Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.11.10; 1.2.4.1.2.8; 1.2.26.2; 2.4.6.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.3

2024 m. balandžio 23 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Tomo Čepelionio, nuteistojo A. K. ir jo gynėjos advokatės Eglės Latauskienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal BK 284 straipsnį 25 (dvidešimt penkių) parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmė, paskirta už nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą, apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, padarymą, ir A. K. paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams. Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2022 m. liepos 27 d. iki 2022 m. rugpjūčio 4 d.

A. K. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, pradėjus bausmės vykdymą nutarta panaikinti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. K. priteista 1131,76 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 (penki) procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. V. G. (V. G.) civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. K. V. G. naudai priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas 2022 m. liepos 27 d. A. K. kratos jo gyvenamojoje vietoje metu rastoms ir paimtoms 2325 Eur piniginėms lėšoms paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – ši pinigų suma nukreipta nukentėjusiojo V. G. civiliniam ieškiniui padengti.

D. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

D. R. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikinta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. K. pripažintas kaltu ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad jis dėl chuliganiškų paskatų padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko nukentėjęs asmuo neteko regos kaire akimi, o būtent: jis 2022 m. birželio 20 d., apie 20.42 val., viešoje vietoje, ketvirtojo aukšto bendro naudojimo virtuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tuo sutrikdydamas visuomenės rimtį bei pažeisdamas viešąją tvarką, kitų žmonių akivaizdoje dėl chuliganiškų paskatų, iš pramoninės gamybos, 50 kalibro „T4E HDP 50“ modelio pneumatinio pistoleto „Umarex Nr. 211-1240545“, skirto šaudyti 50 kalibro rutulio formos guminėmis kulkomis, ne mažiau kaip tris kartus šovė į V. G., pataikydamas pastarajam į kairę akį ir kaklą, tuo padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kiaurine šautine kairės akies žaizda, poodine kraujosruva kairės akies vokuose, odos nubrozdinimu kakle, dėl ko nukentėjusysis V. G. neteko regėjimo kaire akimi.

2. D. R. buvo kaltinamas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, siekė paveikti nukentėjusįjį ir liudytoją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, o būtent: jis 2022 m. rugpjūčio 4 d., apie 20.00 val., kieme prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), grasino V. G. bei šalia buvusiai V. G. sutuoktinei – liudytojai V. G., kad nukentėjusysis V. G. ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-22590-22 neduotų teisingų parodymų apie 2022 m. birželio 20 d. prieš jį padaryto nusikaltimo aplinkybes: sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų, t. y. priėjęs savo telefone parodė vyrų nuotraukas ir paklausė nukentėjusiojo, kuris iš jam parodytų vyrų sužalojo nukentėjusįjį. V. G. atpažinus vieną iš vyrų, jis (D. R.) liepė jam keisti parodymus ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-22590-22 ir pradėjo grasinti nukentėjusiajam V. G., kad pastarasis „čia negyvens“ ir „chuj ką gaus“, tokiais savo veiksmais D. R. siekė paveikti nukentėjusįjį V. G. bei jo žmoną liudytoją V. G., kad pastarieji ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

3. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. sausio 11 d. nuosprendyje padarė išvadą, kad byloje nėra patikimų duomenų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų, kad D. R. būtų grasinęs panaudoti fizinį smurtą, daręs poveikį V. G. ir jo sutuoktinei V. G., nurodęs, prašęs ar įkalbinėjęs ikiteisminio tyrimo metu sakyti vienas ar kitas aplinkybes. Todėl įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, vadovaudamasis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu, teismas D. R. išteisino, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas.

II. Apeliacinių skundų argumentai

4. Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Tomas Čepelionis (toliau – ir prokuroras) prašo:

4.1. Vilniaus apygardos 2024 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį dėl D. R. išteisinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį;

4.2. D. R. pripažinti kaltu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį 50 MGL dydžio bauda;

4.3. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį dėl A. K. skirtų per švelnių bausmių pakeisti:

4.4. A. K., pripažintam kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, paskirti laisvės atėmimą 5 metams 6 mėnesiams;

4.5. A. K., pripažintam kaltu pagal BK 284 straipsnį, paskirti laisvės atėmimą 6 mėnesiams;

4.6. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu bei paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 metams 6 mėnesiams.

5. Prokuroras, nesutikdamas su D. R. išteisinimu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, teigia, kad apygardos teismas selektyviai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį, objektą, į kurį kėsinamasi šia nusikalstama veika, bei į jau galimai atsiradusius nusikalstamos veikos padarinius.

6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apie grasinimus bei patiriamą poveikį pareigūnams nukentėjusysis pranešė iš karto po susitikimo su kaltinamuoju D. R.. Be to, apie patirtą poveikį nukentėjusysis V. G. ir liudytoja V. G. parodė ir 2022 m. rugpjūčio 8 d. atliktų apklausų metu. Tokia pati informacija fiksuota ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2‑ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo S. Ž., kuris teisiamajame posėdyje net nebuvo apklaustas, 2022 m. rugpjūčio 5 d. tarnybiniame pranešime.

7. Išdėstęs nukentėjusiojo V. G. ir liudytojos V. G. ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. rugpjūčio 8 d. duotus parodymus, prokuroras teigia, kad šie asmenys nurodė iš esmės tokias pačias patirto grasinimo aplinkybes. Be to, ikiteisminio tyrimo metu V. G. pagal nuotrauką atpažino jai bei jos sutuoktiniui grasinusį asmenį – D. R.. Tačiau tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja teisiamajame posėdyje akivaizdžiai savo pirminius parodymus pakeitė ir D. R. jiems darytą poveikį paneigė.

8. Analizuodamas nukentėjusiojo teisiamajame posėdyje duotus parodymus, prokuroras teigia, kad jie ne tik nenuoseklūs, bet taip pat prieštaringi ir nelogiški. Anot prokuroro, nors V. G. posėdyje nurodė, kad su D. R. nėra bendravęs, tačiau netrukus papasakojo apie tarp jų vykusį pokalbį; iš karto po šio pokalbio nukentėjusiajam atrodė, kad jam buvo grasinama, tačiau praėjus daugiau nei pusei metų, taip jau nebeatrodė; iš pradžių teigęs, kad neatsimena, ką šio pokalbio metu jam sakė D. R., vėliau nukentėjusysis pacitavo tikslius D. R. žodžius; nukentėjusysis teigė, jog apie 2022 m. rugpjūčio 4 d. įvykį jis teismo posėdžio metu (praėjus 8 mėnesiams po įvykio) prisiminė geriau nei apklausiamas 2022 m. rugpjūčio 8 d. (praėjus 4 dienoms po įvykio); dar vėliau nukentėjusysis paneigė savo neaiškius parodymus, nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo metu įvykį prisiminė geriau. Atsižvelgdamas į tokius aiškius parodymų skirtumus, prokuroras vertina, jog nukentėjusiajam buvo padarytas poveikis ir būtent tai lėmė jo parodymų pasikeitimą teismo posėdyje. Todėl, prokuroro teigimu, nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl galimai nukentėjusiajam ir liudytojai daryto poveikio, visiškai nevertino nukentėjusiojo parodymų radikalaus pokyčio ir galimai jau šiems parodymams padaryto poveikio.

9. Analogiškai apeliaciniame skunde vertinamas ir liudytojos V. G. parodymų pasikeitimas teismo posėdyje. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad nors teismo posėdyje liudytoja teigė kaltinamąjį D. R. matanti pirmą kartą, tačiau, kaip jau buvo minėta pirmiau, ikiteisminio tyrimo metu ji atpažino išteisintąjį kaip jai ir jos vyrui grasinusį asmenį, be to, tame pačiame teismo posėdyje ji patvirtino, jog policijoje jai buvo rodomos nuotraukos, iš kurių ji atpažino vieną asmenį, kuris buvo priėjęs prie jos ir sutuoktinio; vienu metu liudytoja teigė, jog jokio pokalbio dėl parodymų davimo nebuvo, vėliau jau nurodė, jog, galbūt, ir siūlė vyrui pakeisti parodymus; nors liudytoja tariamai neatsiminė, koks buvo pokalbio turinys, tačiau vėliau parodė, jog šis žmogus negrasino, bet pasakė, jog jie nieko negaus; galiausiai liudytoja patvirtino aplinkybes, kurias buvo nurodžiusi ikiteisminio tyrimo metu.

10. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad išteisintojo D. R. pateikta versija, jog jis nukentėjusįjį ir liudytoją norėjo tik perspėti, tačiau pastarieji jį neteisingai suprato, yra nepaneigta. Prokuroras pastebi, kad D. R. net nenurodė, dėl ko jis norėjo nukentėjusįjį įspėti. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog tiriamame įvykyje nedalyvavęs D. R. praėjus kuriam laikui, vėlesniu paros metu, priėjo prie nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės, klausinėjo V. G., kas į jį šovė, rodė žmonių nuotraukas ir liepė nukentėjusiajam atpažinti į jį šovusį asmenį. Pasak nukentėjusiojo bei liudytojos, D. R. jiems nurodė keisti parodymus, nes priešingu atveju nukentėjusysis „čia negyvens“ ir nieko negaus. Anot prokuroro, įvertinus šiuos duomenis, nėra suprantama, kokiu pagrindu apygardos teismas tokį D. R. elgesį vertino ne kaip grasinimą, o kaip neteisingai suprastą siekį perspėti, net nežinant dėl ko.

11. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad vertindamas išteisintojo D. R. parodymus pirmosios instancijos teismas neįsigilino į jo parodymų nenuoseklumą bei jų pasikeitimo priežastis. Analizuodamas išteisintojo parodymus viso baudžiamojo proceso metu prokuroras nurodo, kad D. R. parodymai apie A. K. keitėsi ir šį pokytį galimai lėmė tarp jų kilęs konfliktas. Tokią išvadą patvirtina ir A. K. gynėjos į bylą pateikti duomenys apie tai, kad D. R. socialinio tinklalapio „Facebook“ paskyroje buvo pateikęs šios baudžiamosios bylos dokumento fotofragmentą ir kaltinamojo A. K. asmens duomenis; taip pat tai, kad D. R. aktyviais veiksmais siekė paveikti liudytoją A. L. dėl galimai įrodomąją reikšmę turinčių vaizdo įrašų pateikimo byloje; siekė provokuoti kaltinamąjį A. K. dėl galimai nusikalstamų veikų padarymo bei terorizuoti dėl tariamos nusikalstamos veikos atskleidimo teisėsaugos pareigūnams.

12. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad D. R. apie tai, kad jis nukentėjusįjį norėjo tik perspėti, papasakojo tik 2023 m. kovo 29 d. teismo posėdžio metu. Cituodamas išteisintojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, apeliantas atkreipia dėmesį, kad D. R. V. G. dėl nieko perspėti neketino, o nukentėjusysis, pasak D. R., tariamai pats nežinojo, kas į jį buvo šovęs (priešingai nei nurodė teismo posėdyje), todėl išteisintasis neva paklausęs, kodėl V. G. meluoja. Atsižvelgdamas į tai prokuroras, kelia klausimus, koks D. R. suinteresuotumas ir vaidmuo nagrinėjamame įvykyje; iš kur jis žino, kas meluoja, o kas, ne; kodėl išteisintasis savo telefone turėjo brolių K. nuotraukas, kai pats ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad jų nepažįsta ir su jais nebendrauja. Atsižvelgęs į tokius nenuoseklius ir prieštaringus D. R. parodymus, prokuroras vertina, jog teisme 2023 m. kovo 29 d. duoti išteisintojo parodymai yra nepatikimi, todėl jais vadovautis negalima.

13. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas visai nevertino aplinkybių, lėmusių nukentėjusiojo V. G. bei liudytojos V. G. parodymų pokyčius. Byloje surinkti duomenys patvirtinta, jog susiklosčiusioje situacijoje nukentėjusysis bei liudytoja turėjo realų pagrindą bijoti dėl savo saugumo. Kaip nurodyta pirmiau minėtame vyresniojo tyrėjo S. Ž. 2022 m. rugpjūčio 5 d. tarnybiniame pranešime, 2022 m. rugpjūčio 4 d. A. K. buvo paleistas iš areštinės, tą pačią dieną vyresniajam tyrėjui paskambino V. G. ir pranešė, kad prie jo buvo priėję du vyrai ir grasino fiziškai susidoroti, jei jis toliau liudys bei ieškos kaltų dėl patirto sužalojimo, vėliau nukentėjusysis vėl skambino tyrėjui ir informavo, kad spardomos jo buto durys, todėl jis jaučiasi nesaugus. Grasinimų dėl duodamų parodymų realumą patvirtino ir teismo posėdyje apklaustas įvykio vietos adresu gyvenantis liudytojas S. S. (S. S.). Taigi, nukentėjusysis ir liudytoja galėjo būti įbauginti ir manyti, jog teisme liudyti prieš jiems grasinusį D. R. gali būti nesaugu. Tačiau šios svarbios aplinkybės, vertinant proceso dalyvių parodymus bei jų pokytį, skundžiamame nuosprendyje nebuvo aptartos.

14. Nesutikdamas su nuteistajam A. K. paskirtomis bausmėmis, prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad skirdamas bausmes apygardos teismas nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 61 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse. Atsižvelgiant į tai, kad A. K. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis skaičiuojant bausmės vidurkį vadovaujamasi BK XI skyriaus nuostatomis. BK 90 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų, o BK 90 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog laisvės atėmimo bausmės minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Todėl nagrinėjamoje byloje laisvės atėmimo bausmės vidurkis už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, yra penkeri metai šeši mėnesiai, sankcijos ribas skaičiuojant nuo vienerių iki dešimties metų.

15. Nors skundžiamame nuosprendyje apygardos teismas įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. tai, kad A. K. padarė vieną labai sunkų ir vieną nesunkų tyčinius nusikaltimus, padaryto labai sunkaus nusikaltimo pasekmės yra negrįžtamos ir nepataisomos (nukentėjusysis neteko kairės akies), nusikalstama veika yra smurtinio pobūdžio, kaltininko ir nukentėjusiojo jokie santykiai nesiejo, kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, iš chuliganiškų paskatų, viešoje erdvėje esant ir pašaliniams asmenims šovė tris kartus į akivaizdžiai neblaivų nukentėjusįjį pataikydamas jam į akį ir kaklą. Tai, anot prokuroro, pagrįstai leido spręsti, kad A. K. yra pavojingas, negerbiantis visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų. Teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad kaltinamasis nedirbo, nesimokė, daug kartų baustas administracine tvarka. Tačiau nepaisydamas nenustatytų atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių bei įstatyminio reikalavimo skaičiuoti skiriamą bausmę nuo sankcijos vidurkio, pirmosios instancijos teismas A. K. paskyrė tik vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. net 4 metais 6 mėnesiais mažiau nei BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkis, vadovaujantis BK XI skyriaus nuostatomis.

16. Anot prokuroro, paskirdamas tokią švelnią bausmę teismas neatsižvelgė į A. K. sukeltą baimę namo gyventojams, į nukentėjusiojo teisėtą lūkestį, jog už jo sunkų sveikatos sutrikdymą kaltininkas bus nubaustas tinkamai, nepaaiškino, kaip tokia bausme bus įgyvendintas teisingumo principas bei pasiekti bausmės tikslai. Nuosprendyje teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl nuteistajam, net ir nesulaukusiam pilnametystės, skiriant bausmę buvo pažeistas įstatyme numatytas bausmės skaičiavimo pagal vidurkį reikalavimas.

17. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. ir jo gynėja advokatė Eglė Latauskienė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K. pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį ir A. K. priimti išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

18. Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėja nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnyje. Apeliantų teigimu, skundžiamame nuosprendyje A. K. kaltė grindžiama tik subjektyvaus pobūdžio įrodymų šaltiniais – netiesioginiais įrodymais, kurių pirmosios instancijos teismas nesugebėjo įvertinti taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos – išsamiai ir nešališkai. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos ir šios nuteistojo teisės: teisė į gynybą, teisė užduoti liudytojams klausimus, savarankiškai rinkti įrodymus, aktyviai dalyvauti bylos nagrinėjime, nekaltumo prezumpcija bei teisė į teisingą teismą.

19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismas nuteistojo kaltę grindė nukentėjusiojo V. G., nuteistojo brolio E. K. (E. K.), iš dalies išteisintojo D. R. parodymais bei Lietuvos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadomis.

20. Apeliantai kritikuoja pirmosios instancijos teismo motyvus, kad byloje nėra duomenų apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų suinteresuotumą bylos baigtimi ar tai, jog jie būtų viršiję savo įgaliojimus, darę neleistiną poveikį nukentėjusiajam ir patys surašę aplinkybes, kurių šis nenurodė. Nuteistojo ir jo gynėjos teigimu šiame kontekste teismas nepagrįstai nepasisakė apie tokias objektyviai užfiksuotas aplinkybes, t. y. kad 2022 m. liepos 27 d. apie 7 val. ryto pareigūnai A. K. ir E. K. gyvenamosiose vietose atliko kratas; nuo 10.30 val. iki 12 val. buvo atliekama E. K. pirminė apklausa; po jos buvo atlikta procesinė prievartos priemonė – lyginamųjų pavyzdžių paėmimas; 15.30 val. E. K., lydimas dviejų policijos pareigūnų, buvo nuvežtas į Vilniaus miesto apylinkės teismą ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausai; šios apklausos metu tik A. K. gynėjos prašymu minėti du policijos pareigūnai iš apklausos buvo pašalinti. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad nei Vilniaus miesto apylinkės teismo patalpoje, nei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės patalpoje, kurioje tuo metu buvo A. K. su gynėja, ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta E. K. apklausa iš esmės nebuvo užfiksuota vaizdo ir garso stebėjimo priemonėmis. Taigi nuteistasis ir jo gynėja, įvertindami aplinkybes, kad maždaug nuo 7 val. iki 15.30 val. liudytojo E. K. judėjimo, susižinojimo laisvė buvo visiškai suvaržyta, jam buvo apribota teisė į kvalifikuotą teisinę pagalbą, atstovo dalyvavimą procesiniuose veiksmuose, neatmeta prielaidos, kad E. K. buvo daromas neleistinas policijos pareigūnų spaudimas dėl parodymų davimo prieš savo artimąjį asmenį.

21. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad tokiam neleistinam spaudimui (šantažo pagrindu) prielaidos taip pat egzistavo, kadangi tuo metu liudytojui E. K. buvo taikoma intensyvi priežiūra kitoje baudžiamojoje byloje. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad iš byloje esančio Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir fiksavimo 2022 m. liepos 28 d. protokolo (t. 3, b. l. 171–173) matyti, kad 2022 m. liepos 27 d. 15.33 val. iš telefono numerio, kuriuo naudojasi gynėja, į telefono numerį, kuriuo naudojasi E. K., buvo pasiųsta trumpoji SMS žinutė, kurioje buvo prašoma atsisakyti duoti parodymus prieš brolį A. K., nurodoma, kad jo (liudytojo) apklausa bus matoma broliui A. K. ir advokatei iš Vilniaus apskrities VPK areštinės. Po valandos su E. K. vyko tiesioginis telefoninis pokalbis, kurio metu E. K. atsiprašė brolio, nurodydamas, kad nebuvo kitos išeities; kad jam (liudytojui) buvo pasakyta, jog „jis neišeis“; o sužinojęs, kad A. K. bus suimamas, nurodė, jog jam prokuroras buvo sakęs A. K. nesuimsiantis. Įvertinę tai, kad šis tarp E. K. ir nuteistojo gynėjos pokalbis buvo pasiklausomas, apeliantai neatmeta prielaidos, kad atlikta ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausa Vilniaus apskrities VPK areštinėje buvo neįrašyta arba ištrinta tyčia. Susiklosčius tokiai situacijai, anot apeliantų, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti vertinti liudytojo E. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus.

22. Šiame kontekste apeliantai nurodo ir tai, kad 2022 m. liepos 20 d. prokuroras Nikolajus Kozliakas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėją Liliją Tarčevskają su prašymu dėl kratos pas liudytoją E. K. ir nuteistąjį A. K. atlikimo. Šiame prašyme, pastebi nuteistasis ir jo gynėja, sąmoningai buvo nurodyta neteisinga informacija, kad neva tiek A. K., tiek E. K. anksčiau teisti už nusikalstamas veikas, susijusias su fizinio skausmo sukėlimu, nesunkiu ir sunkiu sveikatos sutrikdymu, viešosios tvarkos pažeidimu. A. K. šio prašymo pateikimo metu buvo neteistas asmuo. Todėl, anot apeliantų, prokuroras siekė tyčia suklaidinti teisėją pateikdamas kuo kriminogeniškesnę asmenų charakteristiką.

23. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad dėl pareigūnų savivalės ir piktnaudžiavimo buvo pasisakoma ne tik baigiamosiose kalbose, bet ir ikiteisminio tyrimo metu. Nei nuteistasis, nei jo gynėja nepasirašė 2022 m. rugpjūčio 8 d. asmens parodymo atpažinti protokolo, tokiu būdu išreikšdami nepritarimą šio procesinio veiksmo atlikimo procedūrai, taip pat tam, jog gynybai buvo apribota teisė įsitikinti šio veiksmo atlikimo teisėtumu ir patikimumu.

24. Vadovaudamiesi BPK 195 straipsnio, numatančio parodymo atpažinti metu atliekamos asmens apklausos tvarką, nuostatomis apeliantai nurodo, kad V. G. nei vienoje apklausoje nenurodė, iš kokių asmens požymių jis gali atpažinti A. K.. Iš pradžių teigęs, kad į jį šovusio asmens atpažinti negalėtų, vėliau jis parodymus vis keitė. Nors parodymo atpažinti metu V. G. teigė atpažįstantis A. K. ir pagal akių formą, tačiau kuo nuteistojo akių forma išskirtinė, nenurodė, apie akių formą nukentėjusysis nebuvo parodęs ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teisme nuteistojo gynėja kėlė klausimą dėl nukentėjusiojo gebėjimų įvykio metu prisiminti kai kurias detales, objektų savybes ir prašė papildomai apklausti teismo medicinos ekspertą ar sveikatos priežiūros specialistą, tačiau pirmosios instancijos teismas tokį prašymą atmetė.

25. Būtinybę papildomai apklausti teismo medicinos ekspertą ar sveikatos priežiūros specialistą apeliantai argumentuoja ir tuo, kad įvykio metu nukentėjusiajam buvo nustatytas sunkus girtumas (kraujyje nustatyta mažiausiai 3,62 prom. etilo alkoholio koncentracija). Be to, iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados Nr. T-A 3095/2022 (01) matyti, kad 2022 m. birželio 20 d., apie 23.40 val., vertinant nukentėjusiojo būklę nebuvo galima tiksliai įvertinti dešinės akies regos aštrumą dėl nukentėjusiojo girtumo. Anot nuteistojo ir jo gynėjos, tokio sunkumo girtumo forma turi tiesioginės įtakos akių regai ir gebėjimui atskirti objektus.

26. Apeliantai atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuo 2022 m. birželio 23 d., kai V. G. buvo išleistas iš ligoninės, iki 2022 m. liepos 27 d. nukentėjusysis ir kaltinamasis buvo susitikę gyvenamojo namo laiptinėje. Tačiau nukentėjusysis policijos pareigūnams apie tai, kad atpažino nuteistąjį, nepranešė. Be to, nagrinėjamo įvykio metu kartu su V. G. buvęs bei alkoholį vartojęs liudytojas D. G. nuteistojo neatpažino.

27. Apeliantai, remdamiesi Europos Žmogaus Teisių Teismo (bylose Chmil prieš Ukrainą, Nr. 20806/10, H. M. prieš Azerbaidžaną, Nr. 81553/12, Miclea prieš Rumuniją, Nr. 69582/12 ir kt.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-475/2013) išaiškinimais dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymų bei jų atliktų veiksmų vertinimo nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju galima pagrįstai įžvelgti neleistiną pareigūnų poveikį liudytojui E. K. bei nukentėjusiajam V. G.. Todėl policijos pareigūnų atliktų veiksmų metu surinkti duomenys negali būti pripažįstami įrodymais, kadangi jie neatitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtinto teisėtumo reikalavimo.

28. Nuteistasis ir jo gynėja nurodo, kad Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2022 m. rugsėjo 22 d. bei 2022 m. rugpjūčio 31 d. specialisto išvadose buvo konstatuota, kad A. K. vienas rankos piršto pėdsakas buvo rastas ant plastikinės talpos su šratais, tuo tarpu ant tirti pateikto ginklo buvo rasti tinkami identifikavimui vieno vyro biologiniai pėdsakai, nepriklausantys A. K., be to, buvo rasti netinkami identifikuoti vienos moters biologiniai pėdsakai (t. 2, b. l. 112–117, 128–132). Taigi tokios specialistų išvados iš esmės patvirtina A. K., liudytojų D. L. ir S. S. parodymus apie tai, kad ginklas, su kuriuo buvo įvykdytas nusikaltimas, ir plastikinė talpa su šratais buvo laikomi nuteistojo gyvenamojoje vietoje, kambaryje ant palangės, t. y. kitiems asmenims prieinamoje vietoje. Tačiau skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino.

29. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad A. K. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog nusikaltimo padarymo metu jo įvykio vietoje nebuvo, o į savo namus jis grįžo jau po pranešimo apie įvykį, t. y. po 21 val. Šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo tyrėjai galėjo patikrinti peržiūrėję į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų D. B. (D. B.) bei D. K. dėvimų vaizdo registratorių (Body kamerų) įrašus. Tačiau bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad šie įrašai nėra išsaugoti.

30. Šiame kontekste apeliantai taip pat teigia, kad vyresnysis tyrėjas E. K. 2022 m. gruodžio 5 d. tarnybiniame pranešime nurodė, jog buvo peržiūrėti biudžetinės įstaigos „(duomenys neskelbtini)“ pateikti vaizdo įrašai, laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 20 d. 17 val. iki 22 val. (t. 2, b. l. 105–107). Tačiau peržiūrėjus šiuos pateiktus vaizdo įrašus matyti, kad 1 diske užfiksuoto vaizdo įrašo (failo pavadinimas „00010002753000101“) trukmė yra nuo 2022 m. birželio 20 d. 15.59 val. iki 20.49 val., o 2 diske esančio vaizdo įrašo (failo pavadinimas „0001000275900001“) – nuo 15.55 val. iki 19.52 val.

31. Anot apeliantų, byloje taip pat užfiksuota, kad atlikus A. K. priklausančio mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūrą buvo nustatyta, kad telefono numeris įvykio dieną veikė mobiliajame telefone, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini). Laikotarpiu nuo <...> 18.56 val. fiksuotas veikimas mobiliųjų bokštų (A047), esančių adresu (duomenys neskelbtini)/ (duomenys neskelbtini), veikimo teritorijoje-zonoje. 20.53 val. fiksuotas veikimas mobiliųjų bokštų (D218), esančių adresu (duomenys neskelbtini), veikimo teritorijoje-zonoje. Arba 18.56 val. fiksuotas įeinantis skambutis (23 sek. trukmės) iš tel. Nr. (duomenys neskelbtini) (priklausomybė nežinoma), mobiliųjų bokštų (A047) veikimo teritorijoje-zonoje, esančių adresu (duomenys neskelbtini)/ (duomenys neskelbtini). 20.53 val., užfiksuotas išeinantis skambutis (110 sek. trukmės) į tel. Nr. (duomenys neskelbtini) (priklausomybė nežinoma), mobiliųjų bokštų (D218) veikimo teritorijoje‑zonoje, adresu (duomenys neskelbtini). Laikotarpiu nuo 21.12 val. iki 23.13 val. (po registruoto įvykio), veikė mobiliųjų bokštų D277; 8950; B10D; 9DBDE01; D278, esančių adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), veikimo teritorijoje-zonoje, apimančioje A. K. gyvenamosios vietos teritoriją.

