- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-07
- Bylos Nr.
- eI2-7894-979/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04529-2023-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Agnė Stankevičienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR VRM
- Trečiasis asmuo
- LR Valstybės saugumo departamentas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Agnės Stankevičienės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Kristinai Krickienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, nuotoliniu būdu (naudojant programą „Zoom“), išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suintesuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas:
1.1. panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 23S32732, kuriuo pareiškėjui A. S. panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – Sprendimas) bei Departamento 2023 m. kovo 22 d. sprendimą nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą
1.2. įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva).
2. Pareiškėjas skundo reikalavimus grindžia tuo, kad:
2.1. Su sutuoktine D. S. susipažino gyvendamas Lietuvoje, nuo 1987 m. gyvena kartu ir 1990 m. rugpjūčio 4 d. Palangos civilinės metrikacijos skyriuje sudarė santuoką. Kartu gyveno ir sutuoktinės dukra iš pirmos santuokos V. G., kuriai tuomet buvo (duomenys neskelbtini) ir augino, kaip savo dukrą. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas su D. S. susilaukė sūnaus V. S.. Abu vaikai, tiek sūnus, tiek sutuoktinės dukra, yra Lietuvos piliečiai.
2.2. Kartu su šeima dėl sunkios ekonominės situacijos buvo persikėlęs gyventi į Kaliningradą, 2003 metais grįžo gyventi į Lietuvą ir 2013 metais įgijo ilgalaikio gyventojo statusą, gavo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Nuo 2020 m. kovo 12 d. dirba AB „Šilutės baldai“, vyresniojo operatoriaus pareigose. Darbovietėje vertinimas kaip disciplinuotas, atsakingas, lojalus ir pareigingas darbuotojas, besilaikantis darbo drausmės ir kurį darbdavys vertina puikiai.
2.3. Lietuvoje yra įgijęs nekilnojamąjį turtą: 2004 m. gegužės 10 d. – butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame nuo 2004 m. birželio 1 d. yra deklaruota gyvenamoji vieta; 2004 m. gegužės 12 d. – garažą; butą, esantį (duomenys neskelbtini); 2022 m. kovo 2 d. kartu su sutuoktine – butą, esantį (duomenys neskelbtini); 2022 m. kovo 2 d. ir 2022 m. spalio 12 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis įsigijo. Turi kreditorinių įsipareigojimų pagal AB Swedbank Vartojimo kredito sutartį 21-040256-GV, vartojimo kredito grąžinimo terminas yra 2025 m. rugsėjo 25 d.
2.4. Lietuvoje gyvena sutuoktinės artimi giminaičiai: motina Z. Z. (Lietuvos pilietė), (duomenys neskelbtini), kuriai yra reikalinga nuolatinė pagalba buityje, ir su kuria palaikomi artimi bei tvirti ryšiai ir broliai, Lietuvos piliečiai, su kuriais šeima palaiko artimus, draugiškus santykius.
2.5. Gyvendamas 20 metų Lietuvoje yra įgijęs ilgalaikio gyventojo statusą, integravosi, puikiai kalba lietuviškai (yra išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą). Nėra padaręs jokių teisei priešingų veikų.
2.6. Per MIGRIS 2023 m. sausio mėn. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Departamento skyriuje Pagėgiuose pildydamas klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“, pažymėjo atsakymą „Ne“, klausimyno 11 klausimas buvo „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“, į kurį buvo pateikti atsakymo variantai: „Ukrainai“; „Rusijos Federacijai“. Šį klausimą suprato, kaip klausimą, „kas dabar faktiškai kontroliuoja Krymą“, nepagalvojo, kad tai, klausimas, kuriuo norima paklausti, ar Rusijos Federacijos (toliau – ir Rusija) veiksmai užėmus Krymą ir ten įvedus savo valdžią yra teisėti. Supratus šį klausimą kaip klausimą apie teritorijos faktinį kontroliavimą, nurodė Rusijos Federaciją, tačiau tai visiškai nereiškia, kad pritaria Krymo okupacijai ir Rusijos karinei agresijai. Priešingai, pateikdamas atsakymą į 10 klausimą, aiškiai nurodė, jog Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, nepritaria. Nemanė ir nemano, kad Rusijos pradėtas karas yra pateisinamas, tokie Rusijos Federacijos veiksmai yra neteisėti, prieštaraujantys tarptautinei teisei ir griaunantys taikius tarptautinius santykius. Neteisingai suprato pateiktą vieną klausimą, formuluotė nebuvo aiški, neturėjo galimybės pateikti jokių paaiškinimų.
