Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų V. K. ir K. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. M., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymą ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

D. M. perduotas E. Š. atsakomybėn pagal laidavimą be užstato 2 metams.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi bei BK 68 straipsniu, D. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metus 6 mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinių ieškovų K. K. ir V. K. civilinis ieškinys iš D. M. priteisti po 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinės žalos atlyginimui, paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas pagal laidavimą už tai, kad 2014 m. balandžio 18 d. apie 19.44 valandą (duomenys neskelbtini), lėktuvų pakilimo take, esančiame šalia (duomenys neskelbtini) gatvės, vairuodamas kelių transporto priemonę – lengvąjį automobilį VW VENTO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 106, 114 punktų reikalavimus, tai yra, važiuodamas lėktuvo pakilimo taku bei pradėdamas sukti kairėn ir judėdamas kairiojo posūkio kreive, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui, privalėdamas duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms, neįsitikino, kad sukti kairėn yra saugu, nedavė kelio priešpriešiais atvažiuojančiam motociklui CAGIVA CANYON 500, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurį vairavo M. K., ir dėl to su juo susidūrė, tai yra, įvyko eismo įvykis, dėl kurio M. K. dėl kaukolės skliauto kaulų įspaustinių lūžių ir galvos smegenų sumušimo 2014 m. balandžio 23 d. mirė VšĮ Respublikinėje (duomenys neskelbtini) ligoninėje.

Apeliaciniu skundu nukentėjusieji V. ir K. K. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2015-05-27 nuosprendį dėl D. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir D. M. skirti prokuroro pasiūlytą bausmę. Teigia, kad teismas nepagrįstai taikė BK 40 straipsnio nuostatas ir D. M. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Nurodo, kad D. M. nevisiškai pripažino savo kaltę ir nenuoširdžiai gailėjosi, nes jis tik iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, pateikė savo gynybinę versiją dėl įvykio priežasties – teigė, jog įsitikino, kad manevrą saugu atlikti, kad automobilis susidūrimo su motociklu metu stovėjo, nors byloje nustatytos priešingos aplinkybės. Dėl to mano, kad D. M. nepripažino visų esminių objektyvių bylos aplinkybių, turinčių juridinę reikšmę veikos kvalifikavimui pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Mano, kad nors D. M. ir gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, tačiau toks jo gailėjimasis nebuvo nuoširdus, nes D. M. pats asmeniškai nukentėjusiųjų neatsiprašė, nebuvo atvykęs nei į ligoninę, nei pas nukentėjusiuosius po to, kai M. K. ligoninėje mirė, nepaskambino telefonu ir nepasidomėjo apie M. K. sveikatą.

Taip pat teigia, kad nors D. M. į jų sąskaitą pervedė 2000 Eur, tačiau tokia suma yra tik maža dalis nukentėjusiesiems padarytos žalos. Pažymi, kad šiuo metu Šiaulių apylinkės teismui civiline tvarka yra pateiktas ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir ieškinio suma yra analogiška ieškiniui, kuris buvo pateiktas ir baudžiamojoje byloje. Teigia, nėra pagrindo manyti, kad D. M. visiškai atlygins padarytą žalą, kadangi jis neturi turto ir pakankamai pajamų, be to, 2000 Eur jis į jų sąskaitą pervedė tik baigiantis bylos nagrinėjimui teisme. Pažymi, kad D. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme su nukentėjusiaisiais nesiekė jokio susitarimo dėl padarytos žalos atlyginimo. Dėl to mano, kad D. M. gera valia neatlygins visiškai nukentėjusiesiems padarytos žalos.

Nesutinka su teismo išvada, jog yra pagrindas manyti, kad D. M. ateityje nedarys nusikalstamų veikų, kadangi jis 3 kartus buvo baustas administracine tvarka už KET pažeidimus (teismas nuosprendyje nurodė kad baustas tik 1 kartą). Nurodo, kad D. M. nusikalstamą veiką padarė gana specifinėje vietoje, kur vyko nelegalios automobilių lenktynės, nors žinojo, kad tokie jo veiksmai pažeidžia KET reikalavimus. Teigia, kad D. M. dėl anksčiau padarytų KET pažeidimų išvadų nepadarė, todėl nėra pagrindo manyti, kad ir ateityje jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Teigia, kad teismas nepagrįstai D. M. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, nes neatsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta uždaroje teritorijoje vykstant nelegalioms automobilių lenktynėms, kurios vykdavo kiekvieną savaitgalį ir kuriose dalyvaudavo didelė jaunų asmenų grupė.

Mano, kad D. M. paskyrus prokuroro pasiūlytą bausmę, būtų pasiektas bausmės nusikaltimų prevencijos tikslas, o atleidus D. M. nuo baudžiamosios atsakomybės tikėtina, kad ir toliau bus vykdomos panašaus tipo nelegalios automobilių lenktynės tarp šios grupės asmenų, kuriose nepaisoma KET reikalavimų bei kitų automobilių bei teritorijų naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, taip sukeliant pavojų dalyvaujančių asmenų sveikatai bei gyvybei.

