Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-528-381/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-11-29
Bylos Nr.: e2A-528-381/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-01132-2016-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Artūras Driukas, Konstantinas Gurinas, Gintaras Pečiulis
Atsakovas: R. K.
Trečiasis asmuo: M. K., M. R., uždaroji akcinė bendrovė „KRAGUS“

Kategorijos

2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai

Civilinė byla Nr. e2A-528-381/2018Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01132-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1209-254/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Fiksta“ ieškinį atsakovui R. K. dėl žalos atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys – M. K., M. R. ir uždaroji akcinė bendrovė „KRAGUS“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Fiksta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui R. K., prašydama priteisti iš atsakovo 277 860,84 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atsakovas nuo 2008 m. lapkričio 20 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. ir nuo 2013 m. liepos 5 d. iki 2014 m. liepos 29 d. ėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Fiksta“ direktoriaus pareigas. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Kauno AVMI), atlikusi ieškovės 2008 metų mokestinį patikrinimą, 2014 m. sausio 21 d. patikrinimo akte Nr. (04.1)-FR0680-12 (toliau – Aktas) nustatė ieškovės padarytus pažeidimus, dėl kurių papildomai apskaičiavo ieškovei 33 144,98 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 27 619,03 Eur pelno mokesčio (toliau – PM), 17 279,31 Eur delspinigių ir paskyrė 18 229,26 Eur baudą. Pareigos teisingai ir laiku apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius nevykdymas yra laikomas neteisėtais veiksmais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio taikymo prasme. Ieškovės patirta žala laikytina paskirtos baudos ir delspinigiai, apskaičiuoti už mokesčių sumokėjimą ne laiku.

3. Akte taip pat konstatuota, jog ieškovė tiriamuoju laikotarpiu savo buhalterinėje apskaitoje užfiksavo apsimestinius (fiktyvius) statybos darbų bei statybinių medžiagų įsigijimus iš UAB „KRAGUS“, t. y. tarp ieškovės ir UAB „KRAGUS“ sudaryta rangos sutartis bei UAB „KRAGUS“ ieškovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros buvo fiktyvios ir apsimestinės. Atsakovas, pervesdamas ieškovės pinigus (217 283,03 Eur) tretiesiems asmenims pagal fiktyvius (niekinius) sandorius, atliko neteisėtus veiksmus. Atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, ir kiti suinteresuoti asmenys Akto neginčijo, jame nustatytų aplinkybių įstatymų nustatyta tvarka nepaneigė, todėl Aktas yra galiojantis ir turintis teisinę galią bei įrodomąją reikšmę dokumentas.

4. Be to, 2014 m. gegužės 31 d., t. y. prieš pat bankroto bylos iškėlimą ieškovei, buhalterine pažyma buvo įformintas ieškovei priklausančių statybinių medžiagų už 25 069,24 Eur nurašymas, tačiau jokių realų statybinių medžiagų nurašymą pagrindžiančių dokumentų (turto nurašymo aktų ir pan.) nėra. Atsakovas, neperduodamas statybinių medžiagų už 25 069,24 Eur ieškovės bankroto administratorei, atliko neteisėtus veiksmus. Šiuo atveju atsakovo neteisėti veiksmai jam vadovaujant ieškovei tiesiogiai lėmė, kad ieškovei buvo padaryta 277 860,84 Eur žala. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, jo kaltė yra preziumuojama.

Atsiliepimas

5. Atsakovas R. K. procesiniuose dokumentuose prašė ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad tarp ieškovės ir UAB „KRAGUS“ sudaryti statybos darbų bei statybinių medžiagų įsigijimo sandoriai nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi sandoriai yra galiojantys ir statybos darbai buvo atlikti, ieškovės atliktas 217 283,03 Eur mokėjimas yra ieškovės pareigos atsiskaityti už atliktus darbus bei įsigytas medžiagas įvykdymas, kuris negali būti laikomas neteisėtu veiksmu. Ieškinyje nurodytos sutartys, sudarytos su UAB „KRAGUS“, buvo tinkamai įvykdytos. Kauno AVMI Aktas nesudaro pagrindo laikyti sandorius negaliojančiais, nes juos pripažinti negaliojančiais gali tik teismas. Pareiga tinkamai ir laiku sumokėti mokesčius nebuvo įvykdyta dėl nuo atsakovo nepriklausančių priežasčių, t. y. dėl prastos ieškovės finansinės padėties, t. y. atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, kurie lemtų šios pareigos neįvykdymą. Atsakovas negalėjo pažeisti ir nepažeidė pareigos perduoti bankroto administratorei statybines medžiagas, kurių vertė – 25 069,24 Eur, nes ieškovė šio turto, kuris buvo sunaudotos vykdant statybos darbus, t. y. vykdant veiklą, bankroto bylos iškėlimo momentu jau neturėjo. Ieškovė negalėjo patirti žalos dėl turto, kurio neturėjo, neišsaugojimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apygardos teismas 2017 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo R. K. ieškovei BUAB „Fiksta“ 35 508,57 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. rugsėjo 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir valstybei 398 Eur žyminio mokesčio, taip pat sumažino Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartimi ieškovės BUAB „Fiksta“ reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovui R. K. priklausančio kilnojamojo bei nekilnojamojo turto ir turtinių teisių arešto mastą nuo 277 860,84 Eur iki 35 508,57 Eur ir 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

7. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartimi ieškovei UAB „Fiksta“, kurios vadovu nuo 2008 m. liepos 3 d. iki 2008 m. lapkričio 17 d. buvo trečiasis asmuo M. K., nuo 2008 m. lapkričio 18 d. iki 2008 m. lapkričio 19 d. – trečiasis asmuo M. R., o nuo 2008 m. lapkričio 20 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. ir nuo 2013 m. liepos 5 d. iki 2014 m. liepos 21 d. – atsakovas R. K., iškelta bankroto byla. Be to, atsakovas, priimant 2008 m. lapkričio 19 d. sprendimą dėl jo paskyrimo įmonės vadovu nuo 2008 m. lapkričio 20 d., buvo visų įmonės akcijų savininkas.

8. Dėl žalos, kilusios iš statybos rangos teisinių santykių, teismas pažymėjo, kad ieškovė UAB „Fiksta“ (užsakovė), atstovaujama atsakovo R. K., ir trečiasis asmuo UAB „KRAGUS“ (vykdytoja) 2008 m. rugsėjo 1 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. FR 080901 (toliau – Rangos sutartis), pagal kurią vykdytoja įsipareigojo atlikti statybos rangos darbus užsakovės nurodytuose objektuose. Ieškovė apmokėjo pagal šią sutartį trečiojo asmens UAB „KRAGUS“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras 217 283,03 Eur sumai už statybos darbus objektuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kaune, (duomenys neskelbtini), Kaune, ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Įvertinęs Kauno AVMI akte nurodytus duomenis, atliktų darbų aktus, statybos rangos sutartis bei šalių paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad UAB „Fiksta“, vykdydama statybos darbus minėtuose objektuose, buvo sutartiniuose santykiuose su užsakovėmis UAB „DOMUS ALTERA“, UAB „Optimalus turto valdymas“ ir UAB „Agrobiznis“ bei veikė kaip generalinė rangovė (CK 6.650 straipsnis). Byloje nėra ginčo, kad darbai pagal šias sutartis yra įvykdyti ir užsakovės ieškovei nėra skolingos, t. y. Akte nurodytos užsakovės su ieškove yra atsiskaičiusios. Taigi ieškovei atsiskaitant už nurodytuose objektuose atliktus darbus su trečiuoju asmeniu UAB „KRAGUS“, įmonei 217 283,03 Eur žala nebuvo padaryta, nes užsakovės už šio ar galimai kito subrangovo atliktus darbus su ieškove atsiskaitė visiškai. Tai reiškia, kad ieškovė neįrodė, jog, atsiskaitant už statybos darbus nurodytuose objektuose, įmonė realiai patyrė 217 283,03 Eur žalą, kurią turėtų atlyginti atsakovas. Kadangi nenustatytos civilinės atsakomybės sąlygos (žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), atsakovui nekyla civilinė atsakomybė.

9. Dėl žalos, pasireiškusios baudų ir delspinigių, apskaičiuotų Kauno AVMI Aktu, sumokėjimu valstybei, teismas konstatavo, kad atsakovas ir byloje surinkti duomenys nepaneigė Akte nustatytų faktinių aplinkybių, jog UAB „KRAGUS“ nevykdė statybos rangos darbų, jokių prekių, paslaugų ar darbų ieškovei realiai negalėjo atlikti ir neatliko pagal Rangos sutartį. Atmestinas atsakovo argumentas, kad minėtas aplinkybes paneigia liudytojo A. B. parodymai, nes šis liudytojas negalėjo pasakyti, kurio rangovo darbuotojai dirbo objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, ir nematė sutarčių, kurių pagrindu jie dirbo. Aktu trečiojo asmens UAB „KRAGUS“ ieškovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros dėl jose įformintų neįvykusių operacijų buvo pripažintos dokumentais, neturinčiais juridinės galios, nepagrindžiančiais UAB „Fiksta“ teisės į PVM atskaitą ir nesudarančiomis pagrindo atskaitymams apskaičiuojant PM.

10. Teismas nurodė, kad pareiga sumokėti atskaitytą pirkimo PVM įmonei atsirado dėl to, kad Rangos sutartis buvo sudaryta su realiai jokios veiklos nevykdančiu trečiuoju asmeniu UAB „KRAGUS“. Atsakovas, sudarydamas Rangos sutartį, šių teisiškai reikšmingų aplinkybių neišsiaiškino, mokestinio patikrinimo metu nurodė, kad su UAB „KRAGUS“ atstovais nebendravo, teisme taip pat negalėjo nurodyti jokių šio sandorio sudarymo faktinių aplinkybių. Teismas sprendė, kad tuo atveju, jeigu atsakovas būtų sudaręs sandorį su realiai veiklą vykdančia įmone, ieškovė būtų turėjusi teisę teisės aktų nustatyta tvarka atskaityti paslaugų pirkimo PVM ir mokėtinas mokestis į biudžetą būtų buvęs mažesnis. Be to, atsakovas veikė priešingai įmonės interesams, nes buhalterinėje apskaitoje buvo apskaitytos PVM sąskaitos faktūros, kurių turinys neatitiko operacijų turinio. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekę ar paslaugą ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, kad pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM, elgiasi nesąžiningai, todėl neįgyja teisės į PVM atskaitą. Dėl šių pažeidimų ieškovei buvo papildomai priskaičiuota 33 144,98 Eur PVM, 27 619,03 Eur PM, nes leidžiamiems atskaitymams įmonė priskyrė 635 792,19 Lt sumą, t. y. apskaitoje užfiksavo prekių / paslaugų įsigijimą pagal UAB „KRAGUS“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras, kuriose atvaizduotos realiai neįvykusios ūkinės operacijos, pripažintos neturinčiomis juridinės galios.

11. Teismas padarė išvadą, kad nurodyti pažeidimai atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nes jis dirbo nerūpestingai ir nekvalifikuotai, pažeidė fiduciarines pareigas bendrovei. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad paskirtos 18 229,26 Eur baudos ir apskaičiuoti 17 279,31 Eur delspinigiai priteistini iš atsakovo, atsakingo už juridinio asmens buhalterinės apskaitos organizavimą (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis), mokestinių prievolių vykdymą.

12. Dėl pareigos perduoti bankroto administratorei ieškovės turtą – statybines medžiagas – teismas nenustatė pagrindo spręsti, kad 2014 m. gegužės 31 d buhalterine pažyma įformintos ūkinės operacijos buvimas patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, jog atsakovas, kaip įmonės vadovas, prarado jo žinioje buvusias ieškovei priklausančias 25 069,24 Eur vertės statybines medžiagas ir pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų pareigą perduoti bankroto administratorei visą įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, turimą turtą (pinigus). Todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atsakovui taikyti civilinę atsakomybę, neįrodžius jos atsiradimo būtinųjų sąlygų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Atsakovas R. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismas netinkamai taikė proceso ir materialiosios teisės normas, nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl to nepagrįstai ieškinį iš dalies tenkino. Atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovei būtų padaryta žala, ir todėl nėra pagrindo iš atsakovo priteisti ieškovės naudai 35 508,57 Eur žalos atlyginimą.

13.2. Teismas nepagrįstai rėmėsi Kauno AVMI Aktu ir netinkamai nustatė faktinę aplinkybę, kad Rangos sutartis buvo sudaryta su realiai jokios veiklos nevykdančiu trečiuoju asmeniu UAB „KRAGUS“. Šios neteisingos faktinės aplinkybės nustatymas lėmė nepagrįstas išvadas, kad atsakovas veikė priešingai įmonės interesams ir kad buhalterinėje apskaitoje buvo apskaitytos PVM sąskaitos faktūros, kurių turinys neatitiko operacijų turinio. Ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti Rangos sutartį negaliojančia ir teismas nepripažino jos negaliojančia ex officio (pagal pareigas). Kadangi Rangos sutartis nėra pripažinta negaliojančia, ji yra galiojanti bei sukuria jos šalims teises ir pareigas, įskaitant ieškovės pareigą atsiskaityti su UAB „KRAGUS“ už atliktus darbus bei parduotas medžiagas. Ieškovė, turėdama pareigą apmokėti UAB „KRAGUS“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, pagrįstai jas įtraukė į savo buhalterinę apskaitą. Ieškovės pareigos atsiskaityti už atliktus darbus bei įsigytas medžiagas pagal galiojančią Rangos sutartį vykdymas negali būti laikomas neteisėtu veiksmu.