2.7. Sprendimas yra paremtas samprotavimais bei prielaidomis ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų, nustatančių, jog sprendimai turi būti paremti objektyviais duomenimis ir motyvuoti. Priimant Sprendimą netinkamai buvo atliktas grėsmės valstybės saugumui vertinimas (paremtas vieninteliu klaidinančiu klausimu), nebuvo atliktas asmens ryšių su Lietuva realus vertinimas ir atitinkamai neatlikta motyvuota proporcingumo analizė, nebuvo suteikta teisė būti išklausytam ir pateikti savo argumentus bei įrodymus. Sprendimas neatitinka 2003 m. lapkričio 25 d. direktyvos Nr. 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – Direktyva Nr. 2003/109/EB) įgyvendinimo pagal kurią ilgalaikio gyventojo statusas gali būti panaikintas ir asmuo išsiųstas iš šalies tik tuo atveju, jeigu yra nustatoma, kad jis kelia realią ir pakankamai rimtą asmeninę grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, bet net ir tokiu atveju prieš priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į gyvenimo valstybės teritorijoje trukmę, asmens amžių, to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimai, ryšius su gyvenamąja šalimi ar ryšių su kilmės šalimi nebuvimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas atsiliepimu nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo atmesti kaip nepagrįstą šiais motyvais:
3.1. Nesutinka su skundo teiginiais, kad pareiškėjas nesuprato klausimo apie Krymo priklausomybę. Pareiškėjas nenurodo, kad Departamento darbuotojų būtų prašęs padėti atsakyti į klausimyno klausimus ar paaiškinti klausimyno klausimus. Mano, kad net ir klausimyne neigiamai atsakius į tai, ar asmuo pritaria kariniams veiksmams Ukrainoje, būtent klausimas dėl Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijai leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo gyventi Lietuvoje prašančio asmens pažiūras. Minėto klausimo formuluotė „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ reiškia – kaip asmuo mano, kokia yra jo personalinė pozicija, kokios valstybės dalis yra Krymas. Dabartiniame kontekste klausimas yra nedviprasmiškas, o atsakymas išreiškia akivaizdžią poziciją.
3.2. Pažymi, kad Lietuvos kaip valstybės pozicija nagrinėjamu klausimu yra akivaizdi, t. y., Rusija įvykdė Ukrainos teritorijos dalies – Krymo pusiasalio aneksiją pažeisdama pamatinius tarpvalstybinių santykių ir teritorinio vientisumo principus. Rusijos Federacijos armija neteisėtai yra įžengusi į Krymo teritoriją ir ten vykdo karo nusikaltimus. Mano, kad klausimyne nurodyta formuluotė yra korektiška, nedviprasmiška, atsakymas į ją leidžia identifikuoti asmens pažiūras, vertybes. Tai, kad pareiškėjas nesuprato užduodamų klausimų tikslo, šiuo atveju nėra reikšminga, nes Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – VSD) vertino pareiškėjo nurodytus atsakymus, t. y., jo nuomonę kaip palaikančią Rusiją karo su Ukraina rėmuose, nesutampančią su Lietuvos pozicija bei keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 54 straipsnyje įtvirtinti leidimų nuolat gyventi panaikinimo pagrindai yra imperatyvūs, t. y. Departamentas nustatęs bent vieną iš jų, turi ne teisę, bet pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą nuolat gyventi.
