Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

2014-12-23 · Civilinė byla Nr. 2-5779-907/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-12-23Šiaulių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-06-10Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-12-23
Bylos Nr.
2-5779-907/2014
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-04660-2014-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Asta Čebatoriūtė
Ieškovas
S. T.
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Advokatai
Rita Roščenkovienė
Kategorijos
  • 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-5779-907/2014Teisminio proceso Nr. 2-70-3-04660-2014-5Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.5.; 113.1.; 116.4. (S)
ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 23 d.Šiauliai

Šiaulių apylinkės teismo teisėja Asta Čebatoriūtė, sekretoriaujant Jolantai Stanelienei, dalyvaujant

ieškovui S. T., ieškovo atstovei advokatei Ritai Roščenkovienei,

trečiojo asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovei prokurorei Aušrai Jovaišaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo S. T. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas S. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, 4577,32 Lt turtinę žalą ir 100 000 Lt neturtinę žalą, viso 104577,32 Lt, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo iri bylinėjimosi išlaidas (1-13 b. l.).

Ieškovas S. T. teismo posėdžio metu ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti ir paaiškino, kad 2012-09-08 jį kartu su žmona vaikai sūnus M. T. su žmona S. T. parvežė iš giminės susitikimo. Abu su žmona buvo stipriai išgėrę. Grįžęs namo nuėjo miegoti, o ryte pamatė, kad žmona mirusi. Atvykę pareigūnai apžiūrėjo butą. 2012-09-10 buvo sulaikytas įtariant nužudžius žmoną. 2012-09-12 buvo paskirtas suėmimas 15 parų, tačiau 2012-09-20 buvo paleistas, suėmime išbuvo 11 parų. Areštinėje praleido dvi paras, o tardymo izoliatoriuje 9 paras. Įtarime be pagrindo buvo nurodyta, kad įvyko buitinis konfliktas, nors su žmona nekonfliktuodavo. Žmona turėjo sveikatos problemų, springdavo ir tai buvo užfiksuota ligos istorijoje, apie tai buvo pasakęs tyrėjui, tačiau šis nekreipė dėmesio. Suėmimas buvo paskirtas be jokių įrodymų. Dėl suėmimo prarado pajamas, negalėjo dirbti, dėl įtampos pasiprašė atostogų. Būdamas suimtas negalėjo dalyvauti žmonos laidotuvėse. Dėl paskirtos kitos kardomosios priemonės įpareigojimo registruotis policijos įstaigoje negalėjo išvažiuoti į reisą, todėl po mėnesio kreipėsi, kad būtų pakeistos sąlygos. Mano, kad Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai netinkamai atliko įvykio vietos apžiūrą, t.y. apžiūrėjo ir fotografavo įvykio vietoje E. T. lavoną, kuris pagal dokumentuose nurodytus duomenis tuo metu, kai vyko įvykio vietos apžiūra, jau buvo išvežtas; mirusiąją įvykio vietoje apžiūrėjo medicininio išsilavinimo neturintys asmenys; įvykio vietoje nebuvo surinkti visi įrodymai, reikalingi greitam ir objektyviam ikiteisminio tyrimo atlikimui; ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pagal pirminę specialisto išvadą, kuri nebuvo objektyvi ir išsami (specialistas ją priėmė neturėdamas visų duomenų apie E. T. sveikatos būklę), o komisijinė teismo medicinos ekspertizė buvo paskirta per vėlai - tik po 5 mėnesių nuo ikiteisminio tyrimo pradžios; pareiškiant įtarimą buvo neteisingai pateikti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, nes įtarime buvo nurodyta, kad žmoną nužudė buitinio konflikto su ja metu, nors jokio konflikto su E. T. nebuvo. Remiantis klaidingu įtarimu jam nepagrįstai buvo paskirtos kardomosios priemonės, tik formaliai įvertinus situaciją, neanalizavus reikšmingų aplinkybių; ikiteisminio tyrimo procesas buvo per ilgas: ikiteisminis tyrimas dėl E. T. nužudymo truko beveik vienerius metus, iš jų keturis mėnesius buvo laukiama komisijinės teismo medicinos ekspertizės pradžios, o atliekama ji buvo du mėnesius. Prašo priteisti 4577,32 Lt turtinę žalą, kurią sudaro negautas darbo užmokestis ir dienpinigiai. Be to, prašo priteisti 100000 Lt neturtinę žalą dėl patirto pažeminimo ir moralinio sužlugdymo. Žmonos giminaičiai metus laiko nebendravo. Patyrė spaudimą iš tyrėjo, kuris reikalavo prisipažinti, už ką žadėjo mažesnę bausmę. Dėl patirto sukrėtimo neužmigdavo, todėl pradėjo pastoviai gerti, atsirado sveikatos problemų. Dėl per ilgo tyrimo raštu nesikreipė, nes advokatas sakė, kad nieko pagreitinti nepavyks.

Ieškovo atstovė advokatė Rita Roščenkovienė palaikė atstovaujamąjį, prašė ieškinį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad negalėjimas dalyvauti artimiausio žmogaus laidotuvėse buvo paskata kreiptis į teismą su ieškiniu. Išėjus iš izoliatoriaus ieškovui reikėjo priverstinių atostogų, nes negalėjo atlikti darbinių funkcijų, jam nebuvo skaičiuojami dienpinigiai, jis prarado daug pinigų. Tyrimo metu buvo kilę abejonių dėl eksperto išvados, tačiau kompleksinė ekspertizė buvo paskirta tik po pusės metų. Ieškovas beveik metus buvo laikomas sutuoktinės žudiku. Iš karto paskirta kompleksinė ekspertizė būtų tai paneigusi. Neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad nekaltas asmuo 1 metus buvo laikomas žmogžudžiu ir izoliuojamas nuo visuomenės. Nuo patirtos įtampos labai pablogėjo ieškovo sveikata. Po suėmimo jis girtavo, nes taip bandė įveikti stresą.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą jam pranešta tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant ir vadovautis atsiliepime nurodytais argumentais. Atsiliepimu į ieškinį Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės, tačiau privalomos kitos trys sąlygos, t.y. neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys, kurių įvertinus ieškinio argumentus, ieškovas neįrodė. Tai, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, savaime nereiškia, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai, o kardomojo poveikio priemonės buvo paskirtos neteisėtai. Kardomoji priemonė suėmimas ieškovui buvo paskirta pagrįstai, nes tuo metu egzistavo suėmimo pagrindai ir sąlygos ir teismas jas nustatęs, priėmė pagrįstą sprendimą. Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti nesuvaržė taip ieškovo teisių, kaip jis nurodo, nes ieškovas turėjo teisę kreiptis į prokurorą dėl leidimo išvykti, tačiau to nepadarė, todėl jis neįrodė, kad ikiteisminio tyrimo metu turėjo ketinimų išvykti iš gyvenamosios vietos. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, jos sudėtingumą, bylos proceso trukmę, kuri neviršijo 1 metų, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista ieškovo teisės į bylos nagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu ieškovo atžvilgiu nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, o kardomosios priemonės buvo paskirtos teisėtai ir pagrįstai, nėra pagrindo ieškovui priteisti žalos susijusios su teisėtai paskirtomis kardomosiomis priemonėmis. Ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos taip pat nepagrįstas, todėl atmestinas, nes ieškovo argumentai dėl padarytos neturtinės žalos yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, o prašomos priteisti žalos dydis neatitinka protingumo kriterijų ir prieštarauja teismų praktikai šios kategorijos bylose (74-79 b. l.)

Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovė prokurorė Aušra Jovaišaitė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog palaiko atsiliepime nurodytus argumentus (54-63 b. l.). Paaiškino, kad ieškovas neįrodė būtinų sąlygų valstybės atsakomybei kilti. Byloje ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami intensyviai, tyrimas savo pobūdžiu buvo sudėtingas, nes namuose buvo tik du asmenys. Ieškovas, turėdamas byloje advokatą, nesikreipė dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo. Buvo stengiamasi surinkti kuo daugiau įrodymų, o tyrimas užsitęsė dėl kompleksinės ekspertizės skyrimo. Prieš ją skiriant buvo būtina patikrinti visas versijas, be to, ekspertams reikia pateikti visą bylos medžiagą. Jei byla būtų išsiųsta ekspertams anksčiau, tai ekspertai nebūtų galėję visko objektyviai įvertinti. Įvykio vietos apžiūra buvo atliekama tinkamai, dalyvaujant pačiam ieškovui. Kadangi ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal mirties faktą, todėl į įvykio vietą ekspertas nevyko. Neišsireikalavo ligos istorijos, nes kompleksinės ekspertizės išvadoje užfiksuota, kad susirgimai neturėjo ryšio su mirties priežastimi, kuri įvardijama kaip ūmus apsinuodijimas alkoholiu. Įtarime buvo užfiksuota aplinkybė, kad įvykis įvyko buitinio konflikto metu, kadangi buvo nustatyta, kad sutuoktiniai grįžo girti iš pobūvio, ant mirusios kūno matėsi kraujosruvos, be to, liudytoja ieškovą charakterizavo kaip konfliktišką, tačiau ši aplinkybė nesunkino ieškovo padėties bei neturėjo įtakos veikos kvalifikavimui. Paskiriant kardomąją priemonę egzistavo sąlygos ją paskirti, dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, tad galėjo pabėgti. Teismas skirdamas kardomąją priemonę nustatė, kad buvo pagrindas taikyti griežčiausią kardomąją priemonę. Ieškovas suėmimo neskundė. Vėliau prokuroras, atsižvelgdamas į ieškovo darbo pobūdį, patenkino prašymą dėl kardomosios priemonės sušvelninimo. Kadangi ieškovas neįrodė neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų, jo prašomos priteisti žalos nėra pagrindo. Ieškovas turtinės žalos dydžio nepagrindė, nes tuo laikotarpiu, už kurį jos prašo, buvo atostogose. Įsakymas atostogoms buvo surašytas 2014 m., t.y. po 2 metų. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad buvo reisai ir ieškovas į juos būtų vykęs. Ieškovas nedirbo dėl girtavimo, ką patvirtino ir jo artimieji. Ieškovas dar iki bylos iškėlimo turėjo sveikatos problemų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad skrandžio ir regėjimo sutrikimai susiję su atliktu ikiteisminiu tyrimu.

Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą jam pranešta tinkamai, prašymų ir atsiliepimo byloje negauta.

