- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-09-18
- Bylos Nr.
- eI2-16251-386/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04163-2025-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Jokubauskaitė, Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (pirmininkaujanti ir pranešėja) ir Eglės Kiaurakytės,
2025 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. A. (toliau – pareiškėjas) skundu teismo prašo panaikinti 2024 m. lapkričio 8 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 24S251205 (toliau – Sprendimas), kuriuo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – Lietuva) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir kuriuo nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai (toliau – ES) nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Nurodo, kad Sprendimas priimtas remiantis tuo, jog pareiškėjas neskundė atsakovo 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimo, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, nes atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir darbo sutartis su juo nesudaryta.
Mano, kad atsakovas priimdamas Sprendimą netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ, Įstatymas) įtvirtintas teisės normas, netinkamai taikė 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – SIS Reglamentas). Remiasi UTPĮ 133 straipsnio 1 dalies nuostata ir teigia, kad leidimas gyventi gali būti panaikintas įvairiais pagrindais, t. y. padarant nusikalstamą veiką, pateikiant suklastotus oficialius dokumentus arba tiesiog nutraukus darbo sutartį ir pan. Todėl UTPĮ 133 straipsnis numato tik atsakovo teisę asmeniui įtraukti draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką tuo atveju, kai yra panaikindamas leidimas laikinai gyventi, o ne absoliučią pareigą daryti tai visais atvejais. Pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai. Šiuo atveju nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti atsakovo Sprendimą. Pažymi, kad atsakovas suabsoliutino savo teisę priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas ES šalys.
Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika (žr., pvz.: 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024), kurioje akcentuojama, kad vien leidimo laikinai gyventi panaikinimas negali būti pagrindas asmeniui nustatyti ribojimus, kurie buvo nustatyti pareiškėjui Sprendimu.
Akcentuoja, kad atsakovas nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvos Respublikai ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių atsakovo sprendimas galėtų likti galioti. Pareiškėjas nesiekė apeiti teisės aktų reikalavimų siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Siekiant gauti leidimą laikinai gyventi buvo pateikta tuo metu aktuali informacija.
Remiasi SIS Reglamento 21 ir 24 straipsnių nuostatomis, LVAT praktika administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 bei teigia, kad atsakovas neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų ES valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas, kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui bei jo atžvilgiu nėra priimto jokio atskiro administracinio akto dėl jo grėsmės, kuris yra būtinas, siekiant nustatyti ribojimus judėti ES teritorijoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodoma, jog užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Sprendimas buvo priimtas po to, kai Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir darbo sutartis su juo nesudaryta. Kadangi pareiškėjas leidimą laikinai gyventi atsiėmė, o į Lietuvos Respubliką neatvyko, Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas, prašydamas leidimo laikinai gyventi, siekė kitų tikslų, nei dirbti Lietuvos Respublikoje pas pasirinktą darbdavį, ir taip savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis.
Pažymi, kad priimant Sprendimą buvo vadovaujamasi Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 14 p., kuris numato, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytais pagrindais (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės), nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Akcentuoja, kad Sprendime nurodytais veiksmais pareiškėjas apėjo nacionalinę teisę dėl atvykimo į ES valstybių narių teritoriją ar buvimo joje, todėl Migracijos departamentas darė pagrįstą išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė paaiškinimų ir įrodymų, kokie buvo jo veiksmai po leidimo laikinai gyventi išdavimo. Nenurodė, ar jis atvyko į Lietuvą (o jei atvyko, tai kada), ar atvyko į kurią nors kitą Šengeno erdvės valstybę (o jei atvyko, tai kada), ar išvyko iš Lietuvos Respublikos ar kitos Šengeno valstybės, jeigu išvyko – kada išvyko, o jei neišvyko – tai su kokiu dokumentu, leidžiančiu teisėtai gyventi Šengeno zonos valstybėje. Šios aplinkybės yra reikšmingos, siekiant įvertinti, ar nekyla užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Jei pareiškėjas nebuvo ir nėra atvykęs, tai Sprendimas nesukelia jam teisinių pasekmių ir neriboja jo judėjimo teisės.