3.3. Sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ir duomenys apie jo šeiminę padėtį, gyvenimo Lietuvoje trukmę. Departamento vertinimu, tai, kad pareiškėjas nuo 2003 m. gyvendamas Lietuvos Respublikoje nesikreipė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka, suponuoja prielaidą, kad pareiškėjas nėra lojalus valstybei, kurioje gyvena beveik 20 metų. Pareiškėjo sąmoninga pozicija, priskiriant neteisėtai okupuotą Ukrainos teritoriją (Krymą) Rusijos Federacijai rodo Rusijos karinių veiksmų, apimančių ypač žiaurius karo nusikaltimus žmogiškumui prieš Ukrainos žmones, pripažintinus Ukrainos tautos genocidu, palaikymą. Tokią poziciją deklaruojantis asmuo akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos visuomenės rimčiai bei Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Taigi, nustatyti ryšiai nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui.
3.4. Departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti Sprendime nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenumato ir Įstatymas, ypač atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje numatyta imperatyvi taisyklė panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui.
3.5. Priimdamas Sprendimą Departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Pažymi, kad Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Departamentas vadovaujasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
3.6. VSD išvadoje nurodyta, kad VSD vertinimu, pareiškėjas deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepimu nesutinka su pareiškėjo argumentais, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, kadangi Sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus. Nurodo, kad pareiškėjas, pildydamas Departamento pateiktą klausimyną, kuriuo klausiama užsieniečio nuomonės, kam priklauso Krymas (nėra klausiama apie faktinę situaciją), nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. VSD vertinimu, pareiškėjas, deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose – 2022 ir 2023 metų grėsmių vertinimo ataskaitose. Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“ (toliau – Nacionalinio saugumo strategija), taip pat Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose: 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“, 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“, 2022 m. rugsėjo 15 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1416 „Dėl Rusijos Federacijos organizuojamų neteisėtų referendumų Ukrainoje nepripažinimo“.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu prašė skundą tenkinti, nurodydama, kad pareiškėjas turi ilgalaikio gyventojo statusą, todėl nagrinėjamu atveju turi būti taikomi ir Europos Sąjungos teisės aktai, t. y. šiuo atveju yra svarbu vadovautis ir Direktyva Nr. 2003/109/EB, kurioje nurodoma, kad kiekvienas atvejis dėl galimos grėsmės valstybės saugumui turi būti vertinamas atskirai ir sprendimas priimtas esant realiai grėsmei bei paremtas konkrečiu elgesiu, tačiau Departamentas priimdamas Sprendimą nesigilino ar pareiškėjas suprato klausimą, netyrė kokie ryšiai pareiškėją sieja Lietuva. VSD pateikė bendra informaciją, bendro pobūdžio pažymą, kuri nepritaikyta konkrečiam asmeniui, todėl Sprendimas priimtas remiantis formaliu VSD atsakymu, be to, klausimo, į kurį pareiškėjas atsakė netinkamai, formuluotė yra dviprasmiška, neaiškus klausimo tikslas. Pareiškėjas aiškiai nurodė, kad nepritaria karui, tačiau Departamentas darydamas išvadą, kad pareiškėjas remią karą, nepateikia motyvuoto paaiškinimo kodėl tokia išvada yra padaryta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo) (toliau – Aprašas) 105 punktu Departamentas turi įvertinti nustatytus faktus ir priimti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą t. y. negali remtis vien formaliu VSD vertinimu. Be to, Departamentas netyrė ir nevertino pareiškėjo ryšių su Lietuva, tik nurodė, kad pareiškėjas turi sutuoktinę ir sūnų, t. y. neatliko realaus tyrimo, nevertino esamų socialinių ryšių, darbo santykių, nesudarė galimybių pareiškėjui būti išklausytam, pateikti paaiškinimus.
6. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė kad Departamento koridoriuje, kur nebuvo patogu, pildė klausimyną, dabar supranta, kad klausimyną pildant reikėjo ilgau pagalvoti, neskubėti. Laikė lietuvių kalbos egzaminą nes planuoja gyventi ir dirbti Lietuvoje. Atsakydamas į atsakovo atstovės klausimą dėl tarnybos Rusijos kariuomenėje, nurodė, kad buvo karininkas ir nuo 2001 m. išėjo į pensiją.
Atsiliepimas
7. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
8. Ginčas byloje keliamas dėl Sprendimo kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
9. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, Departamente pildydamas klausimyną ir atsakydamas į klausimyno 11 klausimą pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijai.
