- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-10
- Bylos Nr.
- 2A-1770-603/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25255-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Loreta Bujokaitė, Žilvinas Terebeiza
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Masona“
- Ieškovas
- M. Č.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Visvaldo Kazakiūno ir Žilvino Terebeizos,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Masona“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės M. Č. individualios įmonės „Milčija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Masona“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 5942,20 Eur (25 000 zlotų) jos sumokėtos baudos, 203,92 Eur patirtų kelionės išlaidų, vežant pinigus į Vokietijos – Lenkijos pasienį, iš viso – 6146,12 Eur, 135,38 Eur palūkanų, 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad šalys pasirašė Vienkartinę dalinio krovinio pervežimo sutartį Nr. V025242, pagal kurią ieškovė įsipareigojo pervežti krovinį iš Duisburgo miesto Vokietijoje į Lietuvą, Kazlų Rūdą. 2018-03-26 į transporto priemonę Scania Duisburgo mieste buvo pakrauta 1 paletė 1000 kg. Vairuotojas A. R. informavo vadybininkę, kad tai skystis talpyklose. Krovinį identifikuojančios informacijos ieškovė neturėjo. 2018-03-27 apie 15:30 val. transporto priemonė buvo sustabdyta Lenkijoje, buvusiame pasienio kontrolės punkte. Pareigūnams patikrinus krovinį konstatuota, kad kroviniui buvo reikalinga deklaracija, todėl buvo skirtos baudos vairuotojui (5000 zlotų) ir įmonei (20 000 zlotų). Tik sumokėjus baudas, transporto priemonė galėjo tęsti kelionę. Ieškovė nurodė, kad ji ėmėsi visų būtinų veiksmų, susijusių su krovinio gabenimu, tačiau užsakovė reikalingos informacijos nesuteikė. Atsakovė nuosekliai tvirtino, kad jokia deklaracija kroviniui nėra reikalinga. Atsakovė suteikė klaidinančią informaciją, ilgai nenurodė prekės kodo, be kurio nebuvo galima užpildyti deklaracijos elektronine forma.
Atsiliepimas
3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad krovinys nepriskiriamas pavojingų krovinių kategorijai, t. y. nepatenka į Europos sutarties dėl tarptautinio pavojingų krovinių vežimo keliais (ADR) taikymo sritį. Pažymėjo, kad nei krovinio pasikrovimo vietos valstybė (Vokietija), nei paskirties vietos valstybė (Lietuva) nenumato jokių specifinių reikalavimų šios rūšies krovinio transportavimui. Krovinio maršrutas sutartyje nebuvo nurodytas, jį ieškovė pasirinko savo nuožiūra. Atsakovė nurodė, kad pakraunant krovinį, siuntėjas (Vokietijoje registruota bendrovė Oqema GmbH) perdavė ieškovei krovinį lydintį dokumentą – 2018-03-19 Pristatymo dokumentą Nr. 80625628, kuriame buvo nurodytas krovinio pavadinimas (Propylenglikol) bei šios prekės kodas (2905 3200). Ieškovės vairuotojas dokumentą pasirašė, patvirtindamas, kad jį gavo krovinio perdavimo vežti metu. Atsakovė teigia, kad būtent ieškovei kilo pareiga deklaruoti krovinį prieš pradedant krovinio transportavimą tranzitu per Lenkijos valstybės teritoriją, todėl baudą mokėti atsisakė. Ieškovė turėjo galimybę deklaruoti krovinio pervežimą tranzitu, jai šios pareigos neįvykdžius, atsakovei negali būti perkeliama atsakomybė už ieškovės padarytus Lenkijos Respublikos teisės aktų pažeidimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovės UAB „Masona“ 6146,12 Eur nuostolių, 135,38 Eur palūkanų, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 468,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės M. Č. individualios įmonės „Milčija“ naudai.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2018 m. kovo 22 d. šalys pasirašė Vienkartinę dalinio krovinio pervežimo sutartį Nr. V025242, kuria ieškovė įsipareigojo iš Duisburgo miesto Vokietijoje į Lietuvą pervežti krovinį, o atsakovė įsipareigojo už tai sumokėti. 2018-03-27 krovinį vežusi transporto priemonė vilkikas Scania Lenkijoje buvo sustabdytas patikrai, dėl nustatyto Krovinių vežimo keliais stebėsenos sistemos įstatymo pažeidimo buvo paskirta bauda ir sulaikytas krovinys. Važtaraštyje nurodytas krovinio siuntėjas yra Vokietijos bendrovė Oqema GmbH, tačiau atsakovė, vykdžiusi ekspeditoriaus funkcijas bei užsakiusi krovinio vežimo paslaugas, šiuo atveju laikytina siuntėja, kuriai taikytinos CMR Konvencijoje numatytos pareigos.
