Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes visiškai sudedant, ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai 2 (du) mėnesiai laisvės atėmimo. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. kovo 28 d. nuosprendį.

Iš A. L. nuspręsta priteisti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 547,46 Eur žalos atlyginimą už išmokėtą ligos pašalpą.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo A. L. nuspręsta nepriteisti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. L. nuteistas už tai, kad 2022 m. sausio 9 d. vakare, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bute (duomenys neskelbtini), prieš nukentėjusįjį E. K. panaudojo fizinį smurtą: nukentėjusiajam E. K. kairėje rankoje laikant peilį, tyčia metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip du smūgius į E. K. kairiąją ranką, po to, peiliui nukritus ant grindų, alkūne smogė nukentėjusiajam E. K. į veidą ir sudavė smūgius metaliniu strypu į dešinę ranką, nugarą ir kojas, tuo padarė nukentėjusiajam E. K. nubrozdinimus, kraujosruvas veide, žaizdą kairėje plaštakoje, kairės rankos III-IV-V delnakaulių lūžį, alkūnkaulio lūžį, dešinės rankos II-o piršto pamatinio pirštakaulio lūžį, tokiais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. K. sveikatą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti ir A. L. išteisinti. Prokurorė nuteistojo apeliacinį skundą prašė atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 2 d. nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje, kurio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teismas apeliacinio nagrinėjimo metu nustatęs, kad byloje padaryti esminiai Kodekso pažeidimai, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems asmenims. Šios baudžiamojo proceso normos apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas bei įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, dėl kurių byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

Dėl būtinosios ginties.

7. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. L. neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų ir įrodytomis pripažintų aplinkybių, kad jis 2022 m. sausio 9 d., prieš nukentėjusįjį E. K. panaudojo fizinį smurtą ir padarė jam sužalojimus, specialisto išvadoje kvalifikuotus kaip nežymus ir nesunkus sveikatos sutrikdymas. A. L. teigimu, nors jis ir sužalojo nukentėjusįjį, jo nusikalstami veiksmai buvo išprovokuoti nukentėjusiojo E. K. elgesio (aktyvių smurtinių veiksmų), dėl kurių susiklostė būtinosios ginties situacija. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos duomenis, A. L. skundo argumentus dėl būtinosios ginties situacijos atmeta, kaip nepagrįstus.

10. Vertinant A. L. skundo argumentų dėl būtinosios ginties situacijos pagrįstumą, visų pirma pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens parodymai nėra vienintelis įrodymų šaltinis, vertintinas sprendžiant dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo (nebuvimo) asmens veikoje, jo kaltės įrodytumo. Taigi nepriklausomai nuo to, ar nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo savo kaltę pripažįsta, ar ją neigia, teisminio bylos nagrinėjimo metu bylą nagrinėjantis teismas turi ištirti visus byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, kaip tai nustatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Skundžiamo nuosprendžio turinys, jame nuodyti įrodymų vertinimo motyvai patvirtina, kad šio reikalavimo buvo laikomasi. Pirmosios instancijos teismas, A. L. prisipažinimą įvertinęs kitų byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų kontekste, padarė pagrįstą išvadą, kad A. L. kaltė yra įrodyta, o nusikalstamos veikos padarymo motyvas jo veiksmų nepateisina ir baudžiamosios atsakomybės nešalina.

14. Apeliacinėje instancijoje siekiant patikrinti apeliacinio skundo argumentų dėl būtinosios ginties pagrįstumą, buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojas J. T., O. B. ir nukentėjusįjį E. K.. Tačiau išklausius šiuos asmenis, naujos aplinkybės, turinčios reikšmės A. L. veikos teisiniam vertinimui, nebuvo nustatytos.

22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti ir pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nukentėjusiajam padarytų sužalojimų intensyvumas, pobūdis bei kiekis neabejotinai įrodo, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, suvokdamas savo veiksmų smurtinį pobūdį, jų pavojingumą ir galinčius kilti padarinius nukentėjusiojo sveikatai, ir norėjo taip veikti. Tokią išvadą leidžia daryti ne tik įvairiose nukentėjusiojo kūno vietose konstatuoti išoriniai (kraujosruvos, nubrozdinimai), ir vidiniai sužalojimai (kaulų lūžiai), leidžiantys spręsti apie nuteistojo panaudotos fizinės jėgos intensyvumą ir stiprumą, bet ir tai, kad nuteistojo panaudotas fizinis smurtas nebuvo momentinis, vienkartinis veiksmas, o truko kurį laiką. Nors nuteistasis A. L., kaip nurodyta pirmiau, savo elgesį teisino būtinosios ginties situacija, pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų bei šiame nuosprendyje dar kartą aptartų įrodymų visuma šią nuteistojo versiją patikimai paneigia.

