- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-09
- Bylos Nr.
- I-943-279/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01991-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- F. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. D. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas F. D. į teismo posėdį neatvyko, teismui pateiktu prašymu prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 83). Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pareiškėjui pranešta teismo šaukimu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismui pateiktame skunde (b. l. 2-3) prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 10000,00 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog Šiaulių TI jis buvo laikomas nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. birželio 28 d. perpildytose kamerose, kuriose nebuvo galimybės normaliai judėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, patalpos buvo neventiliuojamos, kaupiasi drėgmė (nuo drėgmės buvo išrūdiję gultai), buvo sunku išsimiegoti. Teigė, jog tualeto patalpa nebuvo atitverta nuo gyvenamosios patalpos, toje pačioje patalpoje reikėdavo valgyti ir atlikti gamtinius reikalus. Kameroje tvyrojo pelėsių kvapas, sienos ir lubos buvo pasidengusios pelėsiu. Žiemą kameroje buvo labai šalta. Kalinamas tokiomis sąlygomis, pareiškėjas susirgo ryklės uždegimu, pirmine arterine hipertenzija, žvyneline, cistitu, dešinės blauzdos dermatitu. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (tapo irzlus ir nervingas), todėl patirtą žalą prašo įvertinti ir priteisti pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta ABTĮ nustatyta tvarka, teismo šaukimu. Šiaulių TI atsiliepimu prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 77).
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 69-77) nurodė, kad su pareiškėjo skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime ir pateiktuose rašytiniuose įrodymuose atsakovės atstovas nurodė, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2011-05-23 iki 2012-06-28. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.
Atsakovo atstovas atsiliepime taip pat paaiškino, kad ginčo laikotarpiu ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad asmenų, laikomų toje pačioje kameroje, skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Teigė, kad kintantis asmenų skaičius kameroje turi įtakos vienam asmeniui tenkančio ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012). Pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. plotą, tačiau stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, būtų perkeliami į laisvesnes kameras.
Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Analogiško pobūdžio nuostata įtvirtinta ir Higienos normos HN 76:2010, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), 2 punkte. Atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI pastatas pastatytas ir įrengtas iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių bei Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad Šiaulių TI kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (lauko temperatūros, asmenų judėjimo į kamerą ir kt.). Atsakovės atstovas taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 nuostatomis, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių, be to, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Atsakovės atstovo nuomone, kamerų būklė pirmiausia priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio – nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas, asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Teigė, jog kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą bei esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.
Atsakovės atstovo teigimu, visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą. Teigė, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Teismui pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, be to, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2012 m. neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271 straipsnio, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas, bylos Nr. 23/04).
Sprendžiant, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atstovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą.
Lietuvos Respublikoje ieškinio senaties klausimus reglamentuoja CK I knygos VII skyrius. Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jei ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2011-05-23 iki 2012-06-28. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. birželio 25 d. (b. l. 17). Įvertinus bylos faktines aplinkybes bei nustačius, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas ir periodiškai Šiaulių TI kamerose laikomas nuo 2011-05-23, teismas sprendžia, jog nuo ginčo laikotarpio pradžios pareiškėjas žinojo ir (ar) turėjo žinoti apie netinkamas, kuriuo nors iš skundžiamu aspektu, kalinimo sąlygas Šiaulių TI kamerose, todėl elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, skundą teismui dėl žalos atlyginimo galėjo paduoti per trejus metus nuo ginčo laikotarpio pradžios, t. y. nuo 2011 m. gegužės 23 d., tačiau su skundu į teismą kreipėsi tik 2015 m. birželio 25 d.
Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje atsakovės atstovas atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1295-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1408-575/2015). Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. birželio 19 d., kai, pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI neužtikrino tinkamų laikymo sąlygų ir tokiu būdu galimai pažeidė jo teises, jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. birželio 19 d., todėl nagrinėjamoje byloje sprendžiami pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo už ginčo laikotarpį nuo 2012 m. birželio 25 d. iki 2012 m. birželio 28 d.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės – tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su aplinkybe dėl jo laikymo Šiaulių TI kamerose, pažeidžiant vienam asmeniui tekusio 3,6 kv. m. ploto normos reikalavimą.
Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Atkreiptinas dėmesys, kad Higienos norma HN 76:2010 ploto normos, turinčios tekti vienam asmeniui, nenustato, tačiau jos 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas dėl vienam asmeniui, laikomam kameroje, turinčio tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto, numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte. Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, Nr. 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo užtikrintas Įsakyme nustatytas vienam asmeniui turinčio tekti ploto normos reikalavimas, tenka atsakovės atstovui.
Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. rugpjūčio 7 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl F. D.“ (toliau – ir Pažyma) (b. l. 35-39), kurioje fiksuojamas ginčui aktualiu laikotarpiu buvusių asmenų skaičius kamerose nuo 7 val. 30 min. iki 19 val. 30 min., duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas kameroje Nr. 28 (17,62 kv. m.) nuo 2012-06-25 iki 2012-06-28, kurioje vienam asmeniui teko nuo 2,2 kv. m. iki 2,94 kv. m.
Vadovaujantis minėtosios Pažymos duomenimis bei atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 4 paras buvo laikomas Šiaulių TI kamerose, pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje. Tai, kad atsakovės atstovas neužtikrino vienam asmeniui turinčios tekti ploto normos, pareiškėjas galėjo patirti judėjimo suvaržymus ir kitus nepatogumus, tačiau pareiškėjo laikymas tokiomis sąlygomis buvo trumpalaikis.
Dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose
Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad Šiaulių TI kamerose trūko oro, patalpos nebuvo ventiliuojamos, kaupėsi drėgmė, buvo juntamas pelėsių kvapas, sienos ir lubos buvo padengtos pelėsiu. Taip pat nurodė, kad žiemą būdavo šalta.
Higienos normos HN 76:2010 6 punktas įtvirtina nuostatą, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Vėdinimo reikalavimus nustato Higienos normos HN 76:2010 24 punktas, pagal kurį laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatyti reikalavimai, susiję su mikroklimato sąlygomis: oro temperatūra šaltuoju periodu turi būti 18–22 °C, santykinė oro drėgmė šiltuoju periodu 35–65 %, oro judėjimo greitis šiltuoju periodu - 0,15–0,25 m/s. Vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 56 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Higienos normos HN 76:2010 59 punkte nustatyta, jog ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.); informacija apie pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą registruojama laisvės atėmimo vietoje nustatyta tvarka.
Šiaulių TI pateiktoje 2015 m. rugpjūčio 10 d. pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ Nr. 62/08-803 (b. l. 49-52) teigiama, kad Šiaulių TI gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kadangi įstaigoje nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl neįmanoma, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę oro drėgmę. Tai, kad Šiaulių TI gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus iš esmės patvirtina byloje pateiktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktas Nr. EP-254, kuriame užfiksuoti 2012 m. birželio 25 d. Šiaulių TI sąlygų atitikties Higienos normos HN 76:2010 sąlygų vertinimo rezultatai, pagal kuriuos gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais (b. l. 62). Nagrinėjamu aspektu teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nurodydamas reikalavimą, jog trūko oro, patalpos nebuvo ventiliuojamos, šio reikalavimo nedetalizavo, t. y. nenurodė, ar nebuvo sudaryta galimybių kameros Nr. 28, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, vėdinti per langą, t. y. atidaryti langą ir tokiu būdu išvėdinti kamerą ar buvo kitų priežasčių, dėl kurių nebuvo galimybių išvėdinti kameros.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad žiemos metu kameroje buvo šalta, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 28 nuo 2012 m. birželio 25 d. iki 28 d., matoma, kad ginčo laikotarpis tęsėsi šiltuoju periodu, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl šalčio yra atmestinas.
Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl per didelės drėgmės ir pelėsių kvapo bei pelėsių buvimo Šiaulių TI kamerose, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kuriose kamerose drėgmė buvo per didelė, bei kuriose kamerose buvo pelėsio. Sprendžiama, kad pelėsio buvimas tam tikra apimtimi priklauso nuo mikroklimato sąlygų kamerose, ypatingai vėdinimo, taip pat ir tvarkos bei švaros palaikymo. Vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 58 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Minėtoje pažymoje apie laikymo sąlygas Šiaulių TI nurodė, kad įstaigos administracija reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės (skudurai, šepečiai, WC šepetys, dubenys, soda, tarkuotas ūkinis muilas) į kameras išduodamos pagal suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą (b. l. 50). Be to, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 taip pat nustatyta, kad apgyvendinimo kameroms, patalpų valymui yra skiriami plastmasiniai dubenys ir soda; pagal suimtųjų prašymą atskirai pateikiamas valymo inventorius (šluota, skudurai); kiekviename aukšte yra išskirta spintelė valymo inventoriui laikyti (b. l. 63). Nagrinėjamu aspektu, teismas taip pat pažymi, kad atsakovo atstovas konkrečių duomenų apie pelėsio buvimą kameroje Nr. 28 nepateikė, todėl byloje kylančios abejonės vertintos pareiškėjo naudai.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo Šiaulių TI
Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad tualeto patalpa nebuvo atitverta nuo likusio kameros ploto.
Nagrinėjamu aspektu, pažymėtina, jog sanitarinio mazgo įrengimą reglamentuoja Higienos normos HN 76:2010 21 punktas, kuriame nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge taip pat turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Tuo tarpu Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Vadovaujantis byloje atsakovo atstovo pateiktos 2015 m. rugpjūčio 10 d. pažymos Nr. 62/08-803 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ duomenimis (b. l. 49-52), nustatyta, kad Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose yra sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai); sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, o sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio gyvenamosios kameros ploto atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara bei padengta lengvai valoma danga.
Pažymėtina, jog atsakovės atstovas yra nurodęs, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių šio pastato trūkumų pašalinti neįmanoma. Byloje nėra duomenų apie tai, kad po Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių įsigaliojimo dienos Šiaulių TI būtų atlikti rekonstrukcijos darbai, todėl teismui nėra pagrindo taikyti tuos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir minėtųjų taisyklių reikalavimus, kurie susijęs su pastato rekonstrukcijos darbų atlikimu.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teismas neturi pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų, susijusių su tualeto įrengimu, sanitarinio mazgo atitvėrimu nuo likusios kameros patalpos dalies.
Spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, teismas visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Atsižvelgusi į tai, teismas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI, pažeidžiant teisės aktų nustatytą vienam asmeniui turinčią tekti minimalią kameros ploto normą, buvo laikomas tik 4 paras. Taip pat esant abejonių dėl pareiškėjo pateikto reikalavimo pagrįstumo, atsakovės atstovui nepateikus įrodymų, teismas nusprendė, jog Šiaulių TI kameroje Nr. 28, kurioje ginčo laikotarpiu buvo pripažinti higienos normos pažeidimai, pareiškėjas nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu buvo laikomas tik 4 dienas, t. y. sąlyginai trumpą laikotarpį. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų, nurodytų skunde. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundas dėl laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 23). Byloje pateikti pareiškėjo skundai dėl maitinimo atsisakymo, sąlygoto teisės aktų pakeitimo, bei dingusio rankšluosčio, nesusiję su pareiškėjo teismui pateiktame skunde išdėstytais reikalavimais (b. l. 40-48). Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl skunde nurodytų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, įvertinus byloje pateiktą pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 25-33), taip pat nenustatyti. Be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, nėra pagrindo neigti, kad pareiškėjas patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus dėl to, kad kameroje, kurioje jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta ploto norma. Tačiau vertinat jo patirtų papildomų nepatogumų dydį, pažymėtina, kad pats pareiškėjas nekonkretizavo, kaip per trumpą jo laikymo kameroje laiką nustatytas pažeidimas sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo F. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.