Atsiliepimas
6. Atsakovė nurodė, jog informacija apie tai, kad bus vežamas propylenglikolis, kurio kodas 29063200, siuntėjo Oqema GmbH buvo pateikta dokumente anglų kalba ieškovės vairuotojui A. R.. Tačiau vairuotojas nėra įgaliotas bei neturi reikalingos kompetencijos spręsti, ar paimtas vežti krovinys yra deklaruotinas, ar ne, todėl tokie atsakovės teiginiai buvo atmesti kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
7. Sutartiniai santykiai ieškovę siejo su atsakove, todėl būtent atsakovė, kaip krovinio siuntėja, turėjo pareigą vežėjui suteikti visą būtiną informaciją, reikalingą muitinės bei prekių deklaracijos formalumams atlikti. Atsakovės argumentai, kad dėl papildomos informacijos suteikimo ieškovė galėjo kreiptis tiesiogiai į Vokietijos įmonę Oqema GmbH, atmestini kaip nepagrįsti. Iš šalių susirašinėjimo turinio matyti, kad atsakovės vadybininkas nuosekliai tvirtino, jog krovinys apskritai nedeklaruotinas, ne pirmą kartą vežamas, taigi atsakovė ne tik nesuteikė ieškovei reikalingos informacijos, bet ir klaidino. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pagrįstai teigti, kad atsakovė pažeidė CMR Konvencijos 11 straipsnio 1 dalį, nesuteikdama vežėjui visapusiškos informacijos apie krovinį. Netinkamas atsakovės pareigų vykdymas turėjo įtakos ieškovės nuostoliams atsirasti.
8. Veždama krovinį sausumos transportu, ieškovė sutarties nepažeidė, nes šalys kelionės maršruto nebuvo aptarę. Ta aplinkybė, kad vežėjas galėjo aplenkti Lenkijos teritoriją gabendamas krovinį keltu, neatleidžia atsakovės nuo pareigos suteikti vežėjui visapusišką informaciją apie krovinį, kaip tai numato CMR Konvencijos nuostatos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė
9. Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Masona“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-02-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog atsakovė laikytina susitariančiuoju siuntėju ir ji turėjo pateikti duomenis apie krovinį vežėjai (ieškovei).
9.2. Ieškovė buvo tinkamai ir laiku informuota apie krovinio pavadinimą ir prekės kodą, nes faktinis siuntėjas (Vokietijos įmonė Oqema GmbH) pateikė visus šiuos duomenis ieškovei (ieškovės vairuotojui) raštu (pasirašytinai). Ši situacija visiškai atitinka CMR konvencijos 11 straipsnio 1 punkto reikalavimus.
9.3. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog visa informacija apie krovinį turėjo būti perduota ne ieškovės vairuotojui, o vadybininkui, nepagrįsta jokia teisės norma bei jokia sutarties nuostata.
9.4. Atsakovei nebuvo žinoma, kokiu maršrutu ir per kokias valstybes bus gabenamas krovinys, nes atsakovė užsakė tik dalinio krovinio, sudariusio vos 0,5 paletės, pervežimą, kai tuo tarpu į puspriekabę paprastai telpa apie 30 vnt. palečių.
