Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-1548-524/2014

Teisėja Kristina Domarkienė (Proceso Nr. 2-06-3-01325-2014-9)

2014 m. gruodžio 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Rimvidos Zubernienės, Almanto Padvelskio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-4940-796/2014 pagal ieškovės UAB „Tikras turtas“ ieškinį atsakovams D. P. ir L. P. dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo bei ieškovės UAB „Tikras turtas“ ir atsakovų D. P. ir L. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Dėl atsakovų apeliacinio skundo.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovų apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju atsakovų apeliacinis skundas paduotas tik dėl sprendimo dalies, kuria netenkintas apelianto prašymas atlyginti nuostolius, kilusius dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.). Teisėjų kolegijai nenustačius CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas neperžengiant paduoto apeliacinio skundo ribų (CPK 320 str. 2 d.). Taigi apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas apelianto prašymas priteisti jam nuostolius, atsiradusius dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti asmeniui iki dvidešimties tūkstančių litų baudą, iki 50 procentų šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 str. 2 d.). Iš šios normos turinio matyti, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. CPK 7 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, numatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu. Tam tikrais atvejais tai gali būti įvertintas tik kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013, 2014 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1885/2014).

Apeliantai ieškovo atsakomybę dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis grindžia tuo, kad ieškovas pareiškė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, bylos nagrinėjimo metu jį palaikė, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės abiejų atsakovų turtui, nors D. P. negalėjo būti traukiamas atsakovu, nes jis nepasirašė namo apžiūros akto, be to, ieškovė buvo nesąžininga, nes teisme aiškino, ir liudytojai to nepatvirtino, kad namo apžiūros aktas buvo pasirašytas pirtyje, nors jis buvo pasirašytas lauke. Kaip minėta, CPK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du savarankiški atsakomybės taikymo pagrindai: 1) nesąžiningas nepagrįsto ieškinio pareiškimas arba 2) sąmoningas veikimas prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Todėl siekiant konstatuoti ieškovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis reikia įrodyti kurio nors pagrindo egzistavimą, nes ieškovė, pareikšdamas ieškinį, siekė įgyvendinti jam pagal įstatymus priklausančią bei ginamą teisę. Šios bylos nagrinėjamo dalykas yra ieškovės ir atsakovės L. P. sudarytos sutarties aiškinimas, kuris teisme vyksta pagal CK 6.193 str. nustatytas taisykles. Kiekviena sutarties šalis turi teisę skirtingai suprasti ir aiškinti ginčo sutarties sąlygas, tik teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, abiejų šalių paaiškinimus, padaro galutinę išvadą, todėl šalių paaiškinimo turinio pateikimas teisme nelaikytinas nesąžiningas veiksmas CPK prasme, nes kiekvienas asmuo skirtingai suvokia faktines aplinkybes. Taip pat neteisingas įstatymo supratimas nelaikytinas pagrindu taikyti CPK 95 str., atsakovai yra sutuoktiniai, namą įsigijo bendraja jungtine sutuoktinių nuosavybe (b.l.6), todėl ieškovė nepiktnaudžiavo savo teise nurodydama atsakovu D. P. Laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos 2014-02-06 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi (b.l.21), atsakovai jų atskiruoju skundu neskundė, neprašė nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vien laikinųjų apsaugos priemonių taikymas vykdant CPK 144 str. šios bylos kontekste nelaikytinas CPK 95 str. taikymo pagrindu.

Todėl nenustačius aplinkybių, kad ieškinio padavimo metu reiškiamas ieškinys būtų akivaizdžiai nepagrįstas, ieškovas jau tuomet būtų elgęsis nesąžiningai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį, nepiktnaudžiavo teise.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo.

Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, jog 2013-11-13 atsakovės pasirašytą sutartį ieškovė įvykdė, nes būtent atsakovai sudarė namo, kurį parodė ieškovė, pirkimo - pardavimo sutartį, todėl svarbu nustatyti, dėl kokių paslaugų susitarė šalys sudarydamos sutartį, ar jos vienodai suprato ieškovo teikiamų tarpininkavimo paslaugų turinį, koks buvo šalių elgesys sutarties galiojimo metu ir ar sutarties šalys vykdė sutartinius įsipareigojimus, kad būtų pasiektas sutarties tikslas – surastas atsakovei pageidaujamas nekilnojamasis turtas. Ieškovė savo reikalavimą kildina iš 2013-11-13 sutarties (b.l.4), todėl šioje byloje buvo būtina aiškinti šios sutarties turinį pagal CK 6.193 str. nustatytas ir teismų praktikoje išplėtotas sutarčių aiškinimo taisykles, t. y. vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį prioritetas teikiamas tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui, nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2009; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011; 2013 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-3-120/2013; kt.).

