- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-01-15
- Bylos Nr.
- 1A-102-150/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-07-1-00410-2013-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Pranytė-Zalieckienė, Svajūnas Knizleris, Rūta Mickevičienė (pran.)
- Nuteistasis
- D. K., A. K.
- Advokatai
- Mindaugas Vaivada
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės (toliau – ir prokurorė), nuteistosios D. K. ir nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo:
– D. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį nuteista laisvės atėmimu 2 metams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu ir 6 dalimi, paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, padarytas esant idealiai sutapčiai, subendrintos bausmių apėmimo būdu, o kitos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir D. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš D. K. konfiskuoti 197 504 Lt (57 201,11 Eur), kaip nusikalstamos veikos rezultatas.
D. K. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
– A. K. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nuteistas laisvės atėmimu 3 mėnesiams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu ir 6 dalimi, paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, padarytas esant idealiai sutapčiai, subendrintos bausmių apėmimo būdu, o ši bausmė iš dalies sudėta su bausme, paskirta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, bei A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 5 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
A. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. K. ir A. K. nuteisti už tai, kad D. K., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, generaline direktore, 2012 m. birželio pabaigoje susitarė su A. K., jog jis suras bendrovę, kuri, neatlikusi jos vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ remonto darbų, išrašys už juos tikrovės neatitinkančią sąskaitą, ir ne anksčiau kaip 2012-08-23 nenustatytoje vietoje A. K., veikdamas kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, o D. K. – kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, neįvykdę ir neketindami vykdyti įsipareigojimų, vadovaujamų įmonių vardu suklastojo dokumentus pasirašydami:
– 2012-05-28 statybos subrangos sutartį Nr. 2012 05/28 ir 2012-05-28 lokalinę sąmatą 241 482,12 Lt vertės defektų šalinimo darbams atlikti, kuriuose įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija apie sudarymo datą, darbų pradžią ir pabaigą, rangovo ir užsakovo įsipareigojimus, mokėjimo tvarką, atliktinų darbų apimtį ir įkainius;
2012-08-16 pažymą apie 241 482,12 Lt vertės atliktus statybos ir remonto darbus, o įtraukti darbai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo atlikti; 2012-08-28 PVM sąskaitą faktūrą ILM124, išrašytą 213 008,40 Lt su PVM apmokėti už žinomai neatliktus darbus.
Po to šiuos dokumentus D. K. panaudojo įtraukdama juos į vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą, o A. K. – į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą, tokiu būdu D. K. ir A. K. padarė didelę turtinę žalą UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Tęsiant nusikalstamą veiką, D. K. nurodymu pagal minėtus žinomai suklastotus dokumentus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos „Nordea“ banke atlikus pavedimus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą: 2012-08-30 – 60 000 Lt, 2012-08-31 – 70 000 Lt, 2012-10-11 – 83 008,40 Lt (iš viso 213 008,40 Lt), o pagal išankstinį susitarimą bendrininkui A. K. AB „Citadelė“ banke (duomenys neskelbtini), esančiuose (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos A. K. 2012-08-30 išgrynino 49 000 Lt, 2012-08-31 – 49 000 Lt, 2012-09-03 – 31 200 Lt, 2012-10-11 – 49 000 Lt, 2012-10-12 – 33 610 Lt, ir nuo 2012-08-30 iki 2012-09-03 per kelis kartus dalį pinigų A. K. asmeniškai perdavus D. K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), bei 2012-10-14 kitą dalį pinigų A. K. (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytoje vietoje, perdavus D. K. dukrai D. K., nežinančiai nusikalstamų veikų pobūdžio, o D. K. 2012-10-14 UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), perdavus D. K., D. K., padedama A. K., pasisavino jai patikėtą didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 213 008,40 Lt, iš kurių – 36 968 Lt PVM, ir tiksliai nenustatytą sumą išankstinio susitarimo pagrindu sumokėjo A. K..
D. K. tokiais veiksmais padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje, o A. K. – BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje.
D. K. ir A. K. nuteisti ir už tai, kad D. K., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, generaline direktore, veikdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, jos naudai ir interesais bei žinodama, jog bendrovės deklaracijos pildomos pagal jos pateiktus dokumentus ir informaciją, įgyvendindama savo nusikalstamą ketinimą – apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi A. K. suklastotą 2012-05-28 statybos subrangos sutartį Nr. 2012 05/28 ir 2012-05-28 lokalinę sąmatą, 2012-08-16 pažymą apie atliktus statybos ir remonto darbus bei 2012-08-28 PVM sąskaitą faktūrą ILM124, išrašytą 213 008,40 Lt su PVM apmokėti už žinomai neatliktus darbus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), nuo 2012-08-23 iki 2012-09-25, tiksliau nenustatytu laiku, pateikė šios bendrovės apskaitą tvarkančiam vyr. buhalteriui A. M., nežinančiam, kad paslaugos realiai nebuvo suteiktos, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkantis vyr. buhalteris A. M., nesuvokdamas nusikalstamų veiksmų pobūdžio, 2012-09-25 UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), surašydamas mokestinio laikotarpio nuo 2012-08-01 iki 2012-08-31 PVM deklaraciją, dėl jos ir bendrininko A. K. veiksmų, pažeidžiant Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio 2002-03-05 įstatymo Nr. IX-751 (toliau – ir PVM įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigytų prekių ir paslaugų PVM – 57 497 Lt (į kurį įtrauktas ir pagal sąskaitą faktūrą ILM124 PVM – 36 968 Lt) bei neteisingus duomenis apie grąžintiną PVM – 23 515 Lt, ir tą pačią dieną – 2012-09-25 vyr. buhalteriui A. M. elektroniniu būdu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, mokesčių administratorius) nustatyta tvarka šią tikrovės neatitinkančią deklaraciją pateikus Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijos Panevėžio skyriui, esančiam (duomenys neskelbtini), o deklaracijoje įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie mokėtiną jos vadovaujamos bendrovės PVM už rugpjūtį, nors į pirminę bendrininko vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012-09-24 mokestinio laikotarpio nuo 2012-08-01 iki 2012-08-31 PVM deklaraciją, pateiktą Klaipėdos apskrities mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui, A. K. iniciatyva tyčia nebuvo įtrauktas kaip pardavimo PVM – 36 968 Lt, nurodytas suklastotoje sąskaitoje faktūroje ILM124, po to UAB „(duomenys neskelbtini)“ įskaičius PVM permoką, ji tyčia apgaule, padedama A. K., UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai išvengė turtinės prievolės sumokėti į biudžetą 36 968 PVM.
D. K. šiais veiksmais padarė nusikalstamas veikas, įtvirtintas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje, o A. K. – BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 182 straipsnio 2 dalyje.
Be to, D. K. nuteista ir už tai, kad ji, nesirgdama ir būdama darbinga, neapsilankiusi pas gydytoją ir žinodama, jog jos prašymu 2013-01-04 Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų tvarkymo sistemoje gydytoja G. S. (kuriai ikiteisminis tyrimas dėl dokumento klastojimo ir piktnaudžiavimo nutrauktas Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtintu 2013-07-31 prokuroro nutarimu BK 40 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 straipsnio 6 punkte nustatytais pagrindais, ją atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra pateikusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos sveikatos būklę ir D. K. 2013-01-04 yra išduotas suklastotas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas Nr. ED5843819, kuriame melagingai konstatuotas jos nedarbingumo laikotarpis dėl ūminio tracheito nuo 2013-01-04 iki 2013-01-10, ji UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), 2013-01-07, 14.57 val., atsispausdino interneto svetainėje www.sodra.lt duomenis apie išduotus nedarbingumo pažymėjimus, tarp jų ir apie jai išduotą žinomai tikrovę neatitinkantį nedarbingumo pažymėjimą, bei ne anksčiau kaip 2013-01-07, 14.57 val., šiuos duomenis kartu su 2013-01-04 prašymu atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdį pateikdama ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui, nežinančiam apie jos nusikalstamą veiką, ir paprašydama šį dokumentą pateikti adresatui, o šiam asmeniui 2013-01-08 įvykdžius jos prašymą ir faksu pateikus Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ji panaudojo šį žinomai suklastotą dokumentą – nedarbingumo pažymėjimą Nr. ED5843819, kaip dokumentą, pagrindžiantį jos negalėjimą dalyvauti 2013-01-08, 14.30 val., vyksiančiame teismo posėdyje.
D. K. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.
D. K. ir A. K. taip pat buvo kaltinami ir tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 (toliau – ir Buhalterinės apskaitos įstatymas) 14 straipsnio 2 dalį ir 21 straipsnio 1 dalį, D. K., būdama atsakinga už UAB „(duomenys neskelbtini)“, o A. K. – už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos organizavimą, įgyvendindami savo nusikalstamus ketinimus, panaudojo suklastotą 2012-05-28 statybos subrangos sutartį Nr. 2012 05/28, 2012-05-28 lokalinę sąmatą, 2012-08-16 pažymą apie atliktus statybos ir remonto darbus, 2012-08-28 PVM sąskaitą faktūrą ILM124, nuo 2012-08-23 iki 2012-09-25, tiksliau nenustatytu laiku, D. K., pateikdama šios bendrovės apskaitą tvarkančiam vyr. buhalteriui A. M., o A. K., pateikdamas šios bendrovės apskaitą tvarkančiai buhalterei A. M., kurie, nesuvokdami nusikalstamų veiksmų pobūdžio dėl D. K. ir A. K. kaltės, pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus, buhalterinėje apskaitoje remiantis jų pateiktais juridinės galios neturinčiais dokumentais, kuriuose įforminti tikrovės neatitinkantys duomenys, užfiksavo neįvykusią ūkinę operaciją – statybos remonto darbų atlikimą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. veiklos rezultatų, turto ir įsipareigojimų dydžio.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismo 2015-03-23 nuosprendžiu D. K. ir A. K. išteisinti iš kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Šalies argumentai
Prokurorė apeliaciniame skunde prašo:
1) panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015-03-23 nuosprendžio dalis, kuriomis D. K. ir A. K. išteisinti iš kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, D. K. nuteisiant pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams, o A. K. – laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;
2) pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2015-03-23 nuosprendį D. K., nuteistai:
pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimą 2 metams;pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, paskirti laisvės atėmimą 3 metams;pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, paskirti laisvės atėmimą 2 metams ir 6 mėnesiams;pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, paskirti laisvės atėmimą 1 metams;pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, paskirti laisvės atėmimą 1 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes už nusikalstamas veikas, padarytas idealiai sutapčiai, taip pat pagal BK 222 straipsnio 1 dalį subendrinti bausmių apėmimo būdu, o kitas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir D. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
3) pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2015-03-23 nuosprendį A. K., nuteistam:
– pagal BK 300 straipsnį, paskirti laisvės atėmimą 1 metams ir 6 mėnesiams;
pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį, paskirti laisvės atėmimą 2 metams; pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį, paskirti laisvės atėmimą 1 metams ir 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes už nusikalstamas veikas, padarytas idealiai sutapčiai, taip pat pagal BK 222 straipsnio 1 dalį subendrinti bausmių apėmimo būdu, o kitas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir A. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad apygardos teismas be pagrindo D. K. ir A. K. išteisinto iš kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Anot prokurorės, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad D. K. ir A. K. nepadarė veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, nepagrįstai rėmėsi byloje pateikto Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014-11-06 ekspertizės akto Nr. 11-1551(14) (toliau – ir 2014-11-06 ekspertizės aktas Nr. 11-1551(14)) išvadomis, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atvaizduotų operacijų galima nustatyti šių bendrovių veiklą, turtą ir įsipareigojimų dydį už 2012 m. laikotarpį. Prokurorė pažymi, kad galimybė nustatyti abiejų bendrovių turtą, įsipareigojimų dydį, struktūrą ir veiklos rezultatą atsirado tik 2013-02-07, UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašius kreditinę PVM sąskaitą faktūrą KRED Nr. 001 (toliau – ir 2013-02-07 kreditinė PVM sąskaita faktūra, kreditinė sąskaita faktūra), t. y. jau atliekant ikiteisminį tyrimą dėl galimo dokumentų klastojimo, apgaulingos apskaitos tvarkymo, svetimo turto pasisavinimo ir įteikus nuteistiesiems pranešimus apie įtarimą bei pirmą dieną po D. K. paleidimo iš suėmimo 2013-02-06 prokuroro nutarimu. Tokia aplinkybė, prokurorės nuomone, įrodo, kad buvo siekiama ištaisyti tyčia 2012 m. padarytus buhalterinės apskaitos pažeidimus ir nuslėpti padarytą nusikalstamą veiką, be to, tokios kreditinės sąskaitos faktūros išrašymas patvirtina ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, jog jokie statybos ir remonto darbai nebuvo atlikti, o dokumentai išrašyti siekiant pasisavinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigus. Prokurorė akcentuoja, kad remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, negalėjo būti išrašyta nei PVM sąskaita faktūra, nei kreditinė PVM sąskaita faktūra. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad specialistė I. K. paaiškino, jog teoriškai kreditinė sąskaita faktūra išrašoma anuliuojant anksčiau išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, kai parduotos prekės grąžintos ar sugedusios grįžta atgal, todėl nagrinėjamu atveju išrašant tokio pobūdžio dokumentą jau apskaitoje fiksuotiems, kaip galbūt atliktiems darbams, yra nelogiška. Prokurorė nurodo, kad 2013-02-07 kreditinė PVM sąskaita faktūra KRED Nr. 001, kaip ir 2012-08-28 PVM sąskaita faktūra ILM Nr. 124, išrašyta pažeidžiant PVM įstatymo ir Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, todėl, prokurorės vertinimu, ji (kreditinė sąskaita faktūra) negali būti pripažinta pateisinamu finansiniu dokumentu, šalinančiu atsakomybę už sąmoningai padarytus buhalterinės apskaitos pažeidimus, lėmusius negalėjimą nustatyti abiejų bendrovių 2012 m. veiklos rezultatus, turtą ir įsipareigojimų dydžius.
Prokurorė tvirtina ir tai, kad 2014-11-06 ekspertizės akte Nr. 11-1551(14) nustatyta, jog net ir esant išrašytai minėtai kreditinei PVM sąskaitai faktūrai, išvada apie galėjimą nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. turto ir įsipareigojimų dydį, struktūrą ir ūkinės finansinės veiklos rezultatą (pelną) yra sąlyginė, t. y. tik tuo atveju, jeigu šios bendrovės 2012 m. apskaitos registre „Sąskaitų likučiai, apyvarta (LTL)“ duomenys atitinka apskaitos dokumentų duomenis. Be to, pasak prokurorės, specialių žinių reikalaujančiame akte nustatyta, kad nebuvo pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atskaitingo asmens A. K. 197 359 Lt sumokėjimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal PVM kreditinę sąskaitą faktūrą KRED Nr. 001 ūkinę operaciją pagrindžiantis dokumentas, negauti aptartų bendrovių 2013 m. pirkėjų ir tiekėjų skolų pagal kiekvieną pirkėją (tiekėją) apskaitos registrai, tokiu būdu pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punkto reikalavimus. Todėl, prokurorės įsitikinimu, tokios aplinkybės patvirtina, kad ir 2013 m. tvarkant UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą nebuvo laikytasi teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Prokurorė taip pat nesutinka su apygardos teismo argumentais, susijusiais su 2013-02-07 kreditinės PVM sąskaitos faktūros vertinimu, kuriais pripažinta, kad ši aplinkybė nepaneigia, jog nuteistieji suklastojo dokumentą ir pasisavino svetimą turtą. Kita vertus, prokurorės nuomone, teismas nepagrįstai nesivadovavo šiais motyvais spręsdamas, ar buvo apgaulingai tvarkoma bendrovių buhalterinė apskaita. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos padarė nepagrįstai nurodė, kad suformuluotame kaltinime pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nenurodytas nė vienas šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis. Prokurorė teigia, kad nuteistųjų kaltės forma – tyčia – aiškiai nurodyta kaltinime aprašant, jog buhalterinė apskaita tvarkyta pažeidžiant tam tikrus Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, iš anksto susitarus, įgyvendinant nusikalstamus ketinimus apskaitoje panaudoti suklastotus dokumentus. Prokurorė pabrėžia, kad susitarti ir įgyvendinti nusikalstamus ketinimus kartu su bendrininkų grupe kitokia kaltės forma, nei tyčia, nėra įmanoma.
Prokurorė nepritaria ir teismo padarytai išvadai dėl nuteistiesiems skirtinų bausmių. Prokurorė mano, kad nuteistiesiems D. K. ir A. K. teismas paskyrė per švelnias bausmes, jų dydžiai yra žymiai mažesni už straipsnių sankcijose numatytus bausmių vidurkius, tokiu būdu teismas pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio nuostatos. D. K. ir A. K. nusikalto veikdami tiesiogine iš anksto apgalvota tyčia, jie savo nusikalstamus ketinimus įgyvendino siekdami savanaudiškų paskatų. Prokurorė pažymi, nors valstybei sukčiavimu padaryta žala atlyginta, pasisavinti pinigai rasti ir paimti, tačiau nuteistieji sukčiavo stambiu mastu, o valstybei padaryta žala atlyginta ir nusikalstamu būdu gauti pinigai konfiskuoti tik dėl to, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, apribotos nuosavybės teisės ir imtasi kitų priemonių apginti valstybės interesus. Byloje nustatyta nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra. Prokurorės vertinimu, vien tai, kad nuteistieji nusikalto pirmą kartą, tai nesudaro pakankamo teisinio pagrindo skirti žymiai mažesnes bausmes, nei straipsnių sankcijose nustatyti bausmių vidurkiai. Anot prokurorės, parenkant nuteistiesiems bausmių dydžius, apygardos teismas netinkamai įvertino kaltės formą, jos rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją bei pavojingumą.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, prokurorės įsitikinimu, teismas nuteistajai D. K. paskyrė per švelnią ir galutinę subendrintą bausmę. Pirmosios instancijos teismas prie griežčiausios laisvės atėmimo bausmės pridėjo iš viso 6 mėnesius švelnesnių bausmių. Prokurorė nurodo, kad baudžiamajame įstatyme įtvirtinta, jog minimali laisvės atėmimo bausmė negali būti mažesnė nei 3 mėnesiai. Teismas prie griežčiausios laisvės atėmimo bausmės pridėjo vieną visą švelnesnę 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę bei dalį – 3 mėnesius – iš 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, nors nuteistajai už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos švelnesnės laisvės atėmimo bausmės savo dydžiu skiriasi daugiau nei 5 kartus. Pasak prokurorės, tokia situacija neatitinka proporcingumo principo, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, juolab, kad bendras prie griežčiausios bausmės pridėtų švelnesnių bausmių dydis sudaro tik 1/3 bendro visų švelnesnių bausmių dydžio. Prokurorė pastebi, kad teismas A. K. prie griežčiausios bausmės pridėjo beveik visą švelnesnę bausmę (iš paskirtų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėti 5 mėnesiai). Teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, vadovavosi tomis pačiomis baudžiamajame įstatyme reglamentuojamomis taisyklėmis, tačiau neteisingai D. K. prie paskirtos griežčiausios bausmės pridėjo žymiai mažesnę dalį švelnesnių bausmių nei A. K..
Šalies argumentai
Nuteistoji D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015-03-23 nuosprendžio dalį, kuria ji nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 220 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 ir 3 dalis, bei priimti naują nuosprendį – išteisinti ją nepadarius šių nusikalstamų veikų.
Nuteistoji teigia, kad ji pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, kurios tarpusavyje susijusios, tačiau iš suformuluoto kaltinimo nėra aišku, kokie jos veiksmai priskirtini konkrečiai nusikalstamai veikai. Nuteistoji atkreipia dėmesį, kad tos pačios sumos, tariamai gautos padarant nusikalstamas veikas, inkriminuotos 2 kartus, t. y. neva pasisavinus svetimą 213 008,40 Lt sumą, kurios dalį sudaro pasisavintas 36 968 Lt PVM, be to, ji tuo pačiu nuteista ir už tai, jog apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 36 968 Lt PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliantės nuomone, ji yra nepagrįstai du kartus nuteista dėl tapataus dviejų skirtingų nusikalstamų veikų dalyko.
Nuteistoji nurodo, kad teismas, išteisinęs ją iš kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, turėjo įvertinti, kokią įtaką tokio sprendimo priėmimas turi visam veiksmų mechanizmui. Anot nuteistosios, apgaulingas apskaitos tvarkymas konkrečiu atveju buvo inkriminuotas dėl neįvykusios ūkinės operacijos – statybos remonto darbų atlikimo – užfiksavimo, o su šių darbų neatlikimo aplinkybėmis glaudžiai susijęs kaltinimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Teismas konstatavo, kad D. K. nepadarė tyčinių veiksmų, nesiekė nusikalstamų padarinių įtraukdama dokumentus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Tokia aplinkybė, nuteistosios nuomone, pagrindžia jos (apeliantės) tyčios ir sukčiauti nebuvimą, nes statybos remonto darbai yra svarbiausias dalykas sukčiavimo mechanizme. Be to, nuteistoji tvirtina, kad teismas, inkriminuodamas jai bendrininkavimą su A. K., nenurodė jokių objektyviųjų ir subjektyviųjų bendrininkavimo požymių, nepagrįstai dirbtinai išskaidė bendrininkavimo formas. Anot apeliantės, inkriminavus jai bendrininkavimo formą dėl mažiausiai pavojingos nusikalstamos veikos, teismui atsirado galimybė pripažinti tai ir atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tokiu būdu neproporcingai pabloginant jos teisinę padėtį.
D. K., nesutikdama su jos nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, mano, kad jos veiksmuose nėra šios veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Apygardos teismas nuteistajai sukčiavimą susiejo su vieninteliu veiksmu – siekiu išvengti prievolės sumokėti PVM, tačiau tokią teismo išvadą paneigia byloje surinkti įrodymai. Nuteistosios nuomone, teismas neteisingai įvertino 2013-02-07 kreditinės PVM sąskaitos faktūros KRED Nr. 001 reikšmę. Paminėtu buhalterinės apskaitos dokumentu ištaisyta mokesčių deklaravimo klaida, o toks veiksmas negali būti vertinamas kaip sukčiavimo požymių turinti veika. Šią aplinkybę, pasak nuteistosios, neginčytinai patvirtina ir 2014-11-06 ekspertizės aktas Nr. 11-1551(14), tačiau pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė jame nustatytas aplinkybes. Nuteistoji akcentuoja, kad išrašant kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, buvo realizuota įstatymo nustatyta teisė ištaisyti bendrovės buhalteriniuose dokumentuose esančius netikslumus, sutarties šalių laisvė atsisakyti sandorio bei jo pasekmių, t. y. nutrūkus tarp šalių sutartiniams santykiams, mokesčių administratoriui buvo pateikta patikslinta informacija pagal A. K. išrašytą 2013-02-07 kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, todėl jos veiksmuose nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymio – veikos. Kita vertus, nuteistosios įsitikinimu, tariamas PVM sukčiavimas neatitinka tokios rūšies sukčiavimo esmės, pagal kurią paprastai galutinis nusikalstamų veiksmų grandinės dalyvis yra fiktyvi bendrovė, kuri apskritai nėra vykdžiusi ir nevykdo jokios veiklos, arba reali bendrovė, kuri tyčia privedama prie bankroto. D. K. pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta, prievolės sumokėti PVM nebuvo išvengta – UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo šį mokestį, nė vienas subjektas nepatyrė jokios žalos, PVM sąskaita faktūra buvo įtraukta į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, bendrovė buvo deklaravusi padidėjusį mokėtiną PVM. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo fiktyvios bendrovės, veikė realiai, turėjo mokestines, veiklos istorijas ir pan. Kreditinė PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta tuo metu, kai nebuvo atliekamas joks šių įmonių mokestinis tyrimas. D. K. 2013-01-07 buvo sulaikyta, o vėliau suimta, 2013 m. vasarį jai buvo taikyta griežčiausia kardomoji priemonė, ji negalėjo suderinti savo veiksmų su A. K.. Nuteistosios vertinimu, visos aptartos aplinkybės rodo, kad PVM sąskaitos faktūros išrašymas buvo ne pasekmes šalinantis veiksmas, o dėsningas nutrūkusių komercinių santykių įforminimas. Pasak D. K., konkrečiu atveju nebuvo panaudota jokia apgaulė ir nėra nė vieno nukentėjusio asmens, VMI nepateikė jokių pretenzijų nei jai, nei A. K.. Nuteistoji daro išvadą, kad byloje nenustatytas ir kitas būtinas sukčiavimo požymis – padarymo būdas (apgaulės panaudojimas). Be kita ko, apeliantė mano, kad aptartos aplinkybės taip pat paneigia, jog ji turėjo tyčią padaryti jai inkriminuotą nusikaltimą. Teismas nenurodė jokių konkrečių įrodymų, kuriais būtų nustatytas kryptingas jos nusikalstamas elgesys. Poreikis atlikti statybos ir remonto darbus viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“ buvo realus. Nepavykus rasti reikiamo skaičiaus ir kvalifikacijos darbuotojų per UAB „(duomenys neskelbtini)“, statybos darbai viešbutyje buvo atlikti kitos bendrovės – UAB „Statybos vizija“ – darbuotojų. Apeliantė nurodo, kad tarp nuteistųjų buvo susiklostę artimi, pasitikėjimu grįsti santykiai, nes A. K. reikšmingu laikotarpiu palaikė artimus ryšius su nuteistosios dukra D. K.. Nuteistieji tikėjosi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ suras darbuotojus, kurie atliks statybos ir remonto darbus, todėl buvo įforminti sutartiniai santykiai nepaisant to, jog darbai dar nebuvo realiai atlikti. Nuteistoji pastebi, kad ji ir A. K. skolindavo vienas kitam pinigus, kurie visada būdavo grąžinami laiku, todėl jie vienas kitu pasitikėjo. Apeliantės įsitikinimu, vedant buhalterinę apskaitą padaryti formalūs netikslumai, kurie vėliau ištaisyti tvarkant dokumentus, taip pat kiti, su statybos ir remonto darbų atlikimo įforminimu susiję dokumentų surašymo netikslumai, negali būti vertinami kaip tyčią sukčiauti pagrindžiantys įrodymai. D. K. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, kad pinigai UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pervesti avansu už numatomus atlikti darbus, o ne tam, jog juos neteisėtai užvaldyti, patvirtina nuteistojo A. K., liudytojų A. M. ir M. B. parodymai, specialistų A. V. ir I. K. paaiškinimai.
Nuteistoji taip pat tvirtina, kad ji nepagrįstai nuteista ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais byloje Nr. 2K-P-78/2012, apeliantė laikosi pozicijos, kad veiksmai (pinigų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos pervedimas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą ir pinigų grąžinimas jai), kuriuos teismas įvertinto kaip turto pasisavinimą, yra teisėti turto valdymo veiksmai, kuriuos abu nuteistieji turėjo teisę daryti, veikdami kaip bendrovių vadovai. Taigi, anot nuteistosios, jos veiksmuose nėra objektyviosios aptariamos nusikalstamos veikos požymių. Be to, byloje nėra ir įrodymų, pagrindžiančių, kad D. K. turėjo tikslą pasisavinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą. Bendrovės lėšos nebuvo panaudotos asmeniniam tikslui. Apeliantė sumokėjo pinigus rangovui, o šis ketino panaudoti juos vykdant sutartinius santykius – apmokėti už būsimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ statybos ir remonto darbus, gerinant infrastruktūrą, keliant ir užtikrinant teikiamų paslaugų kokybę. Po to, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ grąžino lėšas pagal neįvykusius statybos ir remonto darbus, pinigai buvo apskaityti kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas. Šios lėšos buvo grąžintos kartu su kitos klientės K. V. sumokėtais pinigais už vestuves, kurie taip pat buvo paruošti įnešti į kasą. Tuo tarpu, apskųstame nuosprendyje teismas turto pasisavinimą konstatavo, visiškai neatsižvelgęs į tai, kad reali žala bendrovei neatsirado. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Nuteistoji pažymi, kad pinigai į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sugrįžo anksčiau nei buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, t. y. jie buvo grąžinti, nes nuteistieji turėjo nutraukti sutartinius santykius dėl objektyvios priežasties – UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo pajėgus atlikti statybos ir remonto darbus viešbutyje. Taigi nuteistųjų veiksmai nebuvo nukreipti tyčia pasisavinti bendrovės lėšas. Be to, nukentėjęs asmuo (UAB „(duomenys neskelbtini)“) byloje nepareiškė civilinio ieškinio. Nuteistoji nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad atvejai, kai bendrovės vadovas laiko bendrovės turtą vietoje, kuri nesutampa su bendrovės kasa (net namuose), nereiškia bendrovės turto pasisavinimo (kasacinė nutartis Nr. 2K-526/2010). Per ikiteisminiame tyrime atliktą kratą pinigai buvo rasti UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, fiziškai neapsunkinant jų radimo. Faktinė D. K. gyvenamoji vieta inkriminuotų veiksmų padarymo metu buvo kitoje, nei nurodyta nuosprendyje, vietoje. Vien aplinkybė, kad pinigai nebuvo bendrovės kasoje, nesuteikia teisinio pagrindo teigti, jog turtas buvo pasisavintas. Apeliantė akcentuoja, kad ji neįnešė lėšų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasą dėl didelio užimtumo ir šventinio laikotarpio, o liudytoja A. P. parodė, jog žala bendrovei nebuvo padaryta ir jos lėšos nepasisavintos.
Šalies argumentai
D. K. nesutinka ir su jos nuteisimu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį. Nuteistoji pažymi, kad neteisingų duomenų pateikimas VMI buvo ištaisytas, tikslinant pateiktą mokesčių deklaraciją, PVM sumokėtas, žala dėl netikslios informacijos pateikimo niekam nebuvo padaryta. Toks duomenų pateikimas nevertintinas kaip pavojingas veiksmas, o baudžiamosios atsakomybės taikymas už jį aiškiai neatitinka ultima ratio principo. Nuteistoji atkreipia dėmesį, kad teismas, inkriminuodamas jai šią nusikalstamą veiką, nepagrįstai dar kartą prieš ją taikė baudžiamąją atsakomybę, nepaisydamas to, jog ji dėl tų pačių veiksmų nuteista pagal kelis baudžiamojo įstatymo straipsnius. Be to, nuteistosios vertinimu, jos išteisinimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį lemia tai, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnio 1 dalį netenka prasmės. Apskųstame nuosprendyje nurodyta, kad neteisingų duomenų VMI pateikimas betarpiškai susijęs su UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto pasisavinimu. Anot apeliantės, neįrodžius, kad ji padarė BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą veiką, jos nuteisimas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas bei nepagrįstas.
D. K. taip pat nesutinka su jos nuteisimu pagal BK 300 straipsnio 1 ir 3 dalis. Nuteistoji teigia, kad ji nesuklastojo inkriminuotų dokumentų, jos veiksmai nebuvo tyčiniai, ji neturėjo tikslo ir motyvo pasiekti neteisėtą rezultatą. Nuteistieji tarėsi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliks statybos ir remonto darbus objekte. Byloje nesant įrodymų, patvirtinančių svetimo turto pasisavinimą, dokumentų klastojimas praranda prasmę. Teismas neatskleidė, kaip pasireiškė didelės turtinės žalos padarymas valstybei ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, suklastojus 2012-05-28 statybos subrangos sutartį. Byloje neįrodyta, kokia žala D. K. veiksmais buvo padaryta, nenustatyta, koks apskritai yra jos dydis. Nenustačius BK 300 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikalstamos veikos požymio – didelės žalos, apeliantė neteisėtai nuteista pagal šį baudžiamąjį įstatymą.
Nuteistosios nuomone, teismas, be kita ko, nepagrįstai konstatavo, kad ji suklastojo nedarbingumo pažymėjimą. Nuteistoji tvirtina, kad ji neturėjo tyčios suklastoti šį dokumentą. Byloje nepaneigta aplinkybė, kad 2013-01-04 apeliantė blogai jautėsi, apie savo prastą sveikatos būklę ji nurodė A. B., patvirtinusiam šią aplinkybę teisiamajame posėdyje. D. K. teigia, kad ji nebuvo susipažinusi su nedarbingumo pažymėjimų išdavimo tvarka, jai nebuvo žinoma, jog siekiant gauti nedarbingumo pažymėjimą, būtina atvykti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, apeliantė neturėjo pagrindo nepasitikėti medicinos darbuotojais. Anot nuteistosios, esant galimybei nedarbingumo pažymėjimą išspausdinti per specialią kompiuterinę sistemą, ji buvo įsitikusi, kad šis dokumentas gali būti išduotas ir pasikonsultavus su gydytoju dėl ligos telefonu. Teismas priėjo prie nelogiškos išvados, kad ji kitą dieną, kai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, dirbo, o neva ši aplinkybė paneigia jos ligą. Apeliantė nurodo, kad ji dirbo minimaliai ir sirgdama – stengėsi padaryti neatidėliotinus darbus. Taip pat, nuteistoji mano, kad teismas neteisingai įvertino ir aplinkybes, susijusias su tariamai suklastoto dokumento panaudojimo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių išsiuntimą prašymo Vilniaus apygardos administraciniam teismui atidėti teismo posėdį. Byloje nenustatyta, kad ji prašė kito asmens išsiųsti tokį prašymą jos vardu ir pavedimu, ar kas yra asmuo, kuris išsiuntė prašymą, taip pat neįrodyta, kokia forma ir kokiu būdu nuteistoji išreiškė pageidavimą pateikti prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o nenustatytas asmuo veikė nuteistosios interesais. D. K. akcentuoja, kad ji pati neturėjo galimybės išsiųsti nurodyto prašymo, nes 2013-01-07, 18.30 val., buvo sulaikyta, o iki sulaikymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atliekama krata, kuri pradėta 2013-01-07, 8.40 val., ir tęsėsi iki tos pačios dienos, 18.15 val. Apeliantė dalyvavo šiame procesiniame veiksme. Be to, nuo 6.30 val. krata atlikta nuteistosios gyvenamojoje vietoje. Taigi kaltinime nurodytu laiku (2013-01-07, 14.57 val.) D. K. negalėjo atsispausdinti duomenų iš interneto svetainės www.sodra.lt apie išduotą nedarbingumo pažymėjimą. Tokius veiksmus galėjo padaryti tas pats asmuo, kuris pateikė prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad prašymo išsiuntimas gali būti nenustatyto asmens ekscesas, apie kurį D. K. nebuvo žinoma. Nuteistoji nurodo ir tai, kad apygardos teismas be pagrindo tariamo dokumentų klastojimo nepripažino mažareikšmiu nusikaltimu, nes nėra tikslinga taikyti baudžiamąją atsakomybę vien tik už formaliai nusikalstamos veikos požymius atitinkančius veiksmus. Apeliantė pastebi, kad sumos, nurodytos darbų subrangos sutartyje ir 2012-08-28 PVM sąskaitoje faktūroje, skyrėsi. Kol sutarties šalys tarėsi dėl remonto darbų, dalį jų atliko kita bendrovė, todėl jie tapo nebeaktualūs. Avansiniu mokėjimu, t. y. 213 008,40 Lt, buvo pervesta mažesnė pinigų suma. Kita vertus, teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai M. B. ir A. M. nuosekliai parodė, kad lokalinė sąmata nėra būtinas dokumentas buhalterijai ar bendrovių kanceliarijai, o specialistė R. P. paaiškino, jog tokia sąmata gali kisti.
Be to, apeliantės įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo laikytasis ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, t. y. nagrinėjamu atveju buvo iš esmės pažeistos BPK 242 straipsnio 1 dalies ir BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos. Nuteistoji nurodo, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nebuvo pradėtas, o vėliau padidėjus ikiteisminio tyrimo apimčiai, nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008-08-11 rekomendacijų Nr. I-110 „Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos“ 23 punkto, tokiu būdu apribojant jos teisę į realią ir efektyvią gynybą. Apeliantė pažymi, kad ikiteisminiame tyrime ji nedavė parodymų, o pokalbiai, kuriais jai grindžiami kaltinimai, byloje nebuvo tiesiogiai ištirti, t. y. 2013-01-14 elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokolai bei jų priedai, kuriuose užfiksuoti jos telefoniniai pokalbiai su A. K. ir kitais asmenimis, įvykę nuo 2012-09-11 iki 2012-12-10. Todėl, anot apeliantės, teismas nepagrįstai rėmėsi telefoniniais pokalbiais su asmenimis, kurie neturėjo jokio procesinio statuso byloje – G. F., D. K. ir L. K., o liudytojai A. M. ir M. B. nors ir dalyvavo teisme, tačiau jie nebuvo apklausti apie įrašuose užfiksuotus telefoninius pokalbius.
Apibendrinusi tai, kas pasakyta, nuteistoji prašo ją išteisinti iš kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 220 straipsnio 1 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 d., BK 300 straipsnio 1 dalį.
Tuo atveju, jeigu bus nepatenkintas apeliacinis skundas, nuteistoji prašo prieš ją taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti jai paskirtos bausmės vykdymą. Apeliantė prašo atsižvelgti į tai, kad paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų, ji teisiama pirmą kartą, tariamai padarytos nusikalstamos veikos nebuvo suplanuotos iš anksto, neteisėti veiksmai padaryti nenustatytos apimties ir pobūdžio grupės asmenų, veikos, už kurių padarymą ji nuteista, yra ne smurtinio pobūdžio, nuteistoji netrukdė nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, nepažeidė paskirtų kardomųjų priemonių sąlygų, ilgus metus vadovavo didelei bendrovei.
Šalies argumentai
Nuteistojo A. K. gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015-03-23 nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį, ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį, nepadarius šių nusikaltimų.
Gynėjas, nesutikimas su A. K. nuteisimu, apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti nuteistosios D. K. apeliaciniame skunde.
Žemesnės instancijos teismas
Papildomai gynėjas pabrėžia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog A. K. padėjo D. K. apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą. Gynėjo nuomone, prieš darydamas tokią išvadą, teismas turėjo įvertinti A. K. psichofiziologinę būseną, buvusią 2011–2012 m., t. y. kad jis dėl įtempto darbo ir didelio krūvio 2 kartus buvo gydytas stacionare, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigai niekada nebuvo naudojami asmeniniams tikslams, D. K. buvo suteikusi įgaliojimus A. K. laikinai valdyti pinigus, juos jis ketino panaudoti vykdant sutartinius santykius – apmokėti už būsimus statybos ir remonto darbus, kuriuos turėjo atlikti jo vadovaujama bendrovė. Gynėjas nurodo, kad dar 2013-06-27 UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pretenziją, kurioje buvo prašoma sugrąžinti 54 572,40 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2013-02-07 kreditinę PVM sąskaitą faktūrą. Pasak gynėjo, ši aplinkybė įrodo, kad tariamai pasisavinta pinigų suma buvo ir yra apskaityta UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip jos turtas, todėl teismas neteisingai konstatavo, jog buvo padaryta nusikalstama veika.
Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, nuteistojo gynėjas prašo A. K. išteisinti iš kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį.
Tuo atveju, jeigu nebus patenkintas apeliacinis skundas, gynėjas taip pat prašo prieš nuteistąjį A. K. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Gynėjas prašo įvertinti tai, kad nuteistajam paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų, A. K. teisiamas pirmą kartą, tariamai padarytos nusikalstamos veikos nebuvo suplanuotos iš anksto, neteisėti veiksmai padaryti nenustatytos apimties ir pobūdžio grupės asmenų, A. K. nuteistas padaręs 2 nusikalstamas veikas kaip padėjėjas, bendrininkavimas klastojant dokumentus pripažintas baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe formaliais pagrindais, anksčiau nuteistasis vadovavo statybos bendrovei, nebuvo suimtas, nepažeidė švelnesnių kardomųjų priemonių sąlygų, netrukdė procesui.
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė prokurorės apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistosios D. K. ir nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistoji D. K. ir jos gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistasis A. K. ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir (ar) procesinės teisės normas, tokia klaida turi būti taisoma pačiam apeliacinės instancijos teismui priimant teisėtą bei pagrįstą baigiamąjį aktą. Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant tiek faktines bylos aplinkybes, tiek taikant įstatymus (kasacinė nutartis Nr. 2K-425/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas objektyviai ir išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes bei nustatyti joje tiesą, šią baudžiamąją bylą, nagrinėdamas apeliacine tvarka, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė kaip liudytojus D. K., L. K. ir G. F., papildomai dar kartą ištyrė elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo, kaupimo protokolą su priedais (1 t., b. l. 34-65, 66-69).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus, pirmosios instancijos teisme ištirtus bei patikrintus įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą, įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai bei jų visumą, sprendžia, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. teismo nuosprendžio dalis, kurioje D. K. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 220 straipsnio 1 dalį, keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 dalis), o apskųsto nuosprendžio dalys, kuriose D. K. ir A. K. išteisinti iš kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, taip pat D. K. nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl nedarbingumo pažymėjimo suklastojimo bei jo panaudojimo, panaikintinos ir vadovaujantis BPK 329 straipsnio 1 bei 2 punktuose įtvirtintais pagrindais dėl jų priimtinas naujas nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad apskųstuoju teismo nuosprendžiu D. K. ir A. K. nuteisti už bendrais veiksmais padarytas nusikalstamas veikas, įgyvendinant bendrą sumanymą pasisavinti svetimą turtą, nuteistoji D. K. ir nuteistojo A. K. gynėjas apeliacinius skundus grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, byloje pateiktus apeliacinius skundus nagrinėja kartu.
Dėl D. K. ir A. K. gynėjo apeliacinių skundų argumentų
Apeliantai nuteistieji D. K. ir nuteistojo A. K. gynėjas, skųsdami Šaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendį, D. K. nuosprendžio dalį, kurioje ji nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 220 straipsnio 1 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį, taip pat pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, o A. K. gynėjas nuosprendžio dalį, kurioje A. K. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį, prašo šias pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto dalis panaikinti ir D. K. bei A. K. iš nurodytų kaltinimų išteisinti. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad nuteistoji D. K. ir A. K. gynėjas nesutinka su apygardos teismo išvadomis vertinant bylos įrodymus, darant išvadas dėl nuteistųjų kaltumo padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, šių veikų teisinės kvalifikacijos.
Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) reguliuoja išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluota nuostata, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-89/2014).
Žemesnės instancijos teismas
Dėl D. K. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį, o A. K. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį
Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, neturi pagrindo formuoti priešingą pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl nuteistųjų kaltės įvykdžius veikas, nustatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. K. ir A. K. kaltės pasisavinus svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą pagrįstos pačių nuteistųjų D. K. ir A. K. (7 t., b. l. 157-158, 159-169), liudytojų A. M., A. M., A. P., A. B. (7 t., b. l. 91-102), specialisčių I. K. ir R. P. (7 t., b. l. 144-151) parodymais, ikiteisminio tyrimo veiksmų (kratos, apžiūros, dokumentų apžiūros, elektroniniais ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo, liudytojo A. B. apklausos ir kt.) protokolais, specialistų ir ekspertų išvadomis (4 t., b. l. 17-26, 141-152; 8 t., b. l. 33-57), kita rašytine bylos medžiaga. Šie byloje surinkti faktiniai duomenys liečiamumo ir leistinumo aspektu teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Tokių įrodymų visuma pagrįstai leido teismui daryti išvadas dėl D. K. ir A. K. kaltės bei veikų kvalifikacijos. Pasisavinto turto vertė žymiai viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnio 1 dalis), todėl nuteistųjų veikos kvalifikuotos teisingai: K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį, o A. K. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad D. K. ir A. K. pripažinti kaltais pagrįstai ir jų nusikalstamoms veikoms baudžiamieji įstatymai taikyti tinkamai.
Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Be to, kasacinio teismo formuojamoje praktikoje nurodoma, kad darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikimo ar neatitikimo BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Kaltininko parodymai, jog įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, tai nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau, ar kitiems asmenims) tokios piniginės lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-84/2012).
Apeliantai teigia, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog jie turėjo tikslą pasisavinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą.
Tokie apeliantų teiginiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.
Nuteistųjų sumanymą pasisavinti svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, tam panaudojant suklastotus (fiktyvius) dokumentus: 2012-05-28 statybos rangos sutartį ir lokalinę sąskaitą, 2012-08-16 pažymą apie atliktus darbus, 2012-08-28 PVM sąskaitą faktūrą, įrodo elektroniniais ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokolų duomenys, specialistų ir ekspertų išvados. Be to, bylos duomenys neginčytinai patvirtina, kad toks sumanymas ir buvo įgyvendintas. Iš 2014-11-06 ekspertizės akto Nr. 11-1551 (14) matyti, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės sąskaitos Nr. 2435 duomenų nustatyta, jog iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautos piniginės lėšos – 211 810 Lt buvo paimtos iš banko sąskaitos A. K. vardu ūkio reikalams per 5 kartus: 2012 m. rugpjūčio 30 d. – 49 000 Lt, 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 49 000 Lt, 2012 m. rugsėjo 3 d. – 31 200 Lt, 2012 m. spalio 11 d. – 49 000 Lt, 2012 m. spalio 12 d. – 33 610 Lt (8 t., b. l. 39). Iš 2013-01-07 kratos protokolo matyti, kad D. K. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvo rasti 197 504 Lt (5 t., b. l. 167-171).
Anot nuteistosios D. K., pinigai buvo rasti bendrovės patalpose, ne jos gyvenamojoje vietoje, o vien ta aplinkybė, jog jie (pinigai) buvo neįnešti į bendrovės kasą, neįrodo bendrovės turto pasisavinimo.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismo išvada dėl nuteistosios D. K. kaltės pasisavinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą pagrįsta bylos įrodymų visuma, išsamiai ir kruopščiai ištyrus byloje nustatytas aplinkybes. Kartu teisėjų kolegija pastebi, kad kratos protokole nurodyta, jog būtent D. K. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvo rasti 197 504 Lt (5 t., b. l. 167-171). Tai, kad D. K. gyveno UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio viešbučio „Rpmantic“, esančio (duomenys neskelbtini), 313 kambaryje, patvirtina ir 2012-12-20 įsakymas „Dėl suteikiamo apgyvendinimo“ (9 t., b. l. 124). Kita vertus, pati D. K., sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo klausimą, nurodė, kad ji gyvena (duomenys neskelbtini) (9 t., b. l. 125-126, 127-130). Apeliaciniame skunde D. K. irgi nurodo, kad „krata buvo atliekama mano gyvenamojoje patalpoje“. Aplinkybę, kad D. K. gyveno paminėtose patalpose parodė ir kaip liudytoja apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta D. K.. Aplinkybės, kad D. K. faktinė gyvenamoji vieta (ne)buvo (duomenys neskelbtini), nei patvirtina, nei paneigia apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktos ir prie bylos pridėtos gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys (9 t., b. l. 53-56, 65-67).
Apeliantai tvirtina, kad byloje nėra įrodymų, jog bendrovės lėšos buvo panaudotos asmeniniams tikslams.
Kaip nurodyta pirmiau, pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, pasisavinimas laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti. Byloje neginčytinai nustatyta, kad D. K. pervedė A. K. 213 008,40 Lt, iš jų 211 810 Lt paimta grynaisiais pinigais, likusi 1198,40 Lt suma panaudota mokesčiams už išgryninimą ir kitoms UAB „(duomenys neskelbtini)“ išlaidoms (4 t., 17-26). Kaip minėta, atliekant kratą pas D. K. rasta 197 504 Lt. Taigi aptariamu atveju nusikaltimas buvo baigtas, D. K. gavus A. K. išgrynintus pinigus, nes, ji gavusi grynuosius pinigus, įgijo realią galimybę jais naudotis ir disponuoti savo nuožiūra, ir jais disponavo nuo 2012-10-11 (nuo kada buvo padarytas paskutinis pavedimas) iki 2013-01-07 (jie buvo rasti atliekant kratą). Tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog išgrynintus pinigus D. K. panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, nepaneigia nuteisosios kaltės.
Apeliantė D. K. nurodo, kad apygardos teismas neįvertino, jog reali žala bendrovei neatsirado, UAB „(duomenys neskelbtini)“ grąžinti pinigai buvo apskaityti kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas.
Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, jų pagrindu nustatė teisingas faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistųjų D. K. ir A. K. veiksmais UAB „(duomenys neskelbtini)“ padaryta žala. Padarytos žalos nepaneigia aplinkybė, kad byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys. Pinigai iš bendrovės buvo paimti. Vertinti aplinkybes kitaip, nei jas įvertino teismas, teisėjų kolegijai neduoda pagrindo prie bylos pridėti buhalteriniai dokumentai, pateikti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (9 t. b. l. 62-64, 74-100).
Žemesnės instancijos teismas
Pasak apeliantų, jų veiksmai nebuvo nukreipti tyčia pasisavinti UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Tokie apeliantų teiginiai prieštarauja bylos įrodymų visumai.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto pasisavinimo mechanizmas pasireiškė tuo, kad šios bendrovės pinigai buvo pervedami į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą pagal fiktyvius dokumentus (sandorius), vėliau juos paimant atgal grynaisiais pinigais. Pinigai buvo išgryninami, pasinaudojant bankomatais. Iš bankomatų paimtus pinigus, A. K. arba tiesiogiai, arba per D. K. perduodavo D. K.. Nuteistieji grynųjų pinigų perdavimo / gavimo fakto neneigia. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaip liudytojai apklausti D. K. ir L. K. parodė, kad buvo keletą atvejų, kai A. K. perdavė grynuosius pinigus D. K..
Aplinkybė, kad 2013-02-07 UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašė kreditinę sąskaitą faktūrą (9 t., b. l. 89), pagal kurią į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą buvo sugrąžinta pasisavinta suma, nuteistųjų veikų juridiniam vertinimui neturi jokios reikšmės, nes pinigai buvo paimti laikotarpiu nuo 2012-08-30 iki 2012-10-11, o sugrąžinti tik po 4 mėnesių. Paminėtu laikotarpiu D. K. su pasisavintais pinigais elgėsi kaip su nuosavais.
Anot nuteistųjų, apskųstame nuosprendyje neatskleista, kaip pasireiškė didelės žalos padarymas UAB „(duomenys neskelbtini)“, suklastojus dokumentus.
Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais sutinka iš dalies. Nors teismo nuosprendyje nėra konkrečiai nurodyta, tačiau iš nuosprendžio, kaip vientiso teismo baigiamojo akto, turinio matyti, kad nuteistiesiems veika, nustatyta BK 300 straipsnio 3 dalyje buvo inkriminuota dėl to, jog buvo suklastoti anksčiau aptarti 4 dokumentai ir juos panaudojant buvo pasisavinta 213 008,40 Lt, o ši suma yra didesnė nei 250 MGL.
Žemesnės instancijos teismas
Be kita ko, atsižvelgusi į tai, kad byloje nustatyta, jog jokie statybos darbai nebuvo atlikti, teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas iš apskųstojo nuosprendžio pašalinti D. K. inkriminuotos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje, o A. K. – nustatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje, aplinkybes, jog D. K., padedant A. K., pasisavino jai patikėtą didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, apimantį ir 36 968 Lt PVM.
Dėl D. K. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 220 straipsnio 1 dalį, o A. K. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo teismas, teisiamajame posėdyje apklausęs nuteistuosius D. K. ir A. K., liudytojus A. M., A. M., A. P., A. B., specialistes I. K. ir R. P., ištyręs ikiteisminio tyrimo veiksmų (kratos, apžiūros, dokumentų apžiūros, elektroniniais ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo, liudytojo A. B. apklausos ir kt.) protokolus, specialistų ir ekspertų išvadas, kitą rašytinę bylos medžiagą, perklausęs garso įrašų, tarp D. K. ir A. K., D. K. ir D. K., A. K. ir D. K., teisingai nustatė, kad D. K. Panevėžio apskrities VMI pateikė neteisingus duomenis, ir padarė pagrįstą išvadą, jog D. K. apgaule, tyčia, padedant nuteistajam A. K., UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai išvengė prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 36 968 Lt (10 706,67 Eur) PVM (BK 190 straipsnio 1 dalis).
Kaip konstatuota anksčiau, byloje surinkti įrodymai yra patikimi, gauti teisėtais būdais.
Apeliantai teigia, kad teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, todėl priėjo prie nepagrįstų išvadų dėl nuteistųjų kaltės padarius veiką, nustatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.
Šie apeliantų teiginiai prieštarauja bylos duomenims.
Remdamasi ikiteisminio tyrimo surinktais, pirmosios instancijos teismo ištirtais bei patikrintais įrodymais, taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. K. ir A. K. gynėjas be pagrindo reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, pagal kurį D. K. ir A. K. pripažinti kaltais dėl PVM sukčiavimo. D. K. ir A. K. kaltę dėl PVM sukčiavimo įrodo ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisiamuosiuose posėdžiuose ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai. Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, kuriomis D. K., padedant nuteistajam A. K., UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai išvengė prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 36 968 Lt (10 706,67 Eur) PVM, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs nuteistajai D. K. ir nuteistojo A. K. gynėjui, nereiškia, jog teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės yra neteisingos.
Apeliantai tvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2013-02-07 kreditinę PVM sąskaitos faktūrą įvykdė turtinę prievolę valstybei sumokėti 36 968 Lt (10 706,67 Eur) pirkimo PVM, todėl nuteistųjų veiksmuose nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties.
Tokie apeliantų teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl D. K. ir A. K. kaltės dėl PVM sukčiavimo.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo padarytos išvados dėl nuteistųjų kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką atitinka faktines bylos aplinkybes.
Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas D. K. nusikalstamai veikai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir jos veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį. Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai PVM mokesčio sukčiavimas pasireiškia neteisingų duomenų įrašymu į deklaraciją ir jos pateikimu VMI, tokie veiksmai kvalifikuojami pagal BK 182 straipsnį (kasacinė nutartis Nr. 2K-34/2011). Tokia pirmosios instancijos teismo padaryta klaida, teisėjų kolegijos vertinimu, suvaržė nuteistosios (kaltinamosios) teisę būti teisingai nubaustai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią ji yra padariusi.
Todėl apskųstoji Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. teismo nuosprendžio dalis, kurioje D. K. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 220 straipsnio 1 dalį, keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir jos veika, susijusi su PVM mokesčio sukčiavimu, pasireiškusiu neteisingų duomenų įrašymu į PVM deklaraciją ir pateikimu VMI perkvalifikuotina iš BK 182 straipsnio 2 dalies ir BK 220 straipsnio 1 dalies į BK 182 straipsnio 2 dalį (BPK 328 straipsnio 1 dalis).
Dėl D. K. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
D. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama ir perduota teismui dėl to, kad ji, nesirgdama ir būdama darbinga, neapsilankiusi pas gydytoją ir žinodama, jog jos prašymu 2013-01-04 Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų tvarkymo sistemoje gydytoja G. S. (kuriai ikiteisminis tyrimas dėl dokumento klastojimo ir piktnaudžiavimo nutrauktas Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtintu 2013-07-31 prokuroro nutarimu BK 40 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 straipsnio 6 punkte nustatytais pagrindais, ją atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą), yra pateikusi tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos sveikatos būklę ir D. K. 2013-01-04 yra išduotas suklastotas elektroninis nedarbingumo pažymėjimas Nr. ED5843819, kuriame melagingai konstatuotas jos nedarbingumo laikotarpis dėl ūminio tracheito nuo 2013-01-04 iki 2013-01-10, ji UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), 2013-01-07, 14.57 val., atsispausdino interneto svetainėje www.sodra.lt duomenis apie išduotus nedarbingumo pažymėjimus, tarp jų ir apie jai išduotą žinomai tikrovės neatitinkantį nedarbingumo pažymėjimą, bei ne anksčiau kaip 2013-01-07, 14.57 val., šiuos duomenis kartu su 2013-01-04 prašymu atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdį pateikdama ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui, nežinančiam apie jos nusikalstamą veiką, ir paprašydama šį dokumentą pateikti adresatui, o šiam asmeniui 2013-01-08 įvykdžius jos prašymą ir faksu pateikus Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ji panaudojo šį žinomai suklastotą dokumentą – nedarbingumo pažymėjimą Nr. ED5843819, kaip dokumentą, pagrindžiantį jos negalėjimą dalyvauti 2013-01-08, 14.30 val., vyksiančiame teismo posėdyje.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtais liudytojų G. S. (5 t., b. l. 83-87; 7 t., b. l. 144-151), A. P. (5 t., b. l. 102-106; 7 t., b. l. 159-169), A. B. (5 t., b. l. 71-74; 7 t., b. l. 91-102) parodymais, 2013-01-15 ir 2013-09-04 elektroniniais ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokolo duomenimis (5 t., b. l. 30-32, 112-113), 2013-01-19 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus pažyma Nr. N42-10 (5 t., b. l. 38-39), 2013-01-21 ir 2013-08-20 Vilniaus apygardos administracinio teismo raštais Nr. I-1213-168/2013 (5 t., b. l. 43-46, 108), 2013-01-18 J. P. šeimos klinikos raštu Nr. 07 pateiktais kompiuteriniais duomenimis (5 t., b. l. 52-68), D. K. pripažino kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisė už tai, kad panaudojo suklastotą nedarbingumo pažymėjimą.
Žemesnės instancijos teismas
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaltinamoji D. K. savo kaltės padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą nepripažino. D. K. parodė, kad nedarbingumo pažymėjimo ji niekam neteikė, prašymo atidėti bylos nagrinėjimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme dėl ligos nerašė ir niekam nurodymo tokį prašymą surašyti nedavė, nežino kaip prašymas buvo išsiųstas, nes buvo suimta (7 t., b. l. 157-158, 159-169). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. K. taip pat parodė, kad ji jokio nusikaltimo nepadarė.
Apeliantė nuteistoji D. K. apeliaciniame skunde prašo ją iš kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti.
Motyvuojamoji dalis
Toks apeliantės prašymas pagrįstas, todėl tenkintinas.
Nusikaltimo sudėtis yra vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas. BK 2 straipsnio 4 dalyje įstatymų leidėjas yra imperatyviai nustatęs, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo sudėtį. Nusikaltimo sudėtį sudaro: objektas, objektyvioji pusė, subjektas ir subjektyvioji pusė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tik nustačius visus asmeniui inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius (elementus), jis traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Jeigu asmens veikoje nenustatomas bent vienas nusikaltimo sudėties požymis, asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, D. K. taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nėra visų būtinų sąlygų. D. K. veikoje nėra jai inkriminuoto nusikaltimo objektyviosios pusės.
Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Baudžiamajame įstatyme nepateikta dokumento sąvoka, tačiau pagal teismų praktiką, taikant BK 300 straipsnį, dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinė nutartis 2K-7-175-303/2015). Kadangi pagal įstatymų leidėjo valią liga yra viena svarbių priežasčių, pateisinančių nedalyvavimą teismo procese, nedarbingumo pažymėjimas pripažintinas dokumentu BK 300 straipsnio taikymo kontekste. Aptariamos uždraustos veikos objektyvioji pusė gali pasireikšti vienu arba keliais alternatyviais veiksmais: suklastoto dokumento laikymu, gabenimu, siuntimu, panaudojimu ar realizavimu. Tiek teisės doktrinoje, tiek kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad suklastoto dokumento panaudojimas pripažintini tie atvejai, kai kaltininkas neteisėtai suklastotą dokumentą paleidžia į teisinę apyvartą, siekdamas įrodyti ar patvirtinti juridinius faktus ar kitas teisinę reikšmę turinčias aplinkybes. Suklastoto dokumento panaudojimu laikomas tokio dokumento pateikimas valstybinei institucijai, įmonei, pareigūnui, tarnautojui ar kitiems asmenims (kasacinė nutartis Nr. 2K-86/2008).
Iš D. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį suformuluoto kaltinimo matyti, kad šis jai pareikštas būtent dėl to, kad ji panaudojo žinomai suklastotą dokumentą – nedarbingumo pažymėjimą Nr. ED5843819, kaip dokumentą, pagrindžiantį jos negalėjimą dalyvauti 2013-01-08, 14.30 val., vyksiančiame Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje.
Teisėjų kolegijos vertinimu D. K. kaltinimai dėl suklastoto nedarbingumo pažymėjimo panaudojimo nepagrįsti ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teismo patikrintais įrodymais.
Bylos nustatyta, kad iš tiesų Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013-01-08 faksu buvo gautas 2013-01-04 D. K. pasirašytas prašymas atidėti teismo posėdį, vyksiantį 2013-01-08 14.30 val., byloje Nr. I-1213-168/2013, prie kurio buvo pridėtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų nedarbingumo pažymėjimų sąrašas, suformuotas 2013-01-07 14:57, pagal kurį D. K. nuo 2013-01-04 iki 2013-01-10 išduotas nedarbingumo pažymėjimas Nr. ED 5843819 (5 t., b. l. 43-46). Vilniaus apygardos administraciniame teismo posėdis, vykęs 2013-01-08 14.30 val., buvo atidėtas būtent dėl to, kad teisme 2013-01-08 faksu buvo gautas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės D. K. prašymas atidėti teismo posėdį dėl ligos (5 t., b. l. 108). Tačiau pagal byloje esančius patikimus duomenis D. K. objektyviai 2013-01-08 faksu prašymo atidėti teismo posėdį kartu su prie jo pridėtu nedarbingumo pažymėjimu Vilniaus apygardos administraciniam teismui išsiųsti negalėjo, nes ji 2013-01-07 18.30 val. buvo sulaikyta (8 t., b. l. 96). Tuo tarpu kitų įrodymų, leidžiančių identifikuoti asmenį, pateikusį D. K. pasirašytą prašymą atidėti teismo posėdį, taip pat patvirtinančių, kad jis (nenustatytas asmuo) vykdė būtent D. K. valią paduoti prašymą atidėti teismo posėdį, jog jam būtent ji perdavė prašymą kartu su žinomai suklastotu dokumentu – nedarbingumo pažymėjimu Nr. ED5843819, kaip dokumentą, pagrindžiantį jos negalėjimą dalyvauti 2013-01-08, 14.30 val., vyksiančiame teismo posėdyje, byloje nesurinkta.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad D. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, nustatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl ji pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintina.
Teisėjų kolegija, pasisakiusi dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės, kaip vieno iš nusikaltimo sudėties požymių, kitų D. K. inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių (objekto, subjekto ir subjektyviosios pusių) neanalizuoja, jų nagrinėjimas konkrečiu atveju neturi teisinės reikšmės, nes, kaip minėta, asmens veikoje nenustačius bent vieno nusikaltimo sudėties požymio, asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako.
Dėl apeliantų argumentų, susijusių su baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais
Apeliantai teigia, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, nebuvo pradėtas, todėl buvo pažeista jų teisė į gynybą nuo jiems pareikštų įtarimų.
Šie apeliantų teiginiai nepagrįsti.
Reikalavimus, kuriais vadovaujamasi prokuratūroje ir ikiteisminio tyrimo įstaigose pradedant ikiteisminį tyrimą, registruojant jo pradžią ar atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą, reglamentuoja Rekomendacijos dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos. Pradedant ikiteisminį tyrimą dėl galbūt D. K. ir A. K. padarytų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje, BK 300 straipsnio 1 dalyje, galiojo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 patvirtintos Rekomendacijos dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (toliau – ir Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 4 punktą, viena iš sprendimų formų pradėti ikiteisminį tyrimą yra tarnybinis pranešimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje, BK 300 straipsnio 1 dalyje buvo pradėta 2013-01-14 tarnybiniu pranešimu Nr. 18-09-07 (1 t., b. l. 3).
Sulyginusi nurodytame tarnybiniame pranešime nurodytų veikų aprašymą su kaltinamajame akte aprašytomis veikomis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptariamu atveju atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo nustatyta kita veika, dėl kurios ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas. D. K. ir A. K. apskųstuoju nuosprendžiu yra nuteisti už tą veiką, kurios požymiai pradedant ikiteisminį tyrimą buvo nurodyti kaip numatyti BK 182 straipsnio 2 dalyje, tačiau vėliau perkvalifikuoti pagal 183 straipsnio 2 dalį, t. y. patikslinta jų galimai padarytos veikos kvalifikacija. Rekomendacijų 24 punkte nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus, jog tiriama nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą arba kaip idealioji kelių BK specialios dalies straipsniuose numatytų veikų sutaptis, sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal kitą BK specialios dalies straipsnį nepriimamas.
Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad atliekant ikiteisminį tyrimą dėl D. K. ir A. K. galbūt padarytų pirmiau nurodytų nusikalstamų veikų buvo laikomasi baudžiamojo proceso įstatymo, užtikrinta jų teisė į teisingą bei teisėtą procesą, teisę į gynybą.
Apeliantai taip pat tvirtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo tiesiogiai ištirti 2013-01-14 elektroniniais ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokolai su jų priedais.
Šie apeliantų neatitinka tikrovės.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje, vykusiame 2014-04-22, buvo tiriama bylos rašytinė medžiaga. D. K., A. K. ir jų gynėjai prašė tik išvardyti bylos medžiagą, prokurorė – išvardyti bylos medžiagą ir perklausyti atskirus garso įrašus, užduodant klausimus kaltinamiesiems (7 t., b. l. 144-169). Iš protokolo turinio matyti, kad nei D. K., nei A. K., nei jų gynėjai nepageidavo perklausyti kitus garso įrašus.
Todėl teisėjų kolegija BPK 242 straipsnio 1 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimų konstatuoti neturi pagrindo.
Dėl prokurorės apeliacinio skundo argumentų
Apskųstuoju teismo nuosprendžiu D. K. ir A. K. iš kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Prokurorė apeliaciniame skunde prašo D. K. ir A. K. pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.
Toks prokurorės prašymas pagrįstas, todėl tenkintinas.
Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos įrodymus ir įvertinusi jų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, susijusių su galimybe 2012 m. nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, įsipareigojimų dydį, struktūrą ir veiklos rezultatus, todėl nepagrįstai D. K. ir A. K. išteisino pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
D. K. ir A. K., pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 14 straipsnio 2 dalį ir 21 straipsnio 1 dalį, būdami atsakingi už teisingą apskaitos dokumentų surašymą, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, D. K., būdama atsakinga už UAB „(duomenys neskelbtini)“, o A. K. – už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos organizavimą, įgyvendindami savo nusikalstamus ketinimus, panaudojo suklastotus 2012-05-28 statybos subrangos sutartį Nr. 2012 05/28, 2012-05-28 lokalinę sąmatą, 2012-08-16 pažymą apie atliktus statybos ir remonto darbus, 2012-08-28 PVM sąskaitą faktūrą ILM124, nuo 2012-08-23 iki 2012-09-25, tiksliau nenustatytu laiku, D. K., pateikdama šios bendrovės apskaitą tvarkančiam vyr. buhalteriui A. M., o A. K., pateikdamas šios bendrovės apskaitą tvarkančiai buhalterei A. M., kurie nesuvokdami nusikalstamų veiksmų pobūdžio, dėl D. K. ir A. K. kaltės, pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus, buhalterinėje apskaitoje, remdamiesi jų pateiktais juridinės galios neturinčiais dokumentais, kuriuose įforminti tikrovės neatitinkantys duomenys, užfiksavo neįvykusią ūkinę operaciją – statybos remonto darbų atlikimą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. veiklos rezultatų, turto ir įsipareigojimų dydžio.
Tokiais veiksmais D. K. ir A. K. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.
Teisme apklausta kaltinamoji D. K. parodė, kad nors darbai nebuvo atlikti, o ji pasirašė pažymą apie atliktus darbus, tačiau, jos nuomone, toks dokumentas buvo reikalingas buhalterijai (7 t., b. l. 157-158, 159-169). Pirmosios instancijos teisme kaltinamasis A. K. parodė, kad sutartyje numatyti darbai nebuvo atlikti, todėl pinigus jis grąžino D. K.; pripažino, kad ūkinę operaciją pavėluotai įtraukė į buhalterinę apskaitą (7 t., b. l. 159-169). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintieji D. K. ir A. K. kaltės padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką nepripažino.
Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas yra buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.) (kasacinė nutartis Nr. 2K-334-677/2015). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis Nr. 2K-233/2014). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 straipsnio nuostatų taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-176-303/2015).
Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalinės ūkinės finansinės veiklos tyrimai ir pateiktos dvi specialistų išvados.
Iš 2013-04-18 specialisto išvados Nr. Nr. 5-5/30 (4 t., b. l. 17-26) matyti, kad joje konstatuota, jog įvertinus tyrimui pateiktus dokumentus ir jeigu liudytojų parodymai teisingi, tai UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2012-05-28 statybos subrangos sutartį Nr. 2012 05/28, lokalinę sąmatą Nr. 2012 05/28 ir 2012-08-16 pažymą statybos remonto darbų bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ realiai neatliko, tik įformino dokumentus – išrašė 2012-08-28 PVM sąskaitą faktūrą ILM Nr.124, iš viso 213 008,40 Lt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo pinigines lėšas už darbus, kurių realiai neatliko. Todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574:
– 6 straipsnio 2 dalį (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu), nes bendrovės buhalterinėje apskaitoje užfiksuota neįvykusi ūkinė operacija – statybos remonto darbų atlikimas pagal 2012-08-28 PVM sąskaitą faktūrą ILM Nr. 124, iš viso 213008,40 Lt;
– 13 straipsnio 1 dalies 4 punktą (vienas iš privalomų rekvizitų – ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio turinys), nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012-08-28 PVM sąskaitoje faktūroje ILM Nr.124 ir 2012-08-16 pažymoje apie atliktus statybos ir remonto darbus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis – statybos remonto darbai pagal sutartį Nr.2012/05/28 nebuvo atlikti.
Iš šios specialisto išvados nustatyta, kad tyrimo metu, įvertinus apskaitos dokumentus, ikiteisminio tyrimo medžiagoje pateiktus duomenis ir nustatytus pažeidimus, iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos rezultatų, turto ir įsipareigojimų dydžio 2012 m.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta specialistė I. K., davusi nurodytą išvadą, parodė, kad ji pateiktą išvadą tvirtina, ir paaiškino, jog atsižvelgus į tai, kad buvo užfiksuoti neatlikti darbai, todėl negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos rezultatų, turto ir įsipareigojimų dydžio 2012 m., kreditinė minusinė sąskaita faktūra tyrimui nebuvo pateikta, jog išrašant kreditinę sąskaitą faktūrą jau apskaitoje fiksuotiems kaip atliktiems darbams yra nelogiška (7 t., b. l. 144-151).
Iš 2013-05-10 specialisto išvados Nr. 5-5/37 (4 t., b. l. 141-152) matyti, kad joje konstatuota, jog įvertinus tyrimui pateiktus UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus, UAB „Statybų vizija“ direktoriaus M. B. parodymus, FNTT 2013-04-18 specialisto išvados Nr. 5/5-30 „Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos“ duomenis ir, jeigu liudytojų parodymai teisingi, tai UAB „(duomenys neskelbtini)“ viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“ defektų šalinimo darbai pagal 2012-05-28 statybos subrangos sutartį Nr. 2012 05/28, lokalinę sąmatą Nr. 2012 05/28 ir 2012-08-16 pažymą realiai nebuvo atlikti, UAB „(duomenys neskelbtini)“ tik įformino dokumentus: išrašė 2012-08-28 PVM sąskaitą faktūrą ILM Nr. 124 iš viso 213008,40 Lt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigines lėšas už darbus, kurių minėta bendrovė realiai neatliko. Dėl to UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesivadovavo Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574:
– 6 straipsnio 2 dalimi (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu), nes bendrovės buhalterinėje apskaitoje užfiksuota neįvykusi ūkinė operacija – statybos remonto darbų atlikimas pagal 2012-08-28 PVM sąskaitą faktūrą ILM Nr.124 iš viso 213008,40 Lt;
– 13 straipsnio 1 dalies reikalavimais, nes bendrovės apskaitoje užfiksuota operacija pagal juridinės galios neturinčius dokumentus, kuriuose įforminti tikrovės neatitinkantys duomenys – 2012-08-28 PVM sąskaitoje faktūroje ILM Nr. 124 ir 2012-08-16 pažymoje apie atliktus statybos ir remonto darbus fiksuoti duomenys apie bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ neva atliktus pagal 2012-05-28 statybos subrangos sutartį Nr. 2012 05/28 defektų šalinimo darbus, kurių UAB „(duomenys neskelbtini)“ viešbutyje realiai neatliko.
Iš šios specialisto išvados nustatyta, kad dėl tyrimo metu nustatytų pažeidimų nuo 2012-05-01 iki 2012-12-31 iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. veiklos rezultatų, turto ir įsipareigojimų dydžio.
Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta specialistė R. P., davusi paminėtą išvadą, parodė, kad ji pateiktą išvadą tvirtina, ir paaiškino, jog tiriamuoju laikotarpiu jai jokia kreditinė sąskaita faktūra nebuvo pateikta, iki 2012-12-31 nebuvo jokių pervedimų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad įprastai sąskaita faktūra išrašoma, kai darbai atlikti, jei darbai neatlikti – neišrašoma (7 t., b. l. 144-151).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi aptartus įrodymus kartu su pirmiau ištirtais ir įvertintais įrodymais, kuriais remiantis byloje neginčytinai nustatyta, kad kaltinamieji D. K. ir A. K. sąmoningai suklastojo buhalterinės apskaitos dokumentus, siekdami pasisavinti svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, daro išvadą, jog surinktų įrodymų visuma patvirtina D. K. ir A. K. pateiktus kaltinimus dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos teismo ekspertizės centro pateikto 2014 11-06 Nr. 11-1551 (14) ekspertizės akto išvadose patvirtinta, kad pagal pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registrų duomenis, atsižvelgiant į tai, jog buvo išrašyta 2013-02-07 kreditinė PVM sąskaita faktūra KRED Nr. 001 ir pagal ją bendrovės buhalterinėje apskaitoje buvo atlikti buhalterinių įrašų patikslinimai, ir dėl to galima nustatyti 2012 m. bendrovės turto, įsipareigojimų dydį, struktūrą bei nustatyti veiklos rezultatą – pelną (nuostolį). Šio akto išvadose taip pat patvirtinta, kad jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. apskaitos registre „Sąskaitų likučiai, apyvarta (LTL)“ duomenys atvaizduoti pagal apskaitos dokumentų duomenis, tai, atsižvelgiant į tai, jog pagal 2013-02-07 kreditinę PVM sąskaitą faktūrą KRED Nr. 001 bendrovės buhalterinėje apskaitoje buvo atlikti buhalterinių įrašų patikslinimai, pagal Apskaitos registro „Sąskaitų likučiai, apyvarta (LTL)“ ir finansinių ataskaitų duomenis galima nustatyti 2012 m. bendrovės turto ir įsipareigojimų dydį ir struktūrą ir ūkinės finansinės veiklos rezultatą – pelną (nuostolį) (8 t., b. l. 33-57). Tačiau, kaip minėta, tuo atveju, jeigu analizuojant asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus, negalima nustatyti realios asmens veiklos, jo ūkinės, komercinės, finansinės būklės, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o tai galima padaryti tik atliekant ikiteisminį tyrimą, priešpriešinius patikrinimus ir pan., atsiranda BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė. Nagrinėjamu atveju būtent ir susiklostė tokia situacija. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimybė nustatyti abiejų bendrovių turto, įsipareigojimų dydį, struktūrą, veiklos rezultatus atsirado būtent tik jau atliekant ikiteisminį tyrimą, t. y. tik 2013-02-07 UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašius kreditinę PVM sąskaitą faktūrą KRED. Nr. 001.
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad D. K. ir A. K. veikoje yra visi apgaulingo apskaitos tvarkymo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, jų nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
Dėl bausmių skyrimo ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymo
Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems D. K. ir A. K., pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalį ir 61 straipsnį ir jiems paskyrė per švelnias bausmes, prašo nuteistiesiems apskųstuoju teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes sugriežtinti.
Motyvuojamoji dalis
Šis prokurorės prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ir neteisingą bausmę. Pažymėtina, kad BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės dydį, kuris turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (kasacinė nutartis 2K-137/2013).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmių paskyrimo nuteistiesiems motyvuotos. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino visas nuteistiesiems bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. tiek kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir jų bendrą visumą. Byloje neliko neįvertintos nuteistiesiems bausmei individualizuoti reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai taikęs baudžiamąjį įstatymą. Teismas, nuteistiesiems D. K. ir A. K., parinkdamas bausmės dydžius, klaidų nepadarė, D. K. už nusikaltimų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 183 straipsnio 3 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje, padarymą, o A. K. už nusikaltimų, nustatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje, padarymą teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės nėra per švelnios, teisingos, proporcingos, atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus.
Apeliantai nesutinka su teismo jiems nustatyta sunkinančia aplinkybe, t. y. kad jie veiką nustatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdami bendrininkų grupe.
Tokius apeliantų teiginius teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais, todėl juos atmeta.
Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius (bendravykdytojas).
BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, aki bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Bendrininkavimo grupė yra mažiausiai pavojinga bendrininkavimo forma. Bendrininkų grupė gali susidaryti bet kokio pavojingumo tyčiniam nusikaltimui daryti. Bendrininkų grupės nariai tarpusavyje gali susitarti dėl visos numatytos bendros nusikalstamos veikos ar jos epizodų darymo, dėl jos padarymo būdų, priemonių ir pan. Iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, glaudžių ryšių tarp bendrininkų nustatymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai.
D. K. ir A. K. bendras sumanymas pasisavinti svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“– turtą, suklastojant 2012-05-28 statybos subrangos sutartį Nr. 2012 05/28 ir 2012-05-28 lokalinę sąmatą, 2012-08-16 pažymą, 2012-08-28 PVM sąskaitą faktūrą ILM124, įrodyta pirmiau aptartais ir ištirtais bylos įrodymais.
Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog D. K. ir A. K. atsakomybę sunkina tai, kad jie BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe.
Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. K. ir A. K. pripažinti kaltais padarius veiką, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.
Baudžiamais įstatymas už nusikaltimo, nustatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą nustato alternatyvias bausmes: baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki 4 metų.
Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas D. K. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad D. K. padaryta nusikalstama veika priskirtina apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), padaryta veikiant tiesioginei tyčiai, nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, suklastojant ir panaudojant dokumentus nustatyta sunkinanti aplinkybė – veika padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija taip pat įvertina tai, kad D. K. anksčiau neteista, nusikalto pirmą kartą, dirba. Apibendrinusi paminėtas aplinkybes, įvertinusi tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek kaip visumą, teisėjų kolegija D. K. už nusikaltimo, nustatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą parenka bausmę, mažesnę nei šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.
Teisėjų kolegija, parinkdamas A. K. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad A. K. padaryta nusikalstama veika priskirtina apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), padaryta veikiant tiesioginei tyčiai, jo vaidmenį darant nusikalstamas veikas (padėjėjas), nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, suklastojant ir panaudojant dokumentus nustatyta sunkinanti aplinkybė – veika padaryta veikiant kartu su bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija taip pat įvertina tai, kad A. K. anksčiau neteista, nusikalto pirmą kartą, dirba. Apibendrinęs paminėtas aplinkybes, įvertinęs tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek kaip visumą, apeliacinės instancijos teismas už nusikaltimo, nustatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą parenka bausmę, mažesnę nei šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.
Šiuo teismo nuosprendžiu D. K. veika, susijusi su neteisingų duomenų įrašymu į PVM deklaraciją ir pateikimu VMI perkvalifikuota iš BK 182 straipsnio 2 dalies ir BK 220 straipsnio 1 dalies į BK 182 straipsnio 2 dalį, taip pat ji išteisinta iš kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Todėl apskųstojo teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo D. K. naikintina ir D. K. Šiaulių apygardos teismo 2015-03-23 nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintinos iš naujo su šiuo apeliacinio teismo nuosprendžiu paskirta bausme, taikant BK 63 straipsnio 1–2 dalyje, 4 dalyje ir 5 dalies 1 punkte nustatytas bausmių bendrinimo taisykles.
Taip pat naikintina ir apskųstojo teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo A. K. bei jam Šiaulių apygardos teismo 2015-03-23 nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintinos iš naujo su šiuo apeliacinio teismo nuosprendžiu paskirta bausme, taikant BK 63 straipsnio 1–2 dalyje, 4 dalyje ir 5 dalies 1 punkte nustatytas bausmių bendrinimo taisykles.
Nuteistoji D. K. ir nuteistojo A. K. gynėjas apeliaciniuose skunduose, tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas netenkintų apeliacinių skundų, dėl juose išdėstytų argumentų, prašo taikyti BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.) nuostatas ir atidėti nuteistiesiems paskirtų bausmių vykdymą.
Tokie prašymai tenkintini.
Baudžiamojoje byloje yra įstatymo leidėjo BK 75 straipsnyje nustatytų sąlygų visuma, suteikianti teisę prieš nuteistuosius D. K. ir A. K. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, įtvirtintais BK 41 straipsnio 2 dalyje, taip pat turi įvertinti ir visas kitas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, ypatingą dėmesį atkreipdamas į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-66-303/2015). Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-386-746/2015).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybių, susijusių tiek su nuteistosios D. K. ir nuteistojo A. K. padarytomis veikomis, tiek su nuteistųjų asmenybe, visumą, konstatuoja, kad aptariamu atveju bylos duomenys sudaro prielaidas susiformuoti teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui, jog D. K. ir A. K. paskirtos bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Nors D. K. ir A. K. nuteisti už 4 nusikaltimų padarymą, tačiau jų padarytos veikos nėra smurtinio pobūdžio. Nuteistieji anksčiau neteisti, byloje nėra duomenų, kad po šioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo būtų pažeidę teisės aktus. Nuteistieji turi nuolatines gyvenamąsias vietas, D. K. – šeimą, A. K. yra jauno amžiaus, abu dirba. Šios aplinkybės suteikia pagrindą daryti pagrįstą išvadą, kad realus bausmės atlikimas neigiamai paveiktų nuteistųjų D. K. ir A. K. turimus teigiamus socialinius ryšius. Tuo tarpu, bausmė nėra kerštas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad D. K. ir A. K. skirtinas įpareigojimas, įtvirtintas BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte, t. y. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 1 ir 2 punktais,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalį dėl D. K. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 220 straipsnio 1 dalį, ir D. K. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 182 straipsnio 2 dalies ir BK 220 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į BK 182 straipsnio 2 dalį.
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalį dėl D. K. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:
D. K. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai bausmę – laisvės atėmimą 5 mėnesiams.
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalį dėl D. K. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:
D. K. iš šio kaltinimo išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimi, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu ir 6 dalimi, D. K. subendrintos bausmės.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimi, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžiu D. K. paskirtas bausmes pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 183 straipsnio 3 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį subendrinti su šiuo nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme, apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, subendrinant veikas padarytas esant nusikaltimų sutapčiai, bei dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir D. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams ir 7 mėnesiams.
Taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą ir bausmės vykdymą atidėti 3 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką D. K. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalį dėl A. K. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:
A. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 3 mėnesiams.
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimi, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu ir 6 dalimi, A. K. subendrintos bausmės.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimi, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžiu A. K. paskirtas bausmes pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 3 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį subendrinti su šiuo nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, subendrinant veikas padarytas esant nusikaltimų sutapčiai, bei dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir A. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams ir 6 mėnesiams.
Taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą ir bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką A. K. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Pašalinti iš nuosprendžio D. K. inkriminuotos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, o A. K. – nustatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje, aplinkybes, kad D. K., padedant A. K., pasisavino jai patikėtą didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, apimantį ir 36 968 Lt PVM.
Kitą Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.