Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. gynėjo advokato S. K. ir nuteistojo M. G. gynėjo advokato B. C. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2022 m. vasario 9 d. nuosprendžio (toliau – skundžiamas nuosprendis), kuriuo:

– Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį laisvės atėmimu 10 mėnesių;

– BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis Panevėžio apygardos teismo 2021 m. spalio 26 d. nuosprendžiu, Panevėžio apygardos teismo 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu, Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. birželio 29 d. nuosprendžiu ir Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. liepos 28 d. nuosprendžiu, ir M. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas M. G. kardomajame kalinime – suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. balandžio 23 d. iki 2021 m. rugsėjo 13 d.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo 2021 m. rugsėjo 13 d.

A. P. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė - areštas 60 parų.

Į paskirtą arešto bausmę įskaitytas laikas, A. P. išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2021 m. balandžio 23 d. iki 2021 m. balandžio 24 d. (1 para).

Nuspręsta bausmę A. P. skirti atlikti Kauno tardymo izoliatoriuje.

Nukentėjusiojo V. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. G. ir A. P. solidariai nukentėjusiojo V. R. naudai priteista 1000 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui.

Iš nuteistųjų M. G., V. M. ir V. R. solidariai priteista Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui patirtos išlaidos – 24,05 Eur.

Skundžiamu nuosprendžiu V. M. nuteistas pagal BK 284 straipsnį, o V. R. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnį, tačiau jų atžvilgiu apeliaciniai skundai nėra paduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. G. ir A. P. nuteisti už tai, kad jie abu, veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami fizinę ir psichinę prievartą, savavališkai vykdė kito asmens tariamą teisę, tuo sukeldami nukentėjusiajam fizinį skausmą, nepatogumus bei išgąstį, o būtent: 2021 m. balandžio 23 d., apie 21.20 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje M. G., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatyta 2,16 prom.), reikalaudamas tariamos 800 Eur skolos, nukentėjusiajam V. R. 1 kartą koja spyrė į krūtinę bei 3 kartus ranka sudavė į veidą, o A. P. neteisėtai užvaldė nukentėjusiajam priklausančio automobilio „O. A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) variklio užvedimo raktelius, po to važiuojant nukentėjusiajam priklausančiu automobiliu „O. A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu A. P., į nukentėjusiojo gyvenamą vietą paimti pinigų, M. G. ne mažiau kaip 3 kartus sudavė batu nukentėjusiajam į galvos sritį ir 1 kartą ranka sudavė į veidą, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, tęsdamas nusikalstamą veiką, atvykę į (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo kiemą, M. G. iš nukentėjusiojo reikalavo pinigų, grasino jį sumušti, o A. P., rankoje laikydamas metalinį strypą, reikalavo iš nukentėjusiojo pinigų, grasindamas jį sumušti, tačiau negavę pinigų pagrobė nukentėjusiajam priklausantį automobilį „O. A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 500 Eur vertės, dėl to nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, psichinę prievartą bei 500 Eur turtinę žalą.

2. Be to, M. G. nuteistas už tai, kad jis, V. R. ir V. M., veikdami bendrininkų grupėje, viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, tyčiodamiesi demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tuo sutrikdydami visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent: 2021 m. kovo 6 d., apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, M. G., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasino sumušti nukentėjusįjį M. P., prašė jo rodyti piniginę bei banko kortelę, laikydamas rankoje kabelį, grasino žodžiais „pasmaugsiu“, taip pat grasino sumušti nukentėjusįjį K. M. S., tikrino jo kelnių kišenes, tęsdamas nusikalstamą veiką, nukentėjusiajam M. P. automobiliu nuvežus jį iki (duomenys neskelbtini) gatvėje esančios automobilių stovėjimo aikštelės, sudavė ranka nukentėjusiajam M. P. per veidą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, V. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nukentėjusįjį K. M. S. rankomis sugriebęs už striukės įsodino į automobilį „R. M. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grasino jį sumušti, tikrino nukentėjusiojo striukės kišenes, V. R., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nukentėjusiajam K. M. S. sėdint automobilyje „R. M. S.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) suėmęs jį už striukės gaubtuvo tampė jį, po to ranka sudavė jam į kairį petį, grasindamas sumušti, tikrino nukentėjusiojo striukės kišenes.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai

4.10. Taip pat mano, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus su ankstesniais teismo nuosprendžiais nuteistajam M. G. paskirtomis bausmėmis, pirmos instancijos teismas nesivadovavo BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimais. Pažymima, kad skirtingais teismo nuosprendžiais paskirtos bausmės turėjo būti subendrintos bausmių apėmimo būdu dėl to, kad jo padaryti nusikaltimai sudaro arba idealią nusikalstamų veikų sutaptį (BK 284 straipsnyje numatytos veikos), arba jie yra labai skirtingi pagal pavojingumą bei yra priskiriami skirtingoms veikų rūšims ir kategorijoms (BK 178 straipsnyje ir 284 straipsnyje numatytos veikos). Remiantis tuo, prašoma patikrinti paskirtų bausmių subendrinimo teisėtumą ir ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas.

