Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-07-10 · Administracinė byla Nr. I1-4259-1029/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-07-10
Bylos Nr.
I1-4259-1029/2023
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00426-2023-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Giedrė Kairienė
Pareiškėjas
S. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-4259-1029/2023Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00426-2023-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 51.5; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. liepos 10 d.Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Giedrė Kairienė,sekretoriaujant Virginijai Kriukovienei,dalyvaujant vaizdo konferencijos būdu pareiškėjui S. Ž.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo (iki reorganizacijos Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. Ž. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi su skundu į administracinį teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo (toliau – ir atsakovės atstovas), priteisti 3000 Eur dydžio neturtinę žalą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis Pravieniškių 1-jame kalėjime (iki reorganizacijos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iasis sektorius) laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 13 d. iki 2022 m. spalio 10 d. buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t. y. naudojantis dušu nebuvo užtikrintas jo privatumas. Dėl tokių neteisėtų Pravieniškių 1-ojo kalėjimo veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, depresiją, nepatogumus (b. l. 13-14).

Pareiškėjas teismo posėdžio metu iš esmės patvirtino savo skunde išdėstytas aplinkybes.

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujanti Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo skundo daliai (laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 13 d. iki 2020 m. vasario 15 d.) taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi tik 2023 m. vasario 15 d. Nurodo, kad pareiškėjas skunde nepateikia jokių įrodymų kodėl praleido ieškinio senaties terminą, be to, skundu pareiškėjas ir neprašo šio termino atnaujinti. Paaiškina, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-jo sektoriaus bendro naudojimo dušo patalpose pertvaros iki 2022 m. spalio 14 d. nebuvo įrengtos. Pabrėžia, jog teisės aktai reikalavimų dėl dušų kabinų, persirengimo kambarių įrengimo nenumato. Pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Lietuvos kalėjimų tarnyba pripažįsta, kad pareiškėjas dėl naudojimosi dušu be pertvarų galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, tačiau tai nesudaro pagrindo jam priteisti piniginę kompensaciją. Mano, kad šiuo atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas pareiškėjui yra pakankama ir teisinga satisfakcija (b. l. 18-22).

Pravieniškių 1-ojo kalėjimo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą Pravieniškių 1-jame kalėjime (iki reorganizacijos Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija) dėl neužtikrintų tinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis).

Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

LVAT jurisprudencijoje nurodyta, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).

CK 1.124 straipsnis apibrėžia, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Teisės moksle ir teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą su prašymu apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio kompetencijai priskirtas vienodos teismų praktikos formavimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnis), nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.

LVAT praktikoje suformuluotas aiškinimas, kad skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, jog asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-845/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis užtikrina ne tik teisinį stabilumą, bet ir teisinį baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams ilgainiui tapus nepatikimiems (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia, kad būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių 1-jame kalėjime laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 13 d. iki 2022 m. spalio 10 d.

Teismas sprendžia, jog pareiškėjas nuo pat patekimo į pataisos įstaigą bausmės atlikimo sąlygas vertino kaip neatitinkančias teisės aktų reikalavimų ir sukeliančias įvairaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Taigi, pareiškėjas suvokė apie savo teisių pažeidimą, tačiau į teismą kreipėsi tik 2023 m. vasario 15 d. (data ant voko, b. l. 3). Atsižvelgus į pirmiau paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Pravieniškių 1-jame kalėjime sąlygų, įvertinus pareiškėjo nurodyto pažeidimo pobūdį, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šis pažeidimas pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą, byloje nenustatyta.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir esant atsakovės atstovo prašymui, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti reikalavimus, remiantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, todėl reikalavimui dėl 2019 m. spalio 13 d. – 2020 m. vasario 15 d. laikotarpio taikoma ieškinio senatis ir skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą už šį laikotarpį atmetamas.

Byloje aktualus ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo yra laikotarpis nuo 2020 m. vasario 15 d. iki 2022 m. spalio 10 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia aplinkybėmis dėl privatumo neužtikrinimo dušo patalpoje. Pareiškėjas skunde pabrėžia, kad dušo patalpoje nebuvo įrengtos pertvaros, todėl jam maudantis duše jį galėjo stebėti kiti asmenys.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai (toliau – Higienos norma HN 134:2015), kurios 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas atkreipia dėmesį, kad šioje teisės normoje nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpose įrengti pertvaras.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 17.5 papunktis (nuostata galiojusi nuo 2021 m. gegužės 26 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) numatė, kad nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į dušą ne rečiau kaip du kartus per savaitę.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse dušų kabinų įrengimas numatytas tik ilgalaikių pasimatymų kambariuose. Taisyklėse reikalavimai dėl dušų kabinų įrengimo nuteistųjų būriuose įrengtoms maudymosi vietoms – nenumatyti.

LVAT ne kartą konstatavo, jog aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pagal EŽTT praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Remiantis LVAT praktika, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020). Kita vertus, neatmestina galimybė, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į individualias konkrečios bylos faktines aplinkybes, net ir nenustačius kitų netinkamų kalinimo sąlygų, gali būti konstatuotas pažeidimas dėl visiško privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo (žr., pvz., LVAT 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2699-415/2020).

Atsakovė neginčija, kad laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 15 d. iki 2022 m. spalio 10 d. pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 3-jame sektoriuje, kuriame dušo patalpose matomumą ribojančių pertvarų nebuvo, jos įrengtos tik 2022 m. spalio 14 d. Darytina išvada, kad nurodytu laikotarpiu, nesant įrengtų pertvarų tarp atskirų maudymosi vietų, pareiškėjas maudydamasis kartu su kitais nuteistaisiais galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu, t. y. buvo pažeista jo teisė į privatumą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui suteikiama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis duše, o nuo 2021 m. gegužės 26 d. duše praustis du kartus per savaitę (Vidaus tvarkos taisyklių, 17.5 papunktis), nėra pagrindo skaičiuoti pažeidimo laikotarpį už kiekvieną dieną (žr., pvz., LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 15 d. iki 2022 m. spalio 10 d. turėjo teisę pasinaudoti dušu iki 209 kartų, todėl, teismo vertinimu apie 209 kartus buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, kas yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

Atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių 1-asis kalėjimas neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, kadangi anksčiau nurodytu laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas minimalus privatumas naudojantis dušu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas skunde pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 3000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė diskomfortu, išgyvenimais, nepatogumais ir pan.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad dėl nustatyto pažeidimo, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo pobūdį (privatumo dušo patalpose neužtikrinimas) ir pakankamai ilgą pažeidimo trukmę, darytina išvada dėl būtinumo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, byloje nenustačius, kad dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 500 Eur ir ši suma priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.

Remiantis LVAT praktika bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), 5 procentų dydžio metinės palūkanos yra priteisiamos (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-3550/2011). Procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., LVAT 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010).

CK 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžia nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, į teismą kreipėsi 2023 m. vasario 20 d. (data ant voko, b. l. 3), administracinė byla teisme iškelta 2023 m. kovo 7 d. nutartimi (b. l. 16). Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2023 m. kovo 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo S. Ž. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo (iki reorganizacijos Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija), 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. kovo 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Giedrė Kairienė