- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-18
- Bylos Nr.
- 2K-120-976/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-50676-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Tomas Šeškauskas (pirm.), Artūras Ridikas, Rima Ažubalytė (pran.)
- Nuteistasis
- V. K.
- Advokatai
- Tomas Leščinskas
- Kategorijos
- 1.2.25.4.2.6Kelių transporto priemonės vairavimas arba praktinio vairavimo mokymas apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (BK 281 str. 7 d.)
- 2.1.4.11.3.1Apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 80 str. 1 p.)
- 2.1.7.1Įrodymų leistinumas (BPK 20 str. 1, 4 d. ir kt. str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Tomo Leščinsko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nuosprendžio.
Tauragės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu V. K. išteisintas dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nuosprendžiu panaikintas Tauragės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:
V. K. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį 90 MGL dydžio (3389,40 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas V. K. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2017 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. spalio 2 d., vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir V. K. paskirta galutinė bausmė – 84 MGL dydžio (3163,44 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 dalimi, V. K. dvejus metus uždrausta naudotis specialiąja teise – teise vairuoti transporto priemones.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2, 5 dalimis, iš nuteistojo V. K. konfiskuota automobilio „Audi A8“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkanti pinigų suma – 5000 Eur.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. K. buvo kaltinamas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį tuo, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio: 2017 m. rugsėjo 30 d. apie 22.46 val. Šilutės r., (duomenys neskelbtini), kelio Šilutė–Šilalė 15 km, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punktą, draudžiantį vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Audi A8“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,75 promilės etilo alkoholio).
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas sprendimą V. K. išteisinti dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, motyvavo tuo, kad: nors liudytojai – policijos pareigūnai parodė, jog V. K. tuoj pat po įvykio prisipažino vairavęs automobilį, šių parodymų nepatvirtina kiti įrodymai; liudytojo Z. D. parodymai neįrodo V. K. kaltės; kritiškai vertintinas sunkios neblaivumo būklės buvusio V. K. prisipažinimas; nepaneigti kaltinamojo sutuoktinės D. K. parodymai, kad ji, būdama blaivi, vairavo automobilį, o, įvažiavusi į griovį, išėjo namo; T. K. paliudijo, kad automobiliu naudojosi ir V. K., ir jo sutuoktinė.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo, pripažindamas nustatytomis kaltinime išdėstytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, V. K. nuteisė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį.
III. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas advokatas Tomas Leščinskas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nuosprendį ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nuosprendį be pakeitimų arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 21 straipsnio 2 dalies, 80 straipsnio 1 punkto, 140, 187–188 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir teismų praktikos: nevertino duomenų pagal jų leistinumo ir liečiamumo taisykles, rėmėsi duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais, kadangi jie neatitiko BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų, apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė tik kaltinimui palankiais nepatikimais įrodymais, nepašalino visų įrodymų prieštaravimų.
4.2. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas visas abejones, kurių negalima pašalinti, aiškinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012 ir kt.).
4.3. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas sąlygas (viena iš jų – kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas (BPK 276 straipsnio 4 dalis).
4.4. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo išvadoms lemiamą įrodomąją reikšmę turėjo sunkiai apgirtusio V. K. įvykio vietoje pasakyti žodžiai, kurie savo turiniu ir esme visiškai prieštaravo jo, kaip įtariamojo ir kaltinamojo, duotiems parodymams. V. K. įteikus pranešimą apie įtarimą, jis kaltės nepripažino ir parodė, kad su blaivia sutuoktine D. K., vairuojančia automobilį, važiavo namo, tačiau kilus ginčui sutuoktinė įvažiavo į pakelės griovį ir supykusi per pievą nuėjo į netoliese esančius namus. V. K. sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės, kol atvažiavo policija. Jis, būdamas sunkiai girtas, galėjo pareigūnams pasakyti, kad vairavo automobilį, nes dėl didelio apsvaigimo nesuvokė, ką kalba. V. K. teismo posėdyje savo kaltumą neigė ir davė iš esmės analogiškus parodymus. Taigi neblaivaus V. K. kaltės pripažinimas įvykio vietoje iš esmės skyrėsi nuo jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Teismas, remdamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostata, turėjo aiškintis šių prieštaravimų priežastis.
4.5. Pirmasis į įvykio vietą atvykęs liudytojas Z. D. teigė matęs tik šalia automobilio vaikštinėjantį vyrą. Policijos pareigūnai R. T., M. M., E. V. ir P. E. atvyko dar vėliau ir paliudijo tik apie girto V. K. prisipažinimą vairavus. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisėto pagrindo remtis vien tik vaizdo įraše užfiksuotu neblaivaus V. K. paaiškinimu ir tai pakartojančiais policijos pareigūnų parodymais, t. y. išvestiniais įrodymais, kurie prieštarauja kitiems patikimiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių dėl V. K. pirminių paaiškinimų savanoriškumo. Teismas pripažino, kad į gydymo įstaigą pristatytas V. K. vairavimo faktą paneigė ir atskleidė, kad iš tikrųjų ne jis vairavo transporto priemonę. Tokios nuoseklios pozicijos V. K. laikėsi viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, tinkamai apklaustas BPK nustatyta tvarka.
4.6. Pareigūno P. E. mobiliuoju telefonu nufilmuota vaizdo medžiaga neatitinka įrodymams BPK keliamų reikalavimų. Vaizdo įraše užfiksuotas policijos pareigūno ir neblaivaus V. K. pokalbis vyko, kai pastarojo statusas de facto (faktiškai) prilygo įtariamojo statusui, tačiau V. K. apklaustas jam nustatyta tvarka nesuteikus įtariamojo statuso ir neužtikrinus įtariamojo teisių (teisės į gynybą, neišaiškinus jo teisių, tarp jų – ir teisės atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento, iki pirmosios apklausos su gynėju susitikti be pašalinių) (BPK 10 straipsnis, 21 straipsnio 4 dalis, 50 straipsnis). Įtariamojo statusas gali būti įgyjamas ne tik įteikus asmeniui pranešimą apie įtarimą, bet ir jį sulaikius įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką (BPK 21 straipsnio 2 dalis). Policijos pareigūnas kalbino V. K. kaip asmenį, įtariamą nusikaltimo padarymu, t. y. vykdė faktinę įtariamojo apklausą, tačiau šių veiksmų tinkamai procesiškai neįformino. Tokiais veiksmais ikiteisminio tyrimo pareigūnai padarė BPK 21 straipsnio 2 dalies, 140, 187, 188 straipsnių pažeidimus. Pagal BPK nuostatas V. K. turėjo būti įteiktas pranešimas apie įtarimą, išaiškintos ir užtikrintos jo, kaip įtariamojo, teisės ir tik po to galėjo būti siūloma duoti parodymus apie, tikėtina, padarytą veiką. Ikiteisminio tyrimo nepradėjimas ar pavėluotas pradėjimas turint informacijos, kad buvo padaryta nusikalstama veika, yra BPK pažeidimas. Asmeniui įstatymuose nustatytų teisių garantavimas negali priklausyti nuo pareigūnų galių laisvai pasirinkti ikiteisminio tyrimo pradėjimo procesinio įforminimo laiką.
4.7. Pažeistas draudimas versti duoti parodymus prieš save (lot. nemo tenetur se ipsum accusare) (Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, BPK 80 straipsnio 1 punktas). Šie esminiai BPK pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime Venskutė prieš Lietuvą pateikti išaiškinimai dėl neteisėto laisvės suvaržymo ir siekio išgauti informaciją apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką taikytini ir nagrinėjamai bylai.
4.8. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai vertino duomenis, kurių užtektų tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, bei ydingai laikė juos pakankamais išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Esant nustatytam sunkiam V. K. apsvaigimui nuo alkoholio, nebuvo pagrindo remtis vien jo įvykio vietoje duotais pirminiais paaiškinimais ir iš jų išplaukiančiais (išvestiniais) pareigūnų parodymais. Asmens, faktiškai įtariamo nusikalstamos veikos padarymu, apklausa nesuteikus jam BPK nustatyta tvarka įtariamojo statuso ir neužtikrinus įtariamojo teisių yra esminis BPK pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350/2013). Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, rėmėsi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016).
