Vilniaus apygardos teismo sprendimas, 2-3135-614/2017

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-02-13
Bylos Nr.: 2-3135-614/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01081-2013-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Eglė Surgailienė
Ieškovas: A. J. Z.
Atsakovas: BAB bankui „Snoras“

Kategorijos

2.2.2.3.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-3135-614/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01081-2013-1Procesinio sprendimo kategorija: 2.2.2.3.2.7.; 3.2.3.8. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, šalių prašymu rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. J. Z. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas A. J. Z. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia tarp jo ir atsakovo BAB banko „Snoras“ 2011-10-04 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20111004P990008, taikyti restituciją ir pripažinti, jog 13.997,86 Lt lėšos yra jo lėšos (investuotojo) sąskaitoje BAB banke „Snoras“. Ieškovas nurodė, kad jis 2009-09-29 BAB banke „Snoras“ laikė pinigų indėlį (14.000 Lt). Vėliau jį pratęsdavo, tačiau 2011-10-24 norint pratęsti terminuotą indėlį, banko darbuotoja paaiškino, kad naudingiau įsigyti obligacijų su diesnėmis metinėmis palūkanomis. Ieškovas patikėjo banko darbuotoja ir pasirašė obligacijų sutartį Nr. FO20111004P990008. Ieškovas pažymėjo, kad jis neturi ekonominio išsilavinimo, tačiau tikėjo, kad pinigai bus saugūs ir todėl pasirašė ten kur liepė banko darbuotoja. Ieškovo aiškinimu, darbuotoja teigė, kad ieškovas gaus ir daugiau dokumentų, tačiau jų negavo. Ieškovo nuomone, banko darbuotoja neįspėjo ieškovo apie gresiančią riziką ir pasinaudojusi tuo, kad ieškovas senyvo amžiaus, neprofesionalus banko klientas, todėl įkalbėjo pasirašyti būtent obligacijų pasirašymo sutartį. Po bankui paskelbto bankroto, ieškovas kreipėsis į banką, tačiau buvo išaiškinta, kad investuotų pinigų jis neatgaus, nes pinigai investuoti į obligacijas nėra apdrausti. Piniginės santaupos šiuo metu ieškovui labai svarbios, nes jis pensinio amžiaus žmogus ir neturi sveikatos užsidirbti reikiamą sumą pragyvenimui. Ieškovas akcentavo, kad nebūtų pinigų patikėjęs bankui, jei būtų žinojęs, kad obligacijos nėra draustos, todėl mano, kad buvo suklaidintas. Ieškovas pažymėjo, kad obligacijų pasirašymo sutartyje nėra išaiškintos rizikos, kylančios investuojant, o banko darbuotoja, taip pat, aiškino tik obligacijų privalumus, dėl ko ieškovas buvo įsitikinęs, kad jokios rizikos nėra. Atsižvelgiant į tai, kad obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta dėl suklydimo, kuris turėjo esminės reikšmės sudarant ginčijamą sutartį, ji turi būti pripažinta negaliojančia CK 1.90 str. pagrindu. Ieškovas pabrėžė, kad pripažinus obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančiam turėtų būti taikoma restitucija, pripažįstant 13997,86 Lt sumą, atsakovo – investuotojo sąskaitoje BAB banke „Snoras” (b.l. 1-3).

Atsiliepimas

Atsakovas BAB bankas „Snoras” atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nuo 2008-03-27 su atsakovų yra sudaręs 2 terminuotojo indėlio sutartis, kurias papildydavo bei pratęsdavo. 2011-10-04 ieškovas sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurią vykdant buvo sudaryta ir obligacijų pasirašymo sutartis. Šių obligacijų pirkimui ieškovas panaudojo pasibaigusio 2011-09-29 terminuotojo indėlio sumą. Ieškovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jo sukeliamas pasekmes. Ginčijamo sandorio 1.22 punkte, šalia investuotojo parašo yra nurodyta, jog: (i) pasirašydamas šią sutartį, investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią; (ii) prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka; (iii) investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Taisyklių 30-45 punktuose nurodytą informaciją, o ieškovas raštu patvirtino, kad šią informaciją gavo. Ši informacija ginčijamo sandorio sudarymo bei galiojimo metu buvo viešai prieinama ir atsakovo interneto tinklalapyje adresu www.snoras.com. Atsakovo nuomone, teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Aiškinant kitaip, šalių atsakomybės už savo veiksmus ribos taptų visiškai neapibrėžtos. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Konstatuotina, kad atsakovas nepateikė ieškovui jokios klaidinančios informacijos, o ieškovas nesuklydo. Tuo atveju, jeigu bankas ieškovui priklausančias obligacijas būtų perleidęs kitiems asmenims be ieškovo valios, galėtų būti taikoma draudimo apsauga. Priešingai nei teigia ieškovas, atsakovas tinkamai įvykdė teisės aktų nustatytą prievolę atskleisti ieškovui su obligacijų įsigijimo sandoriu susijusią riziką. Pažymėtina, jog ieškovas: (i) sudarydamas aptarnavimo sutartį, raštu patvirtino, kad gavo „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą", „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą" bei „Interesų konfliktų vengimo politikos santrauką"; (ii) sudarydamas ginčijamą sandorį, raštu patvirtino, jog prieš pasirašydamas sutartį susipažino su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Todėl konstatuotina, kad ieškovas buvo tinkamai informuotas ne tik apie obligacijos kaip finansinės priemonės esmę, bet ir apie egzistuojančią riziką, kad atsakovas neišpirks dalies arba visų obligacijų dėl bankroto, taip pat apie tai, jog banko obligacija nėra indėlių ir investicijų draudimo objektas. Nepagrįstas faktų, patvirtintų ieškovo parašu, neigimas negali būti laikomas tinkamu įrodymu byloje, nes ginčo šalies pasirašyti dokumentai negali būti paneigiami žodiniais paaiškinimais. Aiškinant priešingai, reikėtų pripažinti, jog asmens parašas dokumente apskritai neturi realios juridinės vertės. Anot atsakovo, ieškovas nepaneigė prezumpcijos, kad jis buvo supažindintas su ginčijamame sandoryje ir aptarnavimo sutartyje nurodytais dokumentais ir juos gavo. Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, kad po ginčijamo sandorio sudarymo jis kreipėsi į atsakovą dėl ginčijamame sandoryje ir aptarnavimo sutartyje minimų dokumentų pateikimo ir jų negavo. Darytina išvada, jog dokumentų „negavimo" ir nesupažindinimo su jais aplinkybė atsirado tik ieškinio pareiškimo metu, o ne ginčijamo sandorio sudarymo metu. Kiekvienas atidus, rūpestingas asmuo, pasirašęs sutartį ir negavęs joje nurodyto dokumento, dėl to turėtų nedelsiant kreiptis į kontrahentą, o jeigu to nepadaro - privalo pats prisiimti savo neapdairių veiksmų riziką. Pagal Taisyklių 58 punktą obligacija laikoma nesudėtinga finansine priemone. Obligacija užtikrina investuotos sumos grąžinimą bei fiksuotą metinę palūkanų normą, o jos pelningumas nėra susijęs su pasaulio finansų rinkų svyravimais ar kitais sunkiai prognozuotinais ir menkai suprantamais neprofesionaliam investuotojui faktoriais. Bankas bandė surinkti informaciją apie ieškovą, tačiau ieškovas savo parašu duomenų anketoje patvirtino, kad atsisako suteikti atsakovui FPRį 22 str. 7 dalyje nurodytą informaciją, ir kartu patvirtino, kad supranta, kad jos atsisakymas pateikti reikalingą informaciją neleis atsakovui nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jam tinkamos. Darytina išvada, kad atsisakydamas pateikti atsakovui duomenis apie savo investavimo patirtį, pajamas, turimą turtą ir kt., ieškovas nutarė, jog yra pajėgus savarankiškai įvertinti su investavimu į atsakovo obligacijas susijusią riziką. Pažymėtina, kad ieškovas banke laikė terminuotuosius indėlius, todėl objektyviai turėjo suvokti sudaromo ginčijamo sandorio esmę ir matyti skirtumus tarp terminuotojo indėlio ir obligacijų pasirašymo sutarties. Terminuotojo indėlio sutarčių 11 punkte buvo nurodyta, šio indėlio suma Įstatymu nustatyta tvarka apdraudžiama VI „Indėliu ir investicijų draudimas", tačiau ginčijamame sandoryje tokios nuostatos nėra. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas negalėjo žinoti, kad ateityje banko veikla bus sustabdyta ir jam bus iškelta bankroto byla, taip pat neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovas bus pajėgus atsiskaityti pagal ginčijamą sandorį, nes vienas didžiausių Lietuvoje bankas „Snoras” buvo mokus, vykdė visus riziką ribojančius normatyvus bei savo prievoles kontrahentams. Todėl indėliu ir isipareigoiimu draudimo banko obligacijoms taikymas arba netaikymas nepripažintinas esminiu ginčijamo sandorio elementu. Akivaizdu, jog ši aplinkybė galėjo tapti ieškovui esmine tik atsakovui tapus nemokiu. Manytina, kad sudarant ginčijamą sandorį esminiais šio sandorio elementais buvo obligacijų terminas, galimybė perleisti jas kitiems investuotojams arba bankui „Finasta" anksčiau išpirkimo datos, ir mokamų palūkanų dydis. Obligacijų pasirašymo sutartimi buvo numatyta 4,5%. metinė palūkanų norma, atsižvelgiant į tai, ieškovas privalėjo prisiimti su tokiu sandorio sudarymu susijusią riziką. Jei 2011-10-04 ieškovas nebūtų atvykęs į banką sudaryti ginčijamo sandorio, jau 2011-10-06 jo turėtas indėlis būtų pratęstas automatiškai. Taigi, ieškovo teiginys, neva jis atvyko į banką su tikslu pratęsti jau anksčiau įnešto 14000 litų indėlio terminą, iš esmės reiškia, jog jis atvyko į banką dėl dviejų dienų palūkanų. Teigdamas, jog atsakovo darbuotojai buvo galimai skatinami už obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymą, ieškovas nepateikia jokių jo teiginius patvirtinančių duomenų. Pažymėtina, jog sudarant obligacijų pasirašymo sutartis, banko darbuotojai vadovavosi 2008-02-08 obligacijų platinimo banke instrukcija, pagal kurios 43 punktą prieš sudarant sutartį turėjo pasidomėti, ar klientas yra susipažinęs su sutarties sudarymo metu platinamos banko obligacijų emisijos sąlygomis, kurios išdėstytos prospekte ir emisijos galutinėse sąlygose. Jei klientas nebūdavo susipažinęs su emisijos sąlygomis, kliento prašymu vadybininkas turėjo atspausdinti šiuos dokumentus iš banko interneto puslapio ir pateikti klientui. Konstatuotina, jog ieškovas nepagrindė bei neįrodė nei vienos iš aplinkybių, galinčių pagrįsti ginčijamo sandorio pripažinimą negaliojančiu. Tokiu būdu, jis neįvykdė savo įstatyminės pareigos, nustatytos CPK 178 straipsnyje. Atsakovas mano, kad tikrieji ieškinio pareiškimo motyvai yra įgyti drausminę apsauga pagal IĮIDĮ 3 str. 1 d., 2 d., kadangi neišmokant indėlių draudimo išmokos, patenkinus ieškinį ieškovo faktinė turtinė ir teisinė padėtis nepasikeistų, nes tiek indėlininkai, tiek obligacijų turėtojai BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra tos pačios eilės kreditoriai (LR bankų įstatymo 87 str. 4 d.). Pažymėtina, kad sandoriai, ginčijami CK 1.90 bet 1.91 str. pagrindu, yra priskirtini prie nuginčijamų sandorių (CK 1.78 str. 2 d.). Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2012-03-22 nutartimi buvo patvirtintas ieškovo ketvirtos eilės reikalavimas 14 063,86 Lt sumoje, kurios atsakovas neginčijo. Vadovaujantis CK 1.79 str. 1 d. šalis, kuri patvirtino nuginčijamą sandorį, netenka teisės jo ginčyti. Ieškovas iki ieškinio pateikimo pateikė atsakovui savo kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, kuriame nurodė, kad yra sudaręs obligacijų pasirašymo sutartį ir tuo grindžia savo reikalavimą bankroto byloje. Todėl preziumuotina, jog reikšdamas 2012-01-25 kreditorinį reikalavimą, kuriame nurodė, jog yra būtent obligacijų turėtojas, o ne indėlininkas, ieškovas žinojo apie draudimo netaikymą banko obligacijų atžvilgiu. Taigi konstatuotina, jog jis patvirtino ginčijamą sandorj ir nebeturi teisės jo ginčyti teisme. Atsakovas nurodė, kad restitucija šiuo atveju negalima, kadangi toks restitucijos taikymas: (i) negrąžintų ginčijamų sandorių šalių status quo; (ii) pažeistų viešąjį interesą (ieškovui turės būti išmokėta indėlių draudimo išmoka, kuri bus mokama iš valdomų valstybės indėlių ir investicijų draudimo fondo lėšų, t. y. visų mokesčių mokėtojų turto) (b. l. 20-24).