23. Įvertinus aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius duomenis, juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į visumą ir padarė byloje esančiais įrodymais pagrįstą, faktinėms bylos aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad A. L. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tai turėjo reikšmės nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumui. Baudžiamasis įstatymas A. L., jo veikoje nustačius visus BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, pritaikytas teisingai. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiamas kitoks tų pačių įrodymų vertinimas, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką A. L. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų duomenų, teismo pripažintų įrodymais, įvertinimą. Nesant pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias baudžiamojo proceso normas ir dėl to nepagrįstai pripažino A. L. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, tenkinti nuteistojo skundą ir jį dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo išteisinti nėra pagrindo.

Dėl bausmės.

25. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Remiantis minėto straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

26. Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Paskirta bausmė turi būti pakankama BK 41 straipsnyje nustatytai bausmės paskirčiai įgyvendinti ir bausmės tikslams pasiekti. Būtina pažymėti ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

27. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. L. paskyrė 1 metų laisvės atėmimo bausmę, kurią, esant BK 64¹ straipsnio taikymo sąlygoms, sumažino vienu trečdaliu ir subendrino su bausme, paskirta ankstesniu nuosprendžiu. Nors nuteistasis tvirtina, kad net ir minimali laisvės atėmimo bausmė aptariamu atveju yra aiškiai per griežta, pritarti tokiam nuteistojo vertinimui nėra pagrindo. A. L. tyčinį smurtinį nusikaltimą padarė praeityje jau būdamas ne kartą teistas, jo kriminaliniame elgesyje vyrauja nusikaltimai nuosavybei, taip pat teistas ir už smurtinį nusikaltimą. Ankstesniais nuosprendžiais A. L. ne kartą buvo paskirta laisvės atėmimo bausmę, kurią jis atliko, tačiau tai jo nesulaikė nuo tolesnio nusikalstamo elgesio, keisti netinkamą gyvenimo būdą neskatino. A. L. nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, ne kartą buvo baustas administracine tvarka (už vagystes, pareigūno garbės ir orumo pažeminimą, viešosios tvarkos ir rimties pažeidimą, psichiką veikiančių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo ir kt.). Nuteistasis nedirba, nėra registruotas Užimtumo tarnyboje. Visuma šių aplinkybių leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad sistemingai daromos nusikalstamos veikos rodo, jog A. L. nėra linkęs kritiškai vertinti savo ankstesnį elgesį, keisti netinkamą gyvenimo būdą nesistengia, o anksčiau jam taikytos bausmės nesulaikė nuo naujų nusikaltimų darymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, parinko tinkamai, tačiau nustatydamas šios bausmės dydį (trukmę), nevisapusiškai įvertino bausmės individualizavimui reikšmės turinčias, su nuteistojo padaryta nusikalstama veika susijusias aplinkybes ir dėl to A. L. paskyrė per griežtą bausmę.

28. Apeliaciniame skunde teisingai pastebėta, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas bausmės skyrimą, be kitų aplinkybių atsižvelgė ir į BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės ribas, kurios, be kita ko, apsprendžia ir nusikalstamos veikos priskyrimą nesunkaus, apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo kategorijoms pagal BK 11 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės rūšys – bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų, o motyvuodamas bausmės skyrimą pažymėjo, kad A. L. padarė apysunkį nusikaltimą. Taigi pirmosios instancijos teismas, pripažinęs A. L. kaltu dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, tiek galimos skirti laisvės atėmimo bausmės terminą, tiek nusikaltimo sunkumą nustatė pagal BK 178 straipsnio sankcijos, t. y. nusikaltimo, kurio padarymu A. L. šioje byloje nebuvo kaltinamas ir nuteistas, ribas.

29. Ši teismo padaryta klaida nelaikytina formalia, kadangi BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės dydis ženkliai skiriasi (BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta laisvės atėmimo iki 3 metų bausmė; už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skiriama laisvės atėmimo bausmė iki 6 metų). Skiriasi ir šių dviejų nusikaltimų sunkumas pagal BK 11 straipsnį: BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra nesunkus, o BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika laikoma apysunkiu nusikaltimu. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tarp jų – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Taigi nekyla abejonių, kad neteisingas galimos skirti maksimalios laisvės atėmimo bausmės ir nusikaltimo sunkumo vertinimas turėjo įtakos A. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės griežtumui (šios bausmės terminui). Be to, nors nuosprendyje buvo teisingai konstatuota, kad nusikaltimo padarymo motyvas A. L. veiksmų nepateisina, vis tik aptariamu atveju svarbia ir bausmės individualizavimui reikšmės turinčia aplinkybe laikytina tai, kad nuteistojo neteisėtas veikimas nebuvo be aiškios priežasties, o buvo susijęs su paties nukentėjusiojo neadekvačiu elgesiu, šiam, būnat apsvaigusiam nuo alkoholio, pradėjus konfliktuoti su sugyventine, žeminančiai, įžeidžiančiai su ja elgtis, bandant atimti iš J. T. telefoną tuo metu, kai ši skambino nuteistajam A. L. prašydama padėti. Nuteistojo tvirtinimu, J. T. telefonu jam pasakė, kad nukentėjusysis E. K. bando lytiškai santykiauti su O. B. (nuteistojo sugyventine), o smūgius nukentėjusiajam sudavė norėdamas jį paauklėti dėl netinkamo elgesio su moterimis. Šios aplinkybės leidžia nuteistojo A. L. elgesį vertinti, kaip mažiau pavojingą, tačiau skiriant nuteistajam bausmę į tai nebuvo atsižvelgta, nukentėjusiojo elgesys iš viso nevertintas.

30. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. L. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis prašo pripažinti aplinkybes, nurodytas BK 59 straipsnio 1 dalies 6, 10 punktuose, tačiau objektyviais duomenis pagrįstų teisinių argumentų, pagrindžiančių tokį prašymą, skunde nenurodo. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas šį nuteistojo prašymą tenkinti.

31. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstamas provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys, turėjęs įtakos veikos padarymui. BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012 ir kt.). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. Dideliu susijaudinimu teismų praktikoje laikomas ne bet koks susijaudinimas, o tokia emocinė žmogaus būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, t. y. fiziologinis afektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-87/2007, 2K-538-788/2015).

32. Tokios aplinkybės šioje byloje nenustatytos. Nors A. L. į O. B. butą atvyko pakviestas liudytojos J. T. dėl netinkamo, neadekvataus nukentėjusiojo E. K. elgesio, jam atvykus į butą, joks konfliktas tarp liudytojų ir nukentėjusiojo nevyko, nukentėjusysis nei prieš liudytojas, nei prieš nuteistąjį jokių aktyvių veiksmų neatliko, bute buvusių asmenų neįžeidinėjo, fizinio ar psichologinio smurto nenaudojo, negrąsino, nesityčiojo, neprovokavo. Nors nukentėjusysis, kaip nurodyta pirmiau, rankoje turėjo peilį, nei liudytojų, nei nuteistojo su peiliu rankoje jis nepuolė, peiliu negrasino, nemojavo, dūrimo veiksmo nerodė, nuteistajam naudojant smurtą – nesipriešino. Nuteistasis A. L. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat ir apeliaciniame skunde, nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas konstatuoti jį veikus fiziologinio afekto būsenoje. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis aiškiai suprato savo veiksmus ir galėjo juos valdyti. Taigi E. K. elgesį vertinti kaip provokuojantį ir (ar) rizikingą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme ir (ar) pripažinti, kad A. L. veiką padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmais, nėra pagrindo.

33. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, parinko tinkamai, tačiau nevisapusiškai įvertinęs nusikalstamos veikos situaciją, bausmės individualizavimui reikšmės turinčias aplinkybes, nustatytas šioje byloje ir susijusias su A. L. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo vertinimu bei vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsniu, numatančiu atsakomybę už sunkesnį nusikaltimą, kurio padarymu A. L. nebuvo kaltinamas ir dėl kurio nebuvo pripažintas kaltu, paskyrė per griežtą, taigi ir neteisingą bausmę. Tai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. L. paskirtos bausmės pakeisti. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų, nuteistojo elgesį charakterizuojančių aplinkybių visumą, tyčinį nusikaltimo pobūdį, pirmosios instancijos teismo nustatytas atsakomybę lengvinančią ir sunkinančias aplinkybes bei tai, kad padarytas nusikaltimas yra nesunkus, nukentėjusysis jokių pretenzijų nuteistajam neturi, reikšmingi ir ilgalaikiai neigiami padariniai dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų nekilo, nuteistojo neteisėtas elgesys nebuvo be aiškios priežastis (motyvo), o susijęs su paties nukentėjusiojo neadekvačiu elgesiu (nuteistasis į butą atėjo tik dėl to, kad jam paskambino ir pagalbos paprašė J. T.), daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmę. Nustačius pagrindą pakeisti nuteistajam paskirtą bausmę, ją švelninant, keistina ir nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo.

34. Atskirai pažymėtina, kad A. L. byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ir atitinkamai taikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos nuteistajam paskirtai bausmei, ją sumažinant vienu trečdaliu. Teismų praktikoje pažymėta, kad BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose. Siekiant šio tikslo iš esmės įtvirtinta privilegija (pozityvioji diskriminacija) atskiroms tos pačios kategorijos (teisiamųjų) asmenų grupėms, esant tam tikroms sąlygoms, vienu trečdaliu sumažinti bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-1/2014). Teismų praktikoje išaiškinta ir tai, kad šis BK straipsnis iš esmės įtvirtina ne bausmės skyrimo, bet specialiąją procesinę taisyklę dėl nuosprendžio turinio, kai asmuo prisipažįsta kaltas ir byla išnagrinėta atitinkama supaprastinta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-163/2014, 2A-7-1/2014). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką apeliacinis procesas vis labiau suprantamas ne kaip priimto sprendimo patikrinimas, o kaip bylos nagrinėjimas iš naujo arba pakartotinai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-162-303/2019), todėl tenkinęs nuteistojo reikalavimą atlikti įrodymų tyrimą, t. y. atsisakyti trumpesnio proceso be asmenų apklausų, ir tokiu būdu išnykus pagrindui taikyti BK 64¹ straipsnį, apeliacinės instancijos teismas negali automatiškai perkelti šios normos taikymo iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, o turi spręsti, ar tokia lengvata nuteistajam taikytina (pavyzdžiui, tuo atveju, jei skundas pripažįstamas pagrįstu ir pakeičiamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės).

35. Aptariamu atveju atlikti įrodymų tyrimą nuteistojo apeliaciniame skunde nebuvo prašoma. Teismo posėdyje nuteistasis konkretaus prašymo dėl įrodymų tyrimo nereiškė, bylą nagrinėjantis teismas įrodymų tyrimą nutarė atlikti siekdamas patikrinti skundo argumentų dėl būtinosios ginties pagrįstumą. Be to, nors nuteistojo keliama versija dėl būtinosios ginties, atlikus apeliacinėje instancijoje įrodymų tyrimą, nepasitvirtino, buvo nustatytos aplinkybės, teikiančios pagrindą pritarti nuteistojo argumentams dėl per griežtos bausmės ir tenkinti jo prašymą dėl bausmės sušvelninimo. Įvertinus šias aplinkybes pirmiau aptartų kasacinės instancijos teismo išaiškinimų kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymas nuteistajam paskirtai bausmei apeliacinėje instancijoje atlikus įrodymų tyrimą neišnyko.

36. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. lapkričio 21 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam A. L., kurias sudaro 228,33 Eur. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

37. Byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta pagal nuteistojo apeliacinį skundas, kuris tenkinamas iš dalies. Nuteistajam A. L. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas buvo paskirtas esant baudžiamojo proceso įstatyme nurodytam pagrindui, kai gynėjo dalyvavimas laikomas būtinu (BPK 322 straipsnio 1 dalis), t. y. ne jo iniciatyva, o dėl imperatyvaus teisinio reguliavimo. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgus į nuosprendžiu priteisto civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti sumą (1 039,27 Eur) bei tai, kad nuteistasis nedirba ir pajamų negauna, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo A. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. gegužės 2 d. nuosprendį.

Nuteistajam A. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį paskirtą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė sušvelninti ir skirti laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes pilnai sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 1 (vieneri) metai 2 (du) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant kalėjime.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė visiško sudėjimo būdų subendrinti su bausme, paskirta Vilniaus Regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo basume ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) mėnesių.

Kitos Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. gegužės 2 d. nuosprendžio dalies nekeisti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų, kurias sudaro 228,33 Eur (du šimtai dvidešimt aštuoni eurai 33 ct), iš nuteistojo A. L. nepriteisti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.