Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto A. K. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 11 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. B2-851-123/2014 buvo atsisakyta tenkinti A. K. prašymą dėl paskirtos baudos panaikinimo arba sumažinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir argumentai

Apelianto finansinė padėtis yra sunki, jis augina mažametį vaiką. Kartu su žmona R. K. gauna minimalius atlyginimus, o paskirta bauda sukels didelių finansinių sunkumų, nes būsto ir vaiko išlaikymas reikalauja daug finansinių išteklių. A. K. IĮ neveikia nuo 2007 metų, dokumentacija nebuvo vedama, todėl apeliantas jokių dokumentų perduoti negali dėl objektyvių veiksnių.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes bei byloje esančius faktus, formaliai vertino apelianto prašymą ir pažeidė lygybės principą.Klaipėdos AVPK Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyboje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 30-9-00218-14 pagal 223 str. 1 d., o baudos sumokėjimas, nesibaigus šiam tyrimui, būtų neprotingas bei ankstyvas, nes tyrimo rezultatai gali patvirtinti ankščiau išdėstytas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė panaikinti arba sumažinti apeliantui paskirtą baudą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CPK 95 str. 1 d. nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. CPK 95 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti asmeniui iki dvidešimties tūkstančių litų baudą, iki 50 procentų šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Taigi, piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t.y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. CPK 7 str. 2 d. įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, numatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu. Tam tikrais atvejais tai gali būti įvertintas tik kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013).

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas nustato, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, bankrutuojančios įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus; jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui turtą ir visus dokumentus, turto ir dokumentų neperduoda arba perduoda ne visą turtą ir (ar) ne visus dokumentus, teismas gali skirti jam baudą. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto normos pagrindinis tikslas yra drausminti nesąžiningus, neveiklius bankrutuojančios įmonės vadovus, ignoruojančios teismo sprendimų privalomumą, priversti juos kuo greičiau pateikti bankroto procedūras vykdančiam bankroto administratoriui įmonės finansinius bei kitus svarbiausius su įmonės veikla susijusius dokumentus, kad būtų galima vykdyti bankroto procedūras; jeigu įmonės valdymo organai nepateikė teismo reikalaujamų dokumentų bei įmonės turto dėl objektyvių priežasčių, teismas turėtų panaikinti jiems paskirtą baudą, tačiau įrodinėjimo pareiga, jog egzistuoja pateisinama priežastis nepateikti bankroto administratoriui teismo įsiteisėjusioje nutartyje nurodytų dokumentų, tenka valdymo organams (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 11 d. nutartis byloje Nr. 2-691/2009). Atkreiptinas dėmesys, jog ĮBĮ nereglamentuoja baudos už minėtos pareigos nevykdymą skyrimo procedūros, dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju turi būti taikomos bendrosios CPK įtvirtintos proceso teisės normos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1655/2013; 2013 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1784/2013).

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartimi iškėlė A. K. IĮ bankroto bylą, A. K., kaip įmonės direktorius, buvo įpareigotas perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, o įmonės savininkas - visus duomenis apie bet kokį nuosavybės teise valdomą turtą iki 2014 m. vasario 1 d. (b.l. 33-34). 2014 m. vasario 21 d. A. K. IĮ bankroto administratoriui kreipusis į teismą dėl baudos A. K. paskyrimo dėl teismo įpareigojimų nevykdymo (b.l. 61-62), pirmosios instancijos teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartimi skyrė A. K. 500 Lt piniginę baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą (b.l. 74). Nors 2014 m. vasario 27 d. apeliantui pateikus prašymą dėl termino atnaujinimo teismo reikalaujamiems finansiniams dokumentams pateikti, terminas finansiniams dokumentams pateikti buvo pratęstas iki 2014 m. kovo 24 d. (b.l. 76-78, 81), tačiau apeliantas teismo įpareigojimų neįvykdė iki šiol. 2014 m. kovo 25 d. A. K. IĮ bankroto administratoriui pakartotinai kreipusis į teismą dėl baudos A. K. paskyrimo dėl teismo įpareigojimų nevykdymo, pirmosios instancijos teismas 2014 m. balandžio 14 d. nutartimi vėl skyrė A. K. 500 Lt piniginę baudą už pirmosios instancijos teismo nutarties nevykdymą dėl įmonės turto pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visų kitų dokumentų neperdavimą administratoriui, kad būtų galima vykdyti bankroto procedūras (b.l. 98).

Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad A. K. IĮ neveikia nuo 2007 metų, dokumentacija nebuvo vedama, todėl jokių dokumentų perduoti negali dėl objektyvių veiksnių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas savo procesiniuose dokumentuose yra nurodęs, kad A. K. IĮ veikla nutraukta nuo 2011 m. vasario 7 d. (b.l. 78), pirmosios instancijos teismo ne kartą prašė pratęsti terminą reikalaujamiems įmonės dokumentams perduoti (b.l. 78, 96), tačiau iki šiol nei teismui, nei A. K. IĮ bankroto administratoriui nėra pateikęs apskritai jokių įmonės dokumentų, neperdavęs jokio įmonės turto. Apeliantas taip pat yra nurodęs, kad bankas jam neteikia jokių A. K. IĮ duomenų, nes jis nebėra įmonės vadovas, tačiau nepateikia tai patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau – IĮĮ) 7 str., individuali įmonė turi vienasmenį valdymo organą – individualios įmonės vadovą. Individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip. Individualios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip, ir atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą, dokumentų ir kitos informacijos apie individualios įmonės turtą bei veiklą saugojimą, metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, jeigu individualios įmonės finansinių ataskaitų rinkinio sudarymas nustatytas individualios įmonės nuostatuose, individualios įmonės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registrui (IĮĮ 7 str., 9 str.). CK 2.4 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta asmens, kuris verčiasi verslu ar profesine veikla, pareiga tvarkyti savo turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą ar profesinę veiklą taip, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas. Civilinio proceso bendrosios normos įpareigoja bylos dalyvius elgtis sąžiningai, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus, argumentus (CPK 7 str.). Bankroto procedūros dėl byloje vyraujančio viešojo intereso turi vykti ne tik nuosekliai, bet ir kuo operatyviau. Įstatymų leidėjas nustato sankcijų taikymo galimybę asmenims, kurie trukdo operatyviai vykdyti bankroto procedūras, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ar kitaip nesąžiningai elgiasi. Todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad toks apelianto elgesys, kai procesiniuose dokumentuose prašydamas pratęsti terminus teismo reikalaujamiems dokumentas pateikti, jų taip ir nepateikia, nenurodo jokių aplinkybių, motyvų, pateisinamų priežasčių, kodėl nepateikė ar negali pateikti iki šiol jokių įmonės dokumentų bei perduoti turto, negali būti vertinamas kaip sąžiningas. Nors apeliantas ir nurodo, kad kurį laiką įmonės veikla nebuvo vykdoma, tačiau tai nepanaikina apelianto pareigos pateiki teismo reikalaujamus dokumentus už laikotarpį, kai įmonė vykdė veiklą. Taigi, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių, jog egzistuoja pateisinama priežastis nepateikti reikalaujamų įmonės dokumentų bei turto, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti arba sumažinti apeliantui paskirtą baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą.

Apeliantas taip pat nurodo, kad jo finansinė padėtis yra sunki, jis augina mažametį vaiką, kartu su žmona R. K. gauna minimalius atlyginimus, o paskirta bauda sukels didelių finansinių sunkumų. Šias apelianto nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai (b.l. 115-119, 131-133). Tačiau pažymėtina, kad atsakomybėn traukiamam asmeniui konkreti nuobauda (šiuo atveju – bauda) skiriama sankcijos ribose, atsižvelgiant į pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidėjo asmenį, pažeidimu sukeltas teisines pasekmes. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto nurodytas aplinkybes, susijusias su jo turtine-finansine padėtimi, išlaikomų asmenų skaičiumi, bei faktiškai paskyrė mažiausią baudą (500 Lt) iš galimos (10 000 Lt). Juo labiau, kad apeliantui bauda už tų pačių teismo įpareigojimų nevykdymą yra paskirta pakartotinai. Todėl konstatuotina, kad pagrindo mažinti paskirtą baudą nėra.

Kiti apelianto argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties dėl atsisakymo panaikinti arba sumažinti paskirtą baudą teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas jų nevertina. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.