacinis teismas laikosi praktikos, kad laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre, kuriuo uždraudžiama disponuoti ginčo turtu, yra prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017, 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017, ir kt.), užkertanti kelią bylos nagrinėjimo metu pakisti esamai situacijai bei atsirasti naujiems ginčo turto savininkams, kurių (sąžiningų įgijėjų) atsiradimas, kaip jau buvo nurodyta, apsunkintų ar net padarytų neįmanomu ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

25. Atskirajame skunde akcentuojama, kad pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė yra neproporcinga siekiamam interesui užtikrinti ir pernelyg varžo atsakovės teises. Teismo vertinimu, toks teiginys nesudaro pakankamo pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada yra susijęs su tam tikrų ribojimų atsakovui taikymu. Be to, pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė nevaržo atsakovės galimybių naudotis nekilnojamuoju turtu ir jį valdyti. Taip pat sutiktina su ieškovu, kad įrašas viešajame registre savaime jokių neigiamų padarinių atsakovės reputacijai ar jos kreditingumo vertinimui nesukels, kadangi iškėlus bylą, susijusią su registruojamo daikto teisiniu statusu arba daiktinių teisių į jį, teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai praneša viešo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas ar daiktinės teisės į jį (CPK 137 straipsnio 6 dalis).

26. Išdėstytų aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl draudimo disponuoti ginčo turtu – yra pritaikyta teisėtai, atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus, atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo naikinti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Dėl prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas

27. Ieškovė 2025 m. rugpjūčio 19 d. pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

28. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas išsprendžiamas užbaigiant bylos nagrinėjimą sprendimu ar nutartimi, atsižvelgiant į visos bylos baigtį, bet ne į atskiro procesinio veiksmo byloje rezultatą. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties tarpiniu procesiniu klausimu, kol bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, neturi pagrindo skirstyti bylinėjimosi išlaidų remdamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi. Šis klausimas spręstinas teismui priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį teismo aktą (baigiamąjį teismo procesinį sprendimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 20 punktas; 2022 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022 48 punktas). Dėl to bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 14 d. nutarties dalį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemones atsakovės R. V. turtui, palikti nepakeistą.