5.4. Taip pat nesutinkama su apeliacinio skundo prašymu pakeisti skundžiamą nuosprendyje dalyje dėl skirtingais teismo nuosprendžiai paskirtų nuteistajam M. G. bausmių subendrinimo, t. y. skundo prašymas subendrinti įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais paskirtas bausmes apėmimo būdu yra nepagrįstas, nes šio nuteistojo padaryti nusikaltimai neatitinka BK 63 straipsnio 5 dalyje išvadintų kriterijų, kuomet galėtų būti taikomas bausmių subendrinimas apėmimo būdu. Dėl to, teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai bausmes iš dalies sudėjo ir paskyrė pagrįstą galutinę bausmę.

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistųjų A. P. ir M. G. gynėjų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2022 m. vasario 9 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės bei netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 2, 4 punktai.

Dėl nuteistojo A. P. gynėjo apeliacinio skundo

11. Pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas bausmę A. P., teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal bylos duomenis kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė teisingai buvo pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Skiriant bausmę A. P., taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad nuteistasis padarė tyčinį, apysunkį nusikaltimą, teistas praeityje, tačiau teistumas išnykęs (1 t., b. l. 133-137), baustas administracine tvarka, nuteistasis buvo vienas iš nusikaltimo vykdytojų, nusikalstamais veiksmais padaryta žala. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydį, pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam A. P. skiriant švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį - areštą. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį, bausmės skyrimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė.

12. Apelianto skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija vertina visas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jau išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tačiau kartu atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teisme pasikeitė aplinkybės, turinčios reikšmės bausmės skyrimui, o būtent: nuteistasis A. P. atlygino nukentėjusiajam V. R. dalį – 500 Eur (iš 1 000 Eur solidariai) priteistos turtinės ir neturtinės žalos.

13. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka kartu su apeliaciniu skundu buvo pateikta 2022-02-10 pavedimo kopija, iš kurios matyti apie 500 Eur pervedimą nukentėjusiajam V. R. (6 t., b. l. 12). Tai, kad V. R. nuteistasis A. P. atlygino 500 Eur jam padarytą žalą iš solidariai priteistos 1 000 Eur sumos, patvirtino ir pats nukentėjusysis V. R. teismo posėdžio metu (6 t., b. l. 53-54). Įvertinęs tai, jog jau sekančią dieną po skundžiamo nuosprendžio paskelbimo, nuteistasis A. P. atlygino reikšmingą dalį – 500 Eur, nukentėjusiajam V. R., apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas šią aplinkybę pripažinti nuteistojo A. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte), kurią būtina įvertinti, sprendžiant nuteistajam A. P. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą.

14. Atsižvelgiant į visų bausmės paskyrimui reikšmingų bylos aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti sutrumpinus nuteistajam A. P. skirtą 60 parų arešto bausmę iki 45 parų, nes tokios trukmės arešto bausmė labiau atitiks nuteistojo A. P. asmenybę ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, bus labiau individualizuota, kadangi nelieka neįvertinta ne tik pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, bet ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme nustatyta papildoma nuteistojo A. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, keičiama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam A. P. paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

15. Apeliaciniu skundu prašant švelninti bausmę, siekiama, kad skirta bausmė nebūtų susijusiu su realiu bausmės atlikimu, tačiau šiuo aspektu būtina pažymėti, kad nors BK 75 straipsnio 1 dalis ir numato, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą ir paskirti jam intensyvią priežiūrą, tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija tokių aplinkybių neįžvelgia. Tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, kad nors nuteistojo A. P. teistumai išnykę, tačiau praeityje jis ne kartą buvo pažeidęs įstatymą, yra baustas administracine tvarka, kas jį neigiamai charakterizuoja ir leidžia teigti, jog anksčiau nuteistajam A. P. skirtos bausmės, net ir atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas, neįtakojo jo elgesio teigiama linkme, nes A. P. vėl nusikalto, įvykdė apysunkį nusikaltimą, veikdamas bendrininkų grupėje, naudojo fizinę ir psichinę prievartą prieš asmenį. Įvertinus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, veikos pavojingumą bei nuteistojo A. P. asmenybę, teisėjų kolegija nenustatė pakankamo pagrindo manyti, kad arešto bausmės skirtos nuteistajam A. P. tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl pripažįsta, jog taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį ir atidėti arešto bausmės vykdymą nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo M. G. gynėjo apeliacinio skundo

Dėl BK 284 straipsnio taikymo

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad automobilio erdvė negali būti pripažinta viešąja vieta BK 284 straipsnio prasme, todėl būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis – viešoji vieta, nėra nustatyta. Su tokiai apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

20. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis M. G. nesuvokė, jog savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, nes jo bendravimas vyko išimtinai su nukentėjusiais ir jokių pašalinių asmenų šalia automobilyje nebebuvo. Juolab, jis turėjo ne tik numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, bet ir dar to norėti. Apeliacinės instancijos teismas šiuos skundo argumentus laiko nepagrįstais, o būtent: nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, teismas nustatė, kad nuteistasis M. G., būdamas neblaivus, reikalavo ir kartu su kitais asmenimis prieš nukentėjusiojo M. P. valią įsėdo į jo automobilį. Jau vien dėl tokių nuteistojo M. G. veiksmų nukentėjusysis M. P. jautė grėsmę. Nukentėjusysis K. M. S., atėjęs į susitikimo su M. P. vietą bei pamatęs automobilyje sėdinčius asmenis, pajuto, jog kažkas vyksta negero. Negana to, nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo elgiamasi įžūliai, kartu teko patirti pažeminimą, tyčiojimąsi, grasinimus, M. P. patyrė ir smurtą (t. y. jo reikalavo parodyti piniginę, nupirkti alkoholio, duoti automobilio raktelius, nuvežti į nurodytą kitą vietą, duoti telefoną, draudė atsiliepti telefonu; grasindamas sumušti, taip pat pasmaugti telefono laidu, sudavė smūgį į veidą). Apygardos teismo vertinimu, tokie veiksmai rodo demonstruojamą nepagarbą, šiuo atveju ne tik nukentėjusiesiems, tačiau ir aplinkai. Vien tai, kad viešoje vietoje atliekamų M. G. veiksmų nematė kiti asmenys, kurie tik atsitiktinumo dėka nebuvo šalia, nereiškia, kad atliekamais veiksmais nebuvo rodoma nepagarba aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011). Kita vertus, nuteistasis M. G. nėra registruotas psichinės sveikatos įskaitoje, taip pat byloje nėra jokių kitų duomenų, dėl ko būtų apsunkintas jo suvokimas dėl savo veiksmų galimo poveikio kitiems, tad nuteistasis M. G. turėjo ne tik suprasti, tačiau ir numatyti, jog tokiais veiksmais yra reiškiama nepagarba visuomenei, dėl jo tokio elgesio bus sutrikdyta visuomenės rimtis, tvarka. Nors, kaip teigiama, vyko tarpusavio bendravimas su nukentėjusiuoju, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei asmuo santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-445/2013, 2K-141/2015). Apygardos teismo vertinimu, konfliktinė įvykio situacija, M. G. būsena ir pasirinktas elgesio modelis patvirtina, kad nuteistasis M. G. neabejotinai suprato, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis, tvarka ir šių padarinių norėjo.

21. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nuteistasis M. G. jokių įžūlių veiksmų, kuriuos būtų galima pripažinti kaip viešosios tvarkos pažeidimą nukentėjusiųjų atžvilgiu neatliko, tačiau su tokiu apelianto subjektyviu veiksmų vertinimu apeliacinės instancijos teismas sutikti neįžvelgia pagrindo.

22. Skundžiamu nuosprendžiu teismas pripažino, kad nuteistojo M. G. atlikti veiksmai buvo įžūlūs, žeminantys nukentėjusiuosius, nuteistasis tyčiojosi bei grasino, panaudojo smurtą. Įvertinus tiek nukentėjusiųjų, tiek paties M. G. parodymus, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl M. G. veiksmų kvalifikavimo. Skundžiamo nuosprendžio 14 puslapyje teismas pakankamai išsamiai ir aiškiai įvardino atliktus veiksmus prieš nukentėjusiuosius, su tokiu vertinimu teisėjų kolegija sutinka, todėl dar kartą to paties nekartoja. Šiuo atveju nustatyta, jog buvo atlikta eilė veiksmų, kurie moralės požiūriu laikomi nepriimtinais bei šokiruojančiais, todėl pagrįstai pripažinti įžūliais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2012, 2K-19-511/2020). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad skundo argumentai neva nuteistasis M. G. geranoriškai atsisėdo į nukentėjusiojo automobilį, gražiai paprašė nukentėjusiojo nupirkti alaus, negrasino, paneigti byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visuma, kuriais apeliacinės instancijos teismas abejoti pagrindo neturi.

23. Apeliaciniame skunde kreipiamas dėmesys į tai, kad M. G. veiksmais nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka, kadangi bendravimas su nukentėjusiuoju apsiribojo buvimu automobilyje, kitų pašalinių asmenų, kuriems galėjo kilti nepasitenkinimas neteisėtais apelianto veiksmais, nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliacinio skundo teiginiu nesutinka, kadangi skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad dėl M. G. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes dėl įvykio nukentėjusieji buvo šokiruoti ir pažeminti, kadangi buvo priversti išgyventi šokiruojantį ir pavojingą M. G. elgesį, patirtą smurtą, kas sukėlė neigiamus padarinius. Nustatyta, kad liudytojas G. N., sužinojęs nukentėjusiojo M. P. buvimo parduotuvėje aplinkybes, kvietė policijos pareigūnus, pats nukentėjusysis M. P. – savo tėvą, kuris netrukus atvyko. Reiškia, daroma nusikalstama veika įtakojo ne tik nukentėjusįjį, tačiau ir aplinkinius, t. y. asmenis, su kuriais tiesiogiai susidūrė. Priešingai nei teigia apeliantas, dėl M. G. neteisėtų veiksmų nepasitenkinimas kilo, kadangi parduotuvėje minėtam liudytojui buvo aišku, kas vyksta; jis suprato, kad M. G. nukentėjusiojo nenorėjo paleisti, todėl nedelsiant kvietė policijos pareigūnus. Taip pat bylos įrodymais nustatyta, jog prieš nukentėjusįjį M. P. buvo smurtaujama, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visetą, nustatė ir visuomenės tvarkos sutrikdymą. Taigi, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta realiai ir M. G. savo neteisėtais veiksmais neabejotinai jas pažeidė.

24. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes, M. G. padaryta veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį, atitinka apibrėžtus padarinius – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą. Taip pat nėra pagrindo keisti skundžiamu nuosprendžiu už šio nusikaltimo padarymą skirtos bausmės.

25. Apelianto manymu, smūgio sudavimas galimai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, tačiau su tokiu skundo argumentu negalima sutikti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad dėl veiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu, tiek pranešimas apie įtarimą, tiek kaltinimas apeliantui buvo pateikti pagal BK 284 straipsnį. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo apelianto veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, sudėties požymius. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas šiame procesiniame sprendime iš esmės pritarė skundžiamo nuosprendžio išvadai, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad M. G. viešoje vietoje atlikti ir toliau automobilyje tęsti neteisėti veiksmai nukentėjusiojo M. P. atžvilgiu aiškiai prieštarauja ne tik jo iškeltai gynybinei versijai, bet ir galimybei inkriminuoti BK 140 straipsnio 1 dalį. Daryti kitokias išvadas, kaip to siekia apeliantas, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo

27. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą yra nustatyta ne tik baudžiamojoje, bet ir administracinėje teisėje. Tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, nagrinėjamu atveju M. G. padarytas viešosios tvarkos pažeidimas negali būti vertinamas kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal ANK 481 straipsnį. Baudžiamoji ir administracinė atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tarpusavyje atskiriamos pagal kaltininko atliktų veiksmų pobūdį ir veika sukeliamus padarinius. ANK 481 straipsnio dispozicija nenumato padarinių, o tik konkrečius veiksmus, būtent: necenzūrinius žodžius, gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ir kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. BK 284 straipsnis apima įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus ir numato padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170-699/2016). Taigi, kilus baudžiamojo įstatymo nustatytiems padariniams, asmuo traukiamas ne administracinėn, bet baudžiamojon atsakomybėn.

28. Byloje nustatyti nuteistojo M. G. veiksmai – tyčiojimasis bei žeminimas, reikalaujant parodyti piniginę, nupirkti alaus, duoti automobilio raktelius, vežti iki nurodytos vietos, draudžiant atsiliepti skambant nukentėjusiojo telefonui, reikalaujant atiduoti telefoną – atitinka įžūlų elgesį, kuriuo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-507/2013, 2K-229/2014, 2K-10-696/2015), t. y. vieną iš alternatyvių BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo būdų, kuris ANK 481 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintas. Nevertinant kitų atliktų neteisėtų veiksmų – grasinimo sumušti bei pasmaugti nukentėjusįjį, smūgio į veidą sudavimo. Šie veiksmai nenumatyti ANK 481 straipsnio dispozicijoje ir savo pavojingumu negali būti prilyginti šiame straipsnyje numatytai veikai. Byloje nustatyta ir tai, kad dėl M. G. neteisėtų veiksmų kilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai – realus visuomenės rimties, tvarkos sutrikdymas (dėl suduotų smūgių nukentėjusysis M. P. patyrė fizinį skausmą ir būdamas parduotuvėje skambino tėčiui, kuris nedelsiant atvyko, kadangi M. G. buvo verčiamas elgtis prieš savo valią; liudytojas G. N. po pokalbio su nukentėjusiuoju, supratęs situacijos grėsmingumą, reaguodamas į konfliktinę situaciją, nedelsiant kvietė policijos pareigūnus), o ANK 481 straipsnis gali būti taikomas, kai dėl viešosios tvarkos pažeidimo tokių padarinių nekyla. Taigi, M. G. padaryta veika pagal jos požymių turinį užtraukia ne administracinę atsakomybę, o baudžiamąją atsakomybę, ir pirmosios instancijos teismas ją teisingai kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį.

Dėl BK 294 straipsnio 2 dalies perkvalifikavimo į BK 294 straipsnio 1 dalį

29. Skunde teigiama, kad smūgiai nukentėjusiajam V. R. buvo suduoti ne dėl skolos, bet dėl pykčio, kurį sukėlė nukentėjusiojo V. R. elgesys, tačiau su tokiais argumentais sutikti nėra pagrindo.