10. Departamentas VSD išsiuntė paklausimą ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. VSD 2023 m. sausio 16 d. raštu Nr. 18-520 „Dėl klausimyno vertinimo“ (toliau – VSD išvada) informavo Departamentą, kad pareiškėjas deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijai, išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos rėžimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prie Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. VSD išvadoje taip pat nurodoma, kad:
10.1. Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte, Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose: 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ ir 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“.
10.2. VSD siūlo remtis šiuo vertinimu Departamentui priimant sprendimus dėl užsieniečių teigiamai atsakiusių į klausimyno 10 klausimą ir (arba) į 11 klausimą, nurodžiusių, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai ir nesiųsti papildomai vertinti į VSD (t. y. priimti sprendimą neišduoti leidimo gyventi ar Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės) taip taupant administracinius, žmogiškuosius resursus bei trumpinant sprendimo priėmimo laiką.
10.3. Priėmus sprendimą užsieniečiui neišduoti leidimo gyventi ar Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės (pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą), vadovaujantis 133 straipsnio 5 dalimi bei 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsniu, turėtų būti įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams bei šiam laikotarpiui minėto asmens duomenis pateikti į Centrinės antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (šiais atvejais Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų galimų informacijos neteikimo užsieniečiui aplinkybių nėra).
11. Departamentas vadovaudamasis VSD išvada priėmė Sprendimą, kuriame, be VSD išvadoje nurodytų motyvų, taip pat remiamasi Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. XIV-932 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“; 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucija Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“; Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gegužės 10 d. rezoliucija Nr. XIV-1070 „Dėl Rusijos Federacijos veiksmų Ukrainoje pripažinimo genocidu ir specialiojo tarptautinio baudžiamojo tribunolo įsteigimo Rusijos agresijos nusikaltimui ištirti“; Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“, nurodoma, kad:
11.1. Galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, akivaizdžiai prijaučiantiems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tame tarpe ir Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta ir į šiandieninę geopolitinę situaciją vertina, kad užsieniečių, deklaruojančių paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
11.2. Pareiškėjas savo gyvenamąją vietą nuo 2003 m. deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Paskutinė 2004 m. birželio 1 d. deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Pirmas leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2013 m. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, o nuo 2008 m. iki 2013 m. pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi. Nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė yra Rusijos Federacijos pilietė, kuri iki 2017 m. sausio 25 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjo sutuoktinė turi leidimą laikinai gyventi išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu, o savo gyvenamąją vietą deklaruoja adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo sūnus yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta deklaruota adresu (duomenys neskelbtini). Yra duomenų apie tai, kad pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 29 d. iki 2017 m. lapkričio 17 d. bei nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d. dirbo Lietuvos Respublikoje ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Nuo 2020 m. kovo 12 d. pareiškėjas dirba AB „Šilutės baldai“, mokamos draudžiamosios pajamos.
11.3. Pareiškėjas nuo 2003 m. gyvendamas Lietuvos Respublikoje nesikreipė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka, tai suponuoja prielaidą, kad pareiškėjas nėra lojalus valstybei, kurioje gyvena beveik 20 metų. Pareiškėjo sąmoninga pozicija, priskiriant neteisėtai okupuotą Ukrainos teritoriją (Krymą) Rusijos Federacijai rodo Rusijos karinių veiksmų, apimančių ypač žiaurius karo nusikaltimus žmogiškumui prieš Ukrainos žmones, pripažintinus Ukrainos tautos genocidu, palaikymą. Tokią poziciją deklaruojantis asmuo akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos visuomenės rimčiai bei Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Pažymėtina, kad Rusijos Federacijos režimui palankumą reiškiantis asmuo Rusijos jėgos struktūrų gali būti panaudotas, kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti, o tai yra nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.
11.4. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį. Atsižvelgus į tai, kad, pagal VSD pateiktą išvadą, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) yra panaikinamas.
12. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu kreipėsi į teismą, nurodydamas, kad Departamentas priimdamas Sprendimą nesigilino ar pareiškėjas suprato klausimą, netyrė kokie ryšiai pareiškėją sieja Lietuva, Sprendimas priimtas remiantis formaliu VSD atsakymu, be to, klausimo, į kurį pareiškėjas atsakė netinkamai, formuluotė yra dviprasmiška, neaiškus klausimo tikslas. t. y. Departamentas neatliko realaus tyrimo, nevertino esamų socialinių ryšių, darbo santykių, nesudarė galimybių pareiškėjui būti išklausytam, pateikti paaiškinimus.
13. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 dalis – kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) arba VSAT. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, o šis ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
14. Departamentas, nustatęs, kad užsienietis Aprašo 74.6 papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, per MIGRIS išsiunčia paklausimą VSD, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės valstybės saugumui, ir siųsdamas šį paklausimą nurodo, kad užsienietis aprašo 74.6 papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui (Aprašo 85¹ punktas). Aprašo 105 punktas nustato, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Departamentas, gavęs VSD informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba VSAT informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos VSD, Policijos departamento arba VSAT informacijos gavimo Departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.
15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) išaiškino, kad, sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (žr. pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr. pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).
16. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr. pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).
17. Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi tik VSD pateikta informacija. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja tik su jo atsakymu į klausimyne vieną iš pateiktų klausimų, t. y. kam priklauso Krymas. Tačiau nagrinėjamu atveju tiek VSD, tiek Departamento nurodomos išvados, grindžiamos šiuo vieninteliu faktu, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Turėtų būti vertinama pareiškėjo atliekamų, planuojamų atlikti arba realiai galimai atliktų veiksmų grėsmių visuma, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą, proporcingumą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks pareiškėjo vertinimas nebuvo atliktas.
18. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, klausimyne suformuluotas ginčo klausimas ją pildantiems asmenims gali sukelti tam tikrų abejonių dėl jo turinio aiškumo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas pildydama klausimyną nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, tačiau vertinant pareiškėjos grėsmę šis klausimas nebebuvo analizuojamas nei atsakovo, nei VSD. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Sprendime atsakovas aiškina, kad pareiškėjo atsakymas į klausimyno 11-tą klausimą parodo, kad pareiškėjas palaiko Rusijos Federacijos karinius veiksmus, apimančius ypač žiaurius nusikaltimus, tačiau nepaaiškina, kaip tokia išvada koreliuoja su situacija, kad pareiškėjas pildydamas klausimyną ir atsakydamas į 10-tą klausimą aiškiai nurodė savo poziciją, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje. Be to, byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kuri pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant Sprendimą. Pažymėtina, jog nenustačius konkrečių veiksmų praeityje, ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, kuri grindžiama tik institucijų interpretacija dėl pareiškėjo atsakymo į klausimyno 11-tą klausimą, laikytina akivaizdžiai formalia.
19. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvoje sukūrė šeimą, užaugino vaikus, kalba lietuviškai ir išlaikė lietuvių kalbos egzaminą (2012 m. lapkričio 26 d. išduotas pažymėjimas apie išlaikytą valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą), dirba (2020 m. kovo 10 d. sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. DS6040 su AB „Šilutės baldai“ operatoriaus pareigoms eiti), įsigijo nekilnojamojo turo ir deklaravo gyvenamąją vietą (nuo 2004 m. birželio 1 d. deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini)), kartu su sutuoktine rūpinasi sutuoktinės motina, palaiko socialinius ryšius su sutuoktinės broliais, gyvenančiais Lietuvoje.
20. EŽTT yra pažymėjęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu (žr. pvz., EŽTT 2013 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Hasanbasic prieš Šveicariją, pareiškimo numeris Nr. 52166/09), bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, kiek laiko pareiškėjas gyveno toje šalyje, iš kurios ketinama išsiųsti (žr. pvz., EŽTT 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Balogun prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 60286/09).
21. Byloje nustatyta, kad 1990 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjas Lietuvoje sudarė santuoką. Sutuoktinei, kuri iki 2017 m. sausio 25 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, Rusijos Federacijos pilietei, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi (galioja iki 2024 m. lapkričio 19 d.). Pareiškėjo sūnus (gim. (duomenys neskelbtini)) yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas gyvenamąją vietą nuo 2004 m. birželio 1 d. deklaruoja (duomenys neskelbtini), nuo 2020 m. kovo 12 d. dirba AB „Šilutės baldai“ operatoriaus pareigose.
22. Teismas atkreipia dėmesį, kad Departamento Sprendime šios aplinkybės nurodytos kaip nustatytos, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, Departamentas šių aplinkybių proporcingumo aspektu nevertino. Teismo įsitikinimu, sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo asmeniui, kuris Lietuvoje ilgą laiką gyvena, turi šeimą, socialinius ryšius, dirba, be to, nesant byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjas nesilaikytų Lietuvos Respublikos įstatymų ar jo elgesys keltų grėsmę nacionaliniam saugumui ar pažeistų kitų asmenų teises ar teisėtus interesus, sukels neigiamas pasekmes, todėl toks sprendimas turi būti argumentuotas ir motyvuotas, proporcingas bei adekvatus.
23. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad Departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017 ir kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.
24. Departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų VSD išvados tiesiog perkelti į Sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar yra pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą nuolat gyventi.
25. Pastebėtina, jog nors pareiškėjas teismo posėdžio metu atsakydamas į atsakovo atstovės klausimą patvirtino, kad iki 2001 m. buvo karininkas, karinius ir smurto veiksmus palaikančioje valstybėje, tačiau šis faktas nenurodytas nei Sprendime, nei atsiliepime, nei VSD išvadoje, be to, nepateiktas ir šių aplinkybių vertinimas.
26. Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
27. Motyvavimo pareigos turinys LVAT praktikoje siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A-556-336/2011, 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014, LVAT biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2430/2014, LVAT biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr. pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A-520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012).
28. Ginčo atveju teismas konstatuoja, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, į Sprendimą buvo perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant Sprendimo proporcingumo principo.
29. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o pareiškėjo prašymas nagrinėtinas iš naujo.
31. Pažymėtina, kad ši teismo išvada nereiškia, jog iš naujo nagrinėjant prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo negali būti priimtas tokias pačias teisines pasekmes pareiškėjui sukeliantis sprendimas.
32. Patenkinus pareiškėjo skundą, sprendžiamas jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Pareiškėjas prašo priteisti iš Departamento pareiškėjo naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas: sumokėtą žyminį mokestį (22,50 Eur) ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti (1200 Eur).
33. ABTĮ 40 straipsnyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (1 dalis); proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (5 dalis); atstovavimo išlaidų klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (5 dalis); dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis); teismas taip pat turi teisę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių atsižvelgiant į proceso šalių elgesį, ginčo kilimo priežastis ir kitas aplinkybes (40 straipsnio 4 dalis).
34. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nuostatose. Teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).
35. LVAT aiškindamas pirmiau nurodytas nuostatas, pažymėjo, kad proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos gali būti laikomos pagrįstomis tik tada, kai nurodomos išlaidos ne tik realiai yra patirtos, bet jos patirtos būtent dėl konkrečios bylos nagrinėjimo teisme. Todėl proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas būtent dėl procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. pvz., LVAT 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS(525)-135/2012, 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS(492)-153/2013).
36. Vadovaujantis pirmiau nurodytais išaiškinimais pareiškėjui iš Departamento priteistinas sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti jo naudai 1200 Eur advokato pagalbai apmokėti, teisėjų kolegija pažymi, kad teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (LVAT 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1308-492/2016). LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (LVAT 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-207-520/2018; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-763-438/2021).
37. Teismo vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, į bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį, teikiant teisines paslaugas šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pareiškėjo prašoma priteisti suma už advokato suteiktas teisines paslaugas mažintina iki 600,00 Eur vadovaujantis tuo, kad byla nėra sudėtinga nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis, pareiškėjo atstovė atstovauja tokio pobūdžio bylose.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 23S32732, kuriuo pareiškėjui A. S. panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje bei 2023 m. kovo 22 d. sprendimą nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui A. S. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 622,50 Eur (šešis šimtus dvidešimt du eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitą pareiškėjo prašymo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą dalį atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.