- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-21
- Bylos Nr.
- A-1813-502/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00963-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- valstybės įmonei Registrų centro Klaipėdos filialui
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonei Registrų centrui, J. S. E. M.
- Kategorijos
- 12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 12.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A. Š. skundą atsakovei valstybės įmonei Registrų centro Klaipėdos filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui ir J. S. E. M. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 5–9) į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, kuriame prašė: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Klaipėdos filialo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. (4.6.10.)RS–753 ir 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (4.6.10.)RS–766; 2) panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. cspr1-108; 3) įpareigoti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą (toliau – ir Filialas) priimti naują sprendimą pagal pareiškėjo A. Š. 2014 m. balandžio 24 d. prašymą (įrašo eilės Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl nuosavybės teisės - nekilnojamojo daikto - karvidės (toliau – ir statinys) 1Ž1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios adresu: (duomenys neskelbtini), įregistravimo Nekilnojamojo turto registre ir įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą pareiškėjo vardu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2015 m. balandžio 24 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą su prašymu nekilnojamąjį daiktą – karvidę 1Ž1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią adresu: (duomenys neskelbtini), įregistruoti nuosavybės teise Nekilnojamojo turto registre ir įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą pareiškėjo vardu. Atsakovas 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS–753 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir konstatavo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir NTKĮ) reikalavimų. Taip pat 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS–766 atsisakė tenkinti prašymą įregistruoti minėtą statinį Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo nuosavybės teise, kadangi nėra įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Atsakovas sprendime konstatavo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina pareiškėjo nuosavybės teisių į prašomą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo 2015 m. gegužės 7 d. ir 2015 m. gegužės 11 d. sprendimais, padavė skundą VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, kuri 2015 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. cspr1-108 paliko galioti ginčijamus atsakovo sprendimus kaip teisėtus ir pagrįstus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde teigė, kad skundžiami sprendimai yra nemotyvuoti, neteisėti ir nepagrįsti. Aplinkybę, kad aptariamas statinys yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, patvirtina Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-660-538/2015, kurioje nustatyta, kad remiantis 2014 m. vasario 12 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, statinys 1997 m. rugsėjo 29 d. buvo įregistruotas (registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Šioje nutartyje teismas nurodė, kad nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį negali būti nustatomas, kadangi tarp pareiškėjo ir E. R. V. 1998 m. kovo 30 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria E. R. V. pardavė pareiškėjui 12 metrų ilgio fermos dalį, ir tai yra kitas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad 2014 m. gegužės 19 d. sudaryta nekilnojamojo daikto – karvidės 1Ž1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu: (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų byla, kurioje 2014 m. gruodžio 9 d. VĮ Registrų centro vyresniosios specialistės antspaudu patvirtinta, kad byla parengta teisingai, o joje nurodyta, jog pastato dalis yra fiziškai suirusi, bet nerekonstruotina.
Pareiškėjas pažymėjo, kad 1998 m. kovo 30 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties teisinis vertinimas yra atliktas įsiteisėjusioje Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje Nr. 2S-660-538/2015, o atsakovo 2014 m. gegužės 7 d. ir 2014 m. gegužės 11 d. sprendimai bei Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1009-609/2014 yra neįsiteisėję, kadangi pateiktas pareiškėjo apeliacinis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT).
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamus sprendimus palikti galioti.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Filialui 2015 m. balandžio 24 d. pateikė prašymą (Nr. 8828084) įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teises į pastatą - karvidę 1Ž1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris nuosavybės teise įregistruotas J. S. E. M. vardu. Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015 m. liepos 27 d. duomenimis (registro įrašo Nr. 50/156247), ginčo statinys bei nuosavybės teisė į jį nekilnojamojo turto registre neįregistruoti. Nuo 2014 m. gruodžio 9 d. įrašyta kadastro žyma: nustatyti nauji kadastro duomenys, kurie neįrašyti į kadastrą, duomenis nustatė: D. Z., įregistravimo pagrindas: Nekilnojamojo daikto 2014 m. gegužės 19 d. kadastro duomenų byla. Filialas 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu netenkino pareiškėjo 2015 m. balandžio 24 d. prašymo įrašyti karvidės 1Ž1p kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, kadangi pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. 2S-660-538/2015) dėl nekilnojamojo daikto suformavimo teisėtumo nėra pasisakyta.
Filialas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu taip pat atsisakė tenkinti pareiškėjo 2015 m. balandžio 24 d. prašymą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą - karvidę 1Ž1p, kadangi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Filialui 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-753 netenkinus pareiškėjo prašymo įrašyti ginčo statinio kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, nuosavybės teisių pareiškėjo vardu registruoti negalima.
Pažymėjo, kad rašytinės formos 1998 m. kovo 30 d. sutarties teisinis vertinimas jau buvo atliktas Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo 2014 m. kovo 17 d. Nr. (4.6.10.)RS-219 ir 2014 m. kovo 18 d. sprendimuose, kuriuos Komisija 2014 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. cspr1-92 paliko galioti. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1009-609/2014 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, todėl minėti sprendimai yra galiojantys, kol nepanaikinti įstatymų nustatyta tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Akcentavo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-660-538/2015, kurioje buvo sprendžiamas proceso atnaujinimo klausimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, nekilnojamojo daikto (karvidės) suformavimo teisėtumo nepatvirtina ir pareiškėjo daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą nenustato. Komisijos 2015 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. cspr1-108 teisėtas ir pagrįstas, kadangi pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina jo nuosavybės teisių atsiradimo, todėl nei pats daiktas, nei pareiškėjo nuosavybės teisės į statinį negali būti registruojamos Nekilnojamojo turto registre.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo J. S. E. M. pateiktame atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o ginčijamus sprendimus palikti galioti.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas prašė Nekilnojamojo turto registre įregistruoti savavališkai rekonstruotą statinį, kuris nėra įregistruotas. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės prieštarauja faktinėms aplinkybėms, kurios jau yra nustatytos įsiteisėjusiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. (civilinės bylos Nr. 2-1204-867/2010) sprendimu, kuriame nurodyta, jog pareiškėjui buvo parduotas ne statinys, kaip nekilnojamojo turto objektas, tačiau statybinės medžiagos – plytos. Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. birželio 28 d. nutartimi Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Pažymėjo, kad teismai konstatavo, jog pareiškėjui buvo parduotas ne pastatas, kaip nekilnojamojo turto objektas, bet statybinės medžiagos, kadangi statinys beveik 90 procentų buvo nuardytas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog įsigijo suformuotą nekilnojamąjį daiktą, įregistruotą viešajame registre, sudarydamas notariškai patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį. Pareiškėjas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis kreiptis į teismą, kadangi jam yra žinoma, jog statinys yra savavališka statyba.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilo dėl Filialo 2015 m. gegužės 7 d. Nr. (4.6.10.)RS–753 ir 2015 m. gegužės 11 d. Nr. (4.6.10.)RS–766 sprendimų, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2015 m. balandžio 24 d. prašymą (įrašo eilės Nr. 8828084) dėl nuosavybės teisės - nekilnojamojo daikto - karvidės 1Ž1p įregistravimo Nekilnojamojo turto registre ir įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą pareiškėjo vardu.
Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir NTKĮ) 2 straipsnio 3, 4 ir 6 dalimi, 3 straipsnio 4 dalimi, 12 straipsnio 1 dalimi, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, 9 straipsnio 2 ir 4 dalimi, 13 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 22 straipsniu, 23 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimi, 29 straipsniu, Žemės įstatymo 22 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 19 punktu.
Teismas nustatė, kad Filialas 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-753 netenkino pareiškėjo prašymo įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą duomenis - nekilnojamojo daikto - karvidės 1Ž1p - tuo pagrindu, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neatitiko teisės aktų reikalavimų nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymui į Nekilnojamojo turto kadastrą. Filialas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-766 netenkino pareiškėjo prašymo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teises į minėtą statinį tuo pagrindu, kad Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas, be to, pateikti dokumentai nepatvirtina pareiškėjo nuosavybės teisių į prašomą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą.
VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2015 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. cspr1-108 netenkinto pareiškėjo skundo ir Filialo sprendimus paliko nepakeistus.
Teismas nurodė, kad prijungtos administracinės bylos Nr. I-1009-609/2014 medžiaga nustatyta, jog pareiškėjas iš esmės su analogišku prašymu dėl nekilnojamojo daikto – karvidės 1Ž1p kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir pareiškėjo nuosavybės teisių į šį nekilnojamąjį daiktą įregistravimo į Filialą jau buvo kreipęsis anksčiau. Teritorinis registratorius 2014 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-291 ir 2014 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-300 pareiškėjo prašymo netenkino tuo pagrindu, kad kartu su prašymu pateikti dokumentai neatitiko NTKĮ reikalavimų, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas, be to, pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtino pareiškėjo nuosavybės teisių į prašomą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą. Pareiškėjas teritorinio registratoriaus sprendimus apskundė VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, o jai pareiškėjo skundo netenkinus – ir Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kuris 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2015 m. liepos 8 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą ir paliko galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga bei proceso šalių paaiškinimais nustatė, kad pareiškėjas iš naujo kreipdamasis į teritorinį registratorių bei iš naujo prašydamas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nekilnojamąjį daiktą – karvidę 1Ž1p, remiasi Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. 2S–660–538/2015, kurią kartu su prašymu pateikė teritoriniam registratoriui. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutarties turinys patvirtina, jog teismas rėmėsi 2014 m. vasario 12 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis nurodydamas, kad 1997 m. rugsėjo 29 d. Klaipėdos (duomenys neskelbtini), buvo įregistruoti statiniai (registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Iš 2014 m. vasario 12 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog registro Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo data yra 1997 m. rugsėjo 29 d., registro tipas – statiniai, tačiau jame įrašų, jog būtų buvę įregistruoti kokie nors konkretūs statiniai, nėra, t. y. 1997 m. rugsėjo 29 d. Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotas koks nors nekilnojamasis daiktas, tuo labiau karvidė 1Ž1p. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje dėl nekilnojamojo daikto suformavimo teisėtumo nėra pasisakęs, o abstraktus nurodymas apie statinių įregistravimą, nieko nepasisakant dėl konkrečių statinių (šiuo atveju karvidės 1Ž1p) įregistravimo, nėra pagrindas teigti, kad Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, jog Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas nekilnojamasis daiktas – karvidė 1Ž1p.
Teismas pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014 m. vasario 12 d. išrašas kaip tik patvirtina faktą, kad jokių duomenų apie karvidės 1Ž1p įregistravimą nėra, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji buvo įregistruota. Prijungtoje administracinėje byloje Nr. I-1009-609/2014 yra pateikta Nekilnojamojo turto registro dokumentų byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje esantis Filialo 2010 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. (4.7.11.)-KS-115 patvirtinta, kad nekilnojamojo daikto – karvidės pastato 1Ž1p kadastriniai duomenys į Nekilnojamojo turto kadastrą neįrašyti, o iš Filialo 2010 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. (4.6.10.)RS-235 matyti, kad šiuo sprendimu jau buvo atsisakyta tenkinti prašymą nurodytą daiktą įregistruoti pareiškėjo vardu.
Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatė, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-92-903/2015 atmetė pareiškėjų E. R. V. ir A. Š. pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. R. V. 1996 m. pabaigoje pirko karvidę 1Ž1p iš (duomenys neskelbtini) ir nuo 1996 m. pabaigos iki 1998 m. kovo 30 d. nuosavybės teise valdė bendro ploto 1 423,92 kv. m karvidę 1Ž1p bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. Š. 1998 m. kovo 30 d. pirko karvidę iš E. R. V. ir nuo 1998 m. kovo 30 d. iki šiol nuosavybės teise valdo buvusią bendro ploto 1423,92 kv. m dabar fiziškai pažeistą išlikusią 221,66 kv. m karvidę. Teismas sprendime konstatavo, kad pastatas, kurį pirko E. R. V., nebuvo išlikęs, todėl 1998 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas ne nekilnojamasis turtas, o statybinės medžiagos. Šis sprendimas apeliacine tvarka buvo skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, kuris 2015 m. birželio 11 d. nutartimi paliko galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą.