Liudytoja S. T. parodė, kad ieškovas yra jos uošvis. 2012-09-08 apie 19 val. namo iš giminių susitikimo parvežė S. T. su žmona E. T., kurią vos su vyru užnešė į butą ir paguldė su rūbais. Jie buvo labai girti, tačiau niekada nekonfliktuodavo. Ne pirmą kartą matė tokius juos girtus, nesitikėjo, kad kas nors blogo nutiks, tačiau ryte sužinojo, kad E. T. mirė. Prašė žodžiu tyrėjo išleisti S. T. į laidotuves, tačiau šis neleido. Iš suėmimo uošvis grįžo visiškai sugniuždytas, ėmė stipriai gerti, su nieko nebendravo, kalbėjo, jog nusižudys. Gėrė ištisai visą mėnesį. Kartą buvo palikęs atsuktas dujas. Dėl šios priežasties ji metė darbą, nes reikėjo prižiūrėti uošvį, kad šis ko sau nepasidarytų. Paskirtos kardomosios priemonės trukdė darbui, todėl rašė prašymus dėl jų pakeitimo, juos patenkino. Vėliau privertė pradėti dirbti, jo iš darbo neatleido, nes vertino. Skrandžio opą turėjo jau seniau, tačiau skausmai po patirtų išgyvenimų labai paūmėjo.

Liudytojas M. T. parodė, kad ieškovas yra jo tėvas, labai geri santykiai su tėvu. Po giminių susitikimo jis su sutuoktine tėvus parvežė namo, tėvai buvo labai girti, mamą reikėjo užnešti. Kitą dieną, kai sužinojo, kad mamos nebėra, nenorėjo važiuoti, žmona viena išvažiavo. Kai tėvą parvežė paleistą iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, jis nebenorėjo gyventi, bandė žudytis, žmona dėl jo depresijų metė darbą. Jie tėvą globojo, nes jis nematė gyvenimo prasmės, jam atrodė, kad jis žudikas, kas vakarą čiupdavo už butelio. Tėvą prislėgė pati mirtis ir kaltinimai. Paleistas gėrė, nenorėjo dirbti. Vėliau darbas išgelbėjo nuo gėrimo, atsigavo nuo alkoholio, bet neatsigavo psichologiškai. Tėvas į gydytojus kreiptis nenorėjo.

Liudytojas G. T. parodė, kad ieškovas jo tėvas. Po suėmimo tėvas buvo psichologiškai sužlugdytas, užsidarė savyje, ėmė stipriai gerti, kalbėjo apie savižudybę, yra radęs jo atsisveikinimo raštelį. Tuo metu tėvą labai prižiūrėjo brolio žmona. Siūlė tėvui kreiptis į gydytojus, bet šis neklausė. Kitas brolis buvo nusistatęs prieš tėvą ir tik kai kaltinimai buvo panaikinti, jų santykiai susitvarkė. Apie tėvo sveikatą nieko nežinojo. Mokėsi Kaune ir visus 4 metus mokėjo už mokslą. Iš kokių pajamų tėvas mokėjo jam už mokslą, nežino. Pykčių tarp tėvų nekildavo, nors per šventes mama irgi nemažai išgerdavo.

Liudytoja D. Ž. parodė, kad yra T. kaimynė apie 20 m. Jų šeimos artimai bendrauja. 2012-09-08 vakare pro langą matė kaip S. T. automobiliu parvežė kaimynus. Jie buvo labai girti. S. T. dar paėjo pats, tačiau E. T. iš mašinos ištempė vaikai. Apie 23 val. vedė šuniuką, pas kaimynus degė šviesa, todėl užėjo ir matė, kad E. T. gulėjo ant šono ir burbuliavo, o S. T. miegojo. Ryte sužinojo, kad kaimynė negyva. Atėjusi pamatė, kad ji gulėjo ant nugaros, kūnas buvo sustingęs. Po to atvyko S. T., greitoji pagalba, policija. Ji buvo, kol išvežė kūną. Ją apie 18 val. namuose apklausė tyrėjas Balčiūnas. Kaimynas prieš žmoną niekada smurto nenaudojo, nebuvo pavydus. Kaimynai buvo prislėgti, kai S. T. suėmė. Kaimynas iš suėmimo grįžo psichologiškai sugniuždytas, labai pergyveno, nenorėjo eiti į darbą. Jį prižiūrėjo ir palaikė marti S. T. ir sūnus M. T.

Liudytojas K. Ž. parodė, kad yra T. kaimynas. T. šeima buvo ideali, užaugino vaikus. S. T. niekada nebuvo agresyvus, grįžęs iš suėmimo jis su niekuo nebendravo, buvo labai nuliūdęs.

Liudytoja B. K. parodė, kad S. T. yra sesers vyras. Jis atvykdavo padėti į kaimą Radviliškio r. Šeima gyveno darniai, sutarė, augino vaikus. Kai iš policijos išleido, S. T. buvo atvykęs į kaimą, atsiprašė, kas savaitgalį važiavo į kapines, buvo gilioje depresijoje. Kodėl sesuo B. S. T. apibūdino kaip pavydų, nežino, jis kaip tik buvo linksmas, neagresyvus.

Liudytoja I. S. parodė, kad dirba UAB (duomenys neskelbtini) direktore, kur vairuotoju dirba ir S. T. Jį gali apibūdinti kaip sąžiningą, tvarkingą ir ramų vyriškį, nelinkusį išgėrinėti. Jis daugiausiai važiuodavo į komandiruotes į Rusiją, Latviją ir Estiją. Per mėnesį būdavo 3-4 reisai. Atlyginimas buvo minimalus 1035 Lt, tačiau priklausomai nuo šalies, krovinio ir komandiruotės trukmės gaudavo dienpinigius. 2012-09-09 į darbą neatvyko, sužinojo, kad suimtas. Vėliau atvyko į darbą nestabilios būsenos, visas drebantis, verkiantis, todėl išleido apmokamų atostogų, nes tokios būsenos į reisą vykti negalėjo. Ieškovas prarado lėšas, nes būtų važiavęs gal į 4 reisus, į kokią šalį, nežino, dienpinigius paskaičiavo kaip kad būtų vykęs į Rusiją. Jis prarado dienpinigius, bendrai apie 3500 Lt sumą. Atostoginiai jam buvo paskaičiuoti nuo vidutinio darbo užmokesčio, kuris sudarė 850 Lt. Jo atleisti nebuvo pagrindo. Dienpinigius skaičiuodavo pagal nustatytus tarifus. Sodrai mokamas mokestis nuo minimalaus atlyginimo, o nuo dienpinigių pats darbuotojas moka gyventojų pajamų mokestį, bet buhalterija dienpinigius apskaitė. Apie nelaimę pranešė vadybininkas, kuris tiesiogiai su vairuotojais bendrauja. Buvo paremtas nereikšminga suma laidotuvėms, išmokėti atostoginiai.

Liudytoja B. M. parodė, kad dirbo UAB (duomenys neskelbtini) buhaltere. Ieškovą labai gerai pažįsta, nes su juo teko dirbti net dviejose darbovietėse. 2012-09-10 jis nedirbo, nes buvo sulaikytas, kai grįžo po suėmimo, nedirbo, nes pagal savo būseną ir negalėjo dirbti. Direktorė jam pasiūlė apmokamas 1,5 mėn. atostogas. Jam buvo išmokėti 1459,87 Lt atostoginiai. Jei būtų neišėjęs atostogų, būtų gavęs 4577,32 Lt. Dienpinigiai priklauso nuo šalies, į kurią vyksta. 2012 m. birželio- rugpjūčio mėnesiais buvo važiuota į Estiją, kur dienpinigių norma sudaro 150 Lt, Latviją- 112 Lt, Maskvą- 150 Lt, kitus Rusijos miestus – 140 Lt. Teko matyti ieškovą po žmonos mirties. Jis buvo prislėgtas, važiuoti į reisą tokios būklės negalėjo. Apie jo sveikatos būklę nieko nežino.

Liudytojas A. B. parodė, kad dirbo policijoje tyrėju ir byloje epizodiškai atliko keletą pirminių ikiteisminio tyrimo veiksmų. Įvykio vietoje nebuvo. Prieš pareiškiant įtarimą bendravo su ekspertais, kurie pareiškė, kad mirtis smurtinė. Vėliau susirgo, jį pakeitė kitu tyrėju, kitas tyrėjas atliko ir baigė tyrimą. Byloje buvo duomenų, kad sutuoktiniai grįžo girti, o nukentėjusioji, būdama girta, būdavo ūmaus charakterio, todėl išprovokuodavo konfliktą, manė, kad taip buvo ir dabar. Ieškovui jokio spaudimo nedarė. Dėl visų daiktinių įrodymų, prašymų į laidotuves sprendė prokuroras.

Liudytojas M. F. parodė, kad yra prokuroras ir byloje vadovavo ikiteisminiam tyrimui. Į įvykio vietą vyko operatyvinė grupė, be medicinos eksperto, nes tokia tvarka, valstybė neturi tam lėšų, nes tyrimas buvo pradėtas pagal mirties faktą, o ne kaip nužudymas. Pagal pirminius duomenis buvo duota žodinė eksperto išvada jam pasitarus su kitais ekspertais, kad galimai E. T. mirė jai užspaudus burną, t.y. nuo uždusimo, todėl veika buvo kvalifikuota kaip nužudymas. Kadangi ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl nužudymo, buvo nuspręsta kreiptis į teismą su prašymu dėl suėmimo skyrimo ir teismas jį tenkino. Pagal pirminius duomenis buvo prieita prie išvados, kad nusikaltimas padarytas buitinio konflikto metu. Byloje buvo paskirta ne viena užduotis, ekspertizė paskirta laiku. Tyrimas vyko intensyviai, buvo atlikta daug ikiteisminio tyrimo veiksmų. Surinkus daugiau duomenų, nužudymo versija ėmė kelti abejonių, todėl kardomoji priemonė buvo pakeista švelnesnėmis.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-1410-12 esančių duomenų matyti, kad 2012-09-09 Šiaulių m. I PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamos veikos kodą 555000 dėl bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rastos E. T. mirties priežasties nustatymo (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 1 b. l.). 2012-09-11 Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros pranešime nurodoma, kad 2012-09-10 buvo gauta Šiaulių ekspertinio skyriaus specialisto J. Sakalo pirminė išvada, kad E. T. mirtis yra smurtinė, dėl ko byla tolimesniam ikiteisminiam tyrimui pagal požymius nusikaltimo, numatyto LR BK 129 str. 2 d. 3 p., buvo perduota Šiaulių apskrities VPK Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriui (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 2 b. l.), bylos kontrolę perduodant Šiaulių apygardos vyriausiajam prokurorui. 2012-09-10 S. T. buvo laikinai sulaikytas pagal LR BPK 140 str. (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 125 b. l.). 2012-09-11 S. T. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 str. 2 d. 3 p. (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 130 b. l.). 2012-09-12 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi įtariamajam buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas 15 dienų, skaičiuojant nuo 2012-09-10 (baudžiamoji byla, 168-169 b.l.). 2012-09-20 Šiaulių apygardos prokuroro nutarimu teismo nutartimi S. T. paskirta kardomoji priemonė suėmimas pakeista į kardomąsias priemones įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei rašytinį pasižadėjimą neišvykti (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 189-190 b. l.). 2012-10-19 prokuroro nutarimu buvo pakeistos kardomosios priemonės įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje sąlygos bei panaikinta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 192-193 b. l.). Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Šiaulių skyriaus specialisto išvados Nr. M 458/12(04) (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 192-193 b. l.) matyti, kad E. T. mirtis įvyko nuo mechaninės asfikcijos užspaudus nosį ir burną. 2013-08-08 ekspertizės akte Nr. EKM 64/13 (01) užfiksuota, kad E. T. mirties priežastis buvo ūminis apsinuodijimas alkoholiu (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 233-241 b. l.). 2013-09-05 prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje S. T. atžvilgiu buvo nutrauktas, konstatavus, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto LR BK 129 str. 2 d. 3 p. požymių (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 250-255 b. l.).

Valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje ypatinga reikšmė tenka žalos atlyginimo institutui. Vienas iš šiame institute nustatytų žalos atlyginimo atvejų yra specialiai reglamentuojamas žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimas. Šios rūšies žalos atlyginimo institutas inter alia suponuoja tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, kad valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.272 straipsnio 1 dalis numato, jog žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šioje normoje numatyta, jog atlyginama turtinė ir neturtinė žala (CK 6.272 str. 3 d.). Tiek teisės doktrinoje nurodoma, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą yra pabrėžta, jog šioje teisės normoje nustatyta griežtoji arba objektyvioji valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo. Už išvardintus neteisėtus pareigūnų ir teismo veiksmus valstybė atsako be kaltės. Tai reiškia, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo dalykas yra tik trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir jas siejantis priežastinis ryšys (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008, 2009-02-04 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009, 2010-05-03 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą akcentuota, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-06-16 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008, 2012-01-24 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas) yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Tuo tarpu iš šių veiksmų kilusi valstybės deliktinė atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu. Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, yra suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad net išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Kartu pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, jog ir baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-05-08 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006-06-07 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2012-10-03 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012, kt.). Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje, kurioje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas ar jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą (e. g. Lavrechov v. the Czech Republic, no. 57404/08, judgment of 20 June 2013). Taigi gali būti atvejų, kai išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (ibid).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų neteisėtumas gali būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nuosprendis, kuriuo asmuo neteisėtai nuteistas, yra panaikintas instancine tvarka dėl to, kad neteisėtas; iš esmės analogiškai spręstina apie kitų procesinių veiksmų baudžiamajame procese teisėtumą. Tačiau CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai; tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos. Baudžiamosios bylos nutraukimas, netaikant asmeniui atsakomybės, savaime nereiškia, kad tyrimo metu visi prokuratūros ar teismo atlikti byloje veiksmai buvo neteisėti. Ikiteisminio tyrimo atlikimas yra įstatymais numatyta valstybės organų veikla, siekiant šalyje įtvirtinti ir palaikyti įstatymais grindžiamą tvarką. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso numatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Vadinasi, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-01-30 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002, kt.).

Pažymėtina ir tai, kad pagal EŽTT praktiką asmuo negali teigti esąs teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (sąžiningą procesą) pažeidimo auka baudžiamajame procese vien todėl, kad jis buvo išteisintas arba procesas nutrauktas (mutatis mutandis Kalpachka v. Bulgaria, no. 49163/99, decision of 19 May 2005; Korobov v. Estonia, no. 10195/08, decision of 14 September 2010). Be to, valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003-05-08 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K- 7-381/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-06-07 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; teisėjų kolegijos 2008-07-08 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008, 2008-02-04 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009 ir kt.).

Ieškovas prašo apginti jo pažeistas teises vadovaujantis nacionaline teise, savo reikalavimus grindžia atsakovo Lietuvos valstybės neteisėtais veiksmais, kurie, jo nuomone, pasireiškė tuo jog: 1. ikiteisminio tyrimo pareigūnai netinkamai atliko įvykio vietos apžiūrą, t.y. apžiūrėjo ir fotografavo įvykio vietoje E. T. lavoną, kuris pagal dokumentuose nurodytus duomenis tuo metu, kai vyko įvykio vietos apžiūra, jau buvo išvežtas; mirusiąją įvykio vietoje apžiūrėjo medicininio išsilavinimo neturintys asmenys; įvykio vietoje nebuvo surinkti visi įrodymai, reikalingi greitam ir objektyviam ikiteisminio tyrimo atlikimui; 2. ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pagal pirminę specialisto išvadą, kuri nebuvo objektyvi ir išsami (specialistas ją priėmė neturėdamas visų duomenų apie E. T. sveikatos būklę), o komisijinė teismo medicinos ekspertizė buvo paskirta per vėlai - tik po 5 mėnesių nuo ikiteisminio tyrimo pradžios; 3. pareiškiant įtarimą buvo neteisingai pateikti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas A. B. įtarime nurodė, kad žmoną ieškovas nužudė buitinio konflikto su ja metu, nors jokio konflikto su E. T. nebuvo. Apie darnų šeiminį gyvenimą paliudijo liudytojai. Remiantis klaidingu įtarimu buvo paskirtos kardomosios priemonės; 4. kardomosios priemonės buvo paskirtos vadovaujantis formaliais pagrindais, formaliai įvertinus situaciją, neanalizavę reikšmingų aplinkybių; 5. ikiteisminio tyrimo procesas buvo per ilgas. Ikiteisminis tyrimas dėl E. T. nužudymo truko beveik vienerius metus, iš jų keturis mėnesius buvo laukiama komisijinės teismo medicinos ekspertizės pradžios, o atliekama ji buvo du mėnesius. Jis prašo priteisti iš valstybės 4577,32 Lt turtinės žalos ir 100000 Lt neturtinės žalos.

Pirmiausia teismas pasisako dėl ieškovo argumentų, susijusių su neteisėtais veiksmais, nes tik pripažinus esant šią objektyviosios deliktinės civilinės atsakomybės privalomą sąlygą, galima nustatinėti kitas, taip pat ir žalą (CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.250, 6.272 straipsniai).

Taigi ieškovo teigimu, neteisėti teismo, policijos pareigūnų ir prokuroro veiksmai iš esmės pasireiškė padarytais grubiais procesiniais pažeidimais, nepagrįstu kardomųjų priemonių skyrimu bei per ilga tyrimo trukme.

Dėl baudžiamojo proceso trukmės

Europos Žmogaus Teisių Teismas procesą vertina kaip jo stadijų visumą, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialios kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką iki sprendimo procese priėmimo (Europos Žmogaus Teisių Teisme sprendimas byloje Šleževičius prieš Lietuvą (Šleževičius v. Lithuania, no. 55479/00, judgement of 13 November 2001). Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Dedeman prieš Turkiją (Dedeman c. Turquie, no. 12248/03. 16 décembre 2008). Asmuo, kuriam pranešama apie įtarimus, kad jis padarė nusikalstamą veiką, bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje gali prašyti apginti jo teisę į įmanomai trumpesnį bylos nagrinėjimą, jeigu jis mano, kad egzistuoja nepateisinamo delsimo požymiai, nes su šios teisės pažeidimu gali būti susiję galimi kitų pamatinių žmogaus teisių pažeidimai: judėjimo laisvės, teisių į turtą ribojimai, darbo ir kitos teisės. Asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą lemia valstybės atitinkamų institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Proceso delsimu gali būti apibūdinamas toks proceso laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga, pvz., kai per ilgai atliekamos ekspertizės (Europos Žmogaus Teisių Teismo byla Girdauskas prieš Lietuvą (Girdauskas v. Lithuania, no. 70661/01, judgement of 11 December 2003); Oblov prieš Rusiją (Oblov v. Russia, no. 22674/02, judgement of 15 January 2009). Situacija, kai baudžiamojoje byloje ilgesnį laiką neatliekami jokie procesiniai veiksmai Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje vadinama sunkiausia procesinio delsimo forma (Europos Žmogaus Teisių Teismo byla Schumacher prieš Liuksemburgą (Schumacher c. Luxembourg, no 63286/00, arr?t du 25 novembre 2003).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-15 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010-02-12 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; kt.; taip pat žr., pvz.: Grauslys v. Lithuania, no. 36743/97, judgment of 10 October 2000, § 60; Norkūnas v. Lithuania, no. 302/05, judgment of 20 January 2009).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad baudžiamasis procesas dėl ieškovo prasidėjo 2012-09-11, kai jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl šeimos nario nužudymo, t. y., labai sunkaus nusikaltimo padarymo, bei truko iki 2013-09-05, kai prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas konstatavus, jog nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių. Taigi bendra baudžiamojo proceso trukmė sudaro 11 mėnesių 24 dienas. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-1410-2012 truko iki 1 metų, t.y. daugiau nei 11 (vienuolika) mėnesių. LR BPK 176 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra numatyta, kad ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus, bet ne ilgiau kaip per devynis mėnesius dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų. To paties straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties ar kitų svarbių aplinkybių šio straipsnio 1 dalyje numatytus terminus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro prašymu gali pratęsti aukštesnysis prokuroras rezoliucija. 2012 m. birželio 5 d. ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 41-1- 1410-12 buvo pratęstas 3 mėnesiams iki 2013 m. rugsėjo 9 d. Prokuroras nurodė objektyvias priežastis, dėl kurių tyrimas nebaigtas: „byloje paskirta komisijinė teismo medicininė (mirusių žmonių kūnų ir jų dalių) ekspertizė, kurią planuojama atlikti 2013 m. liepos mėn., gavus ekspertizės aktą bus galima spręsti dėl galutinio procesinio sprendimo priėmimo šioje byloje“. Ekspertizės aktas buvo gautas 2013 m. rugpjūčio 12 d., ieškovas S. T. ir jo gynėja baigė susipažinti su ekspertizės aktu 2013 m. rugsėjo 5 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras 2013 m. rugsėjo 5 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą S. T.. Pagal EŽTT formuojamą praktiką Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės į įmanomai trumpiausią procesą pažeidimas yra, kai proceso trukmė pvz., Šleževičius v. Lithuania, no. 55479/00, judgment of 13 November 2000 (proceso trukmė – 4 metai, 2 mėnesiai, 25 dienos vienoje instancijoje); Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, judgment of 6 November 2003 (proceso trukmė – 8 metai ir 3 mėnesiai (viena instancija); Girdauskas v. Lithuania, no. 70661/01, judgment of 11 December 2003 (proceso trukmė – 8 metai ir 5 mėnesiai); Kuvikas v. Lithuania, no. 21837/02, judgment of 27 June 2006 (proceso trukmė – 6 metai ir 5 mėnesiai); Simonavičius v. Lithuania, no. 37415/02, judgment of 27 June 2006 (proceso trukmė – 6 metai ir 9 mėnesiai (du jurisdikcijos lygmenys); Jakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgment of 18 July 2006 (proceso trukmė – 5 metai ir 7 mėnesiai (trys jurisdikcijos lygmenys); Gečas v. Lithuania, no. 418/04, judgment of 17 July 2007 (proceso trukmė – 5 metai ir 11 mėnesių); Norkūnas v. Lithuania, no. 302/05, judgment of 20 January 2009 (proceso trukmė – 7 metai ir 5 mėnesiai (trys jurisdikcijos lygmenys); Šulcas v. Lithuania, no. 35624/04, judgment of 5 January 2010 (proceso trukmė – 8 metai ir 9 mėnesiai (trys jurisdikcijos lygmenys); Novikas v. Lithuania, no. 45756/05, judgment of 20 April 2010 (proceso trukmė – 7 metai ir 2 mėnesiai (trys jurisdikcijos lygmenys); Kravtas v. Lithuania, no.12717/06, judgment of 18 January 2011 (proceso trukmė – 9 metai ir 11 mėnesių (trys jurisdikcijos lygmenys); byla pripažinta sudėtinga, tačiau lemiamos klaidos – valdžios institucijų (byla grąžinta papildomam tyrimui, be to, beveik 9 metus pareiškėjui taikytas suėmimas, namų areštas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-1410-2012 truko iki 1 metų, t.y. daugiau nei 11 (vienuolika) mėnesių, todėl atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo sudėtingas, vyko dėl galimai labai sunkaus nusikaltimo padarymo, byloje aplinkybės buvo neaiškios, įvykio metu įvykio vietoje buvo tik du žmonės (įtariamasis ir mirusioji) ir remiantis EŽTT formuojama praktika, tokia proceso trukmė savaime neatrodo pernelyg ilga (e. g. Ščiukina v. Lithuania, no. 19251/02, decision of 5 December 2006; mutatis mutandis Sipavičius v. Lithuania, no. 49093/99, decision of 28 November 2000; Česnulevicius v. Lithuania, no. 41922/06, decision of 10 May 2011; Beržinis v. Lithuania, no. 20508/08, decision of 13 December 2011). Juolab kad ieškovui buvo taikyta kardomoji priemonė – suėmimas tik 9 dienas, o nuo 2012-09-20 - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuris 2012-10-19 buvo panaikintas, ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, kurio sąlygos 2012-10-19 buvo pakeistos ieškovo atstovo prašymu pagal jo pageidaujamas sąlygas.

Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina faktą, kad laikotarpiu nuo 2012-09-11, kai buvo ieškovui pareikštas įtarimas, iki 2013-02-14, kai baudžiamoji byla buvo išsiųsta į Valstybinę teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertams ekspertizei atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai vyko pakankamai intensyviai. Šiuo laikotarpiu buvo 2 kartus apžiūrėta įvykio vieta, paskirtos 4 užduotys atlikti objektų tyrimą, gautos 4 specialistų išvados (VTMT prie LR TM Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. M 458/12(04) gauta 2012 m. spalio 26 d.; VTMT prie LR TM Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. G 1549/12(04) atlikta 2012 m. rugsėjo 11 d.; VTMT prie LR TM Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada Nr. S 360/12(01) gauta 2013 m. kovo 18 d.; Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centras pateikė 2012 m. lapkričio 26 d. specialisto išvadą Nr. 140-(5876)-IS 1-6574, kuri gauta 2012 m. gruodžio 4 d.), apklausta 11 (vienuolika) asmenų liudytojais, iš jų 3 (trys) buvo apklausiami papildomai, atlikti dviejų liudytojų parodymų patikrinimai vietoje, kreiptasi į Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėją dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, taikomos procesinės prievartos priemonės (nuo 2012 m. spalio 1 d. 1 (vieno) mėnesio laikotarpyje klausomasi 3 asmenų telefoninių pokalbių, kontroliuojant telekomunikacijų tinklais kitą perduodamą informaciją ir darant jų įrašus), du kartus apklaustas įtariamasis S. T., atliktas įtariamojo parodymų patikrinimas vietoje, atliktas psichofiziologinis tyrimas, panaudojant poligrafą, nagrinėjami įtariamojo S. T. prašymai, kreiptasi į Šiaulių miesto apylinkės teismą dėl komisijinės teismo medicininės (mirusių žmonių kūnų ir jų dalių) ekspertizės paskyrimo, pavedant ją atlikti VTMT prie LR TM Vilniaus skyriaus ekspertams ir atsakant į pateiktus klausimus. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nagrinėjami sudėtingi klausimai, susiję su asmens galimo nužudymo aplinkybėmis, mirties priežasties nustatymu. E. T. mirties aplinkybės buvo neaiškios, sudėtingos. VTMT Šiaulių skyriaus teismo medicinos ekspertas, atlikęs mirusiosios kūno tyrimą, pateikė pirminę išvadą, kad E. T. mirtis įvyko nuo mechaninės asfiksijos užspaudus nosį ir burną. Taigi, ikiteisminio tyrimo pareigūnai siekė surinkti kuo daugiau faktinių duomenų, kurie leistų pagrįsti ar paneigti įtariamojo S. T. kaltę, padarius jam inkriminuojamą veiką. Pažymėtina, kad komisijinės teismo medicininės (mirusių žmonių kūnų ir jų dalių) ekspertizės atlikimo metu ekspertams buvo reikšminga bylos medžiaga (ekspertams buvo pateikta visa ikiteisminio tyrimo baudžiamosios bylos Nr. 41-1-1410-12 medžiaga), visos asmens galimo nužudymo aplinkybės, o kad nustatyti šias aplinkybes, reikėjo atlikti eilę ikiteisminio tyrimo veiksmų, kurių rezultatai buvo įvertinti komisijinės teismo medicininės ekspertizės atlikimo metu. Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad minėtu laikotarpiu ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pakankamai intensyviai, be nereikalingo ir nepagrįsto delsimo.

Žemesnės instancijos teismas

Tuo tarpu teismui patenkinus prokuroro prašymą ir 2013-02-12 paskyrus komisijinę ekspertizę (Mirusių žmonių kūnų ir jų dalių), baudžiamoji byla ekspertams buvo išsiųsta 2013-02-14 (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 229 b. l.), ekspertizė pradėta 2013-06-28, t.y. praėjus daugiau kaip 4 mėnesiams po bylos išsiuntimo, o baigta 2013-08-08 (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 233-241 b. l.). Taigi nuo ekspertizės paskyrimo iki jos atlikimo praėjo 5 mėnesiai ir 27 dienos. Šiuo laikotarpiu ikiteisminio tyrimo veiksmai byloje atliekami nebuvo dėl objektyvių priežasčių, nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro nepriklausančių aplinkybių. Ekspertizės atlikimo trukmę, manytina, nulėmė sprendžiamų klausimų sudėtingumas, tačiau ji nebuvo pernelyg ilga. Atsakomybė už delsimus rengiant ekspertų išvadas iš esmės priklauso valstybei, taigi ji atsako už atitinkamų laikotarpių trukmę (žr., pvz., cituotą sprendimą Oblov prieš Rusiją, § 26). Kita vertus, ir kompetentinga institucija, kurios žinioje yra baudžiamoji byla bei kuri yra paskyrusi ekspertizę, turi pareigą imtis būtinų priemonių jos atlikimo operatyvumui užtikrinti (pvz., atkreipti ekspertizę atliekančios institucijos dėmesį į ilgą jos trukmę). Iš byloje esančio 2013-03-19 rašto (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 230 b. l.) matyti, kad Šiaulių apskrities VPK nusikaltimų tyrimo biuro smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas kreipėsi į įstaigą, atliksiančią ekspertizę, ketindamas atkreipti dėmesį į paskirtą ekspertizę ir sužinoti jos atlikimo datą, t. y., ikiteisminio tyrimo institucija ėmėsi būtinų priemonių ekspertizės atlikimo operatyvumui užtikrinti, pasidomėjo jos atlikimo data bei eiga. 2013-03-25 VTMT prie LR TM Vilniaus skyriaus informavo ikiteisminį tyrimą atlikusius pareigūnus, kad atsižvelgiant į Tarnyboje esantį darbo krūvį bei žmogiškųjų išteklių galimybes, ekspertas planuoja ekspertizę atlikti 2013 m. liepos mėnesį (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 231 b. l.). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ji buvo pradėta nustatytu laiku, t. y., 2013-06-28 ir užtruko apie pusantro mėnesio, išvada buvo surašyta ir byla grąžinta 2013-08-12, t. y. per labai trumpą laiką. Įvertinus paskirtos komisijinės teismo medicininės (mirusių žmonių kūnų ir jų dalių) sprendžiamų klausimų sudėtingumą (žmogaus mirties priežastis), laikytina, kad ekspertizė buvo atlikta gana operatyviai, per protingą terminą be bereikalingo uždelsimo. Žymesnių delsimų, kilusių dėl valstybės institucijų elgesio, nenustatyta. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad susirgus tyrėjui A. B., jis tuoj pat buvo nušalintas nuo tyrimo, pakeistas kitu tyrėju siekiant nevilkinti tyrimo. Tai patvirtina baudžiamosios bylos duomenys ir liudytoju teismo posėdyje apklausto A. B. parodymai.

Vertinant ieškovo elgesį, konstatuotina, kad, skirtingai negu jis teigia ieškinyje, t. y., kad jis didesnių procesinių delsimų iš esmės nesukėlė, padėjo ikiteisminio tyrimo institucijoms, matyti, kad ieškinyje ir teismo posėdyje ieškovo S. T. išdėstyti argumentai, kad jis talkino policijos pareigūnams, nurodydamas visas jam žinomas aplinkybes, susijusias su E. T. mirtimi, ir kad jo parodymai buvo nuoseklūs, nepagrįsti. Įteikus pranešimą apie įtarimą, S. T. atsisakė duoti parodymus (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 131 b. l.). Atlikto psichofiziologinio tyrimo (tyrimo poligrafu) rezultatai buvo nepalankūs ieškovui, t.y. buvo gautos išvados, kad testo metu S. T. nesąžiningai atsakė į jam užduotus kritinius klausimus, o pagal testo metu užfiksuotas specifinės fiziologines reakcijas specialistas pateikė prielaidą, kad tiriamasis S. T. turi žinių apie galimas E. T. uždusinimo vietas prieškambaryje ir dviejose vietose kambaryje Nr. 3 (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 149-157 b. l.). Visas minėtas aplinkybes ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras turėjo patikrinti ir įvertinti. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaiga pagal savo kompetenciją ėmėsi visų įstatymų nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir dėl to ieškovo S. T. argumentai dėl tyrimo vilkinimo yra nepagrįsti ir atmestini. Be to, ikiteisminio tyrimo metu ieškovas S. T. nesikreipė į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo (LR BPK 215 straipsnis), todėl tai patvirtina, kad tyrimo metu jam nekilo abejonių, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje atliekamas vangiai, t.y. vilkinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ikiteisminis tyrimas buvo intensyvus, atliekamas be nereikalingo delsimo, per šį laikotarpį atlikti visi būtiniausi nusikalstamai veikai atskleisti reikalingi veiksmai, atliktas per protingą terminą ir nebuvo vilkinamas, todėl nebuvo pažeista ieškovo teisė į įmanomai trumpiausią baudžiamąjį procesą.

Dėl kardomųjų priemonių skyrimo

2012-09-12 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas 15 dienų, skaičiuojant nuo 2012-09-10 (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 168-169 b. l.). 2012-09-20 Šiaulių apygardos prokuroro nutarimu teismo nutartimi paskirta kardomoji priemonė suėmimas pakeista į kardomąją priemonę įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei rašytinį pasižadėjimą neišvykti (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 189-190 b. l.). 2012-10-19 ieškovo atstovo advokato prašymu ir prokuroro nutarimu buvo pakeistos kardomosios priemonės įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje sąlygos, o kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti,- panaikinta (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 192-193 b. l.).

Ieškovas nurodo, kad jo nekaltumas buvo įrodytas įstatymų nustatyta tvarka, t. y. ikiteisminio tyrimo dėl jo nutraukimu. Nusikalstamos veikos jis nepadarė, tačiau jam neteisėtai buvo taikytos kardomosios priemonės ir gana ilgą laiką, nes ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas, todėl žala turi būti atlyginta. Tokie ieškovo argumentai yra nepagrįsti. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu yra nustatyta, jog asmens baudžiamasis persekiojimas pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog asmuo padarė nusikaltimą ir kad ikiteisminio tyrimo pradžios momentu nebuvo aplinkybių, nurodytų BPK 168 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje, teismas turėtų aiškintis, ar teisėtai taikytos kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės, ar jų skyrimas atitiko bendrąsias šių priemonių skyrimo nuostatas. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, būtina, be kita ko, įvertinti jų skyrimo tikslą: skiriant šias priemones asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010, kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija ne kartą yra pažymėjusi, kad procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-01-24 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012; 2014-06-27 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014, kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar ikiteisminio tyrimo nutraukimas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. išteisinamojo nuosprendžio ar nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis ar nutarimas, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-06-07 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007; kt.). Pagal EŽTT praktiką pagrįstas įtarimas, kurio buvimas yra būtinoji (sine qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga, suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką (Murray v. the United Kingdom, no. 14310/88, judgment of 28 October 1994; Labita v. Italy, no. 26772/95, judgment of 6 April 2000; Shannon v. Latvia, no. 32214/03, judgment of 24 November 2009; kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą, dėl „pagrįsto įtarimo“ yra nurodęs, kad tas faktas, jog pareiškėjui nebuvo pateikta kaltinimų arba jis nebuvo perduotas teismui, nebūtinai reiškia, kad suėmimo tikslas neatitiko Konvencijos nuostatos (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas priimtas byloje Labita v. Italiją, 1997 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Erdagöz v. Turkey, 1998 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje Brogan and Others v. the United Kingdom). Šis teismas taip pat nurodė, kad tam, jog būtų pagrįstas įtarimas, turi būti faktų ar informacijos, kurie įtikintų objektyvų stebėtoją, kad asmuo gali būti padaręs nusikaltimą (sprendimai bylose Labita v. Italiją, Erdagöz v. Turkey, 1990 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas byloje Campbell and Hartley v. the United Kingdom). Be to, pagal Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką civilinėse bylose baudžiamosios bylos nutraukimas ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis procesinių normų (žr., pvz.: Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-01-29 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-34, Teismų praktika 15, p. 169, 2003-10-01 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-895, kt.). Taip pat pabrėžtina, jog pats suėmimo faktas savaime nesuteikia ieškovui teisės reikalauti žalos atlyginimo.

Pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo nužudymo fakto buvo (specialisto J. Sakalo išvada), ieškovas buvo įtariamas galimai padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ši nusikalstama veika yra priskiriama prie tyčinių labai sunkių nusikaltimų (LR BK 11 str. 6 d.), už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo ir numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje įtvirtinta kardomųjų priemonių paskirtis – jos gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Be to, šių priemonių skyrimas yra galimas tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 121 str. 2 d.). Griežčiausios kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos numatyti BPK 122 straipsnyje, o šio straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog ši priemonė gali būti skiriama tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Tuo tarpu kardomoji priemonė - suėmimas gali būti skiriamas tik tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (LR BPK 122 str. 8 d.). Ieškovas buvo įtariamas tyčinio labai sunkaus nusikaltimo - nužudymo, turinčio kvalifikuojantį požymį, padarymu, už kurį įstatymas numato išimtinai tik laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonerių iki dvidešimties metų ar laisvės atėmimą iki gyvos galvos, todėl suėmimo paskyrimui įstatyminis pagrindas buvo. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad nors ieškovas turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, nebuvo teistas, buvo dirbantis, tačiau jis dirbo vilkikų, vykstančių į komandiruotes tarptautiniais maršrutais, vairuotoju ir turėjo visas galimybes išvykęs į kitą užsienio valstybę pasislėpti, todėl padarė išvadą, jog būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti atsakomybės bei gresiančios griežtos bausmės, gali bėgti (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo (LR BPK 122 str. 1 d. 1 p.). Be to, atsižvelgdamas į pareikšto įtarimo sunkumą ir kitas aplinkybes, teismas manė, kad įtariamasis, būdamas laisvėje, gali daryti naujas nusikalstamas veikas, numatytas LR BPK 122 straipsnio 4 dalyje, todėl suteikė prioritetą viešajam interesui ir apribojo ieškovo laisvę (paskyrė suėmimą), t.y. 2012-09-12 įtariamajam buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas 15 dienų, skaičiuojant nuo 2012-09-10 (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 168-169 b. l.).

Skiriant kardomąjį kalinimą, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, o atsižvelgiama į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje H. D. v. Lietuva pažymėjo, kad reikia atskirti teiginius, išreiškiančius nuomonę, jog asmuo yra kaltas, nuo teiginių, kurie tiesiog nusako įtarimo būklę (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-09-12 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-390, kt.). Byloje nustatyta, kad ieškovui nuo pat sulaikymo ir pirmos apklausos momento buvo užtikrinta teisė į gynybą, jam buvo paskirtas valstybės apmokamas advokatas (advokatė J. Šlapaitienė, baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 129 b. l.), vėliau jis sudarė teisinių paslaugų sutartį su kitu advokatu (advokatu Z. Lipnevičiumi, baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 132 b. l.), tačiau nei pats ieškovas, nei jo gynėjai teismo nutartimi jam paskirtos kardomosios priemonės - suėmimo neskundė. Laikiname sulaikyme jis išbuvo 2 paras, o suimtas buvo 9 dienas. Teismas, skirdamas suėmimą, t. y. kardomąją priemonę, o ne bausmę, nesprendžia asmens kaltumo klausimo, todėl tiek prokuroras, kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl suėmimo skyrimo įtariamajam, tiek teismas, tenkindamas prokuroro pareiškimą, vertino tuo metu baudžiamojoje byloje buvusius duomenis, kurių buvo pakankamai teigiamai spręsti prokuroro pareiškimą. Tai, kad 2013 m. rugsėjo 5 d. ikiteisminis tyrimas dėl ieškovo buvo nutrauktas, nereiškia, kad suėmimas ieškovui buvo skirtas neteisėtai, nes klausimo dėl kardomosios priemonės skyrimo įtariamajam sprendimo momentu byloje pakako duomenų, leidžiančių skirti jam suėmimą. Ieškovui būnant suimtam (nuo 2012-09-12 iki 2012-09-20), procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje dėl ieškovo buvo atliekami. Surinkęs pakankamai duomenų ir juos įvertinęs, prokuroras 2012-09-20 priėmė nutarimą kardomąją priemonę – suėmimą – pakeisti švelnesne kardomąja priemone, t. y. 2012-09-20 prokuroro nutarimu S. T. buvo paleistas į laisvę anksčiau termino, apie tai pranešant ikiteisminio tyrimo teisėjui, manant, kad tolesnis pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymas yra netikslingas ir atsižvelgiant į tai, kad jis yra dirbantis asmuo, paskiriant jam kardomąsias priemones įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, įpareigojant kiekvienos savaitės pirmadienį nuo 8 val. ir 13 val. atvykti registruotis į Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto PK budėtojų dalį Tilžės g. 54, Šiaulių m., ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojant nepasišalinti iš savo gyvenamosios vietos nuo 23 val. iki 6 val., be prokuroro ar teismo leidimo (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 192-193 b.l.). Minėto nutarimo nei pats ieškovas, nei jo gynėjas neskundė, neprašė pakeisti sąlygų ar minėtas kardomąsias priemones panaikinti, nenurodė, kad dėl darbo turi išvykti ir neprašė suteikti tam leidimo. Duomenų byloje, kad tuo metu ieškovas turėjo vykti į reisą ir konkrečiai į kokią užsienio valstybę, pateikta nėra. Tačiau yra duomenys, kad jis tuo metu buvo išleistas kasmetinių atostogų (132-133 b. l.). Minėtas aplinkybes byloje patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai I. S., B. M., S. T., M. T.. Prokuroras, priimdamas nutarimą paleisti S. T. į laisvę, akcentavo, jog ikiteisminio tyrimo metu su įtariamuoju yra atlikti visi būtini tyrimo procesiniai veiksmai, dėl ko šioje tyrimo stadijoje taikyti griežčiausią kardomąją priemonę - suėmimą nebetikslinga, nes LR BPK 119 straipsnyje numatyti kardomųjų priemonių tikslai gali būti pasiekti taikant jam švelnesnes kardomąsias priemones. Prokuroras įvertino nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę ir kitas reikšmingas aplinkybes. 2012-10-19 prokuroras išnagrinėjo S. T. advokato prašymą ir jį patenkino: pakeitė kardomosios priemonės įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje sąlygas ir įpareigojo S. T. kiekvieno mėnesio 5 dieną nuo 8 val. ir 13 val. atvykti registruotis į Šiaulių apskrities VPK Šiaulių m. PK budėtojų dalį (Tilžės g. 54, Šiauliai) bei panaikino kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

S. T. baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog jis padarė nusikalstamą veiką. Tam turėjo pagrindo ir pirminė specialisto išvada, konstatavusi smurtinę mirtį. Pagrindo suabejoti specialisto, atlikusio tyrimą, išvada bei kompetencija neturėjo nei prokuroras, nei ikiteisminio tyrimo institucijos pareigūnai. O kadangi įvykio metu įvykio vietoje buvo tik du asmenys: S. T. ir mirusioji E. T., todėl esant tokiai specialisto išvadai įtariamuoju tapo kartu buvęs asmuo - S. T., ir tik atlikus būtiniausius ikiteisminio tyrimo veiksmus ir surinkus papildomus duomenis, buvo suabejota pirmine specialisto išvada, todėl nėra pagrindo išvadai, jog kardomoji priemonė - suėmimas paskirta neteisėtai. Prokurorui panaikinus minėtą kardomąją priemonę ir paskyrus švelnesnes kardomąsias priemones, jas teismas vertina kaip proporcingos siekiamiems proceso tikslams.

