Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Mindaugo Šimonio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. Š. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Turto lizingas“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4021-429/2018 pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Turto lizingas“ dėl paskolos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, jos sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis, jos pakeitimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų D. Z..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

19.9. Atsakovė nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nemotyvuota. Pažymi, kad teismas nurodė, jog ieškinys tenkintas iš dalies. Todėl ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantai, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl sutarties nutraukimo ir jos sąlygų pakeitimo

23. Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakove UAB „Turto lizingas“ 2015-08-04 sudarė paskolos sutartį Nr. 2015080401 (1 t., b. l. 12-18), kuria ieškovė iš atsakovės pasiskolino 10 000 Eur (sutarties 1.1 punktas), 60 mėn. terminui nuo paskolos sudarymo momento (3.1 punktas). Paskolos gavėjas įsipareigojo prievolės įvykdymą užtikrinti paprastosios ir maksimaliosios hipotekos sandoriu, įkeičiant žemės sklypą, pastatus ir kitus statinius (1.4 p.), todėl ginčo atveju yra taikomas Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas (toliau ir Įstatymas) – šio įstatymo 14 straipsnis, 16 straipsnio 6 dalis, 17, 20, 21, 22 ir 23 straipsniai, nepriklausomai nuo to, kad paskolos sutartis sudaryta iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos.

25. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės atstovė 2017-06-20 kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti informaciją, kiek ieškovė yra sumokėjusi pagrindinei skolai dengti ir kiek pinigų skirta palūkanoms ir delspinigiams (1 t., b. l. 39). Atsakovė ieškovei 2017-07-11 pateikė pranešimą dėl įsiskolinimo (1 t., b. l. 57), kuriame nurodė susidariusį įsiskolinimą ir prašė ieškovę iki 2017-07-21 sumokėti 4709,52 Eur skolą bei nurodė, kad kreditorius pagal paskolos sutarties 4.3.1 punktą turi teisę nutraukti sutartį.

27. Ieškovės atstovė 2017-08-10 pranešimu (1 t., b. l. 24) prašė pratęsti ieškovei 4709,52 Eur skolos mokėjimą dar vėlesniam terminui – iki 2017-08-25, tikslu suderinti pozicijas dėl galimo viso įsiskolinimo apmokėjimo dalimis, nenutraukiant paskolos sutarties. Taip pat prašė atsakovės iki 2017-08-21 pateikti pasiūlymus dėl atsakovei priimtino skolos apmokėjimo, jį išdėstant dalimis. Ieškovės atstovė 2017-08-25 pranešimu (1 t., b. l. 43) dar nustatė atsakovei 7 d. terminą pateikti paskaičiavimus dėl ieškovės įmokų, jai mokant susidariusį įsiskolinimą dalimis po 150,00 Eur, su galimybe sumažinti sutartines palūkanas, ir pateikti paskaičiavimus, ieškovei mokant po 200,00 Eur, su tokia pat galimybe. Taip pat per tą patį terminą prašė pateikti siūlomas kitas papildomas sąlygas galimam susitarimui dėl susidariusio įsiskolinimo sumokėjimo, įskaitant, bet neapsiribojant kitu prievolės įvykdymo užtikrinimu, panaikinant sutartinę hipoteką nekilnojamajam turtui.

28. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė ieškovei, sutartyje nurodytu adresu, 2017-10-24 išsiuntė pranešimą (2 t., b. l. 74-75), kuriuo dar kartą jai nustatė terminą ne vėliau kaip iki 2017-11-02 sumokėti 3892,20 Eur įmokų, 2452,09 Eur delspinigių ir 15 Eur šio pranešimo mokestį ir pranešime pažymėjo, kad nemokant įmokų sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2017-11-03. Šio pranešimo išsiuntimą patvirtina byloje esantis 2017-10-24 Lietuvos pašto registruotos siuntos kvitas, todėl ieškovės argumentai, kad atsakovė jai nepranešė apie sutarties nutraukimą yra neteisingi. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė atsakovei būtų nurodžiusi atsakovei kitą savo gyvenamosios vietos adresą, ar kitą dokumentų įteikimo vietą.

30. Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama, kad ilgesnis kaip 90 dienų įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas ar netinkamas vykdymas gali būti laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu, nebent kredito sutarties šalys susitaria dėl ilgesnio laikotarpio, dėl ko nagrinėjamu atveju nebuvo susitarta. Nustatę, kad kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal kredito sutartį ilgiau kaip 90 dienų, kredito davėjas ir (arba) paskolos davėjas turi apie tai raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje informuoti kredito gavėją ir nustatyti ne trumpesnį kaip 30 dienų papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti.

31. Ieškovė į bylą pateikė duomenis apie paskolos dengimą, iš kurių matyti, kad ji paskutinį kartą atliko mokėjimą atsakovei 2016-09-05 (1 t., b. l. 55-56). Atsakovė nurodė, kad ieškovė nuo 2016-11-04 apskritai nemoka jokių įmokų, t. y. ne tik palūkanų ir delspinigių, kuriuos ginčijo šiuo ieškiniu, bet negrąžina ir pačios paskolos, kurią pripažįsta gavusi (1 t., b. l. 89, 120). Pažymėtina, kad ieškovė 2018-03-05 prašyme dėl įrodymų pateikimo (1 t., b. l. 122-123) nurodė, jog 2017 m. dirbo užsienyje, bet atsakovė nebuvo linkusi susitarti dėl susikaupusios skolos išmokėjimo dalimis, o po to apskritai nutraukė sutartį. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad, priešingai nei nurodė ieškovė apeliaciniame skunde, ji turėjo galimybes skolą, ar nors jos dalį, sumokėti iš pajamų, gautų už darbą užsienyje. Ieškovė savo prievolės nevykdė daugiau kaip metus laiko iki sutarties nutraukimo ir tokio delsimo negalima pateisinti ieškovės atstovės raštais atsakovei su prašymu pratęsti skolos sumokėjimo terminus, net ir pačios nustatytus; nevienkartiniais raštiškais reikalavimais pateikti informaciją apie skolos dydį, nurodant vis naują laikotarpį, kuomet tokia informacija jau buvo suteikta, o nauji mokėjimai neatlikti; jos reikalavimu spręsti dėl prievolės užtikrinimo panaikinimo. Ieškovė nenurodė, kodėl jai nebuvo priimtinas atsakovės pasiūlymas pateikti papildomą prievolės užtikrinimą, kuomet atsakovė sutiko su skolos mokėjimu dalimis. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, su kuria nesutinka ieškovė, kad tokiais veiksmais buvo siekiama tik užvilkinti skolos mokėjimą, yra teisinga.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, nurodytas šios nutarties 25 – 29 punktuose, sprendžia, kad negali pritarti ieškovei, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas esminį sutarties pažeidimą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 3 dalies nuostatas. Jau minėta, kad pirmąjį pranešimą apie tai, kad ieškovė nemoka jame nurodytų įmokų, atsakovė išsiuntė ieškovei 2017-07-11 (1 t., b. l. 57). Ieškovė mokėti įmokas buvo pradelsusi daugiau kaip 8 mėnesius, t. y. gerokai daugiau negu 90 dienų. Atsakovė 2017-07-21 raštu (1 t., b. l. 21-23) antrą kartą nurodė ieškovei apie jos 4709,52 Eur skolą ir sutiko jos sumokėjimą pratęsti tik iki 2017-08-15. Trečią kartą ieškovei buvo pasiūlyta vykdyti paskolos sutartį 2017-10-24 pranešimu (2 t., b. l. 74-75) ir tik tuomet paskolos sutartis buvo nutraukta 2017-11-03. Taigi, ieškovei atsakovės pozicija raštu dėl sutarties nutraukimo dėl esminio kredito sutarties pažeidimo buvo žinoma nuo 2017-07-21, t. y. ne tik 30 dienų, bet apie keturis mėnesius, tačiau ieškovė, įmokų pagal paskolos sutartį nemokėdama nuo 2016-11-04, nei skolos, nei eilinių įmokų iki sutarties nutraukimo – 2017-11-03 nepradėjo mokėti. Mokėjimų neatnaujino bylos nagrinėjimo metu bei apie tai nenurodė ir apeliaciniame skunde, todėl nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismai neturi įrodymų konstatuoti, kad ieškovė bus finansiškai pajėgi paskolos sutartį vykdyti tinkamai ir laiku.

33. Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į ieškovės, kaip vartotojos interesus, nes vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei daliai ar net visai visuomenei. O nutraukus paskolos sutartį, ieškovė, kurios įsipareigojimų įvykdymas užtikrintas hipoteka, gali patirti didelių praradimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

34. Nagrinėjamu atveju iš turimų įrodymų matyti, kad ieškovė ilgą laiką ir nuolat (metus laiko iki sutarties nutraukimo) nevykdė įsipareigojimų pagal paskolos sutartį. Jų vykdymo neatnaujino nei jokia apimtimi, net atsakovei ne kartą informavus ieškovę apie pradelstus įsipareigojimus ir įspėjus apie tokio elgesio pasekmes – sutarties nutraukimą. Ieškovė nurodė, kad yra sumokėjusi 4022,20 Eur. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje pripažinus, jog neįvykdyta prievolės suma sudaro 10,76 proc. visos kredito sumos, toks kredito sutarties pažeidimas laikytinas esminiu, sudarančiu pagrindą sutarčiai nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Taip pat nurodė, kad ieškovė šiuo metu yra nesumokėjusi atsakovei 47 proc. visos kredito sumos (be netesybų), todėl pagrįstai sprendė, kad ieškovė yra iš esmės pažeidusi paskolos sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi ieškovė atsakovei nepateikė įrodymų, jog bus finansiškai pajėgi ateityje įsipareigojimus vykdyti laiku ir tinkamai, tai toks ieškovės elgesys nesudarė pagrindo atsakovei manyti, kad sutartiniai įsipareigojimai bus įvykdyti. Pažymėtina, kad ieškovės atstovas tik 2018-05-17 į bylą pateikė paaiškinimą raštu, kad ieškovė šiuo metu dirba Norvegijoje ir gauna pajamas už darbą (2 t., b. l. 79). Tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų nei apie ieškovės gaunamas pajamas, nei apie jų dydį, į bylą nebuvo pateikta. Nors atsakovė sutartį nutraukė, remdamasi ieškovės ginčijamomis ir teismo pripažintomis nesąžiningomis sutartinėmis nuostatomis dėl sutarties nutraukimo, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutarties nutraukimo teisėtumą ir pagrįstumą vertino pagal LR su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 3 dalies nuostatas.

35. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, remdamasi paminėta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija atmeta ieškovės argumentus, kad atsakovė nesuteikė jai reikiamos informacijos raštu, nenustatė protingo termino įsipareigojimams įvykdyti, nepasiūlė galimus paskolos įvykdymo būdus ir todėl neturėjo pagrindo pagal Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 straipsnio 3 dalies nuostatas konstatuoti esminį kredito sutarties pažeidimą ir sutartį nutraukti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovės padaryti pažeidimai yra esminiai bei atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį.

36. Nepatenkinus ieškovės apeliacinio skundo dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies dėl pripažinimo 2015-08-04 paskolos sutarties Nr. 2015080401 nutraukimą pripažinimo neteisėtu, nėra pagrindo plačiau pasisakyti ir dėl apeliacinio skundo argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmesti ieškovės reikalavimai dėl paskolos sumos grąžinimo termino pakeitimo ir Sutarties 3.1 punkto naujos redakcijos patvirtinimo bei atmestas reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovę pateikti ieškovei naują skolos mokėjimo grafiką pagal naują (pratęstą) paskolos grąžinimo terminą, nes tai neįtakos šios bylos baigties.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo delspinigių skaičiavimui

37. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovės ieškinio reikalavimas taikyti ieškinio senatį delspinigiams (reikalavimui priteisti / išieškoti delspinigius) ir leisti atsakovei juos skaičiuoti tik už 6 mėn. laikotarpį nuo prievolės vykdymo pažeidimo momento, buvo atmestas. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja draudimo sutarties šaliai skaičiuoti delspinigius, nesvarbu, kiek metų skolininkas būtų pradelsęs piniginę prievolę. CK 1.125 straipsnio 5 dalies nuostatos, reglamentuojančios sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties termino taikymą, yra taikomos ieškiniams dėl netesybų (baudų, delspinigių) išieškojimo. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo ne dėl skolos ir delspinigių išieškojimo, todėl ieškovės reikalavimas pirmosios instancijos teismo buvo atmestas teisingai ir pagrįstai.

38. Konstatuotina, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl jos atsakovei pareikštų materialinių teisinių reikalavimų nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, todėl ieškovės skundžiamoje dalyje jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš atsakovės nepriteisiamos (CPK 302 straipsnis, 93 straipsnis).

Dėl atsakovės apeliacinio skundo dėl palūkanų sumažinimo

39. Paskolos sutarties 3.2 punktas numatė, kad šalių susitarimu už naudojimąsi paskola yra nustatomos 26 proc. dydžio metinės palūkanos bei 48 proc. dydžio metinės padidintos palūkanos. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė šį punktą išdėstyti nauja redakcija ir jį pakeisti taip: „Šalių susitarimu už naudojimąsi Paskola nustatomos 13 proc. dydžio metinės palūkanos“. Atsakovė atsiliepimo 23 punkte (1 t., b. l. 85) nurodė, kad padidintos 48 proc. metinės palūkanos ieškovei niekada nebuvo skaičiuojamos, ką įrodo prie 2017-07-21 atsakymo pridėta lentelė su skolos, palūkanų ir delspinigių paskaičiavimu. Skundžiamu teismo sprendimu pripažinus Paskolos sutarties 3.2 punkte įtvirtintą sąlygą dėl nustatytų 48 proc. palūkanų nesąžininga ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, atsakovė sprendimo šioje dalyje neskundė.

40. Pirmosios instancijos teismas sprendime aptariamu aspektu nurodė, kad atsakovė niekada nėra skaičiavusi ieškovei paskolos sutarties 3.2 punkte nurodytų padidintų 26 procentų palūkanų dydžio, todėl atsakovo atstovei sutinkant, šis ieškovo reikalavimas tenkinamas – už naudojimąsi paskola nustatomos 13 procentų dydžio metinės palūkanos, kurias atsakovas gali perskaičiuoti. Taip pat sprendime nurodė, kad ieškovė pateikė atsakovei prašymą, jog palūkanos pagal Paskolos sutartį būtų pakeistos į 13 proc. (t. , b. I. 34-36), bet atsakovė 2017-11-22 atsakyme (t. 1, b. I. 49-54) nurodė, jog nesutinka. Tačiau teismo posėdyje duotais paaiškinimais atsakovo atstovė sutiko pakeisti šią sąlygą, todėl Paskolos sutarties 3.2 punkte įtvirtintas 26 proc. palūkanų dydis pakeistinas į 13 proc. (CK 6.223, 6.228 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad jokių kitų nei faktinių, nei teisinių argumentų dėl 26 proc. metinių palūkanų dydžio sumažinimo iki 13 proc. pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime nenurodė.

41. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas suklydo nurodydamas, jog atsakovė neskaičiavo 26 proc. dydžio metinių palūkanų, nes bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė neskaičiavo 48 proc. padidintų palūkanų. Be to, visiškai nepagrįstai sprendime nurodė, kad atsakovės atstovė sutiko su palūkanų sumažinimu. Atsakovė apeliaciniame skunde pagrįstai teigia, kad jos atstovė niekada nenurodė sutinkanti, kad 26 proc. dydžio palūkanų norma būtų sumažinta iki 13 proc. Tai yra akivaizdu iš 2018-05-17 teismo posėdžio garso įrašo (28:09 min. iki 35:20 min.), kuomet atsakovės atstovė paaiškino, kad padidintų 48 proc. palūkanų netaikė, o dėl 26 proc. palūkanų sumažinimo ji kategoriškai nesutiko. Iš to daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovės atstovės paaiškinimus teisme (CPK 185 straipsnis), laikydamas atsakovės atstovės pripažintą faktą dėl pernelyg didelių mokėjimo palūkanų ir konstatuodamas jos sutikimą dėl palūkanų sumažino iki 13 proc. dydžio metinių palūkanų. Be to, pažymėtina, kad ieškinio dalies pripažinimas turi būti įforminamas CPK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, ko nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl šio procesinės teisės pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, atsakovės skundžiamoje teismo sprendimo dalyje (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

42. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalį (sutarties sudarymo metu galiojo red. nuo 2015-01-01) bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Vartojimo kredito kaina neatitiktų šių reikalavimų, jeigu metinė norma sutarties sudarymo momentu būtų didesnė kaip 200 proc. Šalių pasirašytame mokėjimo grafike (1 t., b. l. 17-18) nurodytos vienodo dydžio mėnesinės įmokos po 299,40 Eur per mėn., kurios yra sudarytos iš palūkanų ir pagrindinės kredito sumos. Iš viso ieškovė turėjo sumokėti per 60 mėn. 17964 Eur, t. y. grąžinti 10 000 Eur kredito ir sumokėti 7964 Eur palūkanų (299,40 Eur x 60 mėn.). Sutarties sudarymo metu ieškovė sumokėjo 50 Eur sutarties mokestį. Tai, kad pradžioje didesnę mėnesio įmokos dalį sudaro palūkanos, neleidžia daryti išvados, jog sutartinės palūkanos yra aiškiai per didelės, nes pagal metinių išmokų (anuiteto) grąžinimo metodą mokėjimo grafiko pradžioje didesnę įmokos dalį sudaro palūkanos, tačiau grafiko viduryje mėnesinę įmoką sudarančių grąžinamo kredito dalies ir palūkanų proporcinis santykis išsilygina, o mokėjimo grafiko pabaigoje pagrindinę įmokos dalį sudaro grąžinamas kreditas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vartojimo kredito kaina sutarties sudarymo momentu nėra didesnė kaip 200 proc., todėl 26 proc. metines palūkanas sumažinti iki 13 proc. pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.