Teismas nustatė, kad duomenų apie išlikusį nekilnojamąjį daiktą - karvidę 1Ž1p - nėra, ji niekada nebuvo įregistruota, o pareiškėjas Filialui nepateikė dokumentų, patvirtinančių teisėtai suformuotą statinį, todėl Filialas teisėtai ir pagrįstai 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu atsisakė įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą nekilnojamąjį ginčijamą statinį.
Teismas akcentavo, kad iš Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutarties turinio matyti, jog Klaipėdos apygardos teismas nevertino tarp pareiškėjo ir E. R. V. 1998 m. kovo 30 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo, o tik nurodė, kad nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį negali būti nustatomas, kadangi tarp pareiškėjo A. Š. ir E. R. V. 1998 m. kovo 30 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1009-609/2014 bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1621-662/2015, kuria minėtas sprendimas paliktas nepakeistu, konstatavo, kad 1998 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kurios pagrindu buvo prašoma atlikti teisinę registraciją, forma neatitinka sandorio sudarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 255 straipsnio 1 dalyje numatytos formos, todėl ji nepatvirtina pareiškėjo nuosavybės teisių į prašomą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą. LVAT, revizuodamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo ir tai, kad E. R. V. savo nuosavybės teisių nėra įregistravęs Nekilnojamojo turto registre, todėl jis jų negali ir perleisti. Remiantis šiuo aspektu, teismas nurodė, jog Filialas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-766 teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nekilnojamąjį daiktą. Kadangi skundžiami teritorinio registratoriaus sprendimai yra motyvuoti ir pagrįsti teisės aktų normomis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje tokio pobūdžio aktams keliamus reikalavimus, pagrindo juos panaikinti nėra. Teismas, netenkinęs pareiškėjo reikalavimų panaikinti skundžiamus sprendimus, netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą pagal pareiškėjo 2014 m. balandžio 24 d. pateiktą prašymą.
III.
Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, kadangi jis yra nemotyvuotas, priimtas netinkamai taikant ir aiškinant materialines teisės normas.
Pareiškėjas pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje nustatė, kad 2014 m. vasario 12 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis 1997 m. rugsėjo 29 d. pastatas - karvidė yra įregistruotas. Ši aplinkybė patvirtina, kad statinys suformuotas teisėtai. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad 2015 m. balandžio 9 d. teismo nutartyje nustatyta, jog tarp pareiškėjo ir E. R. V. 1998 m. kovo 30 d. buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad E. R. V. pardavė pareiškėjui 12 metrų ilgio fermos dalį, o tai yra kitas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, todėl nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį negali būti nustatomas. Pareiškėjas akcentavo, kad teismo sprendimas yra privalomas ir turi res judicata galią tiek bylos šalims, tiek ir bylą nagrinėjančiam teismui. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje byloje nustatyti faktai iš naujo nėra įrodinėjami nagrinėjant kitas bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitoje byloje ir nustatyti teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose (kuriose dalyvauja tie patys asmenys) gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikia įrodinėti. Aplinkybių, nagrinėtų kitoje byloje, teisinis vertinimas CK 6.246 ir 6.271 straipsnių kontekste nelaikytinas šio sprendimo prejudicinės ir (arba) res judicata galios paneigimu. Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostata, prejudicinę galią teismo procese turi ir neįrodinėtinais faktais pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiu, t. y. res judicata galią įgijusiu, teismo sprendimu. Tokio sprendimo priėmimas ir atitinkamų faktų konstatavimas reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai, o teismo nustatytos aplinkybės nebegali būti revizuojamos kitų instancijų.
Pareiškėjas nurodo, kad nors ginčo statinys nebuvo registruotas ŽŪB „Girininkai“ vardu, tačiau nuo 1997 m. duomenys apie jį yra sukaupti duomenų kadastro ir registro byloje. Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatomis, R. E V. nupirktas iš (duomenys neskelbtini) pastatas – karvidė turėjo būti perkelti į Nekilnojamojo turto registrą ir laikytini 2014 m. gegužės 19 d. atnaujintos statinio – karvidės nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos duomenimis.
Pareiškėjo teigimu, vertinant pastato – karvidės inventorizacinės ir atnaujintos kadastrinės bylos duomenis, jiems teiktina tokia pat teisinė galia, kaip ir nekilnojamojo turto registro duomenims, t. y. šie duomenys turi didesnę įrodomąją galią. Kadangi teismas nevertino inventorinėje ir atnaujintoje kadastrinėje byloje esančių duomenų kaip nekilnojamojo turto duomenų, daro išvadą, kad tokiu būdu teismas pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 ir 4 straipsnių bei CK 4.262 straipsnio nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas pateiktame atsiliepime (b. l. 128–132) į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas nurodo, kad nekilnojamojo turto registre pastatas-karvidė bei nuosavybės teisės į jį nekilnojamojo turto registre neįregistruoti. Nuo 2014 m. gruodžio 9 d. įrašyta kadastro žyma: nustatyti nauji kadastro duomenys, kurie neįrašyti į kadastrą. Žemės sklypas nuosavybės teise įregistruotas J. S. E. M. (įregistravimo pagrindas – 2005 m. balandžio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1300).
Atsakovas nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje minimame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014 m. vasario 12 d. išraše su istorija nėra nurodyta nei nekilnojamųjų daiktų, nei daiktinių teisių į juos, ir jis nepatvirtina nekilnojamojo daikto-karvidės ir nuosavybės teisių į ją įregistravimo nekilnojamojo turto registre. Šis išrašas taip pat nepatvirtina nei statinio suformavimo, nei statybos įteisinimo. Minėta nutartimi teismas pareiškėjo daiktinių teisių nenustatinėjo, o nagrinėjo klausimą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, kurioje pareiškėjo prašymas dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį nebuvo patenkintas.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovas akcentavo, kad teismo sprendimas res judicata galią turi byloje dalyvavusiems asmenims. Kitiems byloje nedalyvavusiems asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas turi prejudicinę galią byloje pagal ieškinį, kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-660-538/2015 (proceso Nr. 2-24-3-00859-2010-6) pagal pareiškėjų pareiškimą suinteresuotiems asmenims Klaipėdos rajono savivaldybei, Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir J. S. E. M. dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, Registrų centras nedalyvavo. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi pareiškėjo daiktinių teisių nenustatinėjo ir nenustatė, o nagrinėjo bylą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, kurioje pareiškėjo prašymas dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį nebuvo patenkintas, todėl šio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje nurodytos aplinkybės neturi precedento galios šioje byloje.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime (b. l. 125–126) į apeliacinį skundą, prašo teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-92-903/2015 atmestas pareiškėjų R. E. V. ir A. Š. pareiškimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. R. V. 1996 m. pabaigoje pirko karvidę 1Ž1p iš Klaipėdos rajono Girininkų žemės ūkio bendrovės ir nuo 1996 m. pabaigos iki 1998 m. kovo 30 d. nuosavybės teise valdė bendro ploto 1423,92 kv. m karvidę 1Ž1p, taip pat nustatyti, kad A. Š. 1998 m. kovo 30 d. pirko karvidę iš E. R. V. ir nuo 1998 m. kovo 30 d. iki šiol nuosavybės teise valdo buvusią bendro ploto 1423,92 kv. m., dabar fiziškai pažeistą išlikusią 221,66 kv. m. karvidę 1Ž1p. Teismas sprendime konstatavo, kad pastatas, kurį pirko E. R. V., nebuvo išlikęs, todėl 1998 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas ne nekilnojamasis turtas, bet statinys sugriovimui (statybinės medžiagos). Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. birželio 11 d. nutartimi teismo sprendimą paliko galioti. Minėtos faktinės aplinkybės, o tarp jų ir tai, kad pareiškėjas karvidę 1Ž1p rekonstravo, tokiu būdu suformuodamas naują statinį (savavališka statyba), jau buvo iš esmės konstatuotos ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1204-867/2010, kuris Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 28 d. nutartimi paliktas nepakeistas.