Pažymi, kad pagal teismų praktiką net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu.

Teismo posėdyje nukentėjusiųjų atstovas adv. E. Morkūnas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės D. M. ir jo gynėjas adv. R. Dobrovolskis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nustatė, kad D. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje.

Iš nukentėjusiųjų apeliacinio skundo turinio matyti, kad jie nesutinka su D. M. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes mano, jog nebuvo visumos sąlygų atleisti D. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y., ne visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai nesigaili padaręs nusikalstamą veiką, neįsipareigojo atlyginti padarytą žalą, bei nėra pagrindo manyti, kad D. M. visiškai atlygins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų, ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys bylose 2K-239/2008, 2K-31/2010; 2K-51/2010; 2K-84/2010 ir kt.). Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą, priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.

Iš bylos duomenų matyti, kad visos BK 40 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos byloje yra: D. M. įvykdė neatsargų nusikaltimą, buvo gautas D. M. tetos, kuri verta teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti D. M. jos atsakomybei pagal laidavimą. Šių aplinkybių buvimo neginčija ir apeliantai.

Iš bylos matyti, kad D. M. anksčiau nebuvo teistas, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą. Taigi, yra BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta būtina sąlyga atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šios aplinkybės buvimo nukentėjusieji skunde taip pat neginčija.

BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga yra tada, jeigu nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir t. t. (kasacinė byla Nr. 2K-P-82/2010). Nagrinėjamu atveju, iš bylos medžiagos matyti, kad D. M. nuo pat pirmosios apklausos teigė, jog sukdama į kairę įsitikino, kad tai daryti saugu, kad jau bebaigdamas manevrą pajuto smūgį, kad nematė atvažiuojančio motociklo (1 t. 100–102 b. l.), tai patvirtino ir teisme, kur pripažino pažeidęs KET reikalavimus, parodė, kad sukdamas į kairę tikrai nematė motociklu atvažiuojančio nukentėjusiojo, atsiprašė nukentėjusiojo M. K. tėvų, gailėjosi (2 t. 50–51 b. l.). Nors ikiteisminio tyrimo metu D. M. nurodė, jog kaltės klausimo nekomentuos, o apylinkės teisme nurodė kaltę pripažįstantis tik iš dalies, tačiau iš jo duotų parodymų matyti, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme patvirtino savo padarytos veikos faktą, teisingai nusakė šios veikos svarbiausius bruožus ir padarymo aplinkybes. Be to, tokius jo parodymus patvirtina ir įvykį matę bei byloje apklausti liudytojai. Dėl to daroma išvada, kad D. M. apie padarytą veiką davė teisingus parodymus, pripažino teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškė ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir dėjo pastangas atlyginti žalą. Be to, liudytojai byloje patvirtino, kad po įvykio D. M. patyrė šoką, buvo persigandęs, labai išgyveno dėl šio įvykio, bei iš karto po avarijos jo atžvilgiu buvo smurtauta. Tai patvirtino ir įvykio vietoje buvę karo policijos pareigūnai, kurie nurodė, kad siekdami apsaugoti D. M. nuo aplinkinių asmenų smurto, jį įsisodino į savo tarnybinį automobilį. Tai patvirtina D. M. parodymus, jog jam buvo grasinta, ir D. M. nurodytą priežastį, dėl ko jis anksčiau neatsiprašė nukentėjusiųjų bei nebuvo nuvykęs į ligoninę. Įvertinus paminėtas aplinkybes bei atsižvelgus į tai, kad D. M. teisme atsiprašė nukentėjusiųjų ir išreiškė jiems užuojautą dėl M. K. mirties, daroma išvada, kad D. M. nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Taigi, pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas pripažino D. M. atsakomybe lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi dėl savo veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, kolegija daro išvadą, kad yra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, t. y. D. M. visiškas savo kaltės pripažinimas ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką.

BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ar pašalinti žalą, jeigu ji buvo padaryta. Žala gali būti įvairi – turtinė, fizinė, moralinė, padaryta valstybei, fiziniam ar juridiniam asmeniui. Ji privalo būti pašalinta ar bent iš dalies atlyginta ją padariusio asmens noru ir valia, o ne priverstinai, vykdant teismo įpareigojimus ar verčiant kitokioms aplinkybėms. Iš bylos matyti, kad D. M. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo atlygino 2000 Eur (2 t. 171 b. l.), kai nukentėjusiųjų atstovas adv. E. Morkūnas perdavė nukentėjusiosios V. K. sąskaitos banke numerį. Be to, iš bylos matyti, kad nukentėjusieji atsiėmė byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (2 t. 175 b. l.). Taigi, nors D. M. atlygino nedidelę (2000 Eur) žalą pagal nukentėjusiųjų pareikštą civilinį ieškinį iki jo atsiėmimo baudžiamojoje byloje, tačiau atsižvelgiant į tai, kad D. M. dirba ir jis savo noru, o ne priverstinai atlygino dalį žalos, daroma išvada, kad D. M. nevengia pareigos atlyginti savo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, kolegija daro išvadą, kad yra BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, t. y. bent iš dalies atlyginta padaryta žala.