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir incesticijų draudimas” atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad atsakovo obligacijos, dėl kurių šioje byloje kyla ginčas, yra skolos vertybiniai popieriai, todėl patenka Direktyvos 94/19/EB 7 str. 2 d. bei I priedo 12 p. numatytas išimtis. Kadangi Direktyva 94/19/EB leido nustatyti IĮIDĮ 3 str. 4 d., kad draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai bei obligacijos), ieškovo turimi vertybiniai popieriai negalėjo būti draudimo objektu IĮIDĮ prasme, o ieškovo atsakovui perduotos lėšos negali būti kvalifikuojamos kaip indėliai. Kadangi ieškovo ginčo sutartimi įsigyti vertybiniai popieriai nėra draudžiami pagal IĮIDĮ, o tai yra expressis verbis tiesiogiai numatyta teisės akte (pvz IĮIDĮ 3 str. 4 d.). Iš esmės, tiek indėlis, tiek banko platinami finansiniai produktai (obligacijos, indėlių sertifikatai) yra vienodai rizikingi. Asmuo, tiek laikydamas indėlį banke, tiek investuodamas į banko platinamus produktus, jeigu jis nėra profesionalus investuotojas, turi vienodas galimybes įvertinti banko mokumo riziką. Būtina pažymėti, kad ieškovas ne tik galėjo ir privalėjo įvertinti, jog jam pilnai nesuprantant (jeigu taip buvo) sudaromo sandorio esmės yra reikalinga papildoma konsultacija, tačiau taip pat turėjo visas galimybes šią konsultaciją gauti iš kvalifikuoto teisininko. Ginčijamos sutarties sudarymo metu atsakovas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas / netaikymas obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamų sandorių elementu, kuris turėjo įtakos ieškovo valiai sudaryti sutartį. Atsakovas atskleidė ieškovui su sutarties sudarymu susijusią riziką, kadangi ieškovas buvo informuotas apie investavimo riziką. Ginčo sutarties 1.22 p. yra ieškovo patvirtinimas, kad ieškovas, prieš pasirašydamas sutartį, yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka. Papildomai ieškovas parašu patvirtino, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Investicinių paslaugų teikimo sutartis, o taip pat atitinkamai ir visos jos nuostatos, yra savarankiška nuo ginčo sutarties, bendro pobūdžio ir reguliuoja ne vien atsakovo išleistų obligacijų įsigijimo klausimus, o taip pat ir kitus su investicinių paslaugų teikimu susijusius klausimus. Investicinių paslaugų teikimo sutarties nuostata negali būti laikoma klaidinančia todėl, kad konkrečiu atveju ieškovas neturi teisės gauti atitinkamos draudimo išmokos. Taigi sandorio pripažinimas negaliojančiu nepaneigia sandorio, kaip iš tikrųjų įvykusio juridinio fakto, egzistavimo, o paneigia tik jo teisinius padarinius (b. l. 58-66).