30. Skundžiamame nuosprendyje, 12 puslapyje, išsamiai aptartas nagrinėjamai nusikalstamai veikai aktualus teisinis reguliavimas bei teismų praktika, todėl apygardos teismas plačiau to nedetalizuoja, o pritardamas skundžiamo nuosprendžio išvadai dėl apelianto kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sprendžia, jog skundo teiginiai, susiję su smurto proveržiu dėl nukentėjusiojo V. R. kaltės yra prieštaraujantys objektyviems bylos duomenimis, todėl pripažįstami kaip siekis palengvinti nuteistojo M. G. baudžiamąją atsakomybę.

31. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad priešingai nei nurodoma skunde, smūgiai nukentėjusiajam V. R. buvo suduoti būtent dėl skolos, o ne dėl nukentėjusiojo, kaip teigiama, elgesio. Nekartojant apylinkės teismo motyvų, išdėstytų skundžiamo nuosprendžio 13 puslapyje, pastebėtina, kad nuteistasis M. G. ne tik žinojo aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo V. R. skola, bet ir jo paties parodymai neatitinka jo atliktų veiksmų, kadangi sutiko tik parodyti, kur nukentėjusysis gyvena, tačiau tolimesni jo veiksmai (sutikus nukentėjusįjį kitoje vietoje ir tolimesnis vykimas į pastarojo namus, smurtavimas kelis kartus – praėjus laiko tarpui, prašymas atiduoti skolą, siekis pabėgti iš įvykio vietos atvykstant policijos pareigūnams) rodo tikruosius M. G. ketinimus bei veiksmus, kurie savo neteisėtumu apygardos teismui abejonių nekelia, atitinka jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius. Be to, nėra bylos duomenimis pagrįsta tai, koks būtent nukentėjusiojo V. R. elgesys tariamai taip supykdė M. G., kad jis ryžosi net smurtauti. Apsižodžiavimas ar įžeidimas, nėra pateisinama priežastis smurto proveržiui, juolab, praėjus kuriam laikui.

32. Teisėjų kolegija, pritardama išvadai dėl M. G. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, kartu atkreipia dėmesį, jog M. G. pas nukentėjusįjį V. R. vyko ne vienas, visiems vykstantiesiems buvo žinoma, kokiu tikslu vystama iki nukentėjusiojo, pamačius nukentėjusįjį iš karto buvo atlikti smurtinio pobūdžio veiksmai, tokiu būdu sukuriant ne tik bauginamojo pobūdžio situaciją, tačiau ir siekiant psichologiškai palaužti nukentėjusįjį tam, kad būtų įvykdytas prašymas, be to, buvo padaryta ir didelė žala (turtinė ir neturtinė). Nukentėjusiojo V. R. baimę bei psichologinį disbalansą rodo jo elgesys įvykio metu (kirvio laikymas, pagalbos šauksmas šeimos nariams) bei po jo (prarastas saugumo jausmas likti vienam). Taigi, inkriminuotas nusikaltimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį pagrįstas visų požymių visuma, todėl perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Dėl bendrininkavimo

33. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog neegzistuoja jokių objektyvių duomenų, leidžiančių teigti apie buvusią bendrininkų grupę; be to, nuteistasis M. G. jokio tikslo grobti automobilio neturėjo ir jo negrobė, disponuoti juo negalėjo, tai darė nuteistasis A. P., su kuriuo M. G. sutiko vykti automobiliu; jokio susitarimo dėl automobilio užvaldymo nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos teiginius atmeta kaip nepagrįstus, nes juos paneigia bylos įrodymų visetas.

34. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apelianto A. P. skundo, dalyje dėl keliamo antraeilio vaidmens savavaldžiavimo veikoje, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl bendrininkavimo instituto buvimo (šios nutarties 10 punktas). Pritardama išvadai, kad nors tarp nuteistųjų M. G. ir A. P. ir nebuvo išankstinio susitarimo dėl veiksmų koordinavimo, automobilio užvaldymo, tačiau M. G., kaip ir A. P., buvo nusikaltimo vykdytojas. Bylos duomenys patvirtina, kad M. G. vykdė kito asmens tariamą teisę, nes atvykus pas jį A. P., abu žinodami susitikimo tikslą, vyko pas nukentėjusįjį V. R.. Dar gatvėje sutikęs nukentėjusįjį, užgesinęs jo automobilį, paėmęs raktelius, juos perdavė nuteistajam A. P., ir pats pradėjo realizuoti smurtinio pobūdžio veiksmus, kuriuos vėliau tęsė automobilyje, kurį iki nukentėjusiojo V. R. kiemo ir iš jo bėgant, vairavo nuteistasis A. P.. Be to, būnant nukentėjusiojo V. R. kieme, tai M. G., tai A. P. laikė metalinį strypą, kuriuo grasino nukentėjusiajam, jeigu šis nepadarys to, ko yra prašomas. Susiklosčius nuteistiesiems M. G., A. P. nepalankiai situacijai, jie nusprendė bėgti, užvaldant nukentėjusiojo V. R. automobilį. Taigi, nuo pat susitikimo pradžios su A. P., iki pat to momento, kuomet buvo sustabdyti policijos pareigūnų, abu nuteistieji veikė kartu: reikalavo skolos grąžinimo, grasino sumušti V. R., M. G. smurtavo, o A. P. tam pritardamas, užvaldė automobilį, kuriuo ir spruko iš nukentėjusiojo V. R. kiemo. Vien tai, kad M. G. nevairavo automobilio, jo kaltės dėl įvykdyto nusikaltimo nešalina. Juolab, nuteistasis M. G. nuo pat pradžių perėmė automobilio valdymo iniciatyvą – užgesino automobilio variklį ir raktelius pats perdavė A. P..

35. Kiti apeliacinio skundo teiginiai, susiję su įsėdimo į automobilį aplinkybėmis, galimybėmis juo disponuoti nėra vertinamos atsietai nuo analizuojamo įvykio, tad vertinant bendrai visą situacijos kontekstą abejonių dėl bendrininkavimo instituto nustatymo pagrįstumo šioje byloje apeliacinės instancijos teismui nekyla. Dar kartą akcentuotina, kad nusikalstama veika buvo padaryta bendromis, kartu su A. P., pastangomis, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus kiekvienas atliko. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl M. G., kaip vykdytojo, vaidmens, bendrininkų grupėje, pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija tokiai išvadai pritaria, todėl sprendžia, kad apelianto skundo argumentai šiuo pagrindu nėra pagrįsti.

Dėl pagal BK 284 straipsnį, 294 straipsnio 2 dalį paskirtų bausmių

36. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei įvertino apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. G. padarė 2 nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 2, 3 dalys). Skundžiamu nuosprendžiu nuteistojo M. G. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, jog nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje, būdamas recidyvistu ir apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų darymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9, 13 punktai). Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė nei apylinkės, nei apeliacinį skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas. Iš baudžiamosios bylos duomenų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad M. G. praeityje teistas 8 kartus, dauguma padarytų nusikalstamų veikų, susijusios su viešosios tvarkos pažeidimais, smurtiniais nusikaltimais. M. G. taip pat vienerių metų laikotarpyje 8 kartus baustas ir administracine tvarka, duomenų apie baudų sumokėjimą nėra. Nors praeityje M. G. ne kartą buvo skiriamos laisvės atėmimo bausmės, tačiau akivaizdu, jog šios priemonės jokio teigiamo poveikio nuteistojo elgesiui neturėjo, nes jis ir toliau vykdė naujas nusikalstamas veikas. Taigi, šie duomenys pagrįstai leidžia teismui spręsti, kad dabartiniai nusikaltimai taip pat nebuvo padaryti atsitiktinai, o yra nulemti jau susiformavusių neigiamų nuteistojo M. G. vertybinių nuostatų, ankstesnio elgesio. Pastebėtina, kad M. G. nusikaltimus pradėjo daryti pakankamai jauno amžiaus ir savo elgesio laikui bėgant nesistengė keisti teigiama linkme, išvadų nepadarė, nėra linkęs taisytis, laikytis teisės normų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, galima daryti išvadą, kad dabartiniai nusikaltimai yra nuoseklus M. G. vedamo gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys. Todėl tokiam asmeniui ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikų pavojingumui, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją.

37. Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. G. charakterizuojamas teigiamai, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iš esmės prisipažino smurtavęs, sutiko su civiliniu ieškiniu ir proceso išlaidomis, yra jauno amžiaus, stengiasi būti naudingas visuomenei ir padarė atitinkamas išvadas dėl savo elgesio, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad šios akcentuojamos aplinkybės nėra kažkuo išskirtinės, todėl savaime nesudaro pagrindo skirti jam švelnesnę bausmę. Kita vertus, tai, kad M. G. iš dalies pripažino smurtavimo faktą, nekeičia aplinkybės, kad savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų iš esmės neigė. Nors su priteistu civiliniu ieškiniu, proceso išlaidomis, kaip teigiama, M. G. sutiko, tačiau nesiėmė jokių priemonių nusikaltimų pasekmėms sušvelninti – nei pats, nei per artimuosius neatlygino nė menkiausios dalies pareikšto civilinio ieškinio, kas rodo, priešingai ne yra įsitikinęs apeliantas, kad M. G. elgesys nepradėjo keisti teigiama linkme. Nors apeliantas kartu nurodo, kad savavaldžiavimas pavojingumo prasme nėra toks pavojingas, palyginus su kitais tos rūšies nusikaltimais, kadangi nusikaltimas padarytas dėl kito asmens tariamos teisės į skolos grąžinimo, tačiau šiuo aspektu M. G. interesai negali būti keliami aukščiau visuomenės intereso, todėl dėl aukščiau nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad būtent tokia subendrinta už šiuos nusikaltimus skirta laisvės atėmimo bausmė užtikrins įstatyme numatytų bausmės tikslų įgyvendinimą, ji yra adekvati ir proporcinga padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui bei M. G. asmenybei, neprieštarauja teisingumo principui, taip pat apribos galimybę nuteistajam daryti analogiškas ir smurtines nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas baudžiamosios atsakomybės ribas, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu.

38. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. G. skyrė tokias laisvės atėmimo bausmes, kurių dydžius nustatė artimus sankcijoje numatytiems bausmės vidurkiams. Bausmių bendrinimo klaidų šiuo aspektu apylinkės teismas nepadarė. Todėl, įvertinus nuteistojo M. G. asmenybę, padarytų veikų pobūdį, pavojingumą, skirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo 2 metams ir 9 mėnesiams bausmė už šias 2 padarytas nusikalstamas veikas nelaikytina tiek savo rūšimi, tiek dydžiu per griežta, neadekvačia priemone pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Skirta bausmė atitinka protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, todėl ją mažinti pagrindo nėra.

Dėl galutinės subendrintos bausmės

39. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl bausmių bendrinimo su kitais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis – paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą dėl bausmių bendrinimo bausmių apėmimo būdų atmeta kaip nepagrįstą. Bausmių bendrinimo apėmimo būdu atvejai yra numatyti BK 63 straipsnio 5 dalyje ir pagal šią normą teismai bausmių apėmimą taiko tais atvejais, kai yra idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius, arba kai už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-1-1073/2018). Teismų praktikoje, aiškinant BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytą bausmių apėmimo taikymo pagrindą, pažymima, kad padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme tais atvejais, kai jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus, apysunkis ir labai sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (atitinkamai nesunkus ir apysunkis, apysunkis ir sunkus, sunkus ir labai sunkus nusikaltimai), bausmės bendrinamos bausmių sudėjimo būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474/2010, 2K-70/2011).

40. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuteistajam M. G. paskirtų bausmių bendrinimui taikytą baudžiamojo įstatymo normą – BK 63 straipsnio 4 dalį, reglamentuojančią bausmių bendrinimą dalinio sudėjimo būdu, parinko tinkamai, kadangi M. G. padarytos nusikalstamos veikos nesudaro idealiosios sutapties, labai nesiskiria pagal pavojingumą, priskiriamos gretimoms kategorijoms, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje yra nepagrįstas ir atmetamas.

41. Tačiau apeliacinio skundo argumentai dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. birželio 29 d. nuosprendžiu paskirtos 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, kurią M. G. visiškai įvykdė 2022 m. sausio 13 d. nepagrįsto bendrinimo su skundžiamu nuosprendžiu tenkinami iš dalies. BK 63 straipsnio 9 dalyje nurodyta, jog pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, bendrindamas ankstesniais nuosprendžiais paskirtas bausmes, pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis ir skirtas bausmes subendrino bei pagrįstai nurodė šiuos motyvus, t. y. kadangi nuosprendžio priėmimo dienai yra įsiteisėję M. G. atžvilgiu priimti nuosprendžiai - Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020-10-15 nuosprendis, kuris buvo pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2021-10-26 nuosprendžiu, Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021-05-06 nuosprendis, kuris buvo pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2021-10-25 nuosprendžiu, Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021-06-29 nuosprendis ir Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021-07-28 nuosprendis (visi nuosprendžiai šiai dienai yra įsiteisėję) – todėl šiuo nuosprendžiu M. G. paskirta bausmė turi būti subendrinta su minėtais ankstesniais procesiniais sprendimais paskirtomis bausmėmis.

42. Iš byloje esančio įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo apie fizinį asmenį, Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. rugsėjo 21 d. teismo nutarties (4 t., b. l. 143-145) matyti, kad M. G. nagrinėjamos bylos teisminio proceso metu buvo nutarta nuo 2021-04-23 taikomos kardomosios priemonės - suėmimo - nebetaikyti, kadangi įsiteisėjo Utenos apylinkės teismo Molėtų 2021 m. birželio 29 d. nuosprendis (baudžiamoji byla Nr. 1-43-1093/2021.

43. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė pagal Utenos apylinkės teismo Molėtų 2021 m. birželio 29 d. nuosprendį buvo atlikta, todėl nereikėjo bausmių bendrinti, tačiau akivaizdu, jog BK 63 straipsnio 9 dalis įpareigoja teismą visus nuosprendžius subendrinti ir įskaityti atliktą bausmę. Todėl apeliacinis teismas pripažįsta, jog, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į M. G. paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitytina bausmė atlikta pagal visus, taip pat ir pagal Utenos apylinkės teismo Molėtų 2021 m. birželio 29 d. nuosprendį. Be to, iš bylos matyti, jog M. G. nagrinėjamoje byloje buvo suimtas nuo 2021-04-23 (3 t., b. l. 80-82, 4 t., b. l. 55-58) iki 2021-09-21 (4 t., b. l. 143-145), todėl, vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytinas laikas, kurį M. G. išbuvo kardomajame sulaikyme ir suėmime, t. y. nuo 2021-04-23 iki 2021-09-13. Įvertinus šias aplinkybes, nuosprendis dėl bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 9 dalį keistinas, nurodant kitą bausmės atlikimo pradžią, t. y. nuosprendžio paskelbimo datą – 2022 m. vasario 9 d. (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl bausmės atlikimo vietos

