Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Giedrės Seselskytės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ ieškinį atsakovui P. N. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

8. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

9. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo skolą, nors ieškinyje nurodytu laikotarpiu atsakovas nebuvo ginčo buto savininkas. Apeliantas paaiškino, kad buto savininku jis tapo tik 2016 metais, o susitarimas dėl buto įsigijimo iš I. J. buvo sudarytas tik siekiant užtikrinti jam suteiktos paskolos grąžinimą. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka.

10. Šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarčių (CK 6.383–6.391 straipsniai), Šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai – Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1-173 patvirtintas Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašas. CK 6.383 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal bendrąją taisyklę šilumos pirkimo–pardavimo santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir atitinkamai pastato šeimininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas. Toks teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems teikiama šilumos energija, šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato patalpų savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008).

11. Nagrinėjamoje byloje atsakovas savo atsikirtimus į ieškovės reikalavimus grindė tuo, kad ieškinyje nurodytu laikotarpiu nuo 2015 m. spalio mėn. iki 2016 m. kovo mėn. jis nebuvo buto, esančio (duomenys neskelbtini) savininkas, todėl neturi prievolės sumokėti už šiuo laikotarpiu ieškovės tiektą šilumos energiją. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais atsakovo argumentais. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 18 d. iki 2017 m. birželio 6 d. nuosavybės teise priklausė atsakovui P. N.. Atsakovo nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – 1994 m. sausio 18 d. atsakovo ir I. J. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje yra pateiktas 1994 m. birželio 15 d. atsakovo ir I. J. sudarytas bei notaro patvirtintas susitarimas, pagal kurį sandorio šalys susitarė nutraukti 1994 m. sausio 18 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį. Iš byloje esančios medžiagos taip pat nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo (buvęs pavadinimas – Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2016 m. kovo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-513-980/2016 buvo nuspręsta pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 1994 m. birželio 15 d. susitarimą, pagal kurį 1994 m. sausio 18 d. buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo nutraukta, ir nuspręsta taikyti restituciją – pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui P. N.. Taigi, nors pirkimo–pardavimo sandorio šalys buvo sudariusios susitarimą dėl sutarties nutraukimo, tačiau įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimu šis susitarimas pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, todėl 1994 m. birželio 15 d. atsakovo ir I. J. sudarytas susitarimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Tai leidžia daryti išvadą, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys, patvirtinantys atsakovo nuosavybės teisę į ginčo butą, byloje nėra paneigti ir nuginčyti. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinyje nurodytu laikotarpiu nuo 2015 m. spalio mėn. iki 2016 m. kovo mėn. atsakovas buvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, todėl turėjo pareigą atsiskaityti už ieškovės tiektą šilumos energiją.

12. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeista atsakovo teisė į nešališką teismą, nes bylą nagrinėjęs teisėjas buvo šališkas, nepagrįstai nustatė atsakovui įpareigojimą pateikti advokato pasirašytą apeliacinį skundą, nors toks reikalavimas Konstitucinio Teismo yra pripažintas antikonstituciniu. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais taip pat neturi pagrindo sutikti.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens teisė, kad jo bylą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, yra asmens konstitucinė teisė ir kartu viena iš teisės į tinkamą teismo procesą garantijų. Pažymėtina ir tai, kad asmuo, manantis, kad jo teisė į nešališką teismą buvo pažeista, turi nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai (CPK 178 straipsnis).

14. Nagrinėjamu atveju apeliantas jo teisės į nešališką teismą pažeidimą grindžia tuo, jog bylą nagrinėjęs teisėjas nepagrįstai nustatė atsakovui įpareigojimą pateikti advokato pasirašytą apeliacinį skundą, nors toks reikalavimas Konstitucinio Teismo yra pripažintas antikonstituciniu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarties, kuria atsakovui buvo nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, priėmimas savaime nepatvirtina teismo šališkumo. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra pripažinta, kad įvairūs įprasti teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai (kuriuos pareiškėjas vertina kaip nepalankius) savaime nereiškia teisėjo šališkumo (EŽTT 2015 m. liepos 9 d. sprendimas byloje A. K. prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 38191/12). Taigi apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl nepagrįstai nustatytų procesinio dokumento trūkumų nėra pakankamos asmens teisės į nešališką teismą pažeidimui konstatuoti. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta neobjektyviai, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu priimant skundžiamą sprendimą. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto teisė į tinkamą bylos nagrinėjimą ir nešališką teismą šiuo atveju nebuvo pažeista.

15. Apeliantas skunde taip pat nurodė, kad teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, jame nėra nurodyta, kodėl vienais įrodymais teismas remiasi, o kitais nesiremia, taip pat nėra pasisakyta dėl kiekvieno atsakovo nurodyto argumento.

16. CPK 268 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo forma ir turinys turi atitikti CPK 270 straipsnio nustatytus reikalavimus. Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2014 ir kt.).

17. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad jame yra nurodytos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, atliktas byloje surinktų įrodymų vertinimas, aptartos ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, šiuo klausimu kasacinio teismo formuojama praktika ir pasisakyta dėl visų byloje pareikštų reikalavimų. Teisėjų kolegija nenustatė jokių esminių teismo sprendimo motyvavimo trūkumų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla. Kolegijos vertinimu, skundžiamas procesinis sprendimas iš esmės atitinka CPK 270 straipsnyje nustatytus reikalavimus, nes juo yra atsakyta į esminius bylos faktinius bei teisinius aspektus, o iš sprendimo turinio yra aišku, kokiomis faktinio ir teisinio pobūdžio aplinkybėmis teismas pagrindė savo sprendimą ieškovės ieškinį patenkinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994). Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo skundžiamą sprendimą ir CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidė.

18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje nebuvo pakankamai aktyvus, nesiėmė priemonių sutaikyti šalis. Iš byloje esančių šalių procesinių dokumentų turinio matyti, kai nei ieškovės ieškinyje, nei atsakovo atsiliepime į ieškinį nebuvo pareikšta nuomonė dėl taikos sutarties sudarymo galimybių (CPK 135 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 142 straipsnio 2 dalies 6 punktas), todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, jog yra galimybė bylą baigti taikos sutartimi. Teikdamas apeliacinį skundą atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių jo siekį bylą baigti taikos sutartimi, neteikė įrodymų, patvirtinančių realias atsakovo pastangas siekti taikaus ginčo išsprendimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad taikos sutartį šalys gali sudaryti bet kurioje proceso stadijoje, taip pat ir vykdymo procese, todėl šalims išlieka teisė tarp jų kilusį ginčą išspręsti taikos sutartimi (CPK 140 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

19. Įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

20. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas yra atmetamas, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.