13.3. Kauno AVMI Aktas nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog UAB „KRAGUS“ faktiškai neįvykdė Rangos sutarties bei neatliko sutartyje nurodytų darbų, nes Kauno AVMI Aktu neįvertintos reikšmingos faktinės aplinkybės, kurias patvirtina byloje esantys įrodymai. Pirma, tai, kad Rangos sutarties sudarymo metu UAB „KRAGUS“ dirbo 7 darbuotojai, reiškia, jog UAB „KRAGUS“ vykdė veiklą ir turėjo pakankamus pajėgumus įvykdyti Rangos sutartį. Antra, liudytojo A. B. parodymai patvirtina faktą, kad jis dirbo objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei jam buvo žinoma, jog kartu objekte dirba UAB „KRAGUS“ darbuotojai. Šis liudytojas nurodė apytikrį 10 darbuotojų skaičių, kuris yra panašus į UAB „KRAGUS“ dirbusių darbuotojų skaičių. Šis liudytojas taip pat nurodė, kad darbuotojams vadovavo M. R., kad vykdavo bendri pasitarimai, iš kurių žinojo, kas dirba objekte. Taigi liudytojo parodymai, kurie yra nuoseklūs, neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl nėra teisinio pagrindo jais nesiremti, patvirtina faktą, jog būtent UAB „KRAGUS“ darbuotojai atliko Rangos sutartyje nurodytus darbus. Trečia, 2008 m. spalio–gruodžio mėnesių perdavimo–priėmimo aktai patvirtina faktą, jog buvo atlikti statybos darbai objektuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kaune, (duomenys neskelbtini), Kaune, ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šie darbai UAB „KRAGUS“ buvo perduoti ieškovei bei ieškovės perduoti užsakovėms. Pati ieškovė neneigė fakto, jog darbai šiuose objektuose realiai buvo atlikti, tačiau kėlė prielaidomis, o ne patikimais įrodymais pagrįstas abejones, ar darbus atliko būtent UAB „KRAGUS“ darbuotojai. Jokių įrodymų, kad minėti darbai buvo atlikti ne UAB „KRAGUS“ darbuotojų, byloje nėra, taigi nėra pagrindo daryti išvadą, jog darbus atliko ne UAB „KRAGUS“ darbuotojai.

13.4. Byloje surinkti įrodymai buvo teismo netinkamai įvertinti ir dėl to buvo padarytos nepagrįstos išvados, jog UAB „KRAGUS“ neatliko darbų pagal Rangos sutartį ir jog atsakovas neturėjo teisės įtraukti UAB „KRAGUS“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų į ieškovės buhalterinę apskaitą. Atsakovui nekilo jokių abejonių dėl UAB „KRAGUS“ veiklos ir Rangos sutarties tinkamo įvykdymo. Atsakovas pagrįstai įtraukė į ieškovės buhalterinę apskaitą UAB „KRAGUS“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurias ieškovė apmokėjo, nes UAB „KRAGUS“ įvykdė Rangos sutartį. Taigi atsakovas veikė įmonės interesais bei pagrįstai buhalterinėje apskaitoje apskaitė UAB „KRAGUS“ PVM sąskaitas faktūras. Kauno AVMI nepagrįstai paskyrė ieškovei baudą ir priskaičiavo delspinigius už tinkamai ieškovės buhalterinėje apskaitoje įtrauktas UAB „KRAGUS“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, todėl atsakovas neturi pareigos atlyginti ieškovės dėl to patirtą žalą.

13.5. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nepateikė duomenų, kaip buvo apskaičiuoti reikalaujami priteisti delspinigiai, t. y. koks skaičiavimo laikotarpis, koks delspinigių dydis, ar taikytas 180 dienų terminas delspinigių skaičiavimui, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 98 straipsnio 2 dalyje. Kauno AVMI patikrinimą atliko 2014 m. sausio 21 d., tačiau reikalavimą dėl baudų ir delspinigių sumokėjimo pareiškė tik 2014 m. rugsėjo 2 d., t. y. praėjus daugiau nei 180 dienų (MAĮ 98 straipsnio 2 dalis). Taigi galimai delspinigiai buvo apskaičiuoti už ilgesnį nei 180 dienų terminą. Ieškovė neįrodė fakto, jog jai pagrįstai nustatyta pareiga sumokėti 17 279,31 Eur delspinigių. Nesant tokios pareigos, ieškovei nekilo 17 279,31 Eur žala bei nėra pagrindo priteisti šią žalą iš atsakovo.

Atsiliepimas

14. Ieškovė BUAB „Fiksta“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimą ir apeliacinį skundą atmesti. Ieškovė nurodo, kad ji visiškai sutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Ieškovės teigimu, šalys, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, išdėstė visus argumentus ir aplinkybes, kurios buvo reikšmingos, byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta visapusiškai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Žemesnės instancijos teismas

16. BUAB „Fiksta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu buvusiam vadovui R. K., prašydama priteisti iš jo 277 860,84 Eur žalos, atsiradusios dėl kelių skirtingų apelianto veiksmų (neveikimo), atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas iš apelianto ieškovei 35 508,57 Eur žalos, kuri susidarė dėl Kauno AVMI ieškovei apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų, atlyginimo. Šioje byloje apeliacinį skundą padavė tik atsakovas, kuris ginčija būtent šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria dalis ieškinio tenkinta. Taigi apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria priteista iš R. K. (buvusio ieškovės vadovo) ieškovei BUAB „Fiksta“ 35 508,57 Eur žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria dalis ieškinio atmesta, nėra šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas byloje nėra.

Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų

17. Kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

18. Dėl pirmosios iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – veiksmų (neveikimo) neteisėtumo – pažymėtina, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 7 dalis). Bendrovės vadovas, be kita ko, atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, kitų ABĮ ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 13 punktai). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

19. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyvių teisės normų. Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas vadovas privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).

20. Viena iš tokių sričių, kurioje taikomų imperatyvių nuostatų įmonės vadovas turi laikytis, yra įmonės, kaip mokesčių mokėtojos, pareigos. Pagal MAĮ 40 straipsnio 1, 4 punktus mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas.

21. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apelianto neteisėtas neveikimas pasireiškė pareigos teisingai ir laiku apskaičiuoti bei sumokėti mokesčius nevykdymu, dėl kurio mokesčių administratorius apskaičiavo ieškovei mokėtinus mokesčius, delspinigius ir paskyrė baudas. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės dėl neteisėto apelianto neveikimo patirtą žalą sudaro būtent mokesčių administratoriaus apskaičiuoti delspinigiai ir paskirtos baudos. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad apeliantas neatliko neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovei būtų padaryta žala.

22. Nustatyta, kad apeliantas ieškovės vadovu buvo nuo 2008 m. lapkričio 20 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. ir nuo 2013 m. liepos 5 d. iki 2014 m. liepos 29 d. Iš Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad apeliantas nuo 2008 m. lapkričio 27 d. registruotas kaip vienintelis ieškovės akcininkas. Kauno AVMI, atlikusi ieškovės 2008 metų mokestinį patikrinimą, 2014 m. sausio 21 d. surašė Aktą, kurį Kauno AVMI 2014 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. (04.1)-FR0682-69 (toliau – Sprendimas) patvirtino (MAĮ 132 straipsnis). Sprendime nurodyta ieškovei sumokėti 114 443 Lt PVM, 32 025 Lt PVM delspinigius, 34 333 Lt PVM baudą, 95 363 Lt PM, 27 637 Lt PM delspinigius ir 28 609 Lt PM baudą. Apeliantas 2014 m. gegužės mėnesį kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutartimi patvirtintas ieškovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, į kurį su 402 657,50 Lt (116 617,67 Eur) finansiniu reikalavimu įtraukta Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI). Iš VMI 2014 rugsėjo 2 d. rašto, kuriame pateikta jos finansinio reikalavimo detalizacija, matyti, kad dalį ieškovės bankroto bylą nagrinėjančio teismo patvirtinto šios ieškovės kreditorės finansinio reikalavimo sudaro būtent Sprendimu apskaičiuoti mokesčiai, delspinigiai ir paskirtos baudos.

23. Apeliantas nepagrįstai akcentuoja Rangos sutarties galiojimą / nenuginčijimą, nes ši aplinkybė neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl jo civilinės atsakomybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu ir civilinė atsakomybė (žalos atlyginimas) yra atskiri civilinių teisių gynimo būdai, kurių taikymą reglamentuoja skirtingi CK institutai. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, t. y. taikoma restitucija, jeigu įstatymas nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145–6.153 straipsniai). Restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiškos prievolės, atsirandančios skirtingais pagrindais ir atliekančios skirtingas funkcijas. Pripažinus sandorį negaliojančiu, taikoma restitucija; kad būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus įstatymo ar sutarties numatytus atvejus, kai atsakomybė atsiranda be kaltės). Civilinė atsakomybė nėra sandorio negaliojimo padarinys, o sandorio negaliojimas nėra civilinės atsakomybės taikymo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-469/2018).

24. Teismas, spręsdamas bylą, gali net ir nesant atskiro reikalavimo pripažinti sandorį niekiniu, jeigu pagal byloje nustatytas aplinkybes toks faktas yra akivaizdus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), tačiau kitais atvejais tokie sandoriai turi būti ginčijami pagal suinteresuotų asmenų reikalavimus. Pažymėtina, kad ieškovė šioje byloje nereiškė reikalavimo pripažinti Rangos sutartį negaliojančia, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nepripažino Rangos sutarties niekiniu sandoriu, neužkirto kelio pirmosios instancijos teismui teisingai išspręsti klausimą dėl sąlygų apelianto civilinei atsakomybei taikyti egzistavimo.

25. Akte buvo analizuotos Rangos sutarties pagrindu 2008 m. spalio 30 d.–2008 m. gruodžio 31 d. UAB „KRAGUS“ ieškovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kurios ir turėjo įtakos apskaičiuojant papildomus ieškovės mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas (ginčijamus delspinigius ir baudas). Nors, kaip jau minėta, apeliantas ieškovės vadovu buvo tik nuo 2008 m. lapkričio 20 d., tačiau ant visų šių PVM sąskaitų faktūrų yra būtent apelianto, kaip ieškovės atstovo, kuris gavo šias PVM sąskaitas faktūras, parašas. 2008 m. spalio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad ją apeliantas gavo 2008 m. lapkričio 28 d., t. y. jau eidamas ieškovės direktoriaus pareigas, visos kitos Akte nurodytos 2008 metais UAB „KRAGUS“ apeliantui įteiktos PVM sąskaitos faktūros išrašytos ir apelianto gautos jam būnant ieškovės direktoriumi. Todėl spręstina, kad būtent apeliantas buvo atsakingas už teisingą su šiomis PVM sąskaitomis faktūromis susijusių mokesčių apskaičiavimo organizavimą ir jų sumokėjimą laiku.

26. Kauno AVMI Sprendime, kuriuo buvo patvirtintas Aktas, konstatuota, kad: ieškovės atsakingi asmenys nesidomėjo tiekėjų patikimumu ir neidentifikavo asmenų, kurie atstovavo kontrahentą (UAB „KRAGUS“), nepateikė jokių konkrečių įrodymų, jog bendravo su UAB „KRAGUS“ atstovais ir kad prekes tiekė / paslaugas atliko būtent ši įmonė; UAB „Fiksta“ atsakingi asmenys, sudarydami sandorius, veikė nerūpestingai ir nesąžiningai, nes prieš sandorių sudarymą ir jų sudarymo metu nesiėmė visų įmanomų veiksmų, siekdami įsitikinti kitos sandorio šalies veiksmų teisėtumu; UAB „Fiksta“ turėjo galimybę žinoti, jog UAB „KRAGUS“ nesumokės įformintose PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM; UAB „Fiksta“ neteisėtai atskaitė 114 443 Lt pirkimo PVM, pagal UAB „KRAGUS“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras, neturinčias juridinės galios dėl jose atvaizduotų realiai neįvykusių ūkinių operacijų; UAB „Fiksta“, apskaičiuodama 2008 metų apmokestinamąjį pelną, leidžiamiems atskaitymams priskyrė prekių / paslaugų įsigijimo sumą – 635,792,19 Lt pagal UAB „KRAGUS“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras, neturinčias juridinės galios, už 2008 metus per mažai apskaičiavo ir deklaravo 95 363 Lt PM.

27. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir kitiems dokumentams. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatos skirtos pasitikėjimui Lietuvos Respublikos institucijų, Lietuvos valstybės įgaliotų asmenų išduotais dokumentais užtikrinti. Rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiu (lot. prima facie) tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-690/2018).

28. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vadovaujantis MAĮ 132 straipsniu surašytas Sprendimas ir juo patvirtintas Aktas, surašytas MAĮ 129 straipsnio pagrindu, laikytini oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią, nes pagal MAĮ būtent mokesčių administratorius yra kompetentingas spręsti, ar mokesčių mokėtojas tinkamai įvykdė jam tenkančias su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu susijusias pareigas. Šie dokumentai atitinka jų formos ir turinio reikalavimus. Jeigu mokesčių mokėtojas nesutinka su mokesčių administratoriaus atlikto mokestinio patikrinimo rezultatais ir jų pagrindu apskaičiuotais mokesčiais, delspinigiais ir (ar) paskirtomis baudomis, pirmiausia turi teisę pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto (MAĮ 131 straipsnis), o vėliau MAĮ nustatyta tvarka turi teisę skųsti mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Aktas buvo įteiktas būtent apeliantui, kaip ieškovės direktoriui, tačiau Sprendime nurodyta, kad mokesčių mokėtojas rašytinių pastabų dėl Akto nepateikė. Sprendimas taip pat buvo įteiktas apeliantui, kaip ieškovės direktoriui, tačiau, kaip nurodyta Lietuvos apeliaciniame teisme 2018 m. lapkričio 13 d. gautame Kauno AVMI rašte, ieškovė Sprendimo neskundė, todėl mokestinis ginčas su mokesčių administratoriumi nekilo. Ieškovė per Sprendime nurodytą terminą nei įvykdė pareigą sumokėti mokesčių administratoriaus apskaičiuotas sumas, nei skundė Sprendimą. Taigi apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Aktu, yra nepagrįstas.

29. Apeliantas, kaip ieškovės direktorius, neskundęs Sprendimo MAĮ nustatyta tvarka, tačiau šioje byloje siekdamas paneigti Akte nustatytas aplinkybes, kurios iki jų nuginčijimo laikomos visiškai įrodytomis, turėjo teikti jas paneigiančius rašytinius įrodymus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokių įrodymų byloje nėra. Iš Akte pateikto priedų sąrašo matyti, kad Kauno AVMI, atlikdama ieškovės mokestinį patikrinimą ir darydama išvadas dėl mokesčių apskaičiavimo (ne)teisingumo, disponavo ne tik UAB „KRAGUS“ ieškovei išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, tačiau ir pajamavimo aktais, lokalinių sąmatų aktais, taip pat atliktų darbų aktais, kurie pateikti ir į šią bylą. Apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigiama, kad Akte nebuvo įvertintos reikšmingos faktinės aplinkybės, kurias patvirtina byloje esantys įrodymai, tačiau nenurodoma, kokių konkrečių šioje byloje esančių rašytinių įrodymų Kauno AVMI neįvertino, kuriuos įvertinus teisme, turėtų būti padarytos priešingos išvados, nei padarė mokesčių administratorius.

30. Apeliaciniame skunde nemažai dėmesio skiriama liudytojo A. B. parodymams, tačiau, jau minėta, kad CPK 197 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas ribojimas remtis liudytojų parodymais siekiant paneigti oficialiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytas aplinkybes. Be to, liudytojo A. B. parodymai apie tai, kokiuose objektuose jis dirbo ieškovės užsakymu, kokius darbus ten atliko ir su kuo iš UAB „KRAGUS“ bendravo, nepakankami paneigti Akte nustatytas aplinkybes bei patvirtinti, kad ginčijamose UAB „KRAGUS“ vardu įformintose PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos realiai įvyko jose nurodytomis sąlygomis. Apelianto teiginys, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog ginčijami darbai buvo atlikti ne UAB „KRAGUS“ darbuotojų, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad darbus atliko ne UAB „KRAGUS“ darbuotojai, yra nepagrįstas siekis įrodinėjimo naštą perkelti ieškovei, nors šiuo atveju našta paneigti oficialiame dokumente nustatytas aplinkybes tenka būtent apeliantui, teigiančiam, jog jis neatliko Akte nustatytų neteisėtų veiksmų, susijusių su netinkamu pareigos organizuoti ieškovės veiklą taip, kad ieškovės mokėtini mokesčiai būtų teisingai apskaičiuoti bei laiku sumokėti, įvykdymu.

31. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė apelianto neteisėtą neveikimą (kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą), pasireiškusį pareigos organizuoti ieškovės veiklą taip, kad ieškovės mokėtini mokesčiai būtų teisingai apskaičiuoti bei laiku sumokėti, neįvykdymu, dėl kurio mokesčių administratorius apskaičiavo ieškovei mokėtinus mokesčius, delspinigius ir paskyrė baudas. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovės dėl neteisėto apelianto neveikimo patirtą žalą sudaro būtent mokesčių administratoriaus dėl mokesčių nesumokėjimo laiku apskaičiuoti delspinigiai ir paskirtos baudos, atitinka kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013, 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2016, 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).

32. Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Jeigu apeliantas, kaip už juridinio asmens veiklą pagal įstatymus atsakingas asmuo, įmonės veiklą būtų organizavęs taip, kad būtų teisingai apskaičiuoti bei laiku sumokėti mokesčiai, delspinigiai nebūtų apskaičiuoti ir baudos nebūtų paskirtos. Taigi egzistuoja priežastinis ryšys tarp nurodyto apelianto neteisėto neveikimo ir dėl to ieškovei atsiradusios žalos – pareigos mokėti papildomas mokesčių administratoriaus apskaičiuotas sumas (delspinigius ir baudas).

33. Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Kaip jau minėta, nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas šioje byloje nepaneigė jo kaltės prezumpcijos. Kaip jau minėta, būtent apeliantas gavo Akte aptartas UAB „KRAGUS“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras, jis, kaip ieškovės vadovas, buvo atsakingas už apskaitos organizavimą pagal teisės aktų reikalavimus, taip pat jis buvo atsakingas ir už įmonės veiklos organizavimą taip, kad ieškovės mokėtini mokesčiai būtų teisingai apskaičiuoti ir laiku sumokėti.

34. Atsiliepime į ieškinį apeliantas nuo pareikšto ieškinio gynėsi, be kita ko, nurodydamas, kad pareiga tinkamai ir laiku sumokėti mokesčius nebuvo įvykdyta dėl nuo apelianto nepriklausančių priežasčių, t. y. dėl prastos ieškovės finansinės padėties, t. y. apeliantas neatliko neteisėtų veiksmų, kurie lemtų šios pareigos neįvykdymą. Viena vertus, apeliantas šia aplinkybe savo apeliacinio skundo negrindžia. Kita vertus, delspinigių apskaičiavimą ir baudų paskyrimą lėmė tai, kad ieškovė tinkamai neapskaičiavo ir dėl to laiku nesumokėjo mokėtinų mokesčių. Jeigu apeliantas, kaip ieškovės direktorius, būtų ėmęsis reikiamų veiksmų, kad už 2008 metus mokėtini mokesčiai būtų apskaičiuoti tinkamai ir laiku, tačiau ieškovė dėl objektyvių priežasčių nebūtų galėjusi jų sumokėti, ieškovė būtų turėjusi galimybę kreiptis į mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo (MAĮ 88 straipsnis) arba apeliantui, kaip ieškovės direktoriui, būtų anksčiau kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, jeigu ji nebūtų pajėgi sumokėti apskaičiuotus mokesčius. Jeigu apeliantas būtų elgęsis apdairiai ir rūpestingai, ieškovės mokėtini delspinigiai nebūtų apskaičiuoti ir baudos jai nebūtų skirtos. Taigi būtent apelianto veiksmai lėmė, kad įmonei buvo apskaičiuotos papildomos su nesumokėtais mokesčiais susijusios sumos.