Teigia, kad prašant leidimo laikinai gyventi ir esant įvestam perspėjimui į SIS valstybės narės vykdo konsultavimosi procedūrą. SIS Reglamento 27 straipsnio a punktas nustato, jog prieš išduodama leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą arba pratęsdama to leidimo ar vizos galiojimą, išduodančioji valstybė narė konsultuojasi su perspėjimą pateikusia valstybe nare, ir kai išduodančioji valstybė narė perspėjimą pateikusiai valstybei narei praneša apie ketinimą išduoti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą arba pratęsti to leidimo ar vizos galiojimą arba kad ji nusprendė tai padaryti, perspėjimą pateikusi valstybė narė ištrina atitinkamą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (SIS Reglamento 27 straipsnio f punktas). Todėl, siekiant pareiškėjui atvykti ir priėmus kuriai nors Šengeno zonos valstybei sprendimą išduoti jam leidimą gyventi ar vizą, ši valstybė informuotų Lietuvos Respubliką apie priimtą sprendimą. Lietuvos Respublika turėtų pareigą panaikinti įvestą perspėjimą į SIS, bet galėtų palikti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Kadangi Lietuvos Respublika nėra gavusi iš kitos valstybės narės informacijos apie išduotą leidimą laikinai gyventi, pareiškėjo teiginius dėl judėjimo teisės apribojimo vertina kaip deklaratyvius, nepagrįstus teisėtą gyvenimą kurioje nors Šengeno valstybėje patvirtinančiais dokumentais.
Nurodo, kad vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės) 28 ir 32 punktais, užsienietis gali teikti motyvuotą prašymą (ir nurodyti svarbias aplinkybes) išbraukti jo duomenis iš Sąrašo ar Šengeno informacinės sistemos. Sprendimo dėl draudimo atvykti priėmimas nereiškia, kad draudimo atvykti terminas nebus peržiūrimas esant pagrindams. Pareiškėjas Taisyklių nustatyta tvarka nėra pateikęs prašymo išbraukti iš Sąrašo ar SIS duomenis apie jį.
Akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų nei Migracijos departamentui, nei teismui, kuriais būtų patvirtinta, jog tarpininkavimo raštą teikusi bendrovė atsisakė jį įdarbinti, ir sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo neskundė. Nėra pagrindo vadovautis LVAT praktika administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, nes nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas pateikė racionalius paaiškinimus, jog darbdavys atsisakė jį įdarbinti.
Pažymi, kad Sprendimas priimtas ne dėl pareiškėjo grėsmės Lietuvos Respublikai, bet dėl to, kad pareiškėjas siekė apeiti valstybės narės teisę pažeisdamas migracijos procedūras ir nepagrįstai gaudamas leidimą laikinai gyventi kaip ketinantis Lietuvos Respublikoje dirbti užsienietis. Pareiškėjas, teigdamas, kad turi būti nustatyta jo keliama grėsmė, kad būtų galima priimti sprendimą dėl perspėjimo įvedimo į SIS, nepagrįstai susiaurina SIS Reglamentu siekiamus tikslus, ignoruodamas SIS Reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punkte numatytus atvejus, kai užsienietis apėjo ar bandė apeiti ES ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ar buvimo joje. Vertina, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą nustatyti pareiškėjui papildomas priemones, t. y. perspėjimo įvedimą į SIS, kurį Migracijos departamentas susiejo su Sprendime nurodytais pagrindais, suabejojęs pareiškėjo patikimumu ir esant pagrindui manyti, kad pareiškėjas gali nesąžiningai siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
Teigia, kad nepažeidė pareiškėjo teisių, o pareiškėjas, pažeisdamas migracijos procedūras, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių dirbti Lietuvos Respublikoje ar kitų ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje. Atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS.
Vertina, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, todėl mano, kad Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Šalių prašymu ši byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2024 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 24S251205 teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėjas yra Bangladešo pilietis, kuriam 2024 m. kovo 20 d. UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760343124, galiojantis iki 2026 m. kovo 20 d. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui įteiktas 2024 m. kovo 28 d. per pasirinktą išorės paslaugų teikėją Singapūre.
2024 m. rugsėjo 5 d. Migracijos departamentas, vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 5 punktu, priėmė sprendimą Nr. 24S203334 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760343124, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su juo nesudaryta.
Sprendimu atsakovas nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėn. (3 m.); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėn. (3 m.). Sprendimas priimtas, nes asmens leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 1 dalimi, SIS Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu; Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės) 15 punktu; Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 14 d.).
Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 11 p., priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3.2 papunkčiai).
Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 str. 1 d. 2 arba 8 p.), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2488-1047/2024 ir kt.).
LVAT laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).
LVAT, įvertinus aptarto reglamentavimo turinį, padarė išvadą, jog vien tai, kad užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., LVAT 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024 ir kt.).
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.).
Iš 2024 m. rugsėjo 5 d. Migracijos departamento sprendimo nustatyta, kad sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad duomenų apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos sienos kirtimus nerasta; darbdavys darbo sutarties su pareiškėju nesudarė; jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas sprendimo priėmimo metu nedirbo.
Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis minėtas 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimas nėra apskųstas, todėl jis yra įsiteisėjęs.