43. Byloje nustatyta, kad šalys dėl 26 proc. dydžio metinių palūkanų susitarė Paskolos sutarties 3.2 punktu. Prie sutarties yra pridėtas detalus paskolos grąžinimo grafikas. Tiek paskolos sąlyga, tiek ir paskolos grąžinimo grafikas buvo informatyvūs, aiškūs, trumpi ir lengvai suprantami vartotojui, net ir neturinčiam patirties šioje srityje. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, kad atsakovė, būdama stipresnioji paskolos sutartinių santykių šalis, piktnaudžiavo savo padėtimi. Lietuvos finansų rinkoje veikia daug finansų įstaigų, tarp kurių egzistuoja didelė konkurencija, todėl, jeigu atsakovės siūlytos palūkanos būtų neprotingai didelės ir neatitiktų rinkos sąlygų, ieškovė galėjo nesudaryti sutarties su atsakove ir pasinaudoti kitos finansų įstaigos siūlomu kreditu. Nagrinėjamu atveju ieškovė pradėjo ginčyti palūkanų normą, siekdama sumažinti savo įsiskolinimo pagal paskolos sutartį dydį. Ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodė, kad 2015 m. vidutinės palūkanų normos paskoloms buvo 6,22 – 8,41 Eur. Tai reiškia, kad ieškovė atsikirtimą grindžia 2015 m. buvusiu vidutiniu metinių palūkanų vartojimo paskoloms dydžiu. Kasacinis teismas šiuo aspektu yra pasisakęs, kad šis rodiklis apskaičiuojamas apibendrinat įvairiose vartojimo kredito sutartyse taikytus skirtingus palūkanų dydžius, tiek didesnius, tiek mažesnius už vidutinį. Skirtingą palūkanų dydį gali lemti skirtingos sutarčių sąlygos, sudarančios objektyvų pagrindą nustatyti konkretaus dydžio palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Teisėjų kolegija jau nutarties 42 punkte konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie Paskolos sutartyje nustatyto palūkanų dydžio nepagrįstumą, sudarančių pagrindą jį mažinti, todėl atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas ir skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria buvo pakeistas Paskolos sutarties 3.2 punktas, išdėstant jį tokiu būdu: „Šalių susitarimu už naudojimąsi Paskola nustatomos 13% (trylikos procentų) dydžio metinės palūkanos“ panaikinama ir priimamas šioje dalyje naujas sprendimas – ieškinys šioje dalyje atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, taip pat atsižvelgiant ir į ieškovės apeliacinio skundo argumentus (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

45. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be motyvų sumažino iki 1316,79 Eur ieškovės prašomas priteisti 1 843,50 Eur (2 t., b. l. 49-50) bylinėjimosi išlaidas. Byloje nustatyta, kad ieškovė atsakovei pareiškė 8 reikalavimus, iš kurių 3 reikalavimai atmesti, 1 – tenkintas iš dalies (50 proc.) ir 4 reikalavimai tenkinti visiškai. Tokiu atveju ieškovės ieškinys patenkintas 56 proc., o atmestas – 44 proc., todėl ieškovė įgijo teisę į 1032,36 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

46. Atsakovė pirmosios instancijos teisme turėjo 968 Eur advokato atstovavimo (2 t., b. l. 56-57). Ieškinį atmetus 44 proc., atsakovė įgijo teisę į 425,92 Eur turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimą. Atlikus vienarūšių išlaidų įskaitymą, iš atsakovės ieškovei priteista 993,53 Eur išlaidų už advokato padėjėjo paslaugas suma sumažintina iki 606,44 Eur (1032,36 Eur - 425,92 Eur), skundžiamą teismo sprendimą šioje dalyje pakeitus iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

47. Apeliacinės instancijos teisme atsakovė turėjo 1331 Eur išlaidų už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (sumokėta 2018-10-08) bei 150 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, o atsakovės apeliacinį skundą patenkinus, iš ieškovės atsakovei priteisiamos jos turėtos 1481 Eur (1331 Eur + 150 Eur) bylinėjimosi išlaidos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 13 d. sprendimo dalį, kuria buvo pakeistas Paskolos sutarties 3.2 punktas, išdėstant jį tokiu būdu: „šalių susitarimu už naudojimąsi Paskola nustatomos 13% (trylikos procentų) dydžio metinės palūkanos“ ir priimti naują sprendimą – ieškinį šioje dalyje atmesti.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 13 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei A. Š. iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Turto lizingas“ priteistos 993,53 Eur išlaidos už advokato padėjėjo paslaugas ir priteistą sumą sumažinti iki 606,44 Eur (šešių šimtų šešių eurų 44 ct).

Sprendimą kitoje dalyje palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Turto lizingas“, j. a. k. 303106378, 1481 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą) išlaidų advokatės pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.