Dėl apskaičiuotų delspinigių

35. Apelianto teigimu, bylos nagrinėjimo metu ieškovė nepateikė duomenų, kaip buvo apskaičiuoti reikalaujami priteisti delspinigiai, t. y. koks skaičiavimo laikotarpis, koks delspinigių dydis, ar taikytas 180 dienų terminas delspinigių skaičiavimui, kaip tai nustatyta MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje. Atsakydama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad apeliantas atsiliepime į ieškinį nekėlė delspinigių apskaičiavimo (ne)teisingumo klausimo, todėl papildomi įrodymai ir (ar) paaiškinimai pirmosios instancijos teisme šiuo aspektu nebuvo teikiami ir (ar) analizuojami. Atsižvelgęs į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas 2018 m. spalio 9 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą ir įpareigojo Kauno AVMI, be kita ko, pateikti delspinigių apskaičiavimo detalizavimą, iš kurio matytųsi delspinigių dydis, jų skaičiavimo pradžia ir trukmė. Kauno AVMI, vykdydama šį įpareigojimą, pateikė papildomus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas 2018 m. lapkričio 13 d. nutartimi dar kartą atidėjo bylos nagrinėjimą ir pasiūlė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti savo poziciją dėl naujų iš Kauno AVMI gautų įrodymų vertinimo, taip pat papildomus įrodymus ir (ar) paaiškinimus dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo. Tokius paaiškinimus pateikė tik ieškovė, kuri nurodė, kad sutinka su delspinigių apskaičiavimu, nes jie apskaičiuoti laikantis MAĮ nuostatų, be to, VMI finansinis reikalavimas yra patvirtintas įsiteisėjusia nutartimi ieškovės bankroto byloje. Apeliantas papildomų paaiškinimų nepateikė.

36. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės pozicija, kad VMI finansinio reikalavimo patvirtinimas ieškovės bankroto byloje reiškia, jog šio reikalavimo pagrįstumas jau buvo patikrintas tiek ieškovės bankroto administratorės UAB NEMOKUMO SPRENDIMAI, tiek ir tokį reikalavimą tvirtinusio teismo.

37. Be to, pažymėtina, kad Sprendime nurodytas teisinis delspinigių skaičiavimo pagrindas – Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 56 straipsnis ir MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio – per MAĮ 81 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (MAĮ 97 straipsnio 2 dalis). Pagal apelianto nurodomą MAĮ 98 straipsnio 2 dalį delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino.

38. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas yra nurodęs, kad pagal MAĮ 96–98 straipsnių nuostatas delspinigių skaičiavimas yra suskirstytas į du laikotarpius. Pirmuoju atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos (neribojant jų trukmės). Antruoju atveju delspinigiai skaičiuojami nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos iki 180 dienų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-438/2018).

39. Šiuo atveju apeliaciniame skunde delspinigių skaičiavimo trukmės (ne ilgiau kaip 180 dienų) aspektu yra ginčijamas delspinigių skaičiavimas nuo Akto surašymo 2014 m. sausio 21 d. iki VMI 2014 m. rugsėjo 2 d. rašto „Dėl finansinio reikalavimo pateikimo“, tačiau iš ieškinio ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad šioje byloje buvo prašoma iš apelianto priteisti ir iš jo priteisti delspinigiai, nurodyti būtent Kauno AVMI Sprendime, o ne VMI 2014 m. rugsėjo 2 d. rašte „Dėl finansinio reikalavimo pateikimo“ nurodyti didesni PVM ir PM delspinigiai. Taigi nagrinėjamu atveju aktuali tik MAĮ 97 straipsnio 2 dalyje, o ne apeliaciniame skunde nurodyta MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje nurodyta delspinigių skaičiavimo taisyklė. Kauno AVMI apeliacinės instancijos teismui pateiktuose dokumentuose pateiktas delspinigių skaičiavimo detalizavimas, iš kurio matosi delspinigių dydis (0,03 proc.), prievolės mokėjimo terminas (2009 m. spalio 1 d. PM atveju ir 2009 m. sausio 26 d. PVM atveju) ir delspinigių skaičiavimo trukmė (966 dienos). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl delspinigių skaičiavimo trūkumų.

Dėl procesinės bylos baigties

40. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacine tvarka patikrinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteista iš apelianto (buvusio ieškovės vadovo) BUAB „Fiksta“ naudai 35 508,57 Eur žalos atlyginimo, yra motyvuota, teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai aiškinant ir taikant aktualias CK nuostatas, susijusias su įmonės vadovo civiline atsakomybe, bei proceso teisės normas, taip pat teisingai įvertinus surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo jos naikinti ar keisti, o apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras DriukasKonstantinas GurinasGintaras Pečiulis