9.5. Ieškovė nenurodė, kad jai būtina žinoti tikslų krovinio pavadinimą ir prekės kodą, bei kad tokia informacija turi būti pateikta būtent ieškovės vadybininkui, o ne vairuotojui.
Atsiliepimas
9.6. Atsakovės vadybininkas nėra užsiminęs, jog krovinys yra nedeklaruotinas, o tik nurodęs, jog tai nėra ADR krovinys. Ieškovei, kaip profesionaliai vežėjai, turėjo būti žinoma, kad ADR reikalavimai pavojingų krovinių vežimui ir Lenkijos įstatymų nustatyti reikalavimai atitinkamų krovinių registravimui yra skirtingi.
10. Ieškovė M. Č. individuali įmonė „Milčija“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Atsakovė, keldama klausimus dėl ieškovės pasirinkto krovinio gabenimo maršruto, bando išvengti civilinės atsakomybės dėl kilusių pasekmių, kurios kilo dėl atsakovė neatliktos pareigos informuoti ieškovę apie gabenamą krovinį.
10.2. Šalių sudarytoje sutartyje buvo nurodyti kontaktiniai ieškovės asmenys, kuriems atsakovė turėjo pareigą pateikti visą informaciją susijusią su krovinio gabenimu, tame sąraše nebuvo nurodytas vairuotojas, todėl atsakovės argumentai, jog ji visą informaciją suteikė, nes informavo vairuotoją, atmestini kaip nepagrįsti.
10.3. Vairuotojai pagal savo kompetenciją yra atsakingi tik už krovinio gabenimą, tuo tarpu visus krovinio gabenimo dokumentų tvarkymus, deklaracijų pildymus atlieka vadybininkai.
10.4. Atsakovės vadybininkai po krovinio sulaikymo Lenkijos pasienyje toliau vengė teikti reikalingą informaciją ieškovei ir tikino, jog deklaracija kroviniui nereikalinga. Gavus reikalingą informaciją ieškovė iš karto deklaravo krovinį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinio reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2018 m. kovo 22 d. šalys pasirašė Vienkartinę dalinio krovinio pervežimo sutartį Nr. V025242, kuria ieškovė įsipareigojo iš Duisburgo miesto Vokietijoje į Lietuvą pervežti krovinį, o atsakovas už tai apmokėti. 2018-03-27 krovinį vežusi transporto priemonė vilkikas Scania, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Lenkijoje buvo sustabdyta patikrai bei surašytas Patikrinimo aktas. Dėl nustatyto Krovinių vežimo keliais stebėsenos sistemos įstatymo pažeidimo vairuotojui skirta 5000 zlotų bauda, ieškovės įmonė taip pat sumokėjo 20 000 zlotų užstatą. 2018-03-27 ieškovas pateikė atsakovui pretenziją. Krovinys gavėjui buvo pristatytas 2018-04-04.
14. Pagal 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR) (toliau – CMR konvencija) vežimo sutartis yra susitarimas, kurio viena šalis (vežėjas) įsipareigoja pervežti krovinį (pristatyti jį į paskirties vietą gavėjui), o kita šalis – sumokėti vežimo užmokestį. CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta jos taikymo sritis – ji taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra konvencijos narė. Ši konvencija taikoma nepriklausomai nuo sutartį pasirašančių šalių gyvenamosios vietos ir tautybės.
15. Apibūdinant šią sutartį pažymėtina, kad krovinio gabenimas yra pagrindinė paslauga pagal sutartį, o krovinio priėmimas vežti – pagrindinis sutarties turinys. Krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutartis, sudaryta pagal CMR konvencijos nuostatas, laikytina sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnis), todėl šios sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas. Faktinis krovinio siuntėjas, nurodomas CMR važtaraštyje, ir siuntėjas, kaip vežimo sutarties šalis, ne visada gali sutapti (tokia faktinė situacija yra ir nagrinėjamu atveju). Tai priklauso nuo to, kas su vežėju sudarė krovinio vežimo sutartį įsipareigodamas už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį ir kam vežėjas įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (CK 6.808 straipsnio 1 dalis).
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, jog ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi. Skirtingai nuo kitų privatinės teisės norminių aktų, CMR konvencijoje sutarties šalims palikta labai mažai laisvės, nes dauguma CMR konvencijos nuostatų yra imperatyvios. Imperatyvus teisės normų pobūdis reiškia, kad nors civilinių santykių dalyviai yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas sudarydami sandorius (sutartis), tačiau laisvė sudarinėti sandorius nėra absoliuti, sutartinė laisvė yra ribojama visų pirma imperatyviosiomis teisės normomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad niekiniais pripažintini visi šalių susitarimai dėl didesnės vežėjo atsakomybės, nei nustatyta konvencijoje. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Klevas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-457/2006; 2009 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Jutatransa“ v. UAB „Girteka“, bylos Nr. 3K-3-177/2009; 2009 m. gegužės 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Balthana“ v. UAB „Baltcargo“, bylos Nr. 3K-3-213/2009).
17. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, įvertindamas šalių sudarytą sutartį, nustatė, jog apeliantė nagrinėjamoje byloje buvo siuntėja, o ieškovė buvo vežėja. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliantė nesutinka nurodydama, kad siuntėja buvo Vokietijos įmonė Oqema GmbH, o apeliantė buvo tik užsakovė. Apeliantė nurodė, jog visus reikalingus dokumentus siuntėja (Vokietijos įmonė) perdavė ieškovei. Su tokiais apeliantės teiginiais negalima sutikti. Vokietijos įmonė Oqema GmbH negali būti laikoma siuntėja, nes ji su ieškove nebuvo sudariusi krovinio vežimo sutarties. Būtent apeliantė su ieškove sudarė krovinio vežimo sutartį, todėl apeliantė ir turi būti laikoma siuntėja. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė vežimo santykių šalis nagrinėjamoje byloje.
18. CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad iki krovinio perdavimo vežėjui siuntėjas privalo prie važtaraščio pridėti visus reikiamus dokumentus ir vežėjui suteikti visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vežėjas neprivalo tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo bei visapusiškumo. Siuntėjas atsako vežėjui už visus nuostolius, atsiradusius dėl to, kad šių dokumentų ir duomenų nebuvo arba jie buvo pateikti ne visi arba netikslūs, išskyrus atvejus, kai kaltas pats vežėjas.
19. Apeliantės teigimu, tiek ji, tiek Vokietijos įmonė Oqema GmbH įvykdė visas kaip siuntėjo pareigas ir perdavė ieškovei visą informaciją apie krovinį dar iki krovinio perdavimo vežėjui momento. Informacijos perdavimas ieškovės darbuotojui (vairuotojui) turi būti vertinamas kaip tinkamas informacijos perdavimas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nurodė, jog informacija turėjo būti perduota ieškovės vadybininkui, o ne vairuotojui, nes jis nėra atsakingas už dokumentų tvarkymą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka. Šalių sudarytoje sutartyje prie vežėjo rekvizitų buvo nurodytas kontaktinis asmuo. Iš bylos medžiagos matyti, jog tarp šalių darbuotojų keistis informacija bei dokumentais buvo įprasta bendraujant Skype programa. Tarp šalių faktiškai susiklostęs bendravimas nevyko vairuotojams bendraujant ir keičiantis informacija, todėl ir šiuo atveju visus reikalingus su krovinio vežimu susijusius dokumentus apeliantė turėjo perduoti ieškovei įprastu būdu (bendraujant per Skype programą), o ne perduodant vairuotojui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktais argumentais, jog vairuotojas, pagal savo darbo pobūdį ir kompetencijas, yra atsakingas tik už saugų krovinio gabenimą. Deklaracijų ar kitų dokumentų susijusių su krovinio gabenimu per tam tikras valstybes tvarkymas nėra vairuotojo kompetencija.
20. Apeliantės vertinimu, pati ieškovė turėjo domėtis koks krovinys bus vežamas. Su šiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kaip jau nurodyta, CMR konvencijoje imperatyviai nustatyta, jog būtent siuntėjas turi pareigą perduoti visą informaciją apie krovinį vežėjui. Nagrinėjamu atveju apeliantė jokios informacijos apie krovinį ieškovei neperdavė. Įpareigojimas vežėją rūpintis koks krovinys bus vežamas, neatitiktų CMR konvencijos nustatytų taisyklių. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, siuntėja (apeliantei) neperdavusi ieškovei visos reikalingos informacijos apie vežamą krovinį, pažeidė CMR Konvencijos reikalavimus dėl kurių ieškovė patyrė nuostolius.
21. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog CMR konvencijoje imperatyviai nustatyta, jog siuntėjas visą informaciją apie krovinį vežėjui turi suteikti iki krovinio perdavimo vežėjui momento. Ieškovės darbuotojui – vilkiko vairuotojui – dokumentai su krovinio informacija buvo perduoti ne prieš krovinio perdavimą ieškovei, bet, kaip nurodo pati apeliantė, jau pakraunant krovinį. Iš nustatytų aplinkybių, darytina išvada, jog apeliantė neįgyvendino CMR Konvencijos 11 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog visa reikalinga informacija apie krovinį ieškovei buvo suteikta, atmestinos kaip nepagrįstos.
22. Apeliaciniu skundu apeliantė taip pat nurodo, jog ji negali būti atsakinga dėl atsiradusios žalos, nes jai nebuvo žinoma, kokiu maršrutu ieškovė veš krovinį į Lietuvą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, net jei ieškovė būtų gabenusi krovinį jūra, taip aplenkiant Lenkijos Respublikos valstybę, tai nepaneigtų fakto, jog apeliantė tinkamai savo kaip siuntėjos pareigų neįvykdė. Nors krovinį gabenant jūrų keliu ir būtų buvę galima išvengti patirtų nuostolių, tačiau apeliantė, sudarydama su ieškove sutartį dėl vienkartinio dalinio krovinio pervežimo, pageidavimų, jog krovinys būtų gabenamas jūrų keliais, nenurodė. Sutartyje nėra aptartas krovinio gabenimo maršrutas, todėl ieškovė buvo laisva pasirinkti kaip gabens krovinį iš Vokietijos į Lietuvą.
23. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados, jog apeliantė klaidino ieškovę dėl krovinio gabenimo taisyklių yra nepagrįstos. Byloje nustatyta, jog apeliantė buvo nurodžiusi ieškovei, jog krovinys nėra pavojingas, tai yra krovinys nepatenka į Europos sutarties dėl tarptautinio pavojingų krovinių vežimo keliais taikymo sutartį. Tačiau vien tai, jog krovinys nebuvo pavojingas nereiškia, kad jo gabenimas iš Vokietijos į Lietuvą per Lenkiją nereikalauja deklaracijų ar kitų dokumentų. Iš į bylą pateiktų šalių susirašinėjimų matyti, jog ieškovė kelis kartus klausė dėl gabenamo krovinio, reikalingų dokumentų, ir apeliantė visus kartus tvirtino, jog viskas gerai ir deklaracija nereikalinga. Kaip teisingai pažymėjo ieškovė, net Lenkijos pareigūnams jau sulaikius krovinį dėl deklaracijos nebuvimo ir apeliantei pranešus šias aplinkybes, apeliantės darbuotojas toliau tvirtino, jog deklaracija nereikalinga. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvados, jog apeliantė ne tik nesuteikė visos informacijos ieškovei, bet ir ją klaidino yra teisingos ir pagrįstos bylos medžiaga.
24. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
25. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
26. Apeliacinės instancijos teismas pateiktą apeliacinį skundą byloje atmetė. Ieškovė M. Č. individuali įmonė „Milčija“ pateikė į bylą duomenis, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 320,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi apeliantės skundas atmestas, ieškovės M. Č. individualios įmonės „Milčija“ patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apeliantės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Masona“, j. a. k. 302524079, ieškovės M. Č. individualios įmonės „Milčija“, j. a. k. 153657617, naudai 320,00 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.