Akcentavo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje nurodyta, kad nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį negali būti taikomas, nes tarp pareiškėjo ir E. R. V. 1998 m. kovo 30 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, todėl yra kitas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Taip pat pabrėžė, kad remiantis minėta nutartimi, teismas nevertino tarp pareiškėjo ir E. R. V. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumo, o tik nurodė, kad nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį negali būti nustatomas. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendime bei LVAT 2015 m. liepos 8 d. nutartyje, kuria minėtas sprendimas paliktas nepakeistu, konstatavo, kad 1998 m. kovo 30 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu buvo prašoma atlikti teisinę registraciją, forma neatitinka sandorio sudarymo metu galiojusio CK 255 straipsnio 1 dalyje numatytos formos reikalavimo, todėl ji nepatvirtina pareiškėjo nuosavybės teisių į prašomą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą. LVAT taip pat konstatavo ir tai, kad E. R. V. savo nuosavybės teisių nėra įregistravęs nekilnojamojo turto registre, todėl negali jų perleisti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra išsamus, įrodymai įvertinti visapusiškai, todėl nėra pagrindo jį keisti ar naikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje pagrindinis ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. (4.6.10)RS-753, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas įrašyti karvidės 1Ž1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, kadangi pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka teisės aktų reikalavimų nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymui, taip pat atsakovo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. (4.6.10.)RS–766, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – karvidę 1Ž1p, kadangi minėtas nekilnojamasis daiktas registre neįregistruotas, kuriuos Centrinis registratorius 2015 m. birželio 10 d. sprendimu paliko galioti, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad duomenų apie išlikusį nekilnojamąjį daiktą – karvidę – nėra, nekilnojamasis daiktas (karvidė), kurio kadastro duomenis pareiškėjas prašo įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą, niekada nebuvo įregistruotas, o pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių teisėtai suformuotą statinį, todėl VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-753 pagrįstai atsisakė įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą nekilnojamąjį daiktą – karvidę 1Ž1p, o 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-766 pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą įrašyti karvidės kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą, kadangi pastatas registre nėra įregistruotas.
Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad jis yra nemotyvuotas, priimtas netinkamai taikant ir aiškinant materialines teisės normas.
Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, iš naujo jų nekartoja, o tik juos papildo, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas A. Š. 2015 m. balandžio 24 d. su prašymu kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą prašydamas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nekilnojamąjį daiktą – karvidę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią adresu: (duomenys neskelbtini). Kartu su prašymu pateikė šiuos dokumentus: 2015 m. balandžio 9 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartį; 1997 m. rugsėjo 29 d. VĮ „Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras“ namų valdybos techninės apskaitos bylą; 2014 m. gegužės 19 d. atnaujintą statinio nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą Nr. (duomenys neskelbtini); 1998 m. kovo 30 d. sutartį, sudarytą tarp pareiškėjo ir R. E. V. bei 2015 m. vasario 9 d. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo raštą Nr. (4.4.2.)KLS-200.
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (2003 m. gegužės 27 d. įstatymo Nr. IX-1582 redakcija) 12 straipsnyje nustatyta, kad atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu formuojamo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo dokumentai yra: 1) valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) rašytiniai sandoriai; 4) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 5) kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kartu su dokumentais dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 3 dalyje, Kadastro tvarkytojui turi būti pateikiamas prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla.
Atsakovas Filialas skundžiamame 2015 m. gegužės 7 d. sprendime nurodė, kad kadastro duomenų tvarkytojui turi būti pateikiamas prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą, viešojo administravimo subjekto sprendimas, patvirtinantis statinio suformavimo teisėtumą ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Kadangi pareiškėjo pateikti dokumentai neatitiko teisės aktų reikalavimų įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, o Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje dėl nekilnojamojo daikto suformavimo teisėtumo nėra pasisakyta, atsakovas pareiškėjo prašymo netenkino.
Bylos medžiaga nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-660-538/2015 rėmėsi 2014 m. vasario 12 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis nurodydamas, kad 1997 m. rugsėjo 29 d. (duomenys neskelbtini), buvo įregistruoti statiniai (registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Iš 2014 m. vasario 12 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, jog registro Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo data 1997 m. rugsėjo 29 d., registro tipas – statiniai, tačiau jame įrašų, jog būtų buvę įregistruoti kokie nors konkretūs statiniai, nėra (b. l. 16), t. y. 1997 m. rugsėjo 29 d. Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotas koks nors nekilnojamasis daiktas, tuo labiau karvidė 1Ž1p. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje dėl nekilnojamojo daikto suformavimo teisėtumo nėra pasisakęs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad abstraktus nurodymas apie statinių įregistravimą, nėra pagrindas konstatuoti, kad Klaipėdos apygardos teismas nustatė, jog Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas nekilnojamasis daiktas – karvidė 1Ž1p. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo atsakovui pateiktus dokumentus, kitus byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog pareiškėjas Filialui nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų teisėtai suformuotą statinį, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą įregistruoti į Nekilnojamojo turto kadastrą pareiškėjo nurodytą statinį – karvidę, atitinkamai VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimas Nr. (4.6.10.)RS-753 yra teisėtas ir pagrįstas.
Pareiškėjas taip pat ginčija atsakovo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. (4.6.10.)RS-766, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisių įregistravimo, kadangi nekilnojamasis daiktas – karvidė – registre neįregistruota.
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. IX-391 redakcija) 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Pagal šio įstatymo 22 straipsnį, daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra: 1) valstybės institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) įstatymų nustatytų institucijų ar pareigūnų sprendimas areštuoti turtą, o įsigaliojus Turto arešto aktų registro įstatymui - turto arešto aktų registro dokumentai; 4) nekilnojamojo daikto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas; 5) paveldėjimo teisės liudijimas; 6) teismo pranešimas apie civilinės bylos dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą; 7) rašytiniai sandoriai; 8) nekilnojamojo daikto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas); 9) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 10) kiti įstatymų nustatyti dokumentai. Minėto įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Dokumentai turi būti pateikti dviem egzemplioriais; vienas iš jų turi būti dokumento originalas arba įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas jo nuorašas.
Pareiškėjo teiginiai, kad jis ginčo nekilnojamąjį daiktą įsigijo iš R. V., o įsigijimo faktą patvirtina jo pateikta 1998 m. kovo 30 d. sutartis, nepagrįsti. Šio sandorio sudarymo metu galiojusio Civilinio kodekso 255 straipsnyje buvo nustatyta, jog nekilnojamo daikto pirkimo pardavimo sutartis turi būti notarinės formos. Tai rodo, jog šis dokumentas negali būti A. Š. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagrindu, t. y. nepatvirtina, jog pastatas - karvidė 1Ž1p, įstatymų nustatyta tvarka yra perleista pareiškėjui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1621-662/2015, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškėjo A. Š. apeliacinis skundas dėl VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo sprendimų, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas dėl nekilnojamojo turto – karvidės – įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą bei A. Š. nuosavybės teisės įregistravimo, įvertino 1998 m. kovo 30 d. sutartį, sudarytą A. Š. ir R. V. ir pažymėjo, kad ši sutartis, neatitinkanti CK 255 straipsnyje nustatytos formos, negali būti A. Š. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą įsigijimo pagrindu. Be to, R. V. savo nuosavybės teisių nėra įregistravęs nekilnojamojo turto registre, todėl jis jų negali ir perleisti.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktų faktinių aplinkybių vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir faktus būtų pagrindas vertinti kitaip. Taigi atsakovas skundžiamais sprendimais pagrįstai atsisakė įrašyti pareiškėjo nurodyto nekilnojamojo daikto duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą bei įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – karvidę, o VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl teritorinio registratoriaus sprendimų, pagrįstai paliko juos galioti. Skundžiami sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje tokio pobūdžio teisės aktams keliamus reikalavimus.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.