32. Visų šių aplinkybių visuma, anot apeliantų, patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu ir net teisiamojo proceso metu, gynybai buvo apribota teisė susipažinti su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo į tai atsižvelgti ir kilusias abejones vertinti A. K. naudai.

33. Aptarę BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑135/2011, Nr. 2K-563/2009, Nr. 2K-134/2014) apeliantai teigia, kad skundžiamame nuosprendyje taip pat nebuvo atsakyta į klausimą, ar nuteistasis savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, kokie konkretūs padariniai, atitinkantys BK 284 straipsnį, dėl šių veiksmų kilo. Anot apeliantų, nėra įrodyta ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta kvalifikuojanti aplinkybė – chuliganiškos paskatos.

34. Teismo posėdžio metu prokuroras Darius Čaplikas prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis A. K. bei jo gynėja advokatė Eglė Latauskienė prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis D. R. ir jo gynėjas advokatas Algirdas Gurauskas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

35. Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistojo A. K. ir jo gynėjos advokatės Eglės Latauskienės apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl A. K. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei 284 straipsnį ir bausmės skyrimo

36. Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei 284 straipsnį už tai, kad jis 2022 m. birželio 20 d. apie 20.42 val. viešoje vietoje – gyvenamojo namo bendrojo naudojimo virtuvėje, įžūliu elgesiu, vandališkais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tuo sutrikdydamas visuomenės rimtį bei pažeisdamas viešąją tvarką, kitų žmonių akivaizdoje, dėl chuliganiškų paskatų iš pneumatinio ginklo šovė tris kartus į nukentėjusįjį V. G., pataikydamas jam į kairę akį ir kaklą. Dėl padarytų sužalojimų nukentėjusysis V. G. neteko regėjimo kaire akimi, kas vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu.

37. Nesutikdami su A. K. nuteisimu nuteistasis ir jo gynėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neištyręs bei neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių. Apeliantų teigimu, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas iš esmės tik subjektyviais nukentėjusiojo V. G. ir E. K. parodymais, neatsižvelgiant į tai, kad šie parodymai galimai buvo gauti ikiteisminio tyrimo pareigūnams darant šiems asmenims neteisėtą poveikį. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apygardos teismas nenustatė BK 284 straipsnyje numatyto būtinojo objektyviosios pusės požymio – padarinių bei BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinto kvalifikuojančio požymio – chuliganiškų paskatų.

38. Tuo tarpu prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu A. K. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte bei 284 straipsnyje, buvo paskirtos per švelnios bausmės.

39. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji A. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai nustatyti tinkamai, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo ir jo gynėjos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. K. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte bei 284 straipsnyje. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad A. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalie 8 punkte, padarymą buvo nepagrįstai skirta per švelni laisvės atėmimo bausmė, todėl šiuo pagrindu pirmosios instancijos nuosprendis pakeičiamas (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

40. Apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. K. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų neigė ir paaiškino, kad 2022 m. birželio 20 d. jis, draugė A. L. bei draugai S. A. (S. A.) ir D. U. (D. U.) buvo žaidimo klube (duomenys neskelbtini) arenoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Grįžęs su A. L. į namus, kieme pamatė policijos automobilius, o sutiktas kaimynas S. S. pasakė, kad kažkas šovė kaimynui į akį. Tuomet jie užlipo į namo antrą aukštą ir pro bendrojo naudojimo virtuvės langą stebėjo situaciją lauke. Matė, kad policijos pareigūnai apklausinėjo kažkokius asmenis. Nuteistasis teigė, kad prieš įvykį ketvirtajame aukšte niekada nėra buvęs, nes šiame aukšte esančios laiptinės durys į koridorių yra rakinamos. Anot nuteistojo, jis V. G. žino kaip kaimyną iš ketvirto aukšto, tačiau iki tol nebuvo su juo bendravęs ar konfliktavęs. Po įvykio nukentėjusįjį buvo sutikęs keletą kartų. Sužinojęs, kad nukentėjusysis dėl įvykio apkaltino jį, jis (A. K.) kartą bandė pasikalbėti su V. G. ir paklausti, kodėl jis jį (nuteistąjį) apkalba. Tačiau V. G. nieko neatsakęs nuėjo. Jo (A. K.) namuose rastą pneumatinį ginklą bei gumines kulkas jis įsigijo keli mėnesiai prieš įvykį. Įvykio dieną ginklo su savimi nesinešiojo. Ginklą laikydavo savo namuose, ant stalo ar ant palangės. Matė, kad ginklą į savo rankas buvo paėmę tiek kartu su juo gyvenę E. K., T. K., A. L., tiek kiti asmenys. Pamena, kad dar prieš įvykį jis ginklo namuose pasigedo, tačiau vėliau, jau po nukentėjusiojo sužalojimo, su A. L. tvarkydamas bendro naudojimo virtuvę šį pistoletą rado po stalu (t. 7, b. l. 103–105). Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. K. kaltės klausimą, pagrįstai tokiais nuteistojo parodymais nesivadovavo, kadangi nuteistojo parodymus paneigia kiti byloje esantys teismo ištirti įrodymai, be to, ir paties A. K. viso proceso metu nurodytos įvykio aplinkybės nebuvo nuoseklios.

41. Visų pirmiausia, nuteistojo parodymus paneigia nukentėjusiojo V. G. parodymai. Apklaustas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis teigė, kad įvykio dieną jis su kaimynu D. G. ketvirto aukšto bendrojo naudojimo virtuvėje vartojo alkoholinius gėrimus. Vienu metu iš lauko išgirdo šaukiant kažkokius žodžius, jis ar D. G. taip pat kažką sušaukė pro langą. Netrukus į virtuvę atėjo A. K. ir dar vienas, jam (nukentėjusiajam) nežinomas vyras. Tuomet A. K. nieko nesakydamas pistoletu šovė į jį tris kartus, pataikė į akį ir į kaklą. Kas įvyko po to, tiksliai nepamena dėl patirto šoko ir sužalojimo. Įvykio metu jis į jį šovusiojo vardo ir pavardės nežinojo, tačiau net ir būdamas neblaivus jį įsidėmėjo. Žino, kad A. K. yra jo kaimynas, gyvenantis antrame aukšte, tačiau jo nepažįsta. Kito vyriškio, buvusio kartu su A. K., jis iki įvykio nebuvo matęs. Po įvykio jis buvo sutikęs A. K., pastarasis norėjo su juo pasikalbėti, tačiau jis (nukentėjusysis) nieko nesakęs nuėjo, nes tardytoja liepė apie įvykį su niekuo nebendrauti (t. 7, b. l. 109–110, 129–130). Priešingai nei teigiama nuteistojo ir jo gynėjos apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokiais nukentėjusiojo V. G. parodymais, kadangi analogiškas aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir kelis kartus apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu neįvardino į jį šovusio asmens vardo ir pavardės, tačiau 2022 m. rugpjūčio 8 d. asmens parodymo atpažinti metu V. G. atpažino nuteistąjį A. K. kaip į jį šovusį asmenį. Nurodė, kad atpažįsta jį iš kūno formos, bendrų veido bruožų, akių formos, tamsesnės odos spalvos, plaukų (t. 1, b. l. 93–98).

42. Apeliaciniame skunde nuteistasis bei jo gynėja teigia, kad 2022 m. rugpjūčio 8 d. nuteistojo parodymo atpažinti procedūra buvo atlikta pažeidžiant šio procesinio veiksmo atlikimo tvarką, numatytą BPK 191–192 ir 195 straipsniuose. Apeliantų teigimu, gynėjai buvo apribota teisė įsitikinti šio procesinio veiksmo atlikimo teisėtumu. Be to, apeliantai apskritai abejojo, ar nukentėjusysis sunkaus girtumo būsenoje, nematydamas viena akimi galėjo įvykio metu įsidėmėti ir po to nurodyti į jį šovusio asmens išorės požymius. Tačiau teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip deklaratyvius ir niekuo nepagrįstus.