44. Pirmosios instancijos teismas, paskyręs nuteistajam A. P. arešto bausmę, nustatė, kad ji turi būti atliekama Kauno tardymo izoliatoriuje. Pažymėtina, kad 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 (galiojančiu nuo 2019 m. liepos 6 d.) atsisakyta BK 49 straipsnio 2 dalyje numatytos teismui nebūdingos funkcijos – nustatyti, kokioje įstaigoje asmuo atliks bausmę. Skundžiamas nuosprendis buvo priimtas jau įsigaliojus šiems pakeitimams, todėl teismas neatsižvelgė į pasikeitusį teisinį reguliavimą ir nepagrįstai nustatė nuteistojo A. P. bausmės atlikimo vietą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant pašalinti bet kokių neaiškumų atsiradimą nuosprendžio vykdymo stadijoje, ši nuosprendžio dalis patikslintina iš skundžiamo nuosprendžio pašalinant dalį, kuria nuspręsta A. P. arešto bausmę skirti atlikti Kauno tardymo izoliatoriuje. Lietuvos Respublikos bausmių kodekso 51 straipsnio nuostatos nurodo, jog pataisos įstaigas, kuriose arešto bausme nuteisti asmenys atlieka bausmę, nustato Kalėjimų departamento direktorius. Atskirai atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys į tai, jog BPK 308 straipsnio 4 dalis įpareigoja teisiamojo posėdžio pirmininką išaiškinti paskirtų bausmių ypatumus, todėl papildomos bausmių vykdymo kodekso nuorodų išdėstymas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra perteklinės bei nenumatytos BPK 307 straipsnyje, kuris apibrėžiančia rezoliucinę nuosprendžio dalį.

Dėl kitų klausimų

45. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2022 m. balandžio 12 d. raštu informavo, kad parinko apeliantui A. P. gynėją advokatą E. K.. A. P. kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2022 m. vasario 15 d. raštą, kuris patvirtina, kad tarp jo ir advokato gynėjo S. K. yra pasirašytas susitarimas dėl apeliacinio skundo surašymo bei jo pateikimu apeliacinės instancijos teismui. Į bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme 2022 m. balandžio 26 d. atvyko abu A. P. atstovaujantys advokatai. Advokatas E. K. nuo tolesnio dalyvavimo byloje atleistas. 2022 m. gegužės 5 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma Nr. (12.36Mr) PT-3600 Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad A. P. antrinės teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje Nr. 1A-90-581/2022 išlaidas sudaro 233,78 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai.

46. BPK 106 straipsnio, numatančio advokato išlaidų apmokėjimą, 2 dalyje numatyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išieškojimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokia pat tvarka klausimas dėl advokato išlaidų apmokėjimo sprendžiamas apeliacinės instancijos teisme, taip pat atsižvelgiant į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135-693/2019, 2K-41-697/2021), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

47. Baudžiamoji byla nagrinėjama taip pat ir pagal apelianto A. P. advokato S. K. apeliacinį skundą, kuris atstovavo apeliantą pagal susitarimą (2022-02-15, 6 t., b. l. 11) anksčiau nei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skirtas advokatas apeliacinėje instancijoje. Advokatas E. K. buvo atleistas nuo tolimesnio dalyvavimo nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors A. P. buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, tačiau susitarimas su kitu advokatu, kuris ruošė apeliacinį skundą bei dalyvavo bylos nagrinėjime, pasirašytas anksčiau, todėl įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš apelianto A. P. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 4 punktais,

nusprendžia:

Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2022 m. vasario 9 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti nuteistojo A. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

A. P., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 294 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2022 m. vasario 9 d. nuosprendžiu M. G. paskirtą subendrintą bausmę subendrinti su pagal Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. spalio 15 d. nuosprendį, kuris pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2021 m. spalio 26 d. nuosprendžiu, taip pat pagal Utenos aplinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. gegužės 6 d. nuosprendį, kuris pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu, taip pat pagal Utenos apylinkės teismo Molėtų 2021 m. birželio 29 d. nuosprendį ir Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. liepos 28 d. nuosprendį paskirtomis bausmėmis ir M. G. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą kardomajame kalinime suėmime – nuo 2021 m. balandžio 23 d. iki 2021 m. rugsėjo 13 d., taip pat bausmes atliktas pagal Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. spalio 15 d. nuosprendį, kuris pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2021 m. spalio 26 d. nuosprendžiu, taip pat pagal Utenos aplinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. gegužės 6 d. nuosprendį, kuris pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu, taip pat pagal Utenos apylinkės teismo Molėtų 2021 m. birželio 29 d. nuosprendį ir Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. liepos 28 d. nuosprendį.

Bausmės pradžia skaičiuoti nuo 2022 m. vasario 9 d.

Pašalinti nuorodas dėl arešto bausmės atlikimo įstaigos A. P..

Neišieškoti iš nuteistojo A. P. Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Kitas nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.