Pirmosios instancijos teismas paminėtų taisyklių nepažeidė, nes įvertino bylos įrodymus, leidžiančius nustatyti sutarties sudarymo vietą, ieškovės sutarties teksto pateikimo faktines aplinkybes. Byloje įrodyta, kad ši sutartis sudaryta vėlai vakare (b.l. 104), iš atsakovės paaiškinimo nustatyta, jog ji pasirašė ties apžiūrėtu ir jai ieškovės parodytu namu, bet atsakovei jau tą namą buvo parodžiusi kita tarpininkė UAB ,,Vakarų renta‘‘. Byloje įrodyta, jog 2013-11-11 atsakovė su UAB ,,Vakarų renta‘‘ sudarė tarpininkavimo paslaugų sutartį ir joje buvo nurodytas parodytas namas - (duomenys neskelbtini), todėl atsakovės paaiškinimas įrodytas paminėta sutartimi ir darytina išvada, jog ji negalėjo pasirašyti su atsakove 2013-11-13 sutarties dalies dėl to, kad šio namo iki sutarties sudarymo buvo nemačiusi. Ieškovės paaiškinimas, jog ji su atsakove ginčo sutartį pasirašė dviese pirtyje ir atsakovė turėjo galimybę su ja gerai susipažinti, yra paneigtas atsakovų paaiškinimais, paminėta sutartimi, sudaryta su UAB ,,Vakarų renta‘‘, nes byloje nustatyta, kad atsakovai parduodamo namo vidų apžiūrėjo visi kartu, o atsakovė su ieškovės atstove nebuvo likusios dviese pirtyje, todėl labiau tikėtina aplinkybė, jog ši sutartis buvo pasirašyta lauke tamsiu paros metu ir atsakovei nebuvo aiškiai atskleistos šios sutarties sąlygos. Nagrinėjamoje byloje šalių sudarytos tarpininkavimo paslaugų sutarties dalykas – ieškovo, kaip profesionalo, paslaugos surandant atsakovės nekilnojamojo turto pirkėją ir jam parduodant šį turtą, byloje nustatyta, jog ieškovė ruošė sutarties tekstą, todėl jai kaip profesionalei keliami aukštesni teisinio išprusimo reikalavimai ( CK 2.4 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje yra svarbu nustatyti, dėl kokių paslaugų susitarė šalys, sudarydamos sutartį, ar jos vienodai suprato ieškovo teikiamų tarpininkavimo paslaugų turinį, koks buvo šalių elgesys sutarties galiojimo metu ir ar sutarties šalys vykdė sutartinius įsipareigojimus, kad būtų pasiektas sutarties tikslas – parduotas nekilnojamasis turtas, kokios sutarties sudarymo aplinkybės ir šalių veiksmai po sutarties sudarymo yra teisiškai reikšmingi aiškinant sutartį. Akivaizdu, jog asmuo, turėdamas sudarytą sutartį su UAB ,,Vakarų renta‘‘, kuriame jau buvo nurodytas ieškovės parodytas namas, nebūtų pasirašęs sutarties dalies, jog jis to namo anksčiau nebuvo matęs. Ieškovė, kaip profesionalas, veikiantis nekilnojamojo turto pardavimo rinkoje, privalėjo aiškiai atskleisti visas sutarties sąlygas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012), todėl šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo. Vartojimo sutarčių ypatumas yra tas, kad jas sudariusios šalys yra vertinamos ne kaip lygiavertės, vartotojas laikomas silpnesniąja šalimi ir jo teisių apsaugai taikomas specialus vartotojo teisių gynimo mechanizmas. Aiškinant vartojimo sutartis, kartu su bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis turi būti taikoma specialioji CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovams nebuvo išsamiai išaiškinta jų įsipareigojimų esmė, ką privalėjo padaryti ieškovė ir pagal CK 6.718 -6.719 str. Byloje atsakovai nuosekliai įrodė, jog jie iki sutarties sudarymo su ieškove jau dėl ieškovės parodyto namo buvo susitarę su UAB ,,Vakarų renta‘‘, todėl byloje nustatyta, jog su ieškove atsakovai buvo susitarę dėl kito namo, kurio nenupirko tarpininkaujant ieškovei.

Konstatavus, jog byloje ieškinys buvo atmestas pagrįstai, nėra pagrindo pasisakyti dėl UAB ,,Vakarų renta‘‘ įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu. Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais atvejais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008). Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar pasekmėms.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialines teisės normas, todėl skundžiamo teismo sprendimo dalies ieškovės ir atsakovų apeliacinių skundų motyvais naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1d. 1p.).

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo priteisti iš ieškovės 500 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme, tačiau nurodo, jog šiuos pinigus sumokėjo už jų apeliacinio skundo surašymą, nors kitame sakinyje nurodo, kad savo apeliacinį skundą surašė patys, todėl atsižvelgiant į tai, kad ieškovai teikė apeliacinės instancijos teismui 2 dokumentus: apeliacinį skundą ir atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovui priteistini 250 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, turėtų apeliacinės instancijos teisme ( CPK 93 str. 1d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-06-13 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš UAB ,,Tikras turtas‘‘ D. P. 250 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.