Pažymėtina, kad vykusiame baudžiamajame procese ieškovas turėjo visas galimybes pats ar per savo gynėją skųsti kardomųjų priemonių paskyrimą, tačiau šia teise nepasinaudojo, paskirto suėmimo neskundė, nutartis nebuvo panaikinta, todėl konstatuotina, kad tiek pagal nacionalinės teisės nuostatas, tiek pagal EŽTT praktiką ieškovo suėmimas buvo teisėtas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad aukštesniojo teismo neperžiūrėtos teismo nutartys dėl suėmimo nuo jų įsiteisėjimo laikomos teisėtomis, todėl jų teisėtumas civilinėje byloje dėl suėmimu padarytos žalos atlyginimo gali būti paneigtas jas įvertinus atsižvelgiant į visas specifines konkrečios bylos aplinkybes. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pagal Konvenciją kompetentingoms nacionalinėms institucijoms suteikiamos galimybės ištaisyti tariamą pažeidimą. Dėl to nustatyta Konvencijos pažeidimu besiskundžiančio asmens pareiga prieš kreipiantis į Europos Žmogaus Teisių Teismą išnaudoti nacionalines veiksmingas teisinės gynybos priemones (Konvencijos 35 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje tai, kad ieškovas nepasinaudojo savo teise baudžiamojo proceso tvarka skųsti teismo nutartis dėl suėmimo, turėtų būti vertinama kaip ne visų gynybos priemonių išnaudojimas, o tai yra viena iš aplinkybių, kuri kartu su kitomis šioje byloje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis sudaro pagrindą patvirtinti nurodytos teismo nutarties dėl suėmimo paskyrimo teisėtumą.

Pasisakant dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – skyrimo teisėtumo svarbu pažymėti, kad pagal EŽTT praktiką ši kardomoji priemonė yra teisės į judėjimo laisvę apribojimas pagal Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsnį (e. g. Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgment of 18 January 2011; žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-01-24 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012; kt.). Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, teisėtai esantis valstybės teritorijoje, turi teisę joje laisvai judėti ir laisvę pasirinkti gyvenamąją vietą; 2 dalyje – kad kiekvienas asmuo turi teisę išvažiuoti iš bet kurios šalies, taip pat ir iš savosios. Pagal šio straipsnio 3 dalį šių teisių įgyvendinimui negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurių demokratinėje visuomenėje reikia valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai palaikyti, nusikalstamumui sustabdyti, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Skiriant asmeniui kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas. Kardomoji priemonė – tai ne bausmė už inkriminuojamą veiką. Kardomosios priemonės, t. y. procesinės prievartos priemonės, tikslas yra užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą baudžiamosios bylos tyrimą ir teisminį nagrinėjimą. Pažymėtina, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra švelniausia kardomoji priemonė, ji nesusijusi su laisvės atėmimu. Kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti skyrimą asmuo, kuriam kardomoji priemonė skirta, turi teisę skųsti BPK nustatyta tvarka. BPK 178 straipsnyje įtvirtinta teisė skųsti prokuroro veiksmus aukštesniajam prokurorui, o šio veiksmus – teismui. Nutarimą paskirti kaltinamajam kardomąją priemonę priėmė prokuroras (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 180-190 b. l.), o 2012-10-19 prokuroro nutarimu nagrinėjant kitą ieškovo gynėjo prašymą dėl kitos kardomosios priemonės (įpareigojimo registruotis policijos įstaigoje) sąlygų pakeitimo, ji buvo panaikinta paties prokuroro iniciatyva atsižvelgiant į ieškovo darbo pobūdį baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 192-193 b. l.), t. y. kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ieškovui buvo taikoma tik vieną mėnesį, per kurį jis nepareiškė prokurorui prašymo leisti išvykti, be to, pagal bylos duomenis, jis tuo metu atostogavo, todėl jo laisvė niekaip negalėjo būti suvaržyta minėtos kardomosios priemonės taikymu. Aplinkybė, kad ieškovas nepasinaudojo savo teise baudžiamojo proceso tvarka skųsti prokuroro nutarimo dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – skyrimo, patvirtina faktą, jog ieškovas išnaudojo ne visas gynybos priemones. Kita vertus, nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo priėmimas nereiškia, kad kardomosios priemonės skyrimo neteisėtumas preziumuojamas. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – nustatyta baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 119 straipsnyje įtvirtinta galimybė skirti kardomąsias priemones siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Prokuroras, teisėjas ar teismas, spręsdamas, ar reikia skirti kardomąją priemonę, ir parinkdamas jos rūšį, turi atsižvelgti į įtariamojo nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę, į tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą ar kitokį legalų pragyvenimo šaltinį, į įtariamojo amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant dėl kardomosios priemonės. Analogiškos nuostatos taikomos ir skiriant kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Ji ieškovui buvo taikyta 2012-09-20, o 2012-10-19 jos sąlygos pakeistos atsižvelgiant į ieškovo gynėjo prašymą, prokuroro nutarimai dėl minėtos kardomosios priemonės taikymo nei ieškovo, nei jo gynėjų apskųsti nebuvo, kitų prašymų pakeisti jos taikymo sąlygas negauta, liudytoja I. S. teismo posėdyje nurodė, jog tai buvo suderinama ir ieškovas galėjo atlikti darbines funkcijas.

Nagrinėjamos bylos atveju, vertinant šių kardomųjų priemonių skyrimą, atkreiptinas dėmesys į du pagrindinius aspektus. Pirma, kardomosios priemonės buvo paskirtos tam, kad būtų užtikrintas įtariamojo dalyvavimas procese ir netrukdomas ikiteisminis tyrimas, nes ieškovas dirbo vairuotoju, jo darbas buvo susijęs su ilgalaikėmis komandiruotėmis į užsienio valstybes, todėl buvo tikimybė, jog jis gali neatvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ar prokurorą bei siekiant dėl jo neatvykimo neužvilkinti proceso; antra, ieškovui buvo skirtos švelniausios ir savo pobūdžiu mažiausiai asmens teises varžančios kardomosios priemonės. Tiek pagal baudžiamosios bylos, tiek pagal nagrinėjamos bylos medžiagą nėra duomenų, kad ieškovas būtų patyręs realių judėjimo laisvės suvaržymo padarinių (pvz., jis būtų negalėjęs išvykti į suplanuotą kelionę, mokymus, komandiruotę, būtų patyręs nuostolių ir pan.). Be to, byloje nepateikta konkrečių įrodymų dėl šių priemonių ieškovui sukeltos žalos, t. y., kad minėtų kardomųjų priemonių paskyrimas suvaržė jo galimybes atlikti darbines funkcijas, o būtent, sutrukdė išvykti į komandiruotes į konkrečias šalis, dėl ko ieškovas patyrė žalos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovas ar jo gynėjas būtų prašęs ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro leidimo išvykti už Lietuvos ribų ir minėtas prašymas nebūtų buvęs patenkintas. Iš liudytojos I. S. parodymų, duotų teismo posėdžio metu, matyti, jog ieškovo komandiruotės į užsienį buvo derinamos prie kardomųjų priemonių sąlygų ir tai buvo suderinama. Taip pat konstatuotina, kad baudžiamojoje byloje priimti procesiniai sprendimai dėl kitų kardomųjų priemonių skyrimo nebuvo skųsti, nebuvo panaikinti, todėl nėra teisinio pagrindo juos pripažinti neteisėtais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo, konstatuotina, jog neteisėtumo skiriant kardomąsias priemones, nebuvo, taigi dėl to žalos atsirasti negalėjo.

Dėl procesinių pažeidimų

Ieškovas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai netinkamai atliko įvykio vietos apžiūrą, t.y. apžiūrėjo ir fotografavo įvykio vietoje E. T. lavoną, kuris pagal dokumentuose nurodytus duomenis tuo metu, kai vyko įvykio vietos apžiūra, jau buvo išvežtas; mirusiąją įvykio vietoje apžiūrėjo medicininio išsilavinimo neturintys asmenys; įvykio vietoje nebuvo surinkti visi įrodymai, reikalingi greitam ir objektyviam ikiteisminio tyrimo atlikimui.

Iš baudžiamojoje byloje esančio įvykio apžiūros protokolo (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 9-10 b. l.) matyti, kad pirma apžiūra atlikta 2012-09-09. Apžiūra pradėta 08.25 val. baigta 08.45 val. Apžiūrą atliko policijos pareigūnas O. Š., dalyvaujant specialistui L. Ch. bei ieškovui S. T. Apžiūros protokole, kaip reikalaujama LR BPK 207 straipsnio 2 dalyje, buvo detaliai aprašyta įvykio vieta. Protokole užfiksuota, kad stebimas moteriškos lyties lavonas, aprašant jo radimo vietą, mirusiosios kūno padėtį, išorės požymius, rūbus, fiksuojant aplinkybę, jog ant kūno akivaizdžių smurto žymių nesimato. Apžiūros metu fotografuota, sudaryta schema. Tuo tarpu 2012-09-09 protokole (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 28 b. l.) dėl ikiteisminio tyrimo objekto - žmogaus lavono perdavimo užfiksuota, kad supakuotas žmogaus lavonas iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), 7 val. 55 min. buvo perduotas UAB „Batlera“. Remdamasis šiuo dokumentu ieškovas teigia, kad pareigūnai apžiūrėjo ir fotografavo įvykio vietoje E. T. lavoną, kuris pagal dokumentuose nurodytus duomenis tuo metu, kai vyko įvykio vietos apžiūra, jau buvo išvežtas, t. y., vadinasi jie nieko neapžiūrėjo.

Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-05-08 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007, kt.). Tačiau kaip yra pažymėjusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje klaidos padarymas turėjo akivaizdžiai pažeisti ar daryti neigiamą įtaką asmens procesinėms teisėms į gynybą ir ikiteisminio tyrimo proceso trukmei (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-10-03 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012, kt.).

Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad ją apžiūrint dalyvavo ir ieškovas, ką jis patvirtino savo parašu. Be to, protokole užfiksuotos aplinkybės, jog stebimas moteriškos lyties lavonas, nurodant jo radimo vietą, kūno padėtį, išorės požymius, rūbus. Taip pat prie protokolo esančios mirusiosios fotonuotraukos paneigia ieškovo argumentus, kad įvykio vieta buvo apžiūrėta po mirusiosios kūno perdavimo paslaugos teikėjui UAB „Baltera“, kas rodo, jog 2012-09-09 protokole (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 28 b. l.) dėl ikiteisminio tyrimo objekto - žmogaus lavono perdavimo buvo padarytas rašymo apsirikimas. Kad apžiūrint įvykio vietą, E. T. lavonas dar buvo ir jis buvo apžiūrėtas teismo posėdžio metu pripažino ir pats ieškovas, nurodydamas, jog pareigūnai lavono jam neleido liesti, jo apvalyti, jį apžiūrėjo ir fotografavo. Minėtas aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos S. T. ir D. Ž. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažįsta, kad pildydamas protokolą dėl ikiteisminio tyrimo objekto - žmogaus lavono perdavimo policijos pareigūnas O. Š. jame įrašė klaidingą laiką, tačiau ši aplinkybė vertintina tik kaip formali techninė klaida, nedariusi jokios neigiamos įtakos ieškovo procesinėms teisėms ar ikiteisminio tyrimo trukmei.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 patvirtintose rekomendacijose (toliau Rekomendacijos) dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos VI skyriaus, reglamentuojančio ikiteisminio tyrimo pradėjimą mirties priežasčiai nustatyti, 85 punkte numatyta, kad esant nusikalstamos veikos (nužudymo, neatsargaus gyvybės atėmimo, palikimo be pagalbos, kai grėsė pavojus gyvybei, privedimo prie savižudybės, padėjimo nusižudyti, darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo, dėl kurio žuvo žmogus, ir kt.) požymiams ikiteisminis tyrimas pradedamas pagal atitinkamą BK straipsnį. Tokiu atveju į įvykio vietą kviečiamas teismo medikas, kuris atlieka išorinę lavono apžiūrą. Rekomendacijų 92 punktas numato, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuris atliko informacijos apie žmogaus mirties priežastį patikrinimą, ar prokurorui padarius preliminarią išvadą, jog asmens mirties priežastis galėjo būti smurtinė, tačiau nesant duomenų, kad padaryta nuskalstama veika, pradedamas ikiteisminis tyrimas asmens priežasčiai nustatyti. Ikiteisminio tyrimo pradėjimo registracijos įraše BK specialiosios dalies straipsnis nenurodomas, nurodomas skaičių kodas - 555000. Nusikalstamos veikos statistinės kortelės (10 kortelė) 11 - oje eilutėje taip pat nurodomas skaičių kodas 555000.

Iš baudžiamojoje byloje esančio 2012-09-09 pranešimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 1 b. l.) matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas mirties priežasčiai nustatyti, nurodant kodą - 555000, o ne pagal atitinkamą Baudžiamojo kodekso straipsnį, todėl kviesti į įvykio vietą teismo mediko nebuvo pagrindo. Rekomendacijų 86 punkte numatyta, kad jei į įvykio vietą nekviečiamas teismo medikas, policijos ikiteisminio tyrimo pareigūnas lavono radimo vietoje atlieka ir išorinę lavono apžiūrą, tarnybiniame pranešime aprašo lavono išorę, kūno, rankų ir kojų padėtį, aprangą, matomus kūno sužalojimų pėdsakus, odos pakitimus, lavondėmes, kūno sustingimo laipsnį ir kt. Patikrinimo metu apžiūrint lavoną ir jo radimo vietą, vadovaujantis Policijos veiklos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 90-2777) 18 straipsnio 1 dalies 12 punktu, tikslinga fotografuoti, daryti vaizdo įrašus. Šiuo atveju policijos pareigūnai tinkamai apžiūrėjo įvykio vietą, užfiksavo mirusios padėtį bei nurodė kitas reikšmingas aplinkybes, fotografavo. Kad E. T. kūnas įvykio vietoje buvo apžiūrėtas, aprašytas ir nufotografuotas, kad tai atliko atitinkami policijos pareigūnai, patvirtino ir teismo posėdyje apklaustas S. T. bei liudytojos S. T. ir D. Ž. Gavus pirminę Šiaulių ekspertinio skyriaus specialisto J. Sakalo išvadą, kad E. T. mirtis galimai yra smurtinė, 2012-09-11 byla buvo perduota Šiaulių apskrities VPK Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriui tolimesniam tyrimui dėl požymių nusikaltimo, numatyto LR BK 129 str. 2 d. 3 p. (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 2 b. l.), todėl po to dar kartą jau specialistų buvo apžiūrima įvykio vieta ir imami tepinėliai bei lyginamieji pavyzdžiai, todėl laikytina, kad policijos pareigūnai, atlikdami įvykio apžiūrą, savo pareigas atliko atsakingai, atidžiai, rūpestingai ir stropiai bei savo kompetencijos ribose, o mirusios kūno tyrimą atliko teismo medicinos ekspertas.

Ieškovas nurodo, jog įvykio vietoje nebuvo surinkti visi įrodymai, reikalingi greitam ir objektyviam ikiteisminio tyrimo atlikimui. Ieškovas nurodo, jog pirminės įvykio vietos apžiūros metu turėjo būti paimti tepinėliai nuo E. T. veido srities ir jo rankų lyginamajam pavyzdžiui. Šis ieškovo argumentai yra nepagrįsti. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ieškinyje ieškovas S. T. tvirtina, kad dar prieš atvykstant pareigūnams į įvykio vietą, jis išvalė tualete mirusiosios vėmalus, nuvalė kraują nuo mirusios lūpų (šį faktą, pasak ieškovo, matė liudytoja D. Ž.). Taigi, minėtos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad nuo mirusiosios veido srities ir ieškovo rankų (nusiplovus rankas valant vėmalus) paimtų tepinėlių tyrimo rezultatas neturėtų jokios įrodomosios reikšmės. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog DNR pėdsakai ir lyginamieji pavyzdžiai, kurie buvo panaudoti atliekant tyrimus, vis dėlto buvo paimti, ką patvirtina byloje esantys duomenys apie jų saugojimo faktą (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 160 b. l.).

Ieškovas S. T. teigia, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pagal pirminę specialisto išvadą, kuri nebuvo objektyvi ir išsami, nes specialistas ją priėmė neturėdamas visų duomenų apie E. T. sveikatos būklę, o komisijinė teismo medicinos ekspertizė buvo paskirta per vėlai - tik po 5 mėnesių nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Šie ieškovo S. T. argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Ikiteisminio tyrimo metu atlikta komisijinė teismo medicinos ekspertizė patvirtino, kad mirusiosios E. T. sveikatos būklė ir jos susirgimai neturėjo jokios įtakos mirčiai, kadangi jos mirties priežastis buvo ūminis apsinuodijimas alkoholiu, o ne užspringimas skrandžio turiniu, kaip kad bandė įrodinėti ieškovas. Apklausus byloje liudytoju prokurorą Marių Foką, organizavusį ikiteisminį tyrimą ir jam vadovavusį, prokuroro įsitikinimu, komisijinė teismo medicinos ekspertizė buvo paskirta savalaikiai, atlikus visus būtinus tyrimo veiksmus, surinkus visus faktinius duomenis apie mirusiosios mirties aplinkybės. Ekspertizės akto aprašomojoje dalyje yra pažymėta, jog bylos medžiagoje nėra nustatyta patvirtinančių aplinkybių, kad buvo įvykęs prievartinis kvėpavimo angų uždarymas. Tai parodo, kad byloje nustatytos mirties aplinkybės turėjo reikšmę ekspertams aiškinantis E. T. mirties priežastis. Prokuroro įsitikinimu, šiuo atveju nebuvo padaryta jokių neteisėtų veiksmų ar proceso pažeidimų, nes atlikus būtiniausius ikiteisminio tyrimo veiksmus (gavus kitas specialistų išvadas, apklausus įtariamąjį ir liudytojus, atlikus kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus) ir gavus atitinkamus duomenis buvo suabejota pirmine specialisto išvada dėl mirties priežasties. Be to, minėti duomenys ekspertams buvo labai svarbūs siekiant paneigti arba patvirtinti byloje esančius duomenis. Ieškovas taip pat nurodo, jog per vėlai buvo išreikalauta iš gydymo įstaigos mirusiosios ambulatorinė kortelė, iš kurios matytųsi jos persirgtos ligos, taip pat, kad ji turi rijimo problemų, dažnai springsta. Tačiau atkreiptinas ieškovo dėmesys, jog ekspertams apžiūrėjus E. T. asmens ligos istoriją, ekspertizės akte buvo nurodytos jai nustatytos diagnozės, tačiau tarp išvardintų diagnozių nėra nurodyta rijimo problema, kas ekspertams, matyt, nebuvo aktualu arba tai neatsispindėjo ligos istorijoje, be to, tai niekaip nesusiję su mirties priežastimi - apsinuodijimu alkoholiu, nes ji su sutuoktiniu po giminės susitikimo grįžo labai girti, o ji buvo taip stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, kad ją teko užnešti į butą, ką patvirtino teisme apklausti liudytojai S. T., M. T., D. Ž. ir K. Ž. Prokuroras kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl ekspertizės paskyrimo tada, kada manė esant reikalinga, be to, apklausiant liudytoju, parodė, jog šioje byloje buvo paskirta ne viena užduotis specialistui, tačiau ekspertizė buvo paskirta ir atlikta tik viena. Pažymėtina ir tai, kad nei ieškovas, nei jo gynėjai (proceso metu jų buvo trys) nesikreipė į prokurorą su prašymu paskirti ekspertizę mirties priežasčiai nustatyti, neprašė atlikti papildomo ar pakartotinio specialisto tyrimo dėl mirties priežasties nustatymo. Be to, teisės aktuose nėra reglamentuota, kada (ikiteisminio tyrimo pradžioje ar pabaigoje) turi būti paskirta ekspertizė, tik akivaizdu tai, kad ji turi būti atliekama tam esant pagrindui ir pakankamai duomenų, be to, jeigu dėl to nėra proceso dalyvių prašymų, ji atliekama prokuroro nuožiūra, nes ikiteisminį tyrimą organizuoja, jam vadovauja, kreipiasi su prašymais į ikiteisminio tyrimo teisėją tik prokuroras. Šiuo atveju neteisėtų prokuroro, o atitinakamai ir valstybės, veiksmų byloje nenustatyta.

Ieškovas S. T. nurodo, jog pareiškiant jam įtarimą buvo neteisingai pateikti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas A. B. įtarime nurodė, kad jis žmoną nužudė buitinio konflikto su ja metu, nors jokio konflikto su E. T. nebuvo, jie niekada nesipyko, jis prieš žmoną smurto nevartojo. Apie jų darnų šeiminį gyvenimą paliudijo liudytojai. Remiantis klaidingu įtarimu jam buvo paskirtos kardomosios priemonės. Ieškovas S. T. teigia, kad pranešime apie įtarimą nepagrįstai buvo nurodyta ir ta aplinkybė, jog sutuoktinę neva nužudė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai jo girtumo netikrino. Nors liudytojai patvirtino tą aplinkybę, kad jis ir E. T. vartojo alkoholį giminės susitikime, tačiau tai nėra pakankamas įrodymas, leidžiantis įvertinti jo girtumo laipsnį. Ieškovo manymu, girtumo laipsnį buvo svarbu nustatyti dėl tos priežasties, jog tai turi ypatingos reikšmės skiriant kardomąsias priemones, vertinant įtariamojo asmenybę. Ieškovas tvirtina, jog pareikšdamas įtarimą tyrėjas A. B. netinkamai įvertino surinktą medžiagą, iškraipė objektyvią tiesą ir tai vertintina kaip grubus procesinis pažeidimas. Minėti ieškovo S. T. argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

LR BPK 187 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad pranešime apie įtarimą turi būti nurodyta nusikalstama veika (padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės) ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą nusikalstamą veiką, taip pat išvardytos įtariamojo teisės. Taigi, pranešimas apie įtarimą yra procesinis aktas, kuriuo pranešama asmeniui, dėl kokios nusikalstamos veikos jis yra įtariamas. 2012 m. rugsėjo 11 d. S. T. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 2 d. 3 p. Pranešimo apie įtarimą formuluotė yra tiksli, logiška, aiški ir trumpajame nurodytos nusikalstamą veiką apibūdinantys požymiai (nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, pasekmės), nurodytas LR BK specialiosios dalies straipsnis (išvardinant dalį, punktą), nustatantis baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamą veiką, dėl kurios asmuo yra įtariamas, įtarime įrašytos aplinkybės, kad „S. T., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buitinio konflikto su sutuoktine E. T. metu, įvykdė nužudymą“, neturėjo jokios reikšmės veikos kvalifikavimui. Pažymėtina, kad S. T. buvo įteiktas pirminis pranešimas apie įtarimą ir jeigu ikiteisminio tyrimo metu šios aplinkybės nebūtų pasitvirtinusios ar nebūtų įrodytos, įtarimo apimtis galėjo sumažėti šių aplinkybių pašalinimu. Tai, kad asmuo nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, į kurią teismas atsižvelgia skirdamas bausmę. Be to, tai yra įrodinėjimo dalykas. Be to, minėtą aplinkybę pripažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu pats ieškovas, nurodydamas, jog su sutuoktine iš giminių susitikimo grįžo labai girti, neprisimena, kaip atsigulė. Minėtą aplinkybę, kad jie su sutuoktine buvo parvežti labai girti, patvirtino teisme liudytojais apklausti S. T., M. T., D. Ž. ir K. Ž.. Be to, S. T. su sutuoktine buvo parvežti ir palikti namuose dviese, ryte sutuoktinė buvo rasta negyva, ant jos kūno buvo nustatyta kraujosrūvų, sužalojimai nebūdingi griuviminei traumai, kas atsispindi specialisto išvadoje (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 26-27 b. l.). 2012-09-11 atlikus S. T. kūno tyrimą, specialisto išvadoje nurodyta, kad jam taip pat padaryti sužalojimai, t. y., padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (baudžiamoji byla Nr. 41-1-1410-12, 30 b. l.), kas leido padaryti prielaidą, jog tai įvyko buitinio konflikto metu. Tai teismo posėdyje patvirtino liudytoju apklaustas buvęs tyrėjas A. B., kuris papildomai paaiškino, kad buvo gauta operatyvinių duomenų, kad abu sutuoktiniai tą vakarą grįžo girti, o E. T., būdama girta būna ūmaus charakterio, todėl galimai išprovokavo konfliktą, todėl ir buvo daroma prielaida, kad įvykis įvyko buitinio konflikto metu. Tačiau, kaip ir minėta, šios aplinkybės neturėjo jokios reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui, neturėjo jokios įtakos įtariamojo atsakomybės laipsniui ir pobūdžiui, jos galėjo būti iš kaltinimo pašalintos bet kuriuo metu, kaip nepasitvirtinusios. Kadangi pranešimas apie įtarimą atitiko LR BPK 187 str. 1 d. reikalavimus, todėl jokių neteisėtų veiksmų ar proceso pažeidimų ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras nepadarė. Taigi, dėl anksčiau nurodytų aplinkybių visiškai nepagrįstas yra ir ieškovo S. T. argumentas, kad remiantis klaidingu įtarimu jam buvo paskirtos kardomosios priemonės. Teismo ir prokuroro procesiniai dokumentai dėl kardomųjų priemonių paskyrimo patvirtina, jog ieškovo S. T. nurodytos aplinkybės (buitinis konfliktas ar apsvaigimas nuo alkoholio) nebuvo pagrindas skiriant kardomąsias priemones. Pažymėtina, jog ieškovas ir jo gynėjas nesikreipė į ikiteisminio tyrimo pareigūną ar prokurorą dėl klaidingai, jo manymu, nurodytų aplinkybių, neprašė pakeisti kaltinimą, nepareiškė, kad jo teisės pažeidžiamos dėl neteisingai nurodytų aplinkybių, todėl konstatuotina, jog minėtų aplinkybių nurodymas pranešime apie įtarimą nepripažintinas neteisėtu veiksmu, kurio pagrindu galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė CK 6.246 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra vienos iš civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų - ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų, nulėmusių žalos atsiradimą.

Dėl žalos

Ieškovas prašo priteisti iš valstybės 4577,32 Lt turtinę žalą ir 100 000 Lt neturtinę žalą. Ieškovas S. T. pateikė 2014 m. birželio 30 d. UAB (duomenys neskelbtini) pažymą, kurioje nurodoma, kad S. T. dirba tolimųjų reisų vairuotoju - ekspeditoriumi nuo 2003 m. gruodžio 24 d. Jo darbas susijęs su komandiruotėmis į užsienį (Rusiją, Latviją, Estiją). 2012 m. rugsėjo 10 d. - 2012 m. spalio 28 d. laikotarpiu S. T. nedirbo ir prarado darbo pajamas. Darbo pajamos - tai mėnesio darbo užmokestis (pagal darbo sutartį) ir dienpinigiai už darbą komandiruotėse. Nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. iki 2012 m. spalio 28 d. S. T. negavo darbo užmokesčio 1459,87 Lt (atskaičius mokesčius) ir 3117,45 Lt dienpinigių. Viso 4577,32 Lt. Iš UAB (duomenys neskelbtini) pateiktų įsakymų dėl kasmetinių atostogų suteikimo (132-133 b. l.) matyti, kad nuo 2012-09-10 iki 2012-10-28 ieškovui buvo suteiktos kasmetinės apmokamos atostogos, už minėtą laikotarpį jam buvo išmokėti 1459,87 Lt dydžio atostoginiai (134 b. l.). Tai teismo posėdžio metu patvirtino liudytojomis apklaustos I. S. (UAB (duomenys neskelbtini) direktorė) ir B. M. (UAB (duomenys neskelbtini) vyr. buhalterė), todėl minėtą sumą priteisti iš valstybės ieškovas prašo nepagrįstai, nes ji jam yra išmokėta. Liudytojos taip pat nurodė, jog jo pajamas sudaro darbo užmokestis MMA dydžio ir dienpinigiai, kurie skaičiuojami nuo reisų skaičiaus, atitinkamai šaliai taikomų tarifų ir panašiai. Tačiau jos negalėjo nurodyti, konkrečiai į kokią šalį minėtu laikotarpiu turėjo vykti ieškovas, tačiau dienpinigius paskaičiavo tartum jis būtų vykęs per mėnesį 4 kartus po savaitę laiko į Rusiją, paskaičiavimą pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Be to, liudytojos nurodė, jog darbuotojui atostogaujant dienpinigiai jam nepriklauso išmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad 1459,87 Lt ieškovo prašoma priteisti suma jam yra išmokėta, o dienpinigius pagrindžiančių dokumentų byloje nepateikta, į tai, kad kasmetinių atostogų metu dienpinigiai darbuotojui nepriklauso, ieškovo prašymas dėl turtinės žalos priteisimo laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Ieškovas nurodo, kad dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri yra priežastiniame ryšyje su neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais. Nagrinėjamu atveju ieškovas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam baudžiamajame procese buvo skirtos kardomosios priemonės, procesas truko per ilgai, buvo padaryti kiti grubūs procesiniai pažeidimai. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Aukščiau byloje konstatuota, jog nenustatyta neteisėtų pareigūnų veiksmų, todėl nors ieškovas ir išgyveno įtampą, suvaržymus, netikrumą dėl ateities, nurodė, jog pašlijo jo sveikata, nors nepateikė tai patvirtinančių dokumentų, nes iš jo asmens ligos istorijos matyti, jog skrandžio opa ir regėjimo sutrikimai jam diagnozuoti seniai, jo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas. Be to, kasacinio teismo praktikoje laikoma, kad nenustačius neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo (teisėjų) veiksmų ir priežastinio ryšio, kaip CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra prasmės nustatinėti kitos civilinės atsakomybės sąlygos – ieškovui padarytos žalos. Dėl to teismas nepasisako dėl kitų ieškinio argumentų, kurie susiję su žalos padarymo fakto ir konkretaus dydžio nustatymu (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-09 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2007, 2012-10-03 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012, kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra vienos iš civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų - ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų. Tokiu atveju neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes turtinei ir neturtinei žalai atlyginti nėra jokio teisinio pagrindo (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008, kt.). Laikytina, kad tuo atveju kai ieškovo atžvilgiu nebuvo atlikta jokių neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo (teisėjų) veiksmų, jis turtinės/neturtinės žalos dėl minėtų teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų nepatyrė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš valstybės atmestinas.

Atmetus ieškinį, iš ieškovo turėtų būti priteisiamos atsakovo ir trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Šioje byloje atsižvelgtina į tai, kad atsakovo ir trečiųjų asmenų atstovai atsiliepimuose nenurodė turėję bylinėjimosi išlaidų, taip pat teismo posėdžiuose nebuvo gauti atitinkami atstovų prašymai dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei šias išlaidas patvirtinantys dokumentai (CPK 98 str. 1 d. ), todėl teismas neturi pagrindo spręsti patirtų išlaidų priteisimo iš ieškovo klausimo.

Ieškinį atmetus, iš ieškovo valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 48,30 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-267 straipsniais, 268-270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo S. T., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 48,30 Lt (13,99 Eur) (keturiasdešimt aštuonis litus, 30 ct (trylika eurų, 99 euro centus)) bylinėjimosi išlaidų, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.

Teisėja Asta Čebatoriūtė