Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo patikslintą skundą patenkino iš dalies, pakeitė Administracijos direktoriaus 2014 m. birželio 6 d. įsakymą Nr. A2-53 „Dėl S. B. atleidimo iš pareigų“ ir 2014 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. A2-55 „Dėl 2014-06-06 įsakymo Nr. A2-53 pakeitimo“, kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, ir S. B. paskyrė tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, pripažino, kad S. B. atleistas iš Administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjo pareigų šio teismo sprendimu Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. I-3-588/2014 pagrindu nuo 2014 m. lapkričio 13 d., priteisė iš Administracijos pareiškėjui S. B. 14 921,25 Lt (gyventojų pajamų ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti) už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d., atmetė S. B. patikslintą prašymą dalyje dėl grąžinimo į eitas pareigas ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl neteisėtos Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudėties, rėmėsi Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktu, nustatė, jog iš Administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. A3-355 patvirtinto Juridinio ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 4 punkto matyti, jog šios pareigybės paskirtis – (...) nagrinėti personalo administravimo teisinius klausimus, o 7.5 punktu tiesiogiai priskirta funkcija tarnybinių nusižengimų tyrimas. Įvertinęs šias aplinkybes teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo argumentą, jog komisijos sudėtis neatitiko Taisyklių 5 punkto reikalavimų dėl to, kad į komisiją neįtrauktas asmuo, atsakingas už įstaigos personalo tvarkymą. Teismas taip pat pripažino nepagrįstu argumentą, jog Administracijos direktorė negalėjo dalyvauti Komisijos veikloje tiriant tarnybinį nusižengimą. Teismas pažymėjo, kad, nors pagal Taisyklių nuostatas asmuo, priėmęs į pareigas, ir tiesioginis vadovas yra atskiriami, tačiau nagrinėjamu atveju Administracijos direktorė yra pareiškėjo tiesioginė vadovė, ir asmuo, priėmęs į pareigas, todėl esant tokiai sutapčiai, teismas nelaikė, kad buvo pažeistas Taisyklių 5 punktas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, argumentuodamas pažeidimo tyrimo procedūros neobjektyvumu, neteikė įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius, o iš bylos duomenų teismas nenustatė, kad Administracijos direktorė buvo suinteresuota paskirti pareiškėjui nuobaudą. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas, manydamas, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas vyksta neobjektyviai, reiškė nušalinimus komisijos nariams ar skundė jų veiksmus, nors tokią teisę turėjo vadovaujantis Taisyklių 9 punktu.

Teismas nustatė, kad 2014 m. gegužės 16 d. surašytas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. 78 pareiškėjui pasirašytinai įteiktas 2014 m. gegužės 19 d., jam pasiūlyta iki 2014 m. gegužės 23 d. pateikti paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjas paaiškinimą pateikė 2014 m. gegužės 30 d. ir jis buvo priimtas. Komisija 2014 m. birželio 6 d. surašė išvadą ir tą pačią dieną priėmė įsakymą, kuriuo pareiškėjui paskyrė nuobaudą. Teismas konstatavo, jog atsakovo veiksmai tiriant tarnybinį nusižengimą atitiko Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio bei Taisyklių 3, 7, 8, 9, 11, 13, 14, 15 punktų reikalavimus, reglamentuojančius tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarką ir terminus ir nagrinėjamu atveju pažeistos nebuvo. Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo argumentą, jog praleistas Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vieno mėnesio nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos tarnybinės nuobaudos paskyrimo terminas. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jog, vadovaujantis šia teisės norma, kuri negali būti aiškinama plečiamai, tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo nusižengimo paaiškėjimo dienos, o ne nuo tos dienos, kai padarytas nusižengimas turėjo paaiškėti, kaip nagrinėjamoje byloje nepagrįstai argumentuoja pareiškėjas.

Teismas pažymėjo, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje analizuojami pažeidimai, susiję su leidimų prekiauti galimai neteisėtu išdavimu, bei kiti pažeidimai, tačiau skiriant pareiškėjui nuobaudą jis nekaltinamas jų padarymu, todėl teismas šių aplinkybių neanalizavo.

Teismas nustatė, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos 2014 m. sausio 6 d. raštu Nr. 4-01-87 Palangos miesto savivaldybei pateikta Specialiųjų tyrimų tarnybos išvada dėl korupcijos rizikos analizės ir pasiūlymai dėl veiklos tobulinimo. Savivaldybės administracijos direktorės viza S. J. pavesta supažindinti antikorupcinės komisijos narius, tarp kurių buvo ir pareiškėjas, taip pat nurodyta iki kovo 28 d. įgyvendinti rekomendacijas pasiūlymus. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje formuluojant kaltinimą nurodyta, jog Specialiųjų tyrimų tarnybai turėjo būti atsakyta iki 2014 m. kovo 28 d., tačiau raštas nėra atsakytas iki šiol. Teismas vertinimu, kaltinimas nekonkretus ir neaiškus, nenurodyta, kokį teisės aktą pažeidė pareiškėjas ir ar būtent pareiškėjas buvo atsakingas už atsakymo parengimą, o iš savivaldybės administracijos direktorės vizos matyti, jog raštas nukreiptas S. J.. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas kaltinamas nevykdęs savo kaip Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjo pareigų. Teismo vertinimu, Specialiųjų tyrimų tarnybos raštas susijęs ne su tiesiogine viešojo administravimo institucijos (nagrinėjamu atveju savivaldybės administracijos) veikla ir funkcijomis ir ne su pareiškėjo kaip skyriaus vedėjo tarnybinėmis pareigomis ir funkcijomis, kurios nėra korupcijos prevencijos užtikrinimas. Iš savivaldybės administracijos direktorės vizos matyti, jog pareiškėjas paskirtas antikorupcinės komisijos nariu, o tai nesusiję su jo kaip Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjo tarnybine veikla. Teismas šį kaltinimą padarius tarnybinį pažeidimą pripažino nepagrįstu ir pašalino iš kaltinimo apimties.

Teismas nustatė, kad iš 2013 m. gruodžio 11 d. V. R. prašymo turinio matyti, jog jis pateikė kreditoriaus raštą dėl įkeisto turto prie 2013 m. spalio 20 d. prašymo dėl teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo. Pagal bylos duomenis jis 2013 m. gruodžio 11 d. raštu pateikė trūkstamą dokumentą, reikalautą Administracijos direktorės 2013 m. lapkričio 19 d. raštu. Teismo vertinimu, pradėti atskirą administracinę procedūrą Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir atsakyti asmeniui į jo 2013 m. gruodžio 11 d. raštą nereikėjo, nes jis pateikė reikalaujamus trūkstamus dokumentus, o administracinė procedūra turėjo būti tęsiama ir nagrinėjamas V. R. 2013 m. spalio 20 d. prašymas. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas kaltinamas neatsakęs būtent į 2013 m. gruodžio 11 d. V. R. prašymą, teismas nenagrinėjo, ar buvo nustatyta tvarka ir terminais išnagrinėtas 2013 m. spalio 20 d. prašymas ir ar pareiškėjas buvo atsakingas už jo išnagrinėjimą. Iš kaltinimo apimties teismas pašalino pareiškėjui inkriminuojamą pažeidimą neatsakius į 2013 m. gruodžio 11 d. prašymą. Teismas pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, jog Administracijos direktoriaus 2013 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. A1-1287 V. R. prašymas iš esmės išnagrinėtas ir nutarta pradėti rengti teritorijos detalųjį planą. Teismo vertinimu, vien dėl šios aplinkybės nėra teisinio pagrindo konstatuoti pažeidimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčijamu įsakymu taip pat kaltinamas neatsakęs į 2014 m. sausio 20 d. prašymą, Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados rezoliucinėje dalyje nurodytas šis pažeidimas, tačiau išvados motyvuojamojoje dalyje nenurodytas ir neanalizuotas. Atsižvelgęs į tai, jog išvada yra sudėtinė įsakymo, kuriuo skiriama nuobauda, dalis, nes būtent išvadoje turi būti fiksuojamas konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, teismas vertino, kad atsakovas nepagrįstai išplėtė kaltinimo ribas ginčijamame įsakyme ir išvados rezoliucinėje dalyje nurodžiusi pažeidimą, dėl kurio tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra nebuvo atlikta. Teismas konstatavo, jog pareiškėjui neteisėtai inkriminuotas pažeidimas dėl 2014 m. sausio 20 d. prašymo neišnagrinėjimo.

Teismas atkreipė dėmesį, jog 2013 m. gruodžio 23 d. prašymo, į kurį neatsakęs arba nepavedęs kitiems skyriaus darbuotojams atsakyti, kaltinamas pareiškėjas, padavimo Administracijai metu S. B. buvo suteiktos kasmetinės atostogos (nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. sausio 3 d.). Pagal prašyme esančią 2013 m. gruodžio 27 d. savivaldybės administracijos direktorės vizą pareiškėjui atostogaujant buvo pavedami nagrinėti asmenų prašymai. Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 8 dalimi, Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 7 punktu, Administracijos direktoriaus 2013 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. A1-136 patvirtintų Dokumentų tvarkymo taisyklių 88 punktu, ir vertino, kad valstybės tarnautojui atostogų metu neturi būti pavedamos užduotys, nes dėl objektyvių priežasčių jos gali likti neįvykdytos. Teismas laikė pagrįstu pareiškėjo argumentą, jog jam negali kilti atsakomybė už minėto prašymo neišnagrinėjimą ar neišnagrinėjimą laiku, tačiau, būdamas skyriaus vedėjas, vadovaujantis gero administravimo principu, grįžęs į tarnybą iš kasmetinių atostogų, jis turėjo kontroliuoti, kad prašymas būtų išnagrinėtas tinkamai ir laiku, t. y. organizuoti ir administruoti skyriaus darbą, kontroliuoti užduočių vykdymą. Tokia pareiškėjo pareiga tiesiogiai įtvirtinta Administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. A1-1057 patvirtinto Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.1 punkte, o pareiga tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis įtvirtinta ir Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui reiškiamas kaltinimas neišnagrinėjus arba nepavedus nagrinėti skyriaus darbuotojams 2014 m. sausio 22 d. gauto A. V. pareiškimo-kreipimosi dėl A. M. fondo ir VŠĮ A. M. namų-muziejaus valdomų patalpų pertvarkymo / planavimo. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog jis negalėjo nagrinėti prašymo, nes yra A. M. fondo narys ir fondo pirmininkas ir 2010 metais deklaravo privačius interesus, teismas rėmėsi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas Administracijos direktorei teikė informaciją apie galimą interesų konfliktą nagrinėjant 2014 m. sausio 22 d. gauto A. V. prašymą. Teismo vertinimu, nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog pavedimą nagrinėti prašymą turėjo gauti popierine dokumento forma. Teismas pažymėjo, kad Administracijoje įdiegta elektroninė dokumentų valdymo sistema „Kontora“, kurioje dokumentai registruojami, vizuojami, formuluojamos užduotys, nustatomi įvykdymo terminai, daromos žymos apie įvykdymą ir pan., todėl nėra būtina ir netikslinga pakartotinai forminti pavedimus popierine forma. Tai, jog, pareiškėjo teigimu, jis nebuvo prisijungęs prie sistemos, teismo vertinimo liudija ne tai, jog jis pavedimo negavo, bet tai, jog nevykdė arba aplaidžiai vykdė savo funkcijas ir pats nesidomėjo gaunamais dokumentais bei jam suformuluojamomis užduotimis. Aplinkybė, jog Statybos ir miesto ūkio komiteto 2013 m. vasario 11 d. posėdžio protokolu Nr. TK5-4 nuspręsta sudaryti darbo grupę dėl Palangos miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto racionalaus valdymo ir (ar) naudojimo teikti, nėra teisiškai reikšminga, nes A. V. prašymas gautas 2014 m. sausio 22 d., t. y. po Statybos ir miesto ūkio komiteto posėdžio, kuriame nuspręsta sudaryti komisiją, o 2014 m. sausio 22 d. prašymas turėjo būti išnagrinėtas arba asmuo informuotas, jog jo prašymas bus nagrinėjamas minėtos komisijos. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui atsakomybė kilo ne už prašymo nenukreipimą vykdyti, bet už neinformavimą apie galimą interesų konfliktą nagrinėjant šį prašymą. Tokios pareiškėjo pareigos įtvirtintos ir Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei Palangos miesto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų etikos taisyklių, patvirtintų 2012 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. A1-336, 14.1 punkte ir atitinka pareiškėjui išvadoje ir ginčijamame įsakyme reiškiamo kaltinimo apimtį.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-971/2013 nėra aktualus nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes jame aptarta situacija, kai tarnautojas iš viso nežino apie jam pavestas funkcijas ar suformuluotas užduotis. Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo teiginius, jog, nebūdamas supažindintas su įstaigos vidaus teisės aktais, nesuvokė savo pareigų, atsižvelgiant į aplinkybę, jog Palangos miesto savivaldybės administracijoje jis dirba nuo 2007 metų, o nuo 2010 metų ėjo Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pareigas, be to, valstybės tarnautojams taikomi etikos reikalavimai įtvirtinti ne tik Administracijos vidaus taisyklėse.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjo elgesys vertintinas kaip nederamas ir neatsakingas valstybės tarnautojo elgesys, kuris neatitiko pavyzdingo, teisingo, padoraus ir moralaus valstybės tarnautojo elgesio standartų ir vertintinas kaip Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktų pažeidimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kaltinamas tarnybinį nusižengimą padaręs neveikimu. Teismas nustatė, jog pareiškėjas sąmoningai nevykdė kai kurių savo funkcijų ir pareigų, t. y. veikė tyčia. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neveikė taip, kaip teisės aktais jis buvo įpareigotas veikti, todėl padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau jo apimtis yra mažesnė negu buvo reiškiamas kaltinimas.

Teismas nurodė, jog atsakovo 2014 m. birželio 9 d. įsakymu pakeitus pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindą, jo teisinė padėtis nepablogėjo. Priešingai, nebeliko pareiškėjo padarytų nusižengimų vertinimo šiurkščiais. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka buvo informuotas apie ginčijamą 2014 m. birželio 9 d. sprendimą, jo teisinį bei faktinį pagrindus ir motyvus, jam nebuvo sudarytos kliūtys suvokti ir realizuoti šiuo aktu sukuriamas teises ir pareigas, suprasti pasekmes. Tai matyti ir iš pareiškėjo prašymo turinio. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atleidimo teisinio pagrindo pakeitimas gali būti vertinamas kaip klaidos ištaisymas, nes ginčijamu 2014 m. birželio 9 d. įsakymu pareiškėjui nėra nustatyta mažiau teisių arba daugiau pareigų negu buvo nustatyta 2014 m. birželio 6 d. priimtu įsakymu.

Vertindamas pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos rūšį, teismas pažymėjo, jog ji yra griežčiausia iš galimų skirti nuobaudų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalį. Teismo vertinimu, nors formaliai ir yra Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta tokios nuobaudos rūšies taikymo sąlyga – per paskutinius 12 mėnesių valstybės tarnautojui buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju paskirtoji tarnybinė nuobauda yra akivaizdžiai per griežta. Teismas pažymėjo, jog išvadoje nepagrįstai nurodytos pareiškėjo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog pareiškėjui nenagrinėjant asmenų prašymų, buvo pažeistos jų teisės gauti informaciją apie administracinės procedūros sprendimą arba eigą, nusižengta valstybės tarnautojo pareigoms ir etikos principams. Būtent už valstybės tarnautojo pareigų nevykdymą ir etikos principų pažeidimą pareiškėjui ir yra paskirta tarnybinė nuobauda, todėl, teismo vertinimu, tai papildomai negali būti laikoma dar ir atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Teismas atkreipė dėmesį, jog pati Administracija tokios situacijos iš esmės nevertina griežtai ir neigiamai, nes į pareiškėjo neatsakytus asmenų prašymus Administracija sureagavo daugiau nei po pusės metų nuo jų gavimo, į kai kuriuos prašymus, kaip nurodė atsakovas, nėra atsakyta iki šiol. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai sukėlė ypač neigiamas pasekmes. Teismas pažymėjo, jog pagal Dokumentų tvarkymo taisyklių 80, 81, 90 punktus pavedimų terminų laikymosi kontrolę turėjo galimybę ir pareigą atlikti ir pats atsakovas, tačiau kontrolė nebuvo vykdoma.

Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo neveikimu sukeltų teisinių pasekmių sunkumo laipsnį, pažeidimų pobūdį, jų apimtį ir į teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus ir darė išvadą, jog tikslinga ir proporcinga pareiškėjui paskirtą nuobaudą pakeisti į švelnesnę nuobaudą – griežtą papeikimą.

Teismas vadovavosi Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 2 punktu, iš informacinės teismų sistemos Liteko duomenų nustatė, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-588/2014 S. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas, tai yra būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas trejiems metams. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-253-360/2014 pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas ir Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nuosprendis paliktas nepakeistas. Teismas, atsižvelgdamas į imperatyvią Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatą, negalėjo pareiškėjo grąžinti į tarnybą, todėl nurodė, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą grąžinti jį į eitas pareigas. Teismas šioje dalyje pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu.

Teismas nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu, kai nėra galimybės jį grąžinti į ankstesnes pareigas, teisinių pasekmių. Teismo vertinimu, pareiškėjo teisės turėtų būti ginamos priteisiant jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki atsirado kita objektyvi aplinkybė, užkertanti kelią jam toliau eiti pareigas valstybės tarnyboje. Teismas laikė, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai yra nutraukti nuo Palangos miesto apylinkės teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, todėl darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką pareiškėjui priteistinas nuo 2014 m. birželio 6 d. (neteisėto atleidimo diena) iki 2014 m. lapkričio 13 d. (teismo nuosprendžio įsiteisėjimo diena). Teismas nustatė, kad, jeigu pareiškėjas nebūtų atleistas iš valstybės tarnybos, priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d., t. y. 117 darbo dienų, būtų gavęs 19 422 Lt darbo užmokestį. Teismas nustatė, jog pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 1 d. iki šiol dirba UAB „Kaštonas“, jam mokamas minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Nuo 2013 m. sausio 1 d. minimalus mėnesinis darbo užmokestis sudarė 1000 Lt, o nuo 2014 m. spalio 1 d. patvirtintas 1035 Lt minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Teismas darė išvadą, jog laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d. pareiškėjo darbo užmokestis UAB „Kaštonas“ sudarė 4500,75 Lt, ir šią sumą išskaičiavo iš pareiškėjui priteistino darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. 19 422 Lt - 4500,75 Lt sudaro 14 921,25 Lt. Pareiškėjo patikslintą skundą šioje dalyje teismas tenkino iš dalies, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 4 punktu.

Žemesnės instancijos teismas

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalimis, pažymėjo, kad pareiškėjo prašymo reikalavimai yra patenkinti iš dalies, todėl jis turi teisę į dalies išlaidų atlyginimą. Teismas vadovavosi ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad pareiškėjas tinkamo prašymo nepateikė, tai jis gali padaryti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 7 d. sumokėjo 75 Lt žyminį mokestį, pažymėjo, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą pareiškėjo prašymas neapmokestintas žyminiu mokesčiu, todėl sumokėtą žyminį mokestį grąžino pareiškėjui (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.).