43. Iš apeliacinio skundo argumentų bei asmens parodymo atpažinti protokole išdėstytų gynėjos pastabų galima spręsti, kad gynybai abejones dėl šio veiksmo atlikimo teisėtumo sukėlė tai, jog gynėja, būdama kitoje atpažinimo patalpos dalyje, kurioje nebuvo įrengti garsiakalbiai, negalėjo girdėti atpažinimo metu duotų V. G. paaiškinimų dėl atpažįstamo asmens (t. 1, b. l. 96). Siekiant išsiaiškinti asmens parodymo atpažinti procedūros aplinkybes, pirmosios instancijos teisme liudytoja buvo apklausta parodymą atpažinti atlikusi tyrėja J. T., kuri parodė, kad prieš atliekant asmens parodymo atpažinti procedūrą nuteistąjį, A. K., jo gynėją ir nukentėjusįjį V. G. pasitiko skirtingi pareigūnai. Liudytojos teigimu, pati atpažinimo procedūra vyko įprastine tvarka, t. y. į vieną iš specialiai įrengtos patalpos, kurią skiria stiklas, pusių buvo įvestas V. G., o į kitą – A. K. ir statistai. Prieš šį procesinį veiksmą V. G. buvo paklausta, ar jis gali atpažinti asmenį ir jis nurodė, kad nors viena akimi nemato, tačiau kita akimi mato gerai, atpažinti gali. Liudytoja paneigė, kad atpažindamas į jį šovusį asmenį V. G. naudojosi kitų asmenų pagalba. Liudytoja pamena, kad atpažinimo metu A. K. gynėja iš pradžių norėjo būti su savo ginamuoju, vėliau atėjo į tą kabineto pusę, kurioje buvo nukentėjusysis. Liudytoja patvirtino, kad atpažinimo patalpoje mikrofonas ar kita panaši įranga nėra įrengta (t. 8, b. l. 99–101). Taigi, tiek iš šios liudytojos parodymų, tiek iš asmens parodymo atpažinti protokole išdėstytų gynėjos pastabų matyti, kad gynėjai nebuvo kliudoma dalyvauti šio procesinio veiksmo atlikimo metu bei pasirinkti, kurioje iš atpažinimo patalpos pusių stebėti šio procesinio veiksmo atlikimo eigą. Tokiu atveju aplinkybė, kad atpažinimo metu pasirinkusi būti su savo ginamuoju gynėja negirdėjo V. G. paaiškinimų dėl atpažinto asmens, nėra pagrindas spręsti, kad pareigūnai padėjo nukentėjusiajam atpažinti nuteistąjį ar, kad kitaip buvo pažeista šio procesinio veiksmo atlikimo tvarka, nustatyta BPK 191, 192, 195 straipsniuose.

44. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusysis dėl sunkaus girtumo būsenos bei netekto regėjimo viena akimi negalėjo įsidėmėti į jį šovusio asmens ir jo atpažinti. Iš tiesų bylos duomenys patvirtina, kad 2022 m. birželio 20 d. V. G. kraujyje buvo nustatyta mažiausia koncentracija 3,62 promilės etilo alkoholio (t. 1, b. l. 121). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytoju į įvykio vietą 2022 m. birželio 20 d. atvykęs policijos pareigūnas D. B. (D. B.) taip pat nurodė, kad nukentėjusysis V. G. bei liudytojas D. G. buvo neblaivūs, tačiau šis liudytojas taip pat patvirtino, jog asmenų neblaivumas nebuvo toks, kad su jais nebūtų galima susikalbėti (t. 7, b. l. 130–132). Liudytojas D. G. apklaustas teisme nurodė, kad šiame name gyvena neseniai, gyventojų nepažįsta, be to, įvykio metu jis buvo neblaivus (t. 8, b. l. 78–80), todėl tai, kad liudytojas D. G. negalėjo įsiminti bei atpažinti į nukentėjusįjį šovusio asmens, nereiškia, kad ir pats nukentėjusysis negalėjo atpažinti į jį šovusio savo namo kaimyno iš kito aukšto. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad prieš atliekant asmens atpažinimo procedūrą V. G. buvo kelis kartus apklaustas, be kita ko, ir apie jį sužalojusio asmens išorės požymius. Šiuose 2022 m. birželio 21 d. ir 2022 m. rugpjūčio 2 d. parodymuose V. G. nuosekliai nurodė, kad į jį šovęs asmuo buvo apie 1,75 metro ūgio, stambesnio kūno sudėjimo, tamsesnio gymio, trumpo kirpimo juodų plaukų, veidas be įsimintinų požymių (t. 1, b. l. 74–75, 78–79). Iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad nuteistasis V. G. buvo parodytas drauge su kitais dviem tos pačios lyties asmenimis, kurių išorės požymiai gana panašūs į nuteistojo. Atpažinęs nuteistąjį nukentėjusysis pareigūnams nurodė ir iš kokių požymių atpažino A. K. – iš bendrų veido bruožų, iš akių formos, tamsesnės odos spalvos, plaukų, kūno sudėjimo (t. 1, b. l. 93–98), t. y. iš išorės požymių visumos, o ne, kaip nepagrįstai nurodo gynėja, tik iš akių formos, kurios ypatumų nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu ir negalėjo aiškiai įvardinti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad A. K. išorės požymiai iš esmės atitinka ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo nurodytus požymius. Apklaustas teismo posėdyje nukentėjusysis V. G. ne tik dar kartą parodė, kad jį sužalojo A. K., bet ir patvirtino, jog net ir būdamas neblaivus į jį šovusį asmenį gerai įsidėmėjo. Anot nuteistojo, įvykio metu, prieš nuteistajam iššaunant, jis gerai matė ne viena, bet abiem akimis. Be to, net ir netekus regėjimo kaire akimi, dešinioji jo akis mato gerai, todėl jis nuteistojo atpažinimo metu galėjo A. K. atpažinti (t. 7, b. l. 110).

45. Šiame kontekste vertinant nukentėjusiojo gebėjimą atpažinti į jį šovusį asmenį svarbu ir tai, kad nukentėjusysis iš karto po sužalojimo gebėjo atpažinti, kad Ž. V., kuris atėjo policijos pareigūnams prisipažinti kaip neva šaudęs, yra ne tas asmuo, kuris į jį šaudė. Apklaustas teisme nukentėjusysis V. G., be kita ko, parodė, kad kartu su į jį šaudžiusiu A. K. įvykio metu buvęs Ž. V., dar neatvykus policijos pareigūnams, grįžo į virtuvę ir siūlė jam pinigų už tai, kad jis nekviestų policijos. Tačiau nukentėjusiojo teigimu, jis pinigus imti atsisakė ir atpažino, kad į jį šovė ne Ž. V.. Tačiau, kaip nurodė nukentėjusysis, nepaisant to, atvykus policijos pareigūnams, Ž. V. sugrįžo į įvykio vietą ir nurodė pareigūnams šovęs į nukentėjusįjį (t. 7, b. l. 132–133). Šias nukentėjusiojo V. G. nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtino ne tik liudytojas D. G. (t. 8, b. l. 78–80), liudytojas policijos pareigūnas D. B. (t. 7, b. l. 130–131), bet ir byloje esantys duomenys, susiję su liudytojo Ž. V. sulaikymu bei su juo atliktais procesiniais veiksmais. Teisme apklaustas liudytojas Ž. V. nors ir tvirtino, kad į nukentėjusįjį šovė ne A. K., o kitas jam nepažįstamas asmuo, bet kartu pripažino policijos pareigūnams melagingai teigęs, kad būtent jis įvykdė šį nusikaltimą (t. 8, b. l. 80). Taigi šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad net ir būdamas neblaivus įvykio metu nukentėjusysis V. G. gebėjo įsidėmėti įvykio vietoje buvusių asmenų išvaizdos požymius.

46. Keldami abejones dėl nuteistojo A. K. atpažinimo procedūros patikimumo nuteistasis ir jo gynėja akcentuoja ir tai, kad V. G. po įvykio ne kartą buvo sutikęs nuteistąjį gyvenamojo namo laiptinėje, tačiau policijos pareigūnų apie tai, kad atpažino nuteistąjį, neinformavo. Tačiau ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip nepaneigia to, kad nukentėjusysis atpažino A. K. kaip į jį šovusį asmenį. Apklaustas teisme nukentėjusysis V. G. parodė, kad nors po įvykio jis ir buvo sutikęs A. K., tačiau su pastaruoju nebendravo, nes taip įspėjo elgtis tyrėja (apie įvykį su niekuo nebendrauti), be to, nors ir žinojo, kad A. K. jo kaimynas, bet asmeniškai jie nebuvo pažįstami, jo vardo ir pavardės nežinojo. Tačiau šiuo atveju svarbu tai, kad jau pirmojoje savo apklausoje, atliktoje 2022 m. birželio 21 d., nukentėjusysis parodė, kad į jį šovęs asmuo gyvena tame pačiame name kaip ir jis (t. 1, b. l. 74–75). Be to, iš byloje esančio Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo matyti, kad V. G. sutuoktinė V. G. paskambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą ir informuodama apie įvykį, be kita ko, nurodė, kad šovė atėję romų tautybės asmenys, o centro darbuotojai tikslinant įvykio aplinkybes paaiškino, kad šie asmenys gyvena tame pačiame name trečiame aukšte (t. 1, b. l. 53–55). Taigi, sužalojimo metu V. G. atpažino, kad jį sužalojo tame pačiame name gyvenantis romų tautybės asmuo ir apie tai nedelsiant po įvykio per savo sutuoktinę pranešė Bendrajam pagalbos centrui.

47. Be to, aplinkybę, kad būtent A. K. įvykio dieną šovė į nukentėjusįjį patvirtino ir liudytojas, A. K. brolis, E. K.. Nors apklaustas teismo posėdyje liudytojas atsisakė duoti parodymus apie savo šeimos narį (t. 8, b. l. 18), tačiau teismo posėdyje buvo pagarsinti šio liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 8, b. l. 101). Šioje ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje apklausoje liudytojas E. K. parodė, kad 2022 m. birželio 20 d. apie 19 val. jis grįžo namo, o po kurio laiko į namus grįžo išsigandęs ir susinervinęs brolis A. K.. Liudytojas patvirtino, kad matė, jog rankose A. K. turėjo prieš kurį laiką įsigytą pneumatinį pistoletą. Nurodė, kad brolis jam pasakė, kad kartu su draugu Ž. nuėjo į ketvirto aukšto bendrojo naudojimo virtuvę, ten „ant jo kaimynas kažkoks iš ketvirto aukšto su plaktuku pradėjo šokinėti“, jie (nukentėjusysis ir nuteistasis) susipyko ir tuomet A. K. pistoletu iššovė nukentėjusiajam į galvos sritį. Kiek kartų šovė, A. K. liudytojui nesakė (t. 2, b. l. 68–71). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokių liudytojo E. K. parodymų teisingumu, kadangi jie iš esmės visiškai atitinka nukentėjusiojo V. G. nurodytas įvykio aplinkybes, be to, jie patvirtina ir kitus byloje nustatytus duomenis, kaip antai, aplinkybes, kad įvykio metu kartu su A. K. ketvirtojo aukšto bendrojo naudojimo virtuvėje buvo ir nuteistojo draugas liudytojas Ž. V..

48. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo E. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais. Anot apeliantų, bylos duomenys leidžia pagrįstai spręsti, kad teikti A. K. kaltinančius parodymus E. K. buvo verčiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Tačiau teisėjų kolegija tokius nuteistojo bei jo gynėjos argumentus atmeta kaip deklaratyvius ir niekuo nepagrįstus. Bylos duomenys iš tiesų patvirtina apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad 2022 m. liepos 27 d. nuo 7.25 val. iki 15.30 val. E. K. buvo ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų žinioje, kadangi tą pačią dieną jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), buvo atliekama krata, vėliau jo apklausa bei kiti procesiniai veiksmai, policijos pareigūnai jį atvežė ir į suderintą teismo posėdį Vilniaus miesto apylinkės teisme (t. 2, b. l. 45–50, 64–66, 68–71, 72–73, 74). Tačiau vien šios aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, kad policijos pareigūnai liudytojui darė neteisėtą poveikį duoti melagingus parodymus apie savo šeimos narį. Prieš ikiteisminio tyrimo teisėjui atliekant apklausą, kurioje policijos pareigūnai nedalyvavo, E. K. buvo išaiškintos jo teisės ir pareigos, tarp jų ir tai, kad jis turi teisę atsisakyti duoti parodymus prieš savo brolį, taip pat savo apklausos metu turėti atstovą. Tačiau liudytojas sutiko duoti parodymus ir atstovo apklausoje nepageidavo. Be to, šioje apklausoje vaizdo konferencijos būdu taip pat dalyvavo ir nuteistasis A. K. bei jo gynėja advokatė Eglė Latauskienė. Šios apklausos metu liudytojas patvirtino, net gi ir pakartotinai po įtariamojo gynėjos pastabų apie galimą poveikį, kurios buvo užfiksuotos protokole, kad tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek prieš tai apklausiamas policijos pareigūno jis parodymus davė laisva valia, niekas jam nenurodė, kokius parodymus duoti, apklausos metu nurodytas aplinkybes liudytojas patvirtino savo parašu (t. 2, b. l. 68–71). Apeliacinio skundo argumentų, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta liudytojo apklausa pažeidė BPK nuostatas nepatvirtina ir skunde nurodytos aplinkybės, kad liudytojo apklausos nei Vilniaus miesto apylinkės teismo patalpose, nei Vilniaus apskrities policijos komisariato areštinės patalpose nebuvo įrašytos garso įrašymo priemonėmis. Pažymėtina, kad nei BPK 179 straipsnis, nei 183 straipsnis imperatyviai nenumato, kad atliekant liudytojo apklausą ikiteisminio tyrimo metu būtina daryti garso ir vaizdo įrašą. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojo apklausos protokole užfiksuoti duomenys yra gauti neteisėtais būdais. Kaip matyti iš liudytojo apklausos, atliktos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, protokolo (t. 2, b. l. 68–71), apklausa vyko mišriu būdu, t. y. įtariamajam A. K. ir jo gynėjai dalyvaujant apklausoje nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu, todėl, vadovaujantis BPK 8² straipsnio 6 dalies nuostatomis, iš tiesų buvo privaloma daryti apklausos garso ir vaizdo įrašą. Įrašas buvo daromas, tačiau dėl techninių kliūčių pilna apimtimi nebuvo įrašytas ir išsaugotas (t. 8, b. l. 171). Vis tik, vertinant šios apklausos metu gautų liudytojo parodymų, kaip įrodymų teisėtumą, pažymėtina, kad iš ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos protokolo matyti, kad nuteistojo A. K. gynėja aktyviai dalyvavo šioje apklausoje, uždavė klausimus apklausiamam liudytojui E. K., teikė pastabas dėl galimo policijos pareigūnų, atvežusių į apklausą E. K., spaudimo liudytojui, tiek ji, tiek įtariamasis susipažino su apklausos protokolu, apklausos protokolą pasirašė, tokiu būdu patvirtindami, kad protokole liudytojo parodymai užfiksuoti teisingai, šia apklausa liudytojo apklausos procedūros nebuvo pažeistos (t. 2, b. l. 70–71). Šių aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad liudytojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokole užfiksuoti faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu ištirtais įrodymais, kurie įvertinti bendrame bylos duomenų kontekste.

49. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir apeliantų teiginius, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo pagrindą šantažu priversti liudytoją E. K. duoti melagingus parodymus, kadangi tuo metu kitoje baudžiamojoje byloje jam buvo paskirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra. Apeliantai teigia, kad byloje yra užfiksuoti 2022 m. liepos 27 d. gynėjos siųsta SMS trumpoji žinutė E. K. bei netrukus po liudytojo ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausos sekęs jų tarpusavio telefoninis pokalbis, iš kurių matyti, kad E. K. buvo daromas spaudimas. Iš byloje esančio 2022 m. liepos 28 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo matyti, kad 2022 m. liepos 27 d. 15.33 val. iš advokatės Eglės Latauskienės naudojamo telefono numerio į E. K. naudojamą telefono numerį buvo pasiųsta SMS trumpoji žinutė su tekstu „E. turi teisę neduoti parodymų prieš brolį. Prašau atsisakyti duoti parodymus, nesutik jų duoti prieš brolį“. Netrukus po to – 15.34 val. buvo išsiųsta dar viena trumpoji SMS žinutė su tekstu „Aš tave matysiu iš areštinės, brolis šalia manęs yra“. Be to, nuo 16:31:36 val. iki 16:32:54 val. taip pat fiksuotas E. K. skambutis ir tokio turinio pokalbis su advokate Egle Latauskiene: E. K.: „Alio, jūs su A.? <...> Pasakykit jam, kad atsiprašau, nebuvo kitos išeities.“ Fone girdimas A. K. balsas: „Buvo“. E. K.: „Man pasakė „neišeisi“. Eglė Latauskienė: „Kuris dabar neišeisit? Čia tu neišeisi ar jis neišeis? E. K.: „Jo mane, mane gi su daiktais visais paėmė“. <...> Eglė Latauskienė: „Tu supranti, kad jį dabar suiminės?“ E. K.: „Prokuroras sakė, kad ne.“ (t. 3, b. l. 171–172). Tačiau šių SMS žinučių bei pokalbio turinys, priešingai nei teigia apeliantai, nesudaro pagrindo teigti, kad būtent pareigūnai darė poveikį E. K. ir liepė duoti melagingus parodymus. Be to, kaip minėta, bet kokį poveikį jo parodymams paneigė ir pats liudytojas E. K. ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje apklausoje. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad procesiniai veiksmai tiek prieš E. K., tiek prieš A. K. buvo pradėti tą pačią dieną beveik tuo pačiu metu. Iš bylos duomenų matyti, kad E. K. ikiteisminio tyrimo pareigūno buvo apklaustas 2022 m. liepos 27 d. nuo 11.59 val. iki 13.04 val. (t. 2, b. l. 64–66), tuo tarpu A. K. – nuo 14.26 val. iki 15.19 val. (t. 5, b. l. 135–136). Taigi, nei A. K., nei kartu su juo buvusiai jo gynėjai advokatei Eglei Latauskienei trumpųjų SMS žinučių rašymo metu dar negalėjo būti ir nebuvo žinomas E. K. apklausoje duotų parodymų turinys, tai, kad šis nurodys aplinkybes apie A. K. veiksmus sužalojant nukentėjusįjį. Tokiu atveju, nukentėjusiojo gynėjai nebuvo jokio pagrindo rašyti E. K. trumpąją SMS žinutę ir prašyti, kad šis atsisakytų duoti parodymus prieš savo brolį A. K., kurio teigimu nusikalstamos veikos metu jo net nebuvo namuose. Pažymėtina ir tai, kad netrukus po ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos E. K. apklausos vykusio pokalbio metu nei A. K., nei jo gynėja E. K. jokių priekaištų ar pastabų, kad jis davė akivaizdžiai melagingus parodymus, kurių pagrindu A. K. gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už sunkaus nusikaltimo padarymą, taip pat neišreiškė.

50. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad išankstinį ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokuroro suinteresuotumą bylos baigtimi rodo ir tai, kad ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras Nikolajus Kozliakas sąmoningai suklaidino ikiteisminio tyrimo teisėją 2022 m. liepos 20 d. prašyme priimti nutartį dėl kratos neteisingai nurodydamas, kad A. K. yra teistas dėl smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymo (t. 5, b. l. 87–88). Tačiau nors teisėjų kolegija ir sutinka, kad minėta informacija buvo įrašyta neteisingai, tačiau spręsti, jog prokuroras tai atliko tyčia siekdamas kokio nors nepagrįsto ar neproporcingo proceso prievartos priemonės taikymo, nėra jokio pagrindo. Vadovaujantis BPK 145 straipsniu, kratos, kaip proceso prievartos priemonės, pagrindas yra ne asmens charakteristika, o pagrįstas manymas, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi. Kaip matyti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 20 d. nutarties motyvų, ikiteisminio tyrimo teisėjos sprendimą leisti daryti kratą A. K. namuose būtent ir lėmė ne duomenys apie A. K. teistumą, o ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad jo namuose laikomas nusikaltimo įrankis, visuma (t. 5, b. l. 90).

51. Iš bylos duomenų matyti, kad gynėja ikiteisminio tyrimą kontroliuojančio prokuroro bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus analogiškais motyvais skundė ir Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiajam prokurorui, tačiau 2022 m. rugpjūčio 10 d. skyriaus vyriausiojo prokuroro nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pareigūnų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, poveikio liudytojui nebuvo įžvelgta (t. 5, b. l. 166–171). Apeliaciniame skunde išdėstyti gynybos argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, neteisėto ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų elgesio atliekant procesinius veiksmus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nepatvirtina. Todėl pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl A. K. baudžiamosios atsakomybės pagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais E. K. parodymais.

52. Be aptartų nukentėjusiojo V. G. bei liudytojo E. K. parodymų, nuteistojo A. K. kaltę dėl nukentėjusiojo sužalojimo patvirtina ir kiti bylos duomenys. Iš byloje esančių 2022 m. liepos 27 d. kratos protokolo bei Lietuvos Respublikos kriminalistinių tyrimų centro 2022 m. rugsėjo 1 d. specialisto išvados matyti, kad A. K. gyvenamojoje vietoje, ant palangės, buvo rastas šaudyti tinkamas pramoninės gamybos .50 kalibro T4E HDP 50 modelio pneumatinis pistoletas Umarex Nr. 21H240545, skirtas šaudyti .50 kalibro rutulio formos guminėmis kulkomis ir plastikinė talpa su šratais (t. 5, b. l. 93–94, 96–108, 119–126). Be to, minėtoje specialisto išvadoje bei Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2022 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad pagal cheminę sudėtį, šratas, išimtas iš nukentėjusiojo akies, šratai (2 vnt.), paimti įvykio vietoje, šratai (3 vnt.) iš pistoleto, šratai plastikinėje talpoje, paimti kratos A. K. gyvenamojoje vietoje metu yra vienarūšiai; tirti pateiktos šimtas šešiasdešimt septynios (167) kulkos: 161 vnt. plastikiniame inde su užrašu „RUBBER BALL RB 50“ (rastos kratos A. K. gyvenamojoje vietoje metu), dvi, paimtos įvykio vietoje, viena, išimta iš nukentėjusiojo akies, bei trys, išimtos iš tirti pateikto pistoleto, yra pramoninės gamybos .50 kalibro guminės kulkos RB 50, skirtos to paties kalibro pneumatiniams ginklams, tarp jų ir tirti pateiktam pistoletui (t. 2, b. l. 119–127, 143–145).

53. Kaip jau minėta, apklaustas teisme nuteistasis A. K. pripažino, kad jo namuose rastas pistoletas ir guminės kulkos priklauso jam. Tiek ginklą, tiek gumines kulkas jis įsigijo parduotuvėje, į kurią jį nuvežė S. S.. Nors nuteistasis tvirtino, kad įvykio dieną ginklo su savimi nesinešiojo, nes dar prieš įvykį buvo jo pasigedęs, ginklą vėl rado bendrojo naudojimo virtuvėje po stalu jau po įvykio (t. 7, b. l. 103–105), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nurodydamas aplinkybes, susijusias su ginklo įgijimu, nuteistasis nebuvo nuoseklus, todėl vadovautis tokiais parodymais nėra jokio pagrindo. 2022 m. liepos 27 d. apklausiamas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu A. K. tvirtino, kad jo namuose kratos metu paimtą ginklą jis rado antrojo aukšto bendrojo naudojimo virtuvėje po stalu trys dienos po šaudymo. Anot nuteistojo, jis ginklą paėmė į rankas ir pamatė, kad tai guminėmis kulkomis šaudantis pistoletas, tai matėsi jo net neišardžius. Tuomet jis pistoletą parsinešė namo, o policijos apie rastą pistoletą neinformavo, kadangi galvojo, jog įvykio metu buvo panaudotas tikras ginklas, o ne guminėmis kulkomis šaudantis pistoletas. Nuteistasis nurodė ir tai, kad jo bute rastas gumines kulkas jis įsigijo jau po to kai rado ginklą (t. 5, b. l. 135–136). Taigi, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis akivaizdžiai neigė, kad pistoletą su kulkomis jis įsigijo pats dar prieš įvykį. Teisiamajame posėdyje apklausto liudytojo S. S. parodymai patvirtina, kad dar prieš nagrinėjamą įvykį jis nuvežė A. K. į ginklų parduotuvę, kurioje šis išsirinko pistoletą, o kadangi neturėjo galiojančio asmens dokumento, nuteistasis ginklą, sumokėjęs apie 100 Eur, įsigijo liudytojo vardu, pastarajam davus savo asmens pasą (t. 8, b. l. 14–16). Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškas aplinkybes šis liudytojas nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Be to, iš byloje esančio B kategorijos ginklų realizavimo (išvežimo) apskaitos žurnalo matyti, kad nagrinėjamame nusikaltime panaudotas pistoletas Umarex Nr. 21H24054, skirtas šaudyti .50 kalibro guminėmis kulkomis buvo įgytas 2022 m. gegužės 27 d. S. S. vardu (t. 2, b. l. 86–87). Aplinkybę, kad A. K. buvo įsigijęs ginklą dar prieš įvykį patvirtino ir ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas liudytojas E. K., pasak kurio, pirmą kartą ginklą pas brolį jis pamatė 2022 m. gegužės mėnesį (t. 2, b. l. 69). Taigi A. K. tikrąsias ginklo, kuriuo buvo įvykdytas nusikaltimas, įgijimo aplinkybes nurodė tik teisme ir, teisėjų kolegijos vertinimu, tik todėl, kad jam jau buvo žinoma, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti duomenys, paneigiantys jo proceso pradžioje duotus parodymus, kad minėtas ginklas jam nepriklauso.

54. Be to, teisėjų kolegija kaip niekuo nepagrįstus vertina ir apeliaciniame skunde dėstomus teiginius, kad bylos duomenimis nebuvo paneigtos nuteistojo teisiamajame posėdyje dėstomos aplinkybės, jog pistoletas jo namuose buvo laikomas pašaliniams asmenims lengvai prieinamoje vietoje bei tai, kad ginklas dar prieš įvykį iš jo namų buvo dingęs, o vėliau atsirado bendrojo naudojimo virtuvėje. Iš tiesų byloje esančioje Lietuvos Respublikos kriminalistinių tyrimų centro 2022 m. rugsėjo 22 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad ant nuteistojo namuose rasto pistoleto, be kita ko, buvo rasta ne mažiau nei dviejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų, iš kurių asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR tinkami yra vieno vyro biologiniai pėdsakai, nepriklausantys A. K., taip pat tai, kad buvo rasta ne mažiau nei dviejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų, iš kurių asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR tinkami yra vienos moters biologiniai pėdsakai (t. 2, b. l. 128–132). Tai patvirtina, kad nusikaltimo įrankį savo rankose buvo laikę ir kiti asmenys. Tačiau priešingai nei teigia apeliantai, ši aplinkybė nepaneigia prieš tai aptartų byloje esančių duomenų visumos, kad įvykio dieną į nukentėjusįjį šovė būtent A. K. ir tai padarė iš savo reikmėms įsigyto pneumatinio pistoleto. Teisėjų kolegija nuteistojo teiginius, kad ginklas iš jo namų dar prieš įvykį buvo dingęs, o vėliau jis pats jį neva atsitiktinai rado bendrojo naudojimo virtuvėje po stalu, vertina tik kaip jo gynybinę versiją, kuri ne tik prieštarauja pirmiau aptartiems bylos duomenims, bet ir yra sunkiai logiškai paaiškinama.

55. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ir nuteistojo A. K. teiginiais, kad jis nukentėjusiojo sužalojimo metu įvykio vietoje nebuvo. Nors A. K. viso proceso metu tvirtino, kad įvykio metu jis su draugais buvo (duomenys neskelbtini) arenoje, esančioje (duomenys neskelbtini) ir namo grįžo jau po įvykio, ką patvirtino ir teismo posėdyje apklausti liudytojai A. L. (t. 8, b. l. 18) bei S. A. (t. 8, b. l. 17–18), tačiau tokias nuteistojo ir liudytojų nurodytos aplinkybes paneigia tiek patikimais pripažinti nukentėjusiojo V. G., liudytojo E. K. parodymai, tiek byloje pirmiau aptarti kiti įrodymai. Kaip nurodoma ir skundžiamame nuosprendyje, A. L. yra A. K. mergina, su kuria šis kartu gyvena, o S. A. yra nuteistojo draugas, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, tokiais savo parodymais jie siekė padėti nuteistajam išvengti jam gresiančios griežtos baudžiamosios atsakomybės. Išvados, kad nuteistasis įvykio metu buvo savo gyvenamojoje vietoje nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodoma 2022 m. spalio 28 d. tarnybiniame pranešime pateikta A. K. mobiliojo ryšio telefono numerio išklotinių analizė (t. 4, b. l. 10–11). Joje užfiksuota, kad 2022 m. birželio 20 d. bylai reikšmingu laikotarpiu, t. y. 18.56 val. buvo fiksuotas A. K. mobiliojo ryšio telefono numerio Nr. (duomenys neskelbtini) veikimas mobiliųjų bokštų (A047), esančių adresu (duomenys neskelbtini)/ (duomenys neskelbtini), veikimo teritorijoje-zonoje; 20.53 val. buvo fiksuotas veikimas mobiliųjų bokštų (D218), esančių adresu (duomenys neskelbtini), veikimo teritorijoje-zonoje; laikotarpiu nuo 21.12 val. iki 23.13 val. veikė mobiliųjų bokštų D277, 8950, B10D, 9DBDE01, D278, esančių adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), veikimo teritorijoje-zonoje, apimančioje A. K. gyvenamosios vietos teritoriją (t. 4, b. l. 10–11). Šie duomenys iš tiesų leidžia spręsti, kad 20.53 val. vykusio išeinančio skambučio metu A. K. galimai buvo ne savo gyvenamosios vietos (nusikaltimo padarymo vietos) teritoriją-zoną apimančių mobiliųjų bokštų veikimo teritorijoje, o netoliese esančio kito mobiliojo bokšto veikimo zonoje. Tačiau šių duomenų kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojos V. G. skambutis, kuriuo buvo pranešta apie įvykį, bendrajame pagalbos centre buvo fiksuotas 20.37 val. (t. 1, b. l. 53), tai reiškia, kad į nukentėjusįjį buvo šauta dar keliomis minutėmis anksčiau nei apie tai buvo pranešta bendrajam pagalbos centrui. Vadinasi, nuo sužalojimo iki 20.53 val., kuomet buvo fiksuotas išeinantis skambutis iš nuteistojo telefono, praėjo ne mažiau kaip 16 min., t. y. pakankamai laiko A. K. po šūvių ne tik grįžus į savo namus papasakoti broliui E. K. apie įvykį, bet ir pasišalinti iš įvykio vietos tokiu atstumu, kad išeinantį jo skambutį užfiksuotų ne jo gyvenamosios vietos teritoriją apimantis mobilusis bokštas.

56. Apeliaciniame skunde minimi ir kiti bylos duomenys, kurie apeliantų teigimu, galėtų patvirtinti A. K. teiginius, kad sužalojimo metu jo namuose nebuvo. Tačiau, kaip nurodoma ir pačiame apeliaciniame skunde, policijos pareigūnų vaizdo registratorių (Body kamerų) vaizdo įrašai nėra išsaugoti (t. 7, b. l. 116). Kita vertus, byloje ir nėra ginčo, kad policijos pareigūnams atvykus pagal iškvietimą nusikaltimo padarymo vietoje A. K. nebuvo. Byloje nebuvo užfiksuoti ir jokie reikšmingi duomenys ir peržiūrėjus biudžetinės įstaigos „(duomenys neskelbtini)“ pateiktus vaizdo įrašus, kuriuose buvo fiksuojama ne namo, kuriame buvo įvykdytas nusikaltimas, kiemas, o šalia esančio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kiemo teritorija (t. 2, b. l. 105; t. 7, b. l. 119–127).

57. Nuteistojo bei jo gynėjos apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neatskleidė BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto būtinojo kvalifikuojančio požymio – chuliganiškų paskatų bei BK 284 straipsnyje numatyto viešosios tvarkos pažeidimo padarinių. Tačiau tokie apeliantų teiginiai nepagrįsti.

58. 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto norma yra specialioji BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos normos atžvilgiu. Pagal ją baudžiamas tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų – tai sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiama priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Dažniausiai chuliganiškos paskatos kyla be priežasties ar dėl mažareikšmių priežasčių, sureagavus neadekvačiai ar esant menkaverčiam pretekstui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-266/2009, Nr. 2K-7/2013, Nr. 2K-383/2015). Tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑475/2012, Nr. 2K-166/2013, Nr. 2K-21-942/2016 ir kt.). Bylos duomenimis, nuteistasis, matant pašaliniams asmenims – liudytojui D. G. bei kartu su nuteistuoju atėjusiam nenustatytam asmeniui, tris kartus šovė iš pneumatinio pistoleto nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbias kūno sritis – galvą, kaklą, po to, kai būdamas ketvirto aukšto bendrojo naudojimo virtuvėje neblaivus nukentėjusysis pro atvirą langą apsižodžiavo su kieme triukšmavusiais asmenims. Taigi, šių aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įvykio metu tarp A. K. ir V. G. jokio reikšmingesnio konflikto, kaip ir svarių priežasčių tokiam smurtiniam elgesiui kilti, nebuvo, įvyko elementarus dviejų asmenų, iš kurių vienas buvo neblaivus, apsižodžiavimas, kuris tebuvo nereikšmingas pretekstas ir mažareikšmė priežastis nuteistojo A. K. chuliganiškoms paskatoms (siekiui pademonstruoti niekinamą požiūrį į nukentėjusįjį ir aplinkinius, save priešpriešinti jiems) formuotis ir reikštis.

59. Tuo tarpu pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl prieš asmenį panaudoto fizinio smurto aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma didelė materialinė žala, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeliamas didelis išgąstis ar kyla sumaištis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-54-222/2017). Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kokio pobūdžio buvo ir kiek truko neteisėti veiksmai ir pan. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo padarymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑367-511/2018, Nr. 2K-19-511/2020). Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2012, Nr. 2K‑719/2012, Nr. 2K-367-511/2018, Nr. 2K-239-697/2022). Pagal teismų praktiką, kai viešosios tvarkos pažeidimu nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis pagal BK 284 straipsnį ir BK 135, 138 straipsnio atitinkamą dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-267-511/2018).

60. Vieša vieta teismų praktikoje aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, t. y. gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties bei netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikalstamos veikos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-696/2015, Nr. 2K-7-71-458/2020, Nr. 2K-152-689/2021 ir kt.).

61. Vertinant BPK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos kilimo padarinius atsižvelgtina į tai, kad dėl A. K. nusikalstamų veiksmų akivaizdžiai buvo sutrikdyta viešoji rimtis ir tvarka. Nusikalstama veika buvo padaryta 2022 m. birželio 20 d. 20.42 val., t. y. šviesiu paros metu, vasaros vakarą, kuomet gyvenamajame name be įvykyje dalyvavusių asmenų buvo ir nemažai kitų namo gyventojų, kurie bet kuriuo metu galėjo lengvai patekti į bendrai naudojamą ketvirto aukšto virtuvės patalpą. Teisiamajame posėdyje liudytojas D. G. patvirtino, kad šūviai iš pneumatinio pistoleto buvo garsūs, netrukus po to į virtuvę atbėgo ir nukentėjusiojo sutuoktinė V. G. (t. 8, b. l. 78–80). Liudytoja V. G. taip pat parodė, kad išgirdusi garsus, riksmus ji nuėjo į virtuvę. Pamačiusi sužalotą sutuoktinį ji labai išsigando, iškvietė policiją (t. 7, b. l. 162–165). Teisme apklaustas liudytojas A. M. parodė, kad jis gyvena tame pačiame gyvenamojo namo aukšte kaip ir nukentėjusysis V. G.. Anot liudytojo, nors jis iš darbo namo grįžo jau vėlai vakare, tačiau įvykio vietoje dar buvo policijos pareigūnai, bendrose patalpose vaikščiojo namo gyventojai, kalbėjo, kad kažkas peršovė akį nukentėjusiajam (t. 7, b. l. 165). Apie įvykio sukeltą sumaištį, kaimynų kalbas apie vieno iš namo gyventojų sužalojimą paliudijo ir tame pačiame name taip pat gyvenęs liudytojas S. S. (t. 8, b. l. 14–16). Taigi, tiek šūvio garsai, tiek vėliau į įvykio vietą atvykusi greitoji medicinos pagalba, policija, pastarųjų nusikaltimo vietoje atlikti procesiniai veiksmai, atkreipė aplinkinių dėmesį ir sutrikdė namo gyventojų poilsį, o tai, kad savo gyvenamojoje vietoje be jokios reikšmingos priežasties pneumatiniu ginklu buvo sunkiai sužalotas nukentėjusysis, akivaizdu, sukėlė išgąstį bei nerimą ne tik nukentėjusiajam, bet ir jo sutuoktinei bei kartu buvusiam liudytojui. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sunkius padarinius sukėlusią A. K. tyčinę veiką, t. y. viešoje vietoje, stebint aplinkiniams asmenims, iššautus tris šūvius pneumatiniu pistoletu nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią sritį – galvą, įvertino kaip įžūlią, dėl chuliganiškų paskatų padarytą nusikalstamą veiką, kuria, be kita ko, buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Taigi, nuteistojo A. K. veiksmus apygardos teismas tinkamai kvalifikavo kaip BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto bei BK 284 straipsnio sutaptį.

62. Visgi, teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas nepagrįstai pirmiau aptartus A. K. veiksmus vertino ir kaip vandališkus. Atkreiptinas dėmesys, kad įžūlus elgesys ir vandališki veiksmai nėra tapatūs veiksmai BK 284 straipsnio prