Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nosada“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4128-420/2023 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nosada“ ieškinį atsakovui V. B. (V. B.) dėl darbo ginčo iš esmės išnagrinėjimo teisme.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

24. Nagrinėjamu atveju ieškinį teismui pateikė darbdavė, nesutikdama su tuo, kaip DGK išsprendė darbuotojo reikalavimą dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo. Darbo ginčų komisijos sprendimas neteko galios visa apimtimi ir teismas turėjo iš naujo išnagrinėti atsakovo reikalavimus dėl išmokų susijusių su darbo santykiais priteisimo ir darbo sutarties nutraukimo pagrindo (CPK 410 straipsnis, DK 229 straipsnis, 231 straipsnis).

25. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškovės (darbdavės) ieškinys dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

27. CPK 314 straipsnyje tiesiogiai įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

28. Aiškindamas šią normą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – patikrinti, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Tokio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, jeigu įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Kasacinis teismas yra nustatęs ir kriterijus, kurie turi būti įvertinti nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, t. y.: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

29. Nagrinėjamu atveju ieškovės ir atsakovo teikiami nauji įrodymai egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl jie galėjo būti teikiami šiam teismui. Nei ieškovė, nei atsakovas nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai negalėjo būti pateikti į bylą nagrinėjant ją pirmosios instancijos teisme, nepagrindė, kad šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau. Taigi, neįrodė jų priimtinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų. Be to, ieškovės ir atsakovo pateikti 2022 m. gruodžio 15 d. susirašinėjimai elektroniniais laiškais byloje jau buvo pateikti kartu su iš Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos išreikalauta darbo byla. Atsižvelgiant į tai, ieškovės ir atsakovo pateiktus įrodymus atsisakytina priimti.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad apeliantė turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad nukrypta nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu ar kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jų pripažinti neteisėtomis, todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

34. Byloje ginčas kilo iš esmės dėl ieškovės darbo sutarties nutraukimo su atsakovu DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu teisėtumo ir pagrįstumo, apeliantei argumentuojant, kad darbo užmokesčio už lapkričio mėn. atsakovui ji nesumokėjo teisėtai dėl atsakovo atliktų darbų trūkumų ir dėl to padarytos žalos ieškovei. Pažymėtina, jog ieškovė neginčija nei pirmosios instancijos teismo priteistų su darbo santykiais susijusių išmokų, kitų sumų (delspinigių, netesybų) dydžio, nei jų apskaičiavimo tvarkos. Nurodytų dydžių neginčija ir atsakovas.

35. DK 56 straipsnio pagrindu darbuotojas gali inicijuoti darbo sutarties nutraukimą tik dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, įvardytų svarbiomis priežastimis. Atsižvelgiant į tai, darbuotojas rašytiniame pareiškime turi nurodyti ne tik pareiškimo surašymo dieną, pageidaujamą darbo santykių nutraukimo datą, bet ir jo atžvilgiu egzistuojančią konkrečią priežastį, įtvirtintą DK 56 straipsnio 1 dalyje. Tik dėl nurodytų svarbių priežasčių savo iniciatyva nutraukiantis darbo sutartį darbuotojas įgyja teisę į išeitinę išmoką (DK 56 straipsnio 2 dalis).

36. DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas, jeigu darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga) arba jeigu darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų, kuriuos nustato darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios darbo teisės normos. Nutraukiant darbo sutartį DK 56 straipsnyje nustatytu pagrindu, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (DK 56 straipsnio 2 dalis). Darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą (DK 56 straipsnio 3 dalis).

37. DK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip. Nagrinėjamu atveju iš šalių 2022 m. vasario 10 d. sudarytos Darbo sutarties Nr. 2022/02/10 turinio matyti, jog šalys susitarė dėl darbo užmokesčio mokėjimo kartą per mėnesį, nenumatydamos konkrečios mėnesio dienos, kurią ar iki kurios sutartas darbo užmokestis turėtų būti sumokėtas. Vadovaujantis minėta DK 146 straipsnio 1 dalies nuostata, spręstina, jog ieškovė atsakovui darbo užmokestį už spalio mėn. turėjo pervesti iki 2022 m. lapkričio 16 d. įskaitytinai, o už lapkričio mėn. – iki 2022 m. gruodžio 14 d. įskaitytinai, t. y. per dešimt darbo dienų nuo kalendorinio mėnesio, už kurį turi būti atsiskaityta, pabaigos.

38. Iš byloje pateikto atsakovo „Swedbank“, AB 2022 m. spalio 1 d. – 2023 m. sausio 31 d. sąskaitos išrašo nustatyta, kad atsakovo darbo užmokestis už rugsėjo mėn. buvo sumokėtas dvejomis išmokomis 2022 m. spalio 28 d. (500 Eur) ir 2022 m. lapkričio 11 d. (504 Eur), tačiau duomenų apie darbo užmokesčio sumokėjimą už spalio ir lapkričio mėn. nurodytais terminais (už spalio mėn. – iki 2022 m. lapkričio 16 d., o už lapkričio mėn. – iki 2022 m. gruodžio 14 d. įskaitytinai) minėtame sąskaitos išraše nėra. Paskutinis ieškovės mokėjimas atsakovui atliktas tik 2022 m. gruodžio 15 d. 11.16 val. – sumokėtas 1 004 Eur darbo užmokestis, ieškovės teigimu 2022 m. gruodžio 15 d. elektroniniame laiške, už spalio mėn., tačiau jau vėluojant sumokėti atsakovui darbo užmokestį už spalio mėn. beveik mėnesį laiko. Pažymėtina, jog nors ieškovė minėtame 2022 m. gruodžio 15 d. elektroniniame laiške nurodo, kad atsakovui darbo užmokestis už spalio mėn. jau išmokėtas vakar, t. y. 2022 m. gruodžio 14 d., tačiau iš minėto byloje pateikto atsakovo sąskaitos išrašo matyti, jog 1 004 Eur darbo užmokestis atsakovui sumokėtas tik 2022 m. gruodžio 15 d. 11.16 val., t. y. ieškovei jau gavus atsakovo prašymą (ieškovei išsiųstas elektroniniu paštu 2022 m. gruodžio 15 d. 11.00 val.) atleisti jį iš darbo DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Ieškovė jokių kitų duomenų, pagrindžiančių darbo užmokesčio sumokėjimą, pavedimo atlikimą atsakovui anksčiau, t. y. jos teigimu, 2022 m. gruodžio 14 d., byloje nepateikė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog atsakovui DK 146 straipsnio 1 punkte įtvirtintu terminu darbo užmokestis už spalio mėn. ir lapkričio mėn. nebuvo sumokėtas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovui du mėnesius iš eilės nesumokėjus darbo užmokesčio, jis visiškai teisėtai 2022 m. gruodžio 15 d. pateikė ieškovei prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2022 m. gruodžio 23 d. darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

39. Apeliantė, be kita ko, nurodo, kad darbo užmokesčio už lapkričio mėn. atsakovui nesumokėjo dėl atsakovo nekokybiškai atliktų darbų, dėl ko ieškovė patyrė žalą ir 2022 m. gruodžio 15 d. atsakovui siųstu elektroniniu laišku išreiškė pretenziją dėl atliktų darbų trūkumų. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, vadovaudamasi teisiniu reglamentavimu, neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

40. DK 156 straipsnyje reglamentuojama žalos išieškojimo tvarka. Pagal DK 156 straipsnio 1 dalį, darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. Tokios išskaitos dydis negali viršyti vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio net ir tuo atveju, jeigu buvo padaryta didesnė žala. Darbdavio nurodymas išieškoti šią žalą gali būti priimtas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo žalos paaiškėjimo dienos. Pagal DK 156 straipsnio 2 dalį, dėl išskaitos, kuri viršija vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydį, arba jeigu praleisti išskaitos terminai, darbdavys žalos atlyginimo turi reikalauti darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka. Be to, vadovaujantis DK 150 straipsnio 1 dalimi, išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti daromos tik įstatymuose nustatytais atvejais.

41. Nagrinėjamu atveju, nors ieškovė nurodė, jog atsakovui darbo užmokesčio už lapkričio mėn. nesumokėjo dėl jo atliktų darbų trūkumų ir padarytos žalos ieškovei, tačiau nepateikė jokių įrodymų šiam teiginiui pagrįsti. Byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių atsakovo atliktų darbų trūkumų nustatymą. Ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog DK 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka buvo priimtas darbdavio (ieškovės) rašytinis nurodymas dėl išskaitos iš darbuotojui (atsakovui) priklausančio darbo užmokesčio. Nors apeliantė teigia iš atsakovo 2022 m. gruodžio 15 d. siųsto elektroninio laiško (atsakymo) į ieškovės pretenziją dėl darbų trūkumų supratusi, jog atsakovas patvirtino savo kaltę, tačiau toks minėto atsakovo elektroninio laiško turinio interpretavimas nesudaro pagrindo daryti išskaitas iš atsakovo darbo užmokesčio nesilaikant įstatyme nustatytos imperatyvios tvarkos (DK 156 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog išskaitymas nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos, taip pat, galbūt egzistuojanti darbdavio reikalavimo teisė, nepaneigia darbdavio pareigos darbo sutarčiai pasibaigus tinkamai atsiskaityti su darbuotoju įstatyme nustatytu terminu (DK 146 straipsnio 2 dalis, 150 straipsnio 1 dalis, 156 straipsnio 1 ir 2 dalys).

42. Nepagrįstu laikytinas ir ieškovės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą. Pažymėtina, jog pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Primintina ir tai, kad nors kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus – darbo ginčuose didesnė įrodinėjimo našta tenka darbdaviui (CPK 410 – 418 straipsniai). Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, jog teismas 2023 m. gegužės 9 d. nutartimi siūlė, o 2023 m. rugpjūčio 17 d. teismo posėdžio protokoline nutartimi įpareigojo ieškovę pateikti sąskaitos išrašus ir kitus papildomus įrodymus, tačiau ieškovė nei teismo nustatytu terminu, nei vėliau papildomų įrodymų, patvirtinančių jos teiginius apie tinkamą atsiskaitymą su darbuotoju (atsakovu), neteikė. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovei buvo apribota galimybė teikti byloje įrodymus, pagrindžiančius jos nurodytas aplinkybes, ir kad teismas būtų pažeidęs rungimosi principą.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai dėl DGK sprendimo priėmimo pažeidžiant rungimosi, nešališkumo principus, ieškovei nedalyvaujant, neįvertinus jos atstovės teisėto nedalyvavimo DGK posėdyje priežastis, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, tačiau iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019, 36, 38 punktai). Pažymėtina, jog, priimdamas sprendimą civilinėje individualaus darbo ginčo dėl teisės byloje, pirmosios instancijos teismas turi įvertinti įrodymus, nustatyti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimą arba nebuvimą, nuspręsti dėl taikytinos teisės ir ginčo išsprendimo iš esmės (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Sprendimas priimamas ir materialiosios teisės normos taikomos pagal teismo nustatytas civilinės bylos nagrinėjimo metu, taigi ir sprendimo priėmimo metu, egzistuojančias faktines aplinkybes, o ne tas aplinkybes, kurios buvo ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje. Išspręsdamas ginčą teismas šalių materialiąsias teises ir pareigas (pavyzdžiui, priteisiamą sumą, kt.) nustato teismo sprendimo momentu, t. y. sprendimo priėmimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019, 40 punktas; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020).

44. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovo pasirašyta darbo sutartis laikytina nutraukta 2022 m. gruodžio 23 d. DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir, atsižvelgiant į tai, pagrįstai iš ieškovės atsakovui priteisė 4 373,80 Eur su darbo santykiais susijusias išmokas (neatskaičius mokesčių), 1 670,00 Eur išeitinę išmoką (neatskaičius mokesčių), 76,00 Eur delspinigius ir 3 000,00 Eur netesybas už visą uždelstą atsiskaityti laiką (neatskaičius mokesčių). Pažymėtina, jog ieškovė priteistų su darbo santykiais susijusių išmokų ir kitų sumų dydžio bei jų apskaičiavimo tvarkos neginčijo, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-701/2023, 74 punktas). Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

46. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog DK 229 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja, pasibaigus DK 231 straipsnyje nustatytam ieškinio pareiškimo teismui terminui, jeigu nė viena šalis jo metu nepareiškė ieškinio teisme. DK 231 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, o 7 dalyje įtvirtinta, kad, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios. Dėl to nereikia teismui sprendimo rezoliucinėje dalyje papildomai nurodyti ir (ar) panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimo, nes įstatyme nustatytas momentas, nuo kurio nustoja galioti darbo ginčų komisijos sprendimas.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, apeliacinį skundą atmeta, tačiau atsižvelgiant į nutarties 46 punkte nurodytas aplinkybes ir motyvus, Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimas keistinas iš dalies, panaikinant sprendimo rezoliucinės dalies dalį, kuria teismas pripažino, jog teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos 2023 m. balandžio 5 d. sprendimas darbo byloje Nr. APS-118-4514/2023 laikomas netekusiu galios (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

48. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, jog šalių darbo sutartis nutraukta nuo 2022 m. gruodžio 23 d., o su darbo santykiais susijusios išmokos (darbo užmokestis, kompensacija už nepanaudotas atostogas) už lapkričio mėn. ir gruodžio mėn. atsakovui nebuvo sumokėtos, todėl priteistos iš ieškovės, kas buvo pagrįstai konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje, patikslintinas sprendimo rezoliucinės dalies 3 pastraipoje nurodytas priteistų su darbo santykiais susijusių išmokų laikotarpis, nurodant, kad iš ieškovės atsakovo naudai priteistinos 4 373,80 Eur su darbo santykiais susijusios išmokos už 2022 m. lapkričio – 2022 m. gruodžio mėnesius (neatskaičius mokesčių), <...>.

49. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

50. Ieškovės UAB „Nosada“ apeliacinį skundą atmetus, jai apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Duomenų apie atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimą pakeisti iš dalies.

Patikslinti sprendimo rezoliucinės dalies 3 pastraipą, ją išdėstant taip:

„Priteisti iš UAB „Nosada“, juridinio asmens kodas 305277495, V. B. (V. B.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 4 373,80 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt tris eurus 80 centų) su darbo santykiais susijusias išmokas už 2022 m. lapkričio – 2022 m. gruodžio mėnesius (neatskaičius mokesčių), 1 670,00 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus septyniasdešimt eurų) išeitinę išmoką (neatskaičius mokesčių), 76,00 Eur (septyniasdešimt šešis eurus) delspinigių, 3 000,00 Eur (tris tūkstančius eurų) netesybų už visą uždelstą atsiskaityti laiką (neatskaičius mokesčių).“

Panaikinti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimo rezoliucinės dalies dalį, kuria teismas pripažino, jog, teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos 2023 m. balandžio 5 d. sprendimas darbo byloje Nr. APS-118-4514/2023 laikomas netekusiu galios.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.