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad yra ketvirta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga – pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nors byloje nėra duomenų, jog D. M. ir nukentėjusieji tarėsi dėl žalos atlyginimo ateityje, tačiau nukentėjusiųjų atstovas nurodė, jog nukentėjusieji reikš civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo atskiroje civilinėje byloje. Kadangi D. M. dirba, įrodė, jog jis nevengia pareigos atlyginti padarytą žalą, nėra pagrindo manyti, kad jis visiškai neatlygins nukentėjusiesiems padarytą žalą. Nors iš pažymos apie D. M. baustumus matyti, kad jam tris kartus buvo taikytos administracinės nuobaudos, tačiau iš šios pažymos matyti, kad už 2010-08-17 ir 2011-04-01 padarytus administracinius teisės pažeidimus paskirtos nuobaudos yra įvykdytos bei yra parėję daugiau kaip vieneri metai po nuobaudų įvykdymo, o 2013-07-18 už greičio viršijimą 19 km/h D. M. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas su nurodymu, kurį jis laiku įvykdė. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 260¹ straipsnio 1 dalį administracinis nurodymas yra pasiūlymas asmeniui savo noru sumokėti pusę sankcijoje numatytos minimalios baudos. Pastebėtina, jog įstatyme nėra nustatyta, kad administracinio nurodymo surašymas yra administracinės nuobaudos paskyrimas, o pagal ATPK 260¹ straipsnio 3 dalį, įvykdžius administracinį nurodymą, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena baigiama, ir tai reiškia, kad teisena baigiama kompetentingam organui nepaskyrus administracinės nuobaudos. Taigi, administracinio nurodymo surašymas ir įvykdymas neužtraukia asmeniui baustumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-4446/2011, Panevėžio apygardos teismo nutartys administracinėse bylose Nr. ATP-4-337/2013, ATP-16-134/2013, ATP-26-134/2013, Šiaulių apygardos teismo nutartis administracinėje byloje Nr. ATP-19-282/2013 ir kt.). Kadangi jokia kompetentinga institucija nekonstatavo, kad D. M. pažeidė įstatymą ir nepaskyrė jam administracinės nuobaudos, D. M., įvykdęs administracinį nurodymą, nelaikomas baustu. Atsižvelgiant į tai, kad už ankščiau padarytus administracinius teisės pažeidimus paskirtas nuobaudas D. M. įvykdė ir praėjo vieneri metai po nuobaudų įvykdymo, kad administracinio nurodymo įvykdymas baustumo neužtraukia, daroma išvada, kad D. M. nebuvo paskirta administracinė nuobauda (ATPK 36 straipsnis). Taigi, tai, kad D. M. anksčiau buvo baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, nėra pagrindas manyti, kad jis ateityje nesilaikys įstatymų ar darys naujas nusikalstamas veikas, nes jis nusikalstamos veikos padarymo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, anksčiau nebuvo teistas, nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jo atžvilgiu kitų ikiteisminių tyrimų nebuvo pradėta, jis dirba, charakterizuojamas teigiamai. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad yra BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta būtina sąlyga atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Apeliaciniu skundu nukentėjusieji nurodo, jog BK 40 straipsnio nuostatos D. M. atžvilgiu nepagrįstai taikytos ir dėl to, kad jis nusikalstamą veiką padarė teritorijoje, kurioje transporto priemonių eismas yra draudžiamas. Pirmiausia pažymėtina, kad tokia aplinkybė, t. y. kelio ženklo Nr. 303 (motorinių transporto priemonių eismas draudžiamas) reikalavimo pažeidimas nebuvo inkriminuotas, o faktinė aplinkybė, kad jis važiavo lėktuvo pakilimo taku, D. M. yra nurodyta kaltinime, pagal kurį jis skundžiamu nuosprendžiu yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, byloje nustatyta, kad ir žuvusysis M. K. motociklu važinėjosi toje pačioje teritorijoje, kaip ir D. M., tik žymiai didesniu greičiu nei pastarasis, nesilaikė KET reikalavimų, nes motociklu važiavo be šalmo, kurį užsidėjęs nukentėjęs galbūt būtų išvengęs mirtinų sužalojimų (šiuo atveju sužalojimų galvoje). Esant nurodytoms aplinkybėms, netaikyti D. M. atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatų dėl minėtos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – važiavimo lėktuvų pakilimo taku, nėra pagrindo.

Atsižvelgdama į visumą paminėtų aplinkybių, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visumą ir pagrįstai atleido D. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, t. y. asmuo nėra besąlygiškai atleidžiamas nuo atsakomybės. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padaro naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali, o jei padaro naują tyčinį nusikaltimą, privalo spręsti dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nukentėjusiųjų V. K. ir K. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. nuosprendžio.