Trečiasis asmuo rašytiniuose paaiškinimuose palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytus motyvus ir prašė ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia ieškovo ir atsakovo sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį , nes ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo tariamą suklydimą ar banko apgaulę sudarant ginčijamą sutartį. Ieškovas įgydamas obligacias savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jam (ieškovui) priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Bankas šiuo atveju yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į investuotojų direktyvos 2 str. 2 d. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovui, nes investicinė įmonė (bankas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (banko) bankroto (b. l. 87-90).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, išnagrinėjusi klausimą dėl IĮIDĮ taikymo asmenims, įsigijusiems atsakovės indėlių sertifikatus ir obligacijas, išaiškino, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

Byloje nustatyta 2011-10-04 ieškovas A. J. Z sudarė su atsakovu Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. P9954209, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (b. l. 7, 33-36). Tą pačią dieną, 2011-10-04 ieškovas su atsakovu sudarė ir obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20111004P990008 pagal kurią ieškovas už 13.997,86 Lt įsigijo 140 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-11-05 (b. l. 6).

CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.

Obligacijų sutartyje (1.22 punktas) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“ (b. l. 6). Šias sutarties nuostatas ieškovas patvirtino parašu.

Kaip jau minėta, ieškovas sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Šioje sutartyje ieškovas savo parašu patvirtino, kad jis gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka (įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymą). Nurodoma, kad: „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Ieškovo pasirašytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkte nurodyta, kad: „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (b. l. 8).

Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą panaikinti visam laikui atsakovui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. iškėlė atsakovui bankroto bylą. Banko bankroto byloje teismo nutartimi buvo partvirtintas 14 063,868 Lt ieškovo finansinis reikalavimas (b. l. 30).

Ieškovas prašo pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia, kaip sudarytą suklydimo įtakoje (CK 1.90 straipsnis). Ieškovas nurodo, kad paklausė šią sutartį sudaryti patarusios banko darbuotojos. Manė, kad investuoti į obligacijas yra saugu ir banko darbuotojos buvo suklaidintas dėl investavimo į obligacijas rizikos.

Sprendžiant dėl suklydimo, vertinama, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus (CK 1.90 straipsnis, žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, ir joje nurodytą teismo praktiką): suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti; kasacinis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai (ar jis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką). Be to, paminėtoje byloje kasacinis teismas akcentavo, kad asmens tikėjimasis, jog sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui.

Kaip jau nurodyta, ieškovas pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį pagal banko parengtas standartines sąlygas, jis savo parašais patvirtino, kad gavo programos prospektą ir emisijos galutines sąlygas, kuriose reglamentuoti su obligacijomis susiję klausimai, bei kitus dokumentus, įskaitant aprašymą, ir įgijo ginčo obligacijas. Aplinkybė, ar iš tiesų ieškovui buvo įteikti įvardyti dokumentai, banko, kaip finansų tarpininko, veiksmų tinkamumo FPRĮ 22 straipsnio prasme teisiniam įvertinimui, nereikšminga (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-28-186/2016). Kasacinis teismas pripažino, kad programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu neprofesionaliam investuotojui. Tokį vertinimą kasacinis teismas motyvavo nurodytų dokumentų apimties dydžiu ir turinio specifika. Be to, teismas sprendė, kad aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nurodė, jog, viena vertus, konstatavus, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nesant jos taikymo sąlygos, t. y. kai neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas, nėra priežasties pripažinti, jog neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime yra neteisingos. Kita vertus, kasacinio teismo vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė: „Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų.

Analizuojamu atveju byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovui esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę (obligacijas) buvo suteikta (ginčijamoje sutartyje ir jos prieduose), ieškovas šios aplinkybės, teismo vertinimu, nepaneigė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai).

Teismas atkreipia dėmesį, kad šalių laisva valia sudaryta sutartis – Obligacijų sutartis – turi įstatymo galią. Šalys yra laisvos nustatyti sutartyse tarpusavio teises ir pareigas. Kaip matyti iš bylos dokumentų, ieškovas nuo 2009 m. kovo mėnesio buvo sudaręs banke aštuonias terminuoto indėlio sutartis ar jų pratęsimus (b. l. 25). Obligacijų sutartį sudaro vienas lapas, ieškovas su šios sutarties ir kitų sutarties priedų turiniu įdėmiai nesusipažino prieš pasirašydamas, nors tokio sandorio sudarymas nereikalauja greito apsisprendimo, o asmuo ketinantis sudaryti kitokio pobūdžio sutartį su banku (nei ankstesnė terminuoto indėlio sutartis), visada gali gauti duomenis ir su jais susipažinti iš anksto, pasidomėti konkrečiomis ketinamos sudaryti sutarties sąlygomis. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovas nusprendė sudaryti terminuoto indėlio sutartį BAB banke „Snoras“, tačiau buvo įkalbėtas sudaryti vietoje terminuoto indėlio, obligacijų įsigijimo sutartį, niekaip nepaneigia jo galimybės susipažinti su siūlomo sudaryti sandorio turiniu ir esme. Pripažintina, kad obligacijos pasirašymo sutartyje, netgi neturint laiko, ar kitokių ieškovo nurodomų sąlygų, pilnai perskaityti sutarties tekstą, nereikėjo didelių laiko sąnaudų, vien vizualiai iš sutarties teksto buvo galima pamatyti, kad jame nurodoma, jog sutarties šalis yra „Investuotojas“, joje nurodyti „Investuotojo įsipareigojimai“ ir/ar „Emitento“ įsipareigojimai.

