Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-12-23 · Civilinė byla Nr. 2S-880-252/2014

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-12-16Panevėžio apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2014-12-23Panevėžio apygardos teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2016-03-02Panevėžio apygardos teismas
  4. Atskirasis skundasNutartis · 2016-05-17Panevėžio apygardos teismas
  5. ApeliacijaNutartis · 2017-04-11Panevėžio apygardos teismas
  6. 2VP-1432-620/2022Nutartis · 2022-01-26Panevėžio apylinkės teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-23
Bylos Nr.
2S-880-252/2014
Teisminio proceso Nr.
2-37-3-00715-2014-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nijolė Danguolė Smetonienė
Atsakovas
G. G.
Ieškovas
A. G.
Suinteresuotas asmuo
AB „Šiaulių bankas“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S - 880 - 252 - 2014

Ledina Šinkūnienė Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00715-2014-5
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 110.2; 121.14; 122.4
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 23 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. G. atskirąjį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-878-504-2014 pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovui G. G. ir atsakovo G. G. priešieškinį ieškovei A. G., suinteresuotiems asmenims AB „Šiaulių bankas“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, institucijai, teikiančiai išvadą, – Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, santuokinio turto padalinimo, išlaikymo priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

atsakovas G. G. 2014-10-03 pateikė teismui prašymą įpareigoti ieškovę A. G. atsakovo G. G. ūkininko ūkio galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimui įnešti į teismo depozitinę sąskaitą 142 005,80 Lt arba pateikti nurodytai sumai banko garantiją. Nurodė, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas 2014-07-09 nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir santuokos nutraukimo byloje taikė laikinąsias apsaugos priemones G. G. vardu registruotam nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui, pajamoms pareikšto 387 933 Lt ieškinio ribose, uždrausdamas šiuo turtu disponuoti, o jo nesant ar esant nepakankamai, nurodė areštuoti atsakovo sąskaitas bankuose, kredito unijose trūkstamai sumai, leidžiant daryti atsiskaitymus su ieškove. Pagal šią nutartį areštuoti visi atsakovui nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai. Ieškovas yra skolininkas UAB „Scandagra“ 142 005,80 Lt. Skolos mokėjimo terminai sueina 2014-10-01, 2014-10-25 ir 2014-12-01. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – arešto turtui, sąskaitoms – realiai paralyžiuojama ūkininko ūkio veikla, nėra galimybės laiku atsiskaityti su kreditoriais, dėl ko pradeda kauptis įsiskolinimai. Žala, kuri gali kilti, jau yra neproporcinga, kadangi pradiniai nuostoliai siekia 142 005,80 Lt, kurių mokėjimo net neįmanoma atidėti, nes dėl pritaikyto arešto nėra galimybės įkeisti G. G. priklausančių žemės sklypų, visi ūkio darbai turi būti tęsiami, įsigyjama priemonių, veikla negali būti stabdoma. Jei kreditorius UAB „Scandagra“ kreipsis į teismą, skola bus priteista, dar papildomai bus pritaikyti apribojimai, o tai lems ūkininko ūkio veiklos žlugimą.

Žemesnės instancijos teismas

Rokiškio rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi netenkino atsakovo prašymo dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Nustatė, kad 2014-07-09 nutartimi pagal ieškovės A. G. prašymą taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir pateikto ieškovės reikalavimo dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, kompensacijos už jai tenkančią mažesnę santuokoje įgyto turto dalį priteisimo areštuotas atsakovo G. G. vardu registruotas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, pajamos, pareikšto 387 933 Lt ieškinio sumai, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuotos atsakovo sąskaitos bankuose, kredito unijose trūkstamai sumai, leidžiant daryti atsiskaitymus su ieškove. 2014-08-07 teisme gautas antstolės I. B. patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo, kuriame nurodyta, kad vykdant minėtą teismo nutartį 2014-07-21 sudarytas turto aprašas, 2014-07-21 debeto pavedimu Nr. 41538 blokuota – areštuota G. G. sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini); piniginių lėšų likutis sąskaitoje – 58 Lt. 2014-07-21 turto aprašu areštuoti G. G. priklausantys žemės sklypai, taip pat traktorius, automobilis VW Sharan. Nurodė, jog pateiktam prašymui pagrįsti G. G. pateikė 2014-09-30 skolos suderinimo aktą su UAB „Scandagra“, pagal kurį galutinė skola šiai įmonei yra 142 005,80 Lt, o paskutinės įmokos mokėjimo terminas – 2014-12-01. Įvertinęs pateiktus duomenis ir byloje esančią medžiagą, teismas laikė, kad byloje nėra nenuginčijamų duomenų, jog atsakovo nuostoliai (galimi nuostoliai) atsirado (atsiras) dėl ieškovės prašymu teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. nėra priežastinio ryšio tarp taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir susidariusios skolos. Taip pat byloje nepateikti duomenys apie skolų susidarymo laikotarpį, nurodomi tik galutiniai atsiskaitymo terminai. Pažymėjo, kad antstolė yra uždėjusi draudimą atsakovo sąskaitai AB SEB banke, tačiau likutis joje 2014-07-21 buvo tik 58 Lt, o duomenų, kad per sąskaitos blokavimo laikotarpį joje atsirado daugiau lėšų, iš kurių atsakovas galėtų atsiskaityti su turimais kreditoriais, G. G. nepateikė, neprašė teismo leisti atsiskaityti iš šioje sąskaitoje esančių lėšų (CPK 148 str.). Civilinėje byloje taip pat yra duomenys, kad atsakovas turi sąskaitas AB Šiaulių bankas. Duomenų apie šiame banke turimose sąskaitose vykusią pinigų apyvartą nėra. Nurodė, kad G. G. turi savo vardu registruotų žemės sklypų, aprašytų antstolės 2014-07-21 ir priklausančių jam asmeninės nuosavybės teise, todėl jis gali pasinaudoti įstatymo numatyta galimybe pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones CPK 148 str. pagrindu. Teismo vertinimu, siekdamas, kad susidariusią įsiskolinimo sumą sumokėtų ieškovė, atsakovas tik eskaluoja ir taip įtemptus šalių tarpusavio santykius. Pažymėjo, jog teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas neskundė ir niekada neprašė pakeisti. Vien ta aplinkybė, kad įstatymas numato proceso šaliai galimybę prašyti tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo, nesukuria teismui pareigos tokį prašymą patenkinti.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas prašo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo patenkinti. Nurodo, kad teismas atmesdamas atsakovo prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vieningai formuojama teismų praktika, kurioje pasisakyta, jog taikant nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo institutą turi būti vadovaujamasi tais pačiais principais, kuriais vadovaujamasi taikant laikinąsias apsaugos priemones, išskyrus, kai objektyvūs šių institutų skirtumai reikalauja kitokio vertinimo. Šiuo atveju teismas taikydamas objektyviai sunkius suvaržymus ūkininko ūkiui ir atmesdamas atsakovo prašymą akivaizdžiai suteikė pranašumą ieškovei, t. y. teismas padarė nuorodas į tai, jog atsakovas turėtų pasinaudoti kitais institutais, pavyzdžiui, vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita ir pan., tačiau tai tik reiškia tam tikros procesinės pareigos primetimą vienai šaliai, tuo tarpu, kai kitos šalies prašymas yra tenkinamas atlikus preliminarų pateiktų įrodymų vertinimą. Tokios aplinkybės kelia abejonių teismo šioje civilinėje byloje šališkumu. Priešingai nei sprendė teismas, byloje yra pateikta pakankamai dokumentų, įrodančių, jog atsakovas, kaip ūkininkas, yra įsigijęs žemės ūkio technikos išsimokėtinai, jog jam ypač reikalingos apyvartinės lėšos, o dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių santuokos nutraukimo byloje yra objektyviai suvaržyta ūkininko veikla, todėl kyla grėsmė laiku neatsiskaityti su kreditoriais, prarastas autoritetas prieš įstaigas, suteikusias kreditą. Tuo tarpu ieškovė nepatiria jokių suvaržymų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą ieškovė prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad sutinka su teismo padarytomis išvadomis, jog byloje nėra nenuginčijamų duomenų apie tai, kad atsakovo nuostoliai (galimi nuostoliai) atsirado (atsiras) dėl ieškovės prašymu teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. nėra priežastinio ryšio tarp taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir susidariusios skolos. Taip pat byloje nepateikti duomenys apie skolų susidarymo laikotarpį, nurodomi tik galutiniai atsiskaitymo terminai.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Byloje apeliacine tvarka nagrinėjama, ar pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo institutą (CPK 320, 338 str.). Pastarasis įtvirtintas CPK 146 str., kurio 1 dalyje nustatyta, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

Taikant nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo institutą iš esmės vadovaujamasi tais pačiais principais, kurias vadovaujamasi taikant laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi taikant laikinąsias apsaugos priemones ne tik preliminariai vertinama ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė, tačiau ir teismo sprendimo neįvykdymo rizika, taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimą taip pat turi būti vertinami ne tik galintys kilti atsakovo nuostoliai, bet ir tikimybė, kad netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali pasunkėti. Be to, kadangi taikant laikinąsias apsaugos priemones nereikalaujama įrodyti ieškinio pagrįstumo, analogiškai ir taikant atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą teismui nebūtina turėti įrodymų, kad tam tikro dydžio nuostolių ateityje tikrai atsiras. Turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas, jei tik šis įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-279/2012; kt.).

Šioje byloje ieškovės pareikštų reikalavimų įvykdymą pirmosios instancijos teismas užtikrino 2014 m. liepos 9 d. nutartimi taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonės – apelianto turto (nekilnojamojo ir kilnojamojo, o šių nepakankant, piniginių lėšų) areštu. Vykdydamas šią nutartį antstolis areštavo apeliantui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir sąskaitas. Apelianto teigimu, dėl šių jo atžvilgiu taikytų suvaržymų yra paralyžiuojama ūkininko ūkio veikla, dėl ko jis netenka galimybės laiku atsiskaityti su kreditoriais. Nurodytas aplinkybes apeliantas iš esmės įrodinėjo tik 2014-09-30 skolos suderinimo aktu su UAB „Scandagra“. Neginčytina, kad asmens, kurio atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, veikla yra apsunkinama, tačiau tai nereiškia, kad jis dėl to patiria nuostolių ar egzistuoja reali jų atsiradimo tikimybė. Savo prašymui, kad dėl pirmosios instancijos teismo šioje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis patiria nuostolių, pagrįsti apeliantas kitokių įrodymų nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Todėl logiška ir pagrįsta yra teismo išvada, jog apeliantas preliminariai nepagrindė nei nuostolių atsiradimo tikimybės, nei jų dydžio, nei priežastinio ryšio tarp nuostolių ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Taip pat pastebėtina, jog nėra aiški ir apelianto pasirinkta jo tikėtinų nuostolių apskaičiavimo metodika (pavyzdžiui, kokiu teisiniu pagrindu apskaičiuojami 142 005,80 Lt nuostoliai).

Iš skundžiamos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas išsamiai pasisakė ginčo klausimu, įvertino visas aplinkybes ir įrodymus, su kuo apeliacinės instancijos teismas sutinka, todėl jų nekartoja. Taigi, šiuo atveju atsakovui nepateikus argumentų bei neįrodžius, kad dėl šiuo metu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių jam atsirado ar ateityje gali atsirasti nuostolių, spręstina, kad atsakovo galimų nuostolių atsiradimo galimybė dėl konkrečiai šiuo metu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neįrodyta (CPK 12 str., 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad atsakovo prašymo dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmetimas nereiškia pripažinimo, jog teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visiškai nesukelia ir negali sukelti atsakovui nuostolių atsiradimo. Tai reiškia, kad atsakovas, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė įrodymų, kurie leistų teismui daryti išvadą dėl galimų nuostolių, susijusių su šiuo metu pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, atsiradimo (CPK 12 str., 178 str.). Pažymėtina, kad tai neužkerta kelio atsakovui pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu bei įrodymais pagrįstu prašymu dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo ar prašyti pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių mastą, pobūdį, leisti tam tikrų veiksmų atlikimą ir pan. (CPK 146 str. 1 d., 148 str.).

Apeliantui neįrodžius jo patiriamų nuostolių ar jų atsiradimo dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galimybės, atskirąjį skundą tenkinti jame nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl darytina išvada, jog teismas, priimdamas 2014 m. spalio 7 d. nutartį, pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo G. G. prašymą taikyti nuostolių užtikrinimo priemones. Vien tai, kad apelianto reikalavimas netenkintas, neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo šališkumu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė