Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų J. L. ir T. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. L. ir T. L. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – UAB „Medicinos bankas“, J. A., D. L., L. Š., S. A., antstoliai – D. K., I. G., V. M., D. M..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Teismo posėdžio metu pareiškėjai J. L. ir T. L. bei jų atstovas advokato padėjėjas J. M. palaikė pareiškimą, patvirtino, kad pareiškėjai yra nemokūs, nes jų finansiniai įsipareigojimai viršija FABĮ numatytą 25 MMA dydį. Papildomai paaiškino, kad nekilnojamąjį turtą pirko tikėdamiesi iš jo užsidirbti. Realizuoti nekilnojamojo turto nepavyko dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, kurio metu dalis įsigyto nekilnojamojo turto buvo grąžinta valstybei. Teigė, kad banko politika vertinant sklypą nekorektiška ir tai trukdė padengti kreditą iš nekilnojamojo turto. Paaiškino, kad su kitais kreditoriais – fiziniais asmenimis žada atsiskaityti kai bus raštu susitarta dėl atsiskaitymo atidėjimo. Skolos bus grąžinamos pagal mokumo planą. Prašė pareiškimą tenkinti ir iškelti pareiškėjams fizinio asmens bankroto bylą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjai sutinka, kad nesklandumai atsiskaitant su kreditoriais buvo tęstinio pobūdžio, tačiau galutinai pareiškėjai nemokūs tapo būtent kritus nekilnojamojo turto kainoms ir visiškai sustojus nekilnojamojo turto apyvartai Vilniuje. Dėl užsitęsusio ikiteisminio tyrimo pareiškėjai negalėjo laiku tvarkyti sklypų padalinimo projektų ir juos realizuoti, taip uždirbdami pelną, bei atsiskaitydami su kreditoriais. Nurodo, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) pareiškėjų sūnui buvo padovanotas dėl to, kad pareiškėjai nesugebėjo mokėti už jį įmokų. Sutaupytas sumas už šį žemės sklypą pareiškėjai naudojo atsiskaitymams su kitais kreditoriais. Pareiškėjų sūnus baigė išmokėti minėtą žemės sklypą, dėl ko šiuo metu pareiškėjai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu jam yra skolingi. Pabrėžia, kad teismas posėdyje nekėlė klausimo dėl pareiškėjų pateiktų banko sąskaitų išrašų, jų apimties ar tikslumo, todėl nesupranta, kodėl teismas neatnaujino bylos nagrinėjimo iš esmės, jei jam pateikti dokumentai sudarė kokias nors abejones dėl jų apimties ar tikslumo, vertinant pareiškėjų sąžiningumą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl termino atnaujinimo atskirajam skundui paduoti

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjams J. L. ir T. L. bankroto bylą, nurodė, jog nutartis gali būti skundžiama per septynias dienas nuo jos priėmimo dienos. Taigi nutartis turėjo įsiteisėti 2016 m. lapkričio 10 d. Pareiškėjai J. L. ir T. L. 2016 m. lapkričio 14 d. pateikė atskirąjį skundą, prašė atnaujinti praleistą terminą atskirajam skundui pateikti. Nurodė, jog terminas paduoti atskirajam skundui yra praleistas neilgą laiko tarpą, penkias dienas. Taip pat nurodė, jog nutarties nebuvo gavę savo gyvenamosios vietos adresu.

Procesinis terminas atskirajam skundui paduoti yra nustatytas įstatyme – CPK 335 straipsnyje, remiantis kurio 1 dalimi atskirasis skundas gali būti paduodamas per 7 dienas nuo nutarties priėmimo dienos, o tais atvejais, kai teismo nutartis yra priimta rašytinio proceso tvarka, nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos. Teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta pasibaigus įstatyme nustatytam ar teismo paskirtam terminui (CPK 75 str. 1 d.), tačiau įstatyme yra numatyta galimybė praleistą terminą atnaujinti. Asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas (CPK 78 str. 1 d.).

Tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir kiti civilinio proceso principai reikalauja byloje dalyvaujantiems asmenims suteikti teisę apskųsti aukštesnės instancijos teismui žemesnės instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apeliantų nurodytas priežastis dėl įstatyme nustatyto termino atskirajam skundui pateikti praleidimo, pripažįsta esant pagrindui atnaujinti CPK 335 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (CPK 307 straipsnio 2 dalis).

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pareiškėjams iškelti bankroto bylą.

Dėl fizinio asmens nemokumą apibrėžiančių sąlygų taikymo

FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai jo kreditorių reikalavimų patenkinimas užtikrinamas nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti įvertinamos dvi aplinkybių grupės. Pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas. Antra, nustačius fizinio asmens nemokumą, turi būti patikrinama, ar neegzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti.

Fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, pažymėjo, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi šie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-690/2016).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti apeliantams bankroto bylą, motyvuojant tuo, kad jie neatitinka nemokumą apibrėžiančių sąlygų ( FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas). Teismas nustatė, jog bendra pareiškėjų įsiskolinimo kreditoriams suma yra 419 715,91 Eur (pagal 2006 m. rugsėjo 26 d. kredito sutartį Nr. SF-0629-F, sudarytą su UAB „Medicinos bankas“ dėl 3 50440,22 Eur (1 210 000,00 Lt) paskolos, kurios galiojimas yra pasibaigęs, nors įsipareigojimai nėra įvykdyti, pareiškėjų skola bendrovei yra 319 844,99 Eur; pagal 2006 m. gruodžio 15 paskolos raštelį skola L. Š. yra 50 683,50 Eur (175000 Lt), pagal 2003 m. gegužės 23 d. paskolos raštelį skola S. A. yra 9 847,08 Eur (34 000 Lt), o J. A. – 20 273,40 Eur (70 000 Lt), Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 1 d. įsakymo civilinėje byloje Nr. L2-11152-433/2016 pagrindu pareiškėjų skola D. L. yra 19 066,94 Eur, 1 240,49 Eur palūkanų). Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes ir FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas fizinio asmens nemokumą apibrėžiančias sąlygas, darytina išvada, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantų pradelsti vykdyti įsipareigojimai viršija 25 MMA.

Pasisakant dėl bylą nagrinėjusio teismo išvadų, kad apeliantai turi objektyvių galimybių įvykdyti didžiąją dalį turimų skolinių įsipareigojimų, pagrįstumo ir teisėtumo, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas tokias išvadas grindė, atsižvelgiant į pareiškėjų skolas, jų dydį, pareiškėjų turimą turtą bei gaunamas tam tikras stabilias pajamas (apie 1 055,35 Eur kas mėnesį) bei turimus, bet tinkamai teismui neatskleistus kitus pajamų (finansavimo) šaltinius.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjam priklausanti 1694/3388 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bei gaunamos pajamos (J. L. mėnesinės pajamos yra apie 251,48 Eur, T. L. mėnesinės pajamos – 803,87 Eur, t. y. bendros gaunamos pajamos yra apie 1 055,35 Eur) patvirtina, kad pareiškėjai turi galimybę įvykdyti kreditorinius įsipareigojimus ne tik iš gaunamų darbo užmokesčio pajamų, bet ir realizavus turimą turtą. Teismas daro išvadą, kad turint tokį turtą, yra įmanoma vykdyti įsipareigojimus kreditoriams ir bent ženkliai sumažinti turimų įsipareigojimų dydį.

Apeliacinio teismo vertinimu tokia bylą nagrinėjusio teismo pozicija nėra tinkamai pagrįsta. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas ir numatomas gauti pajamas, lėšas, būtinas pragyvenimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-269-219/2015). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz., per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimams vykdyti toks asmuo galėtų padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skoliniams įsipareigojimams vykdyti, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti, koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra laikomas protingu. Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis Nr. 3K-3-217-969/2015).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų galimybės vykdyti savo išsipareigojimus, nevertino skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvos pareiškėjų turimo turto ir gaunamų pajamų kontekste. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklauso 1694/3388 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio vertė 135 500 Eur, todėl pareiškėjai turi galimybę įvykdyti kreditorinius įsipareigojimus ne tik iš gaunamo darbo užmokesčio, bet ir realizavus turimą turtą. Tačiau VĮ registrų centro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis minėtas sklypas nuo 2016 m. kovo 29 d. nuosavybės teise priklauso UAB „Medicinos bankas“ turto perdavimo 2016 m. kovo 15 d. išieškotojo akto Nr.0012/11/02943 pagrindu. Taigi šie duomenys reikšmingi sprendžiant ne tik dėl apeliantų turtinės padėties, bet ir nustatant skolinių įsipareigojimų dydį.

Nagrinėjamu atveju teismas, vertindamas pareiškėjų mokumą, taip pat neanalizavo, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai galėdami skirti įsipareigojimams vykdyti, pareiškėjai galėtų padengti visus įsiskolinimus. Teismas, nurodydamas, kad yra visos prielaidos ateityje atsiskaityti su kreditoriais, nesvarstė, kiek laiko užtruktų, kol pareiškėjai padengtų skolinius įsipareigojimus, ir ar toks laikotarpis laikytinas protingu atsiskaityti su kreditoriais. Byloje nebuvo vertinama kokia pareiškėjų pajamų dalis, atskaičius iš jos sumas, būtinas įsipareigojimas vykdyti, užtikrintų apeliantų būtinųjų poreikių patenkinimą ir pan.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytų aplinkybių visuma, konstatuoja, kad bylą nagrinėjusio teismo išvados, jog apeliantų finansinė padėtis neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, padarytos nevisapusiškai ištyrus byloje pateiktus įrodymus. Pažymėtina, kad bankroto bylose teismas turi būti aktyvus ir pareikalauti papildomų įrodymų, jeigu pateiktų neužtenka bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti.

Dėl sąžiningumo kriterijų taikymo.

Vertinant ginčijamos nutarties turinį, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų nesąžiningumo, vadovavosi nebeaktualia FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto redakcija. Iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusi FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto redakcija nustatė, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.

Nuo 2016 m. sausio 1 d. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Taigi šiuo metu nebegaliojančioje FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. redakcijoje, be nuorodos į CK 6.67 straipsnyje nustatytas nesąžiningo elgesio prezumpcijas, nebuvo įtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas, nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nėra nurodomi nesąžiningumo nustatymo kriterijai, detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai ar neveikimas gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie buvo nustatomi atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą.

Tuo tarpu dabar galiojančioje FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. redakcijoje nurodoma, kad fizinių asmenų kiti veiksmai ar neveikimas, kurie gali būti pripažinti nesąžiningais, sukonkretinti ir jų vertinimas susiaurintas iki kitokių tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjų nesąžiningumą patvirtina tai, jog jie, tvirtindami kreditoriui UAB „Medicinos bankas“ apie siekį su juo atsiskaityti pardavus žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), minėtą nekilnojamąjį turtą 2009 m. gegužės 11 d. ir 2009 m. gegužės 15 d. dovanojimo sutartimi neatlygintinai perleido sūnui D. L.. Teismas padarė išvadą, kad iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog pareiškėjai iki kreipimosi į teismą nesiėmė ryžtingų veiksmų savo mokumui atkurti, skoloms sumažinti.

Apeliacinės instancijos vertinimu bylą nagrinėjęs teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015). Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-248/2015; 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015). Asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo, neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015; 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-680-684/2015). Pažymėtina, kad bylai aktuali FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto redakcija dėl termino nėra pasikeitusi.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nekilnojamąjį turtą perleido savo sūnui D. L. 2009 m. gegužės 11 d. ir 2009 m. gegužės 15 d. dovanojimo sutartimis, todėl sandorio sudarymą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip pareiškėjų veiksmų nesąžiningumą, sudarantį pagrindą teismui atsisakyti iškelti bankroto bylą pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą. Šių išvadų nepaneigia bylos duomenys, kad minėti dovanojimo sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-272-781/20140), nes FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyto 3 metų termino pradžia skaičiuojama nuo nesąžiningų veiksmų atlikimo laiko, o ne nuo teismo sprendimo, kuriuo tie veiksmai pripažinti nesąžiningais, įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2016).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo, turi būti vertinami pareiškėjų veiksmai per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo – t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tik abstrakčiai nurodydamas, kad „nurodyti pareiškėjų veiksmai bei eilės civilinių bylų inicijavimas, laikytini objektyviu kriterijumi, patvirtinančiu pareiškėjų nesąžiningumą“, iš esmės netyrė, kokie pareiškėjų sudaryti sandoriai ar veikimas (neveikimas) per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo gali būti pripažinti nesąžiningais ir lėmusiais pareiškėjų nemokumą, ir nesprendė, ar būtent šiuo laikotarpiu sudarytų sandorių sudarymas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme laikytinas pakankamu pagrindu atsisakyti iškelti pareiškėjams bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad „pareiškėjų įsigytas 1,6344 ha žemės sklypas, esantis Kriaučiūnų kaime, Vilniaus m. sav., 2014 m. balandžio 23 d. įvykusiose varžytynėse parduotas už 86 886, 01 Eur (300 000 Lt) ir taip sumažinta reali skola. Teismo vertinimu nurodyti faktai ne tik parodo pareiškėjų nesąžiningumą, bet ir jų tikslą ne atkurti savo mokumą, o mėginimą pasinaudoti įstatymais ir išvengti skolinių įsipareigojimų“. Nagrinėjamu atveju neaišku kokią įtaką skolininko turto realizavimas parduodant jį iš varžytynių turi vertinant apeliantų veiksmus sąžiningumo aspektu, nes teismas pats pripažino, kad buvo sumažinta reali skola.

Pirmosios instancijos teismas vertindamas pareiškėjų gaunamas pajamas, nurodė, kad byloje nėra pateikti išsamūs duomenys apie bankų sąskaitose turimas pinigines lėšas, o byloje esantys dokumentai kelia abejonių dėl juose nurodytų duomenų apimties ir tikslumo, nes teismui nurodyti tik sąskaitų likučiai, be kitų išsamių duomenų apie turimas lėšas ir jų judėjimą. Be to, teismo manymu, pareiškėjų nurodytos išlaidos nėra realios, atsižvelgiant į pareiškėjos sveikatos būklę, tai sudaro pagrindą daryti prielaidą apie papildomų pajamų šaltinių, kurių nenurodė ir neįrodė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri gali būti paneigiama ištyrus byloje esančius įrodymus ir konstatavus tam tikrų aplinkybių buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Todėl teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis bei pripažinęs, kad jų nepakanka pagrįstoms išvadoms, turėjo būti aktyvus ir pareikalauti pateikti papildomų įrodymų apie reikšmingas ginčui aplinkybes. Fizinio asmens bankroto procese egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas jose turi būti aktyvus; tai, inter alia, apima teismo teisę rinkti įrodymus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir M. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-106/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-217-969/2015).

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai dėl netinkamo FABĮ 2 straipsnio 2 dalies bei 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo yra pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui reikšmingų sąlygų turinį, netyrė šiam klausimui spręsti svarbių aplinkybių, todėl klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo iš esmės neišnagrinėjo.

Teismo išvados padarytos netinkamai pritaikius materialiosios teisės normas bei nėra pagrįstos visapusišku visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl konstatuojama, kad šioje dalyje neatskleista bylos esmė (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atnaujinti apeliantams J. L. ir T. L. terminą atskirajam skundui pateikti.

Apeliantų J. L. ir T. L. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjų J. L. ir T. L. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.