Ieškovas nurodė, kad pasitikėjo banko darbuotoja, tačiau darbuotoja neįspėjo, kad obligacijos nėra draustos, o pačioje obligacijų pasirašymo sutartyje nėra išaiškintos rizikos, kylančios investuojant į obligacijas. Teigė, kad jei būtų žinojęs šią aplinkybę, nebūtų sudaręs ginčijamo sandorio su banku. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, kad net neturint specialaus išsilavinimo ir/ar patirties investavimo srityje, galima suvokti, kad obligacijos įsigijimas yra investicija (investavimas). Taigi, nors teismas pripažįsta, kad draudžiamumo aspektas ieškovui sutartyje iš tiesų nebuvo atskleistas pakankamai aiškiai, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016; 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią ieškovo apsisprendimui įtaką turėjo informacija apie obligacijų pasirašymo sutarčiai taikomą draudiminę apsaugą, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti sutartį ar jos nesudaryti.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovui obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčijamą sandorį ar jo nesudaryti, nes kaip nurodo pats ieškovas, jis tikėjosi gauti didesnes palūkanas. Be to, pažymėtina, kad iš ieškinyje pateiktų paaiškinimų matyti, kad ieškovas pats nepasidomėjo ar obligacijoms bus taikoma apsauga, nes išgirdęs apie obligacijų privalumus, tikėjosi, kad jo investuotos lėšos bus saugios. Taip pat, byloje nėra informacijos, kad banko darbuotoja būtų įsiūliusi obligacijas ar suteikusi klaidingą informaciją apie šių obligacijų draudimo riziką. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad nors ir detaliai visų sutarties sąlygų neaptarus, ieškovas buvo suklaidintas dėl esminių sutarties sąlygų ir/ar apgautas. Ieškovas sandorį ginčijo tik gerokai po bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Todėl reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovo reikalavimai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo pareikšti ne per protingą terminą ( kada jis tariamai sužinojo apie draudiminės apsaugos nebuvimą, o tik atsakovui iškėlus bankroto bylą, bankroto proceso metu, patvirtinus ieškovo kreditorinius (finansinius) reikalavimus bankroto byloje. Teismas neturi pagrindo manyti, jog ieškovas, suvokdamas tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, panašiomis aplinkybėmis tokio sandorio nebūtų sudaręs. Aplinkybė, kad ieškovas neturi ekonominio išsilavinimo, teismo vertinimu taip pat nėra reikšminga, kadangi, kaip nurodo pats ieškovas, jis pasirašinėjo viską ką pateikė banko darbuotoja, tinkamai nesusipažinęs su šiais dokumentais, nes pasitikėjo darbuotoja ir dėl nurodytų obligacijų privalumų manė, kad jo investuojamos lėšos bus saugios.

Kita vertus, Kasacinis teismas yra nurodęs, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, vidutiniam vartotojui yra pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovas turėjo suprasti, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad sudarydamas ginčo sutartį iš esmės ieškovas siekė didesnių palūkanų, t. y. investuodamas į obligacijas, jis ketino gauti didesnę palūkanų normą (kuri skyrėsi nuo terminuoto indėlio palūkanų dydžio. Pats ieškovas prieš sudarydamas ginčo sutartį, atsisakė pateikti bankui informaciją apie save, tarp kurios ir informaciją apie savo investavimo patirtį (Kliento aptarnavimo sutartyje paryškintu šriftu įrašytas įspėjimas apie tai, kokios pasekmės kils, jeigu klientas pateiks apie save nepakankamai informacijos, t. y. bankas neturės pareigos įvertinti finansinių priemonių tinkamumo klientui); Ieškovas turėjo galimybę detaliau susipažinti su dokumentais, pasikonsultuoti su specialistais, sutartį sudarė laisva valia ir nebuvo verčiamas pasirašyti tą pačią dieną Ieškovas, sudarydamas su banku ginčijamą sutartį, joje pasirašytinai patvirtino, kad su nurodytomis sąlygomis yra supažindintas, prieš pasirašant sutartį, su jomis sutiko.

