Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas F. D. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) 5 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b.l. 4-8).Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo laikomas tardymo izoliatoriuje nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. birželio 28 d., laikymo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų, buvo sudaryti dideli nepatogumai, pažemintas orumas, sutrikdyta sveikata. Nurodė, jog gyvenamųjų patalpų plotas buvo per mažas, kamerose neteisėtai įrengti pertekliniai baldai – metaliniai gultai, kurie mažina kameros plotą, nebuvo užtikrinamas privatumas naudotis sanitariniu mazgu, netinkamai įrengtos dušo pertvaros, kamerose nepakankamas buitinis ir higieninis inventorius, nebuvo reguliariai atliekama dezinfekcija, remontas, neužtikrinta tamsos sąlyga nakties metu. Be to per didelis nuteistųjų skaičius kameroje mažino gyvenamąjį plotą, sukėlė nepatogumus dėl pašalinių garsų, triukšmo, laikomų papildomų daiktų. Pareiškėjas vertino, kad dėl pažeistos teisės į orumą jam buvo padaryta neturtinė žala, kurią įvertino 5 500 Eur suma. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK, Konvencija) nenumato senaties termino, todėl prašė netaikyti senaties termino. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė administracinę bylą nutraukti (b.l. 30-32). Atsakovas nurodė, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, pripažįstant, kad F. D. teisė į kardomojo kalinimo sąlygas nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. birželio 28 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Atsakovas prašė, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nepagrįstai ilgai nežinojo apie savo tariamą teisių pažeidimą bei negynė savo teisėtų interesų. Atsakovo nuomone, pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau turtinės naudos (pasipelnymo) iš valstybės.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 26 d. sprendimu bylą dalyje pagal pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. birželio 28 d. (dėl perpildytų kamerų, netinkamos ventiliacijos, drėgmės, tualetų netinkamo atitvėrimo nuo likusios kameros, pelėsio, kameros temperatūros) nutraukė, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 9 d. (administracinė byla Nr. I-943-279/2016) išnagrinėjo pareiškėjo F. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl perpildytų kamerų, kuriose nebuvo galimybės normaliai judėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, patalpos buvo neventiliuojamos, kaupiasi drėgmė, buvo sunku išsimiegoti, tualeto patalpa nebuvo atitverta nuo gyvenamosios patalpos, toje pačioje patalpoje reikėdavo valgyti ir atlikti gamtinius reikalus, kameroje tvyrojo pelėsių kvapas, sienos ir lubos buvo pasidengusios pelėsiu, žiemą kameroje buvo labai šalta, nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. birželio 28 d., bei pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teismas, vertindamas, jog ginčas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo (dėl perpildytų kamerų, netinkamos ventiliacijos, drėgmės, tualetų netinkamo atitvėrimo nuo likusios kameros, pelėsio, kameros temperatūros) laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. birželio 28 d. yra tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko bei tuo pačiu pagrindu, bylą nutraukė. Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų netinkamų sąlygų (dėl nepakankamo skaičiaus inventoriaus, dėl nesudarytų sąlygų plauti ir džiovinti rūbus, asmeniniai higienai nesuteikto šilto vandens, dėl neįrengtų evakuacinių išėjimų, priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo, netinkamos elektros instaliacijos, netinkamo maisto, naktinio apšvietimo, iškvietimo mygtuko nebuvimo ir kitų pažeidimų) tardymo izoliatoriuje teismas bylą nagrinėjo vertinant nurodytą pažeidimų laikotarpį, t.y. nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. birželio 28 d. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).Teismas nurodė, jog pareiškėjas prašė netaikyti jo reikalavimui ieškinio senaties, tvirtino, kad anksčiau į teismą nesikreipė dėl teisės aktų nežinojimo ir nemanė, jog reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomas senaties terminas. Taip pat nurodė, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) senaties terminų netaiko. Atsakovas prašė taikyti senaties terminą.Teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Šiaulių TI pradžios. Pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl pažeidimų į Šiaulių TI administraciją. Nurodė, jog nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.Teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. birželio 28 d. žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. kovo 6 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo.Kartu teismas pažymėjo, jog pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą pagrindžiančių duomenų, tuo tarpu pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog anksčiau į teismą nesikreipė dėl teisės aktų nežinojimo, vertintina kaip subjektyvi, neatitinkanti senaties termino atnaujinimo kriterijų. Teismas nenustatė pagrindų ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

III.

Pareiškėjas F. D. apeliaciniu skundu prašo: 1) atnaujinti ieškinio senaties terminą ir panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti; 2) netenkinus prašymo dėl ieškinio senaties termino netaikymo – bylą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Pareiškėjas nurodo, jog teismo motyvas, kad jis turėjo žinoti ar žinojo apie savo teisių pažeidimą nuo pirmosios įkalinimo tardymo izoliatoriuje dienos, tėra tik prielaida neparemta jokiais įrodymais. Pareiškėjo teigimu, nėra jokių įrodymų, kad jis buvo supažindintas su savo teisėmis nepatirti nežmoniško elgesio ir kalinimo. Tvirtina, jog nebuvo supažindintas su EŽTK ir Europos kalinimo taisyklėmis. Nurodo, jog apie pažeistą teisę sužinojo iš teisės aktų ir kitų kartu kalinčių asmenų, kuriems pavyko apginti savo teises. Pareiškėjo teigimu, pagal CK 1.125 straipsnį bendras ieškinio senaties terminas 10 metų, todėl prašo jį taikyti. Kartu prašo netenkinti atsakovo prašymo taikyti jo pareikštam skundui ieškinio senatį, nes tai sudaro sąlygas atsakovui prisidengiant įstatymu išvengti atsakomybės.Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartyse Nr. A-442-1346/2013, Nr. A-858-977/2013 teismas konstatavo, kad teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kas yra pagrindas bylą grąžinti pirmos instancijos teismui įrodymus vertinti iš naujo. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus.Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmos instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui F. D. iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą Šiaulių TI nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. birželio 28 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas aplinkybes apie tai, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-943-279/2016 išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo F. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI dėl žalos atlyginimo nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. birželio 28 d., ir pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, taip pat atsižvelgiant į tai, jog minėtas teismas 2016 m. vasario 9 d. sprendime pasisakė dėl Šiaulių TI kalinčiam pareiškėjui tekusio kameros ploto, patalpų ventiliavimo, drėgmės, pelėsių, kameros temperatūros, dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir atitvėrimo nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies bei dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, konstatuoja, jog Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 26 d. sprendime pagrįstai ir teisingai nustatęs visus tapačiam skundui būtinus elementus, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu, pagrįstai bylą dalyje nutraukė. Pareiškėjas šių sprendimo argumentų apeliaciniame skunde neginčija.Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas taikė senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas teigė, kad teismas neteisingai nustatė, jog jis žinojo apie savo teisių pažeidimą, prašė taikyti 10 metų senaties terminą bei atsižvelgti į EŽTT formuojamą praktiką, kad kalinamiems asmenims objektyviai sunku rinkti įrodymus apie kalinimo sąlygas.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. birželio 28 d., (b.l. 4-8), tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2017 m. kovo 3 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 9), t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.Pareiškėjas tvirtina, jog galimus savo pažeidimus sužinojo tik iš teisės aktų ir kitų kartu kalinčių asmenų, tačiau į Panevėžio apygardos administracinį teismą, kur buvo nagrinėjamas pareiškėjo F. D. skundas dėl Šiaulių TI netinkamų sąlygų, kurios ginčijamos ir šioje nagrinėjamoje byloje, tuo pačiu laikotarpiu, t.y. nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. birželio 28 d., kreipėsi laiku. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas F. D. turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Šiaulių TI pradžios.Kartu pažymėtina, kad jog pareigūnai (ir/ar Šiaulių TI administracija) neturi pareigos supažindinti pareiškėjo su įvairiais teismų sprendimais ar teisės aktais, kurie skelbiami viešai. Papildomai akcentuotina, kad pareiškėjas byloje nėra pateikęs įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad Šiaulių TI administracija trukdė jam laiku kreiptis į teismą ar klaidino pareiškėją, t. y. sudarė pareiškėjui kliūtis realizuoti jo teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ginčijamu laikotarpiu, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo F. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.