Nors faktai, nustatyti administraciniu sprendimu, nėra priskiriami neįrodinėtiniems, tai savaime nesuponuoja pareigos teismui, nagrinėjančiam ginčą dėl administracinio sprendimo, kurį priimant buvo remiamasi faktais, nustatytais anksčiau priimtu administraciniu sprendimu, ex officio (pagal pareigas) tikrinti tokio administracinio akto, t. y. byloje neginčijamo administracinio sprendimo, teisėtumą ir pagrįstumą pagal bendras ginčų nagrinėjimo taisykles. Priešingai – nesant duomenų apie viešojo administravimo subjekto padarytas akivaizdžias klaidas, pareiga įrodyti, kad faktų, nustatytų byloje neginčijamu administraciniu sprendimu, nėra, t. y. kad jų nepatvirtina ne tik administracinėje procedūroje, kurioje priimtas toks administracinis sprendimas, surinkti duomenys, bet ir administracinėje procedūroje bei ginčo nagrinėjimo dėl vėlesnio administracinio sprendimo procese pateikti duomenys, jau tenka tokia aplinkybe besiremiančiam asmeniui (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 56 str. 4 d.) (LVAT 2025 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1873-624/2025).
Iš byloje esančio 2024 m. balandžio 25 d. pareiškėjo būsimo darbdavio (UAB Mabrocona“) pranešimo Migracijos departamentui nustatyta, kad įmonė atsakovei pranešė apie pasikeitusius pareiškėjo duomenis, nurodydama, kad jis neatvyko į darbą, todėl neįdarbintas, su asmeniu nepavyksta susisiekti, jis neatsiliepia į skambučius, nėra informacijos, kada atvyks į darbą. Tokiu būdu atsakovas tame tarpe padarė išvadą, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas iš esmės rėmėsi 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis. Papildomai Sprendimu vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad jam anksčiau nebuvo išduota nei Lietuvos nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie jo įdarbinimą Lietuvoje. Tokiu būdu padaryta išvada, kad pareiškėjas neturi ryšių Lietuvos Respublikoje. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Aplinkybė, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, buvo įvertinta kaip pareiškėjo piktnaudžiavimas migracijos procedūromis. Prieita išvados, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjas siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nustatyta įsiteisėjusiu 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimu. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad darbdavys jam nesuteikė darbo vietos, todėl jis neturėjo galimybių įsidarbinti įmonėje, tačiau teismui jokių tai patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė (pvz. susirašinėjimo su būsimu darbdaviu duomenų ir t. t.). Taip pat pareiškėjas į bylą nepateikė duomenų paneigiančių byloje esančius duomenis, kad jis nebuvo atvykęs į Lietuvą. Priešingai, įmonė Migracijos departamentą informavo, kad pareiškėjas neatvyko į darbą, su asmeniu nepavyksta susisiekti, jis neatsiliepia į skambučius, nėra informacijos, kada atvyks į darbą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti įmonės pateikto pranešime nurodytų duomenų patikimumu. Įvertinus šią nustatytą faktinę aplinkybę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir tokiu būdu nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Tai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.
Pažymėtina, jog tai, kad pareiškėjas leidimą laikinai gyventi pasiėmė 2024 m. kovo 28 d. per pasirinktą išorės paslaugų teikėją Singapūre ir iki 2024 m. rugsėjo 5 d. (t. y. sprendimo priėmimo) neatvyko į Lietuvą, tačiau leidimo laikinai gyventi negrąžino, sudaro prielaidas vertinti, kad pareiškėjas ir neketino vykti į Lietuvą. Nusprendęs nevykti dirbti į Lietuvą, pareiškėjas galėjo leidimo laikinai gyventi nebeatsiimti, jį grąžinti ar informuoti, kad nusprendė neatvykti ir leidimas laikinai gyventi nebėra reikalingas. Įvertinant tai, kad pareiškėjas nė vieno iš šių veiksmų neatliko, nėra pagrindo teigti, jog nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai.
Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad yra pagrindas nustatyti draudimą atvykti, nes pareiškėjas nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo jam suteikta diskrecijos teise ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvą. Šiuo atveju, priimant Sprendimą dėl uždraudimo atvykti, buvo įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, t. y. nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, Lietuvoje nėra įdarbintas ir net nebuvo atvykęs.
LVAT naujausioje praktikoje panašioje byloje laikosi tokios pat pozicijos (žr.: LVAT 2025 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1873-624/2025).
Šiuo aspektu pažymėtina, jog draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimu nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metų laikotarpis yra proporcingas ir atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Sprendimo dalis dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo ją panaikinti.
Vertinant Sprendimo dalį dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą, teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėtina, kad pagal užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniais, SIS Reglamento 24 ir 25 straipsniai nustatytus pagrindus.
Pagal SIS Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS Reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS Reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS Reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.
LVAT yra išaiškinęs, kad vien SIS Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS Reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2488-1047/2024).
Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti ES ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Tačiau Migracijos departamento įsiteisėjusiu 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimu nustatyta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Vertintina, kad pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS.
Apibendrinus, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus.
ABTĮ 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius atsakovo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie nenagrinėjami.
Pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atmetus pareiškėjo skundą, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.