Nors ieškovas teigė, kad yra neprofesionalus klientas, neturintis investavimo patirties tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad anksčiau jis buvo sudaręs indėlių sutartis. Ieškovas nurodė esantis senyvo amžiaus. Atsižvelgiantį tai, kad obligacijų pasirašymo sutartis laikoma nesunkiai suprantama finansine priemone, nėra svarbi aplinkybė, kad ieškovas neturi ekonominio išsilavinimo ar yra senyvo amžiaus. Kadangi ieškovas pasitikėjo banko darbuotoja, įdėmiai nesusipažino su pateiktais jam sutarties ir sutarties priedų dokumentų ir nepasidomėjo draudimo rizika, manytina, jog sudarant obligacijų sutartį, jam aktualesnės buvo didesnės palūkanos. Taigi, įvertinus ieškovo asmenines savybes (amžių, gyvenimiška patirtį), sudarytų sandorių skaičių ir kitas savybes, ieškovas vertintinas kaip vidutinis vartotojas ir pagal savo suvokimo standartą turėjo suprasti kokią sutartį sudaro. Duomenų apie ieškovo sveikatos būklę iki ginčo sandorio sudarymo nėra pateikta. Net jei pripažinti, kad ieškovas galėjo suklysti dėl obligacijų draudžiamumo aspekto, nėra duomenų teigti, kad tai ir įvyko ar kad tą lėmė atsakovo (banko) neteisėti veiksmai. Manytina, kad pagrindinė priežastis tai ieškovo neatidumas ir nesuvokimas, kad bankas gali bankrutuoti. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovas (bankas ir (ar) jo darbuotoja) tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovo apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino, jog ginčo obligacijoms taikoma indėlio draudiminė apsauga (CPK 178 straipsnis). Teismo įsitikinimu, argumentai, jog banko darbuotoja esą sąmoningai galėjo suklaidinti dėl ginčo objekto draudžiamumo fakto, tokių argumentų nepagrindus leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, patys savaime neleidžia svarstyti ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu, kaip sudaryto banko apgaulės įtakoje, galimybės. Net banko darbuotojai žodžiu nurodžiusi apie obligacijų draudimą, ieškovas turėjo suvokti, kad tikrosios sandorio sąlygos nurodomos tik rašytinėje sutartyje.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sutartyse esančio atsakovo kliento patvirtinimo, jog šis yra susipažinęs su įsigyjamų finansinių priemonių sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarčių sąlygos atitinka jo valią, taip pat neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ esančio atsakovo kliento patvirtinimo, kad jis gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, neigimas reiškią nepagrįstą įrodinėjimo naštos perkėlimą atsakovui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, asmuo, pasirašydamas finansinių priemonių įsigijimo sutartis neįsigilinęs į galimas rizikas ir sutarčių sąlygas, laikytinas nepakankamai atidžiu ir rūpestingu, todėl turi prisiimti kilusias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1333/2013; 2013-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1012/2013; 2013-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1713/2013).

Nagrinėjamu atveju pats ieškovas (sandorio šalis) rizikavo (nepasvėrė galimos rizikos) ir tokie veiksmai yra jo neatsargumo rezultatas, todėl pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes šiuo atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Šiuo atveju, sudarant ginčijamus sandorius esminiais šių sandorių elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas ir galimybė gauti didesnes palūkanas. Byloje nėra ginčo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas buvo mokus, todėl ieškovas negalėjo žinoti, kad ateityje atsakovo veikla bus sustabdyta ir jam bus iškelta bankroto byla, t.y. ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovas bus pajėgus atsiskaityti pagal ginčijamus sandorius, todėl indėlių ir įsipareigojimų draudimo įsigyjamoms atsakovo obligacijoms taikymas arba netaikymas nebuvo aktualus ieškovui ginčo sandorio sudarymo metu. Ši aplinkybė tapo ieškovui esmine tik atsakovui tapus nemokiu dėl bankroto.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, nustatytos aplinkybės ir esantys įrodymai nesudaro pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo – bylos duomenys akivaizdžiai liudija, kad ieškovas siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas). Ieškovas, sudarydamas ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jo sukeliamas pasekmes, todėl ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų:

Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Trečias asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nurodė, kad viso šios išlaidos sudaro 367,96 Eur (b. l. 87-93), tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra senatvės pensininkas, į jo gaunamų pajamų dydį (b.l .9), į tai, kad trečiasis asmuo turėjo daug panašaus pobūdžio bylų, kur buvo atstovaujami tos pačios advokatų kontoros ir teisės naujumo šioje byloje nėra identifikuota, ieškinį atmetus, iš ieškovo priteistinos pagrįstos 50,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Atsakovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

nusprendė:

Ieškovo A. J. Z. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. J. Z. trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 50,00 Eur (penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Eglė Surgailienė