Motyvuojamoji dalis
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo V. K. gynėjo advokato Tomo Leščinsko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl draudimo versti duoti parodymus prieš save
6. Draudimo versti duoti parodymus prieš save principas yra įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte ir laikomas viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodo, kad Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija reiškia, jog fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitokion teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Tačiau Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad fizinis asmuo negali savanoriškai (t. y. niekieno neverčiamas) duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-699/2017, 2K-8-699/2019). Teismų praktikoje taip pat yra konstatuota, kad faktiškai sulaikyto ar faktiškai įtariamo padarius nusikaltimą asmens parodymai, be kita ko, ir ,,atviri prisipažinimai“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350/2013) arba tokio asmens ,,neformalių pokalbių“ su pareigūnais įrašai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-788/2016), kurie buvo gauti pažeidus draudimą versti duoti parodymus prieš save, nepripažįstami įrodymais ir jais negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Vertimas duoti parodymus neretai yra susijęs su faktiniu asmens, įtariamu padarius nusikalstamą veiką, sulaikymu ir jo faktine apklausa kaip įtariamojo, šių veiksmų tinkamai procesiškai neįforminant ir taip pažeidžiant BPK 140, 187, 188 straipsnių, nustatančių įtariamojo sulaikymo ir apklausos taisykles (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-350/2013, 2K-233-788/2016), reikalavimus. Kasaciniame skunde nurodytame EŽTT 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime Venskutė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 10645/08) Konvencijos 5 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į laisvę ir saugumą, 1 dalies pažeidimas konstatuotas dėl panašios situacijos kaip pirmiau nurodytos. EŽTT išaiškino, kad pareigūnų elgesys laikant atsivežtą pareiškėją kelias valandas ikiteisminio tyrimo įstaigoje be jokio atliekamų veiksmų procesinio įforminimo laikytinas pareigūnų siekiu įbauginti pareiškėją ir taip išgauti iš jos informaciją.
7. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad tiriant įvykius pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymą ar kitus ikiteisminio tyrimo įstaigų ir pareigūnų veiklą reglamentuojančius įstatymus gali būti atliekami tam tikri veiksmai, tačiau baudžiamasis procesas turi vykti pagal BPK (BPK 4 straipsnio 1 dalis). Kitų įstatymų (ne BPK) nuostatomis gali būti vadovaujamasi, pavyzdžiui, ieškant informacijos šaltinių, tačiau reikšminga bylai informacija, esant pagrindui manyti, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika, turi būti fiksuojama atliekant BPK nustatytus veiksmus. BPK 2 straipsnyje nurodyta pareiga per įmanomai trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką įvykdoma atliekant procesinius veiksmus, o ne pareigūnams laisvai nusprendžiant, jog galima imtis ir BPK nenustatytų priemonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350/2013).
8. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisėto pagrindo remtis vien tik vaizdo įraše užfiksuotu neblaivaus V. K. paaiškinimu, kad automobilį vairavo jis. Pareigūno P. E. mobiliuoju telefonu nufilmuota vaizdo medžiaga neatitinka įrodymams BPK keliamų reikalavimų, nes vaizdo įraše užfiksuotas policijos pareigūno ir neblaivaus V. K. pokalbis vyko, kai pastarojo statusas faktiškai prilygo įtariamojo statusui, tačiau V. K. apklaustas jam nustatyta tvarka nesuteikus įtariamojo statuso ir neužtikrinus įtariamojo teisių (teisės į gynybą, neišaiškinus jo teisių, tarp jų – ir teisės atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento, iki pirmosios apklausos su gynėju susitikti be pašalinių) (BPK 10 straipsnis, 21 straipsnio 4 dalis, 50 straipsnis).
9. Kasaciniame skunde aptariamas vaizdo ir garso įrašas buvo ištirtas apylinkės teisme, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos peržiūrėtas teismo posėdyje, teismuose taip pat apklaustas policijos pareigūnas P. E., daręs šį vaizdo ir garso įrašą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad V. K. šias aplinkybes nurodė būdamas sunkiai neblaivus, todėl jo prisipažinimą vertino kritiškai, juolab kad, teismo įsitikinimu, šių parodymų nepatvirtino jokie kiti bylos įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad iš vaizdo ir garso įrašo, taip pat minėto pareigūno parodymų matyti, jog V. K., nors ir būdamas neblaivus, įvykio vietoje orientavosi gerai, elgėsi adekvačiai, į pareigūnų klausimus atsakinėjo greitai ir suprantamai. Jau pokalbio su pareigūnais pradžioje V. K. pareigūnams atsakė, jog važiavo vienas ir vairavo automobilį, jo žodžiais, „<...> neišvairavau“. Taip pat V. K. pareigūnams paaiškino eismo įvykio kilimo priežastį, jo žodžiais – „Gaidys kažkoks [keiksmažodis] pamaišė“, bei nurodė, kad važiavo 80 km/val. greičiu, turi teisę vairuoti ir automobilio dokumentus. Taigi abiejų instancijų teismai vaizdo ir garso įrašą, kuriame matyti V. K. teikiamas paaiškinimas policijos pareigūnams apie tai, kas atsitiko, vertino kaip leistiną įrodymą, tačiau skirtingai vertino jame užfiksuotos informacijos patikimumą. Tuo tarpu kasaciniame skunde ginčijamas šių duomenų leistinumas, nurodant, kad V. K. buvo verčiamas duoti parodymus prieš save.
10. Taigi nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar atvykusių į įvykio vietą pareigūnų parodymai apie tai, kad V. K. įvykio vietoje ir vežamas į medicinos įstaigą jiems nurodė, kad jis vairavo automobilį, taip pat vieno iš pareigūnų telefonu darytas vaizdo ir garso įrašas, kuriame V. K. nurodo, kad automobilį vairavo jis, yra leistini, t. y. gauti nepažeidus draudimo versti duoti parodymus prieš save.
11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 30 d. Šilutės r., (duomenys neskelbtini), kelio Šilutė– Šilalė 15 km, policijos pareigūnai atvažiavo tirti eismo įvykio ir jokie nusikalstamos veikos požymiai atvykus į eismo įvykio vietą dar nebuvo paaiškėję. Vaizdo ir garso įrašas, kuriame nuteistasis V. K. nurodo, kad jis vairavo automobilį, buvo darytas įvykio vietoje pareigūno tarnybiniu telefonu, praėjus labai trumpam laikui po asmens pranešimo policijai apie eismo įvykį (pranešimą policijos pareigūnai gavo 2017 m. rugsėjo 30 d. 22.46 val.). Įrašas padarytas tuo metu, kai atvyko antras pareigūnų ekipažas, ir pasiteiravus, kas įvyko, buvo paprašyta V. K. pasitikrinti blaivumą alkotesteriu. Alkotesteriu V. K. nustačius 2,27 promilės girtumą, jis buvo pristatytas į ligoninę, vėliau – į policiją.
12. Išaiškėjus nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, požymiams V. K. 2017 m. spalio 1 d. 02.40 val. buvo surašytas įtariamojo laikino sulaikymo protokolas, kuriame nurodyta, kad jis faktiškai sulaikytas 2017 m. rugsėjo 30 d. 23.05 val., tuoj po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. nustačius, kad jis, būdamas neblaivus (alkotesteriu nustatytas 2,27 promilės girtumas), vairavo automobilį. Ikiteisminis tyrimas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, buvo pradėtas 2017 m. spalio 1 d. 03.07 val., t. y. po kelių valandų nuo policijos pareigūnų atvykimo į įvykio vietą. V. K. 2017 m. spalio 1 d. išaiškintos jo, kaip įtariamojo, teisės, be kita ko – teisė turėti gynėją, pareikštas įtarimas, kaip įtariamasis jis apklaustas 2017 m. spalio 1 d. 10.44–11.01 val.
13. Tokios byloje nustatytos ir neginčijamos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, turėjo ne tik teisę, tačiau ir pareigą gauti informaciją apie tai, kas įvyko, kad galėtų spręsti dėl tolesnių veiksmų, susijusių tiek su galima asmenų, esančių įvykio vietoje, ar kitų asmenų teisine atsakomybe, tiek su būtinybe suteikti pagalbą galimai nukentėjusiems dėl eismo įvykio asmenims. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atvykę pareigūnai paklausė vienintelio asmens, esančio prie įvažiavusio į griovį automobilio, kas atsitiko, kas vairavo automobilį, ir pasiūlė V. K. pasitikrinti blaivumą. Šio pokalbio metu V. K. nurodė vairavęs automobilį (kaip tik šio pokalbio vaizdo ir garso įrašas yra byloje). Vaizdo ir garso įraše, kuris darytas įvykio vietoje pareigūno tarnybiniu telefonu, girdėti, kad V. K. nurodo, jog jis turi teisę vairuoti ir automobilio dokumentus, automobiliu važiavo vienas, dėl kito eismo dalyvio neišvairavo automobilio. Duomenų, kad pareigūnai skatino prisipažinti V. K. vairavus įvykio vietoje ar medicinos, policijos įstaigose ar kokiais nors kitais neteisėtais veiksmais siekė jo prisipažinimo, provokavo, byloje nėra, tokie duomenys nenurodomi ir kasaciniame skunde. Teisėjų kolegija taip pat pritaria apeliacinės instancijos teismo padarytai išvadai, kad bylos duomenys nepatvirtina to, jog V. K. dėl girtumo būtų kalbėjęs nerišliai ar nesupratęs pokalbio esmės. Nustatę asmeniui, kuris teigė vairavęs automobilį, 2,27 promilės girtumą, t. y. paaiškėjus galimos nusikalstamos veikos požymiams, pareigūnai ėmėsi neatidėliotinų veiksmų – nustatyti alkoholio koncentraciją kraujyje, apžiūrėti automobilį, sulaikyti asmenį tuoj po nusikalstamos veikos padarymo – ir nedelsdami pradėjo ikiteisminį tyrimą.
14. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad toks pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, bendravimas su V. K. negali būti vertinamas kaip faktinė įtariamojo apklausa, nesuteikus asmeniui procesinių garantijų. Kaip jau minėta, nuo tada, kai paaiškėjo, kad V. K. galimai padarė nusikalstamą veiką (vairavo neblaivus), jokios faktinės apklausos, nefiksuojant jų rezultatų procesiniame dokumente, nebuvo atliekamos, jam, kaip sulaikytajam, buvo išaiškintos BPK nustatytos procesinės teisės, kuriomis jis savo nuožiūra naudojosi ir atliekami procesiniai veiksmai (įtarimo pareiškimas ir įtariamojo apklausa), kurių rezultatai fiksuoti BPK įtvirtinta tvarka. Taip pat atmetamas kasacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamoje byloje buvo delsiama pradėti ikiteisminį tyrimą, nes, kaip rodo pirmiau išdėstyti bylos duomenys, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas per keletą valandų, o V. K. įtariamojo statusas suteiktas ir įvykdyta pirma apklausa per pusantros paros nuo įvykio. Tai atitinka BPK 2 straipsnio reikalavimus.
15. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų ir apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė tik kaltinimui palankiais nepatikimais įrodymais, lemiamą reikšmę suteikė neblaivaus V. K. paaiškinimams ir juos pakartojantiems policijos pareigūnų parodymams, t. y. išvestiniams įrodymams, kurie prieštarauja kitiems patikimiems įrodymams.
16. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė kasaciniame skunde ginčijamą aplinkybę – tai, kad automobilį vairavo V. K.. Apeliacinės instancijos teismas, sugretinęs policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, parodymus, taip pat pareigūnų ir liudytojo Z. D. parodymus apie tai, kad jie įvykio vietoje nematė jokio kito asmens, išskyrus V. K., taip pat tai, kad automobilio dokumentai ir užvedimo raktelis rasti, apžiūrėti ir paimti pareigūnų įvykio vietoje, tai, kad jokių V. K. sutuoktinės daiktų automobilio salone nebuvo rasta, įvykio vietoje darytą vaizdo ir garso įrašą, iš kurio matyti pirma V. K. reakcija į pareigūnų klausimus apie įvykio aplinkybes, taip pat aptaręs V. K. parodymus, duotus teismui, ir kitus byloje surinktus duomenis, padarė motyvuotą išvadą, jog automobilį vairavo V. K..
17. Kasatoriaus argumentas, kad patikimais šioje byloje pripažintini išimtinai tik V. K. parodymai, duoti teisme, pripažįstamas nepagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į V. K. gynėjo nurodytus argumentus dėl pareigūnų parodymų prieštaravimų. Pažymėtina, kad nuosprendyje detaliai aptarta V. K. nurodyta ir atsiliepime į apeliacinį skundą V. K. žmonos parodymais grindžiama versija, jog automobilį vairavo V. K. žmona. Neginčydamas D. K. teisės atsisakyti duoti parodymus prieš savo sutuoktinį, apeliacinės instancijos teismas nuosekliai, analizuodamas D. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, vairuotojo pareigas įvykus eismo įvykiui, taip pat remdamasis ir kitais bylos duomenimis, paneigė V. K. teiginį, kad automobilį vairavo ne jis, o jo sutuoktinė (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 7 punktas).
18. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje detaliai išdėstė byloje esančius įrodymus, įvertino jų leistinumą ir patikimumą ir, remdamasis jais, padarė motyvuotas išvadas dėl V. K. pripažinimo kaltu padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.
19. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų teismų sprendimų panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas yra netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. K. gynėjo advokato Tomo Leščinsko kasacinį skundą atmesti.