- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-11-25
- Bylos Nr.
- I2-14379-780/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04388-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Audrius Grauželis, Asta Vailionė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Vailionės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 14-15), kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 24S151747 (toliau – Sprendimas).
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad yra Rusijos Federacijos pilietis, Lietuvoje nuolat gyvena nuo 1999 metų. Paskutinis leidimas gyventi pareiškėjui buvo išduotas 2018 m. kovo 8 d. ir galiojo iki 2023 m. kovo 8 d. Pareiškėjas 2024 m. liepos 31 d. atvykęs į Pabradės užsieniečių registracijos centrą sužinojo, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos ir 30-iai mėnesių uždrausti atvykti tuo pagrindu, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjas nesutinka su Sprendimo motyvais. Teigia, kad Migracijos departamento išvados pagrįstos vien subjektyvia pareiškėjo apklausos metu išsakyta nuomone apie Rusijos-Ukrainos karinį konfliktą, tačiau šios nuomonės jis neviešina socialiniuose tinkluose, nedalyvauja politinėje veikloje, jokiais kitais savo veiksmais nekelia grėsmės Lietuvos Respublikos interesams. Teigė, jog nepalaiko Rusijos valdžios vykdomos politikos, Rusijoje nesilanko, politika nesidomi.
Pareiškėjas pažymėjo, kad yra senyvo amžiaus, paprasto išsilavinimo darbininkas, todėl neturi nei ketinimų, nei galimybių gyventi svetur. Paaiškino, kad Lietuvoje gyvena su žmona, turi suaugusį sūnų. Su Rusijoje gyvenančia seserimi nebendrauja, jokių kitų artimų asmenų ar kitokių socialinių, ekonominių ryšių Rusijoje neturi.
Pareiškėjo nuomone, Sprendimas yra formalus, neproporcingas, priimtas neatlikus išsamaus pareiškėjo situacijos tyrimo, todėl naikintinas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime (b. l. 28-30) į pareiškėjo skundą nesutiko su pareiškėjo motyvais.
Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad 2023 m. kovo 8 d. priėmė sprendimą Nr. 23S24857 panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi, nes jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2023 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-7894-979/2023 patenkino pareiškėjo skundą, panaikino Migracijos departamento priimtą sprendimą ir įpareigojo jį iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamentas iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi 2023 m. rugsėjo 4 d. priėmė sprendimą Nr. 23S145316 panaikinti leidimą nuolat gyventi. Nesutikdamas ir su šiuo Migracijos departamento priimtu sprendimu pareiškėjas jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-11740-595/2023 pareiškėjo skundą patenkino. Tačiau 2024-01-24 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) administracinėje byloje Nr. A-1063-525/2024 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti Regionų administraciniam teismui.
Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 25 d. sprendimu administracinėje byloje I2-6427-423/2024 pareiškėjo skundą atmetė. LVAT 2024 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1747-629/2024 pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje I2-6427-423/2024 panaikinimo atmetė.
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Migracijos departamentas priėmė Sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusiją bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2,5 metus).
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau –UTPĮ) 126 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Kadangi dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui jau yra pasisakę abiejų instancijų teismai, kurie savo sprendimais pripažino, kad pareiškėjas ir jo veiksmai (užpildytas klausimynas, apklausos metu duoti paaiškinimai, teisinant Rusijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją) aiškiai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, todėl Sprendimu pagrįstai buvo nuspręsta pareiškėją išsiųsti į Rusijos Federaciją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių.
Pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvoje nėra vertintinas aukščiau nei nacionalinio saugumo užtikrinimas, todėl nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamo Sprendimo. Be to, pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika ir tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia esminių aplinkybių dėl jo keliamos grėsmės.
Papildomai akcentavo, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui užkerta kelią nustatytą laiko tarpą veikti priešingai nei nustato Lietuvos Respublikos įstatymai bei atlieka prevencinę funkciją kitų asmenų, siekiančių neteisėtai pasinaudoti galimybe gyventi ir/ar dirbti Lietuvos Respublikoje, atžvilgiu. Atsakovo nuomone, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo (b. l. 3-6), kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Rusiją, sprendimo vykdymą pavedant Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2,5 metų), teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis. Pareiškėjas savo gyvenamąją vieta? Lietuvos Respublikoje deklaruoja nuo 1999 m. birželio 3 d. adresu (duomenys neskelbtini). Pirmasis leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas 1999 m. gegužės 19 d., o vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas.
2023 m. sausio 13 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (kai pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas). Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymą, 2023 m. kovo 8 d. priėmė sprendimą Nr. 23S24857 panaikinti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi (b. l. 51-56), nes jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Šį sprendimą Migracijos departamentas priėmė vadovaudamasis 2023 m. sausio 16 d. gautu VSD raštu Nr. 18-520, kuriame nurodyta, kad užsieniečiai, besikreipiantys dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ir atitinkantys Lietuvos Respublikos VSD patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją, pildo Migracijos departamento parengtą klausimyną. VSD vertinimu, jei užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10 klausimą ir (arba atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, taigi, remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir yra lojalus Rusijos režimui bei gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Kadangi pareiškėjas teigiamai atsakė į klausimyno 11 klausimą (kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai) (b. l. 61), Migracijos departamentas, vadovaudamasis minėtu VSD raštu, sprendė, pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką ir tokiu būdu kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Pareiškėjas, nesutikdamas su 2023 m. kovo 8 d. Migracijos departamento sprendimu, apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2023 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-7894-979/2023 patenkino pareiškėjo skundą, panaikino 2023 m. kovo 8 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamentas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, 2023 m. rugsėjo 4 d. priėmė sprendimą Nr. 23S145316 panaikinti leidimą nuolat gyventi (b. l. 39-43). Šiame sprendime Migracijos departamentas įvertino 2023 m. gegužės 12 d. atliktą pareiškėjo apklausą (b. l. 32-38) ir sprendė, jog pareiškėjas palaiko Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, todėl kelia grėsmę valstybės saugumui. Vadovaudamasis VSD 2023 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 18-3956 pateiktu vertinimu, Migracijos departamentas padarė išvadą, jog pareiškėjas yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.
Nesutikdamas su 2023 m. rugsėjo 4 d. Migracijos departamento sprendimu, pareiškėjas jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-11740-595/2023 pareiškėjo skundą patenkino.
LVAT 2024 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1063-525/2024 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti Regionų administraciniam teismui.
Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-6427-423/2024 pareiškėjo skundą atmetė.
LVAT 2024 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1747-629/2024 pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I2-6427-423/2024 panaikinimo atmetė.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, atsižvelgdamas į pareiškėjo apklausos metu pateiktus atsakymus ir VSD pateiktą informaciją, priėmė ginčijamą Sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusiją bei draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2,5 metų). Migracijos departamentas Sprendime nustatė, jog pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 1999 metų, jo leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas. Nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. jis yra įdarbintas uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, nuo gaunamų pajamų moka socialinio draudimo įmokas. Pareiškėjo sutuoktinė ir sūnus yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Atsakovas sprendė, kad vien tai, jog pareiškėjo sutuoktinė ir sūnus yra Lietuvos Respublikos piliečiai, savaime nesuteikia jam teisės gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento vertinimu, nepriklausomai nuo to, ar asmuo turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, ar ne, tuo atveju, jei nustatyta, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės, kurioje gyvena, saugumui – jis privalo būti išsiųstas. Atsakovas taip pat nenustatė UTPĮ 130 straipsnyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti asmenį į jo kilmės valstybę, todėl priėmė Sprendimą išsiųsti pareiškėją į Rusiją. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, tuo pagrindu jam panaikintas leidimas nuolat gyventi, tačiau įvertinęs ir tai, kad pareiškėją su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis sieja šeiminiai ryšiai, atsakovas nustatė trumpesnį, negu maksimalų UTPĮ 133 straipsnio 2 dalyje leistiną draudimo atvykti terminą, t. y. 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.
Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu, skundą iš esmės grindžia argumentais, susijusiais su tuo, jog jis nekelia grėsmės valstybės saugumui, be to, yra senyvo amžiaus, socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius palaiko tik su Lietuva, Rusijoje nesilanko ir neturi galimybių ten grįžti.
Dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo
Vertindamas pareiškėjo skundo pagrįstumą, teismas visų pirma pažymi, kad UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.
LVAT praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (lot. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Pažymėtina, jog įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas.
ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška.
Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. pvz., LVAT 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-696-415/2017 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju dėl VSD 2023 m. balandžio 12 d. rašto „Dėl klausimyno vertinimo” Nr. 18-3956 bei juo vadovaujantis priimto Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. 23S145316, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi, pagrįstumo ir minėtame sprendime konstatuotos pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui jau yra pasisakyta galutinėje ir neskundžiamoje nutartyje LVAT administracinėje byloje Nr. A-1747-629/2024. Apeliacinės instancijos teismas neskundžiama nutartimi konstatavo, kad įvertinus VSD rašte pateiktą informaciją, pareiškėjo apklausą, Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 23S145316 bei pareiškėjo pateiktus paaiškinimus teismo proceso metu, kitus byloje surinktus įrodymus, spręstina, jog pareiškėjo sąmoninga pozicija, teisinant Rusijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją, suteikia pakankamą pagrindą išvadai apie pareiškėjo pažeidžiamumą ir dėl to jo keliamą grėsmę valstybės saugumui.
Kadangi pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui faktas jau yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, šioje byloje nėra pagrindo iš naujo vertinti pareiškėjo argumentų dėl jo keliamos grėsmės ir su tuo susijusių VSD bei Migracijos departamento išvadų. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu egzistavo UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas faktinis pagrindas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog yra senyvo amžiaus (61 m.), paprastas darbininkas, socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius palaiko tik su Lietuva, Rusijoje nesilanko ir neturi galimybių ten grįžti.
Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus, teismas pažymi, kad UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (UTPĮ 130 str. 1 d.). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (UTPĮ 130 str. 2 d.).
Nors pareiškėjas nurodė gyvenantis Lietuvoje daugiau nei 20 metų, tačiau su Lietuva jį sieja tik žmona, bendras kartu turimas nekilnojamojo turto objektas (šeimos būstas), atskirai gyvenantis suaugęs sūnus ir šaltkalvio darbas Lietuvos įmonėje. Jokių kitų išskirtinių socialinių, ekonominių, veiklos ryšių su Lietuva neturi. Nenustatyta, kad pareiškėjas turi nepilnamečių išlaikytinių ar globotinių, kuriems gali būti reikalinga pareiškėjo pagalba (pvz., dėl neįgalumo ar riboto darbingumo) ir panašiai. Todėl įvertinus bylos duomenis, nėra pagrindo spręsti, kad jo išsiuntimas iš šalies turės sunkių neatitaisomų pasekmių suaugusių ir savarankiškų pareiškėjo šeimos narių interesams.
Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčijamas Sprendimas iš esmės paneigs pareiškėjo teisę į šeiminius ryšius ir (ar) privatų gyvenimą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis) ar sukels kitų sunkių pasekmių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo šeimos narių judėjimo laisvė yra suvaržyta ir jie negali lankytis kitose valstybėse, į kurias pareiškėjui nėra draudžiama atvykti, ir kad toks šeiminių ryšių išsaugojimo būdas būtų neproporcingas ar pareikalautų neprotingai daug išlaidų. Vien tai, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjo teisės yra apribojamos ar pareiškėjas patirs tam tikrų nepatogumų, savaime nereiškia tokio ribojimo nepagrįstumo.
Byloje taip pat nenustatyta, o pareiškėjas ir neteigia, kad egzistuoja UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinti pagrindai, draudžiantys išsiųsti pareiškėją į užsienio valstybę.
Teismas papildomai pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vien tik pareiškėjo ryšiai, susiklostę Lietuvos Respublikoje, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime nepaneigia aplinkybių dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą ir kylančios grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023). Pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini įrodymų visumoje sprendžiant su jo teisine padėtimi susijusius klausimus, tačiau neturi sprendimo rezultatą lemiančios teisinės galios, ypač atsižvelgus į įsitesėjusiais teismų sprendimais nustatyto grėsmės valstybės saugumui faktą. Valstybės turi tarptautinės teisės pripažįstamą teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Pagal EŽTT praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81, 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93 ir kt.).
Vertindama draudimo atvykti į Lietuvą terminą (30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos), teisėjų kolegija pažymi, kad UTPĮ 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Pagal UTPĮ 133 straipsnio 8 dalį, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijai), 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
Kriterijų devintasis skirsnis (37-41 punktai) reguliuoja atvejus, kai draudimas atvykti nustatomas užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Kriterijų 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 punktas); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 punktas). Kriterijų 38.3 punkte nustatyta, kad užsieniečiams, neturintiems Lietuvos Respublikoje šeiminių ryšių, taikomas 10 metų terminas, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Kriterijų 39 punkte nurodyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Kriterijų 38.3 papunktyje.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atitiko Tvarkoje nurodytus kriterijus (kelia grėsmę nacionaliniam saugumui), taip pat turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Taigi, jam pagal Kriterijų 39 punkto nuostatas buvo galima nustatyti penkerių metų uždraudimo atvykti laikotarpį ir toks laikotarpis būtų laikomas proporcingu.
Šiuo atveju pareiškėjui buvo nustatytas dar trumpesnis – 30 mėnesių laikotarpis. Pareiškėjas nepateikė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios teisėjų kolegijai leistų spręsti, kad net ir toks 30 mėnesių draudimo atvykti laikotarpis vis dar yra neproporcingas. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ir šios išvados negali paneigti pareiškėjo nurodomi argumentai, kad jis yra lojalus Lietuvos Respublikai, turi čia šeimą, turto.
Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog Sprendimas išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos ir nustatytas draudimo atvykti laikotarpis nėra proporcingas ir pagrįstas, vertinant pareiškėjo individualią situaciją ir (ar) jo šeiminius ir kitus ryšius.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir formalus, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).
LVAT, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, bylos rašytinę medžiagą, skundžiamo Sprendimo turinį, sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimas atitinka VAĮ ir LVAT praktikoje suformuluotus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam sprendimui. Sprendimas yra aiškus, suprantamas, motyvuotas teisės aktų nuostatomis ir pagrįstas objektyviais duomenimis, nurodyta jo apskundimo tvarka ir Sprendimą priėmęs bei pasirašęs kompetentingas viešojo administravimo subjektas, be to, Sprendimas priimtas išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes.
Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, įvertinus tai, kad valstybės saugumas yra vertybė, turinti esminę reikšmę ir įvertinus jos svarbą visuomenei, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo išsiuntimas ir draudimas atvykti šiuo atveju yra neproporcinga priemonė siekiamiems tikslams įgyvendinti. Esant aplinkybei, įtvirtintai UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir nenustačius UTPĮ 128 straipsnyje ar 130 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintų pagrindų, draudžiančių išsiųsti pareiškėją į užsienio valstybę, pagrįstai ir teisėtai buvo priimtas VAĮ reikalavimus atitinkantis Sprendimas išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę.
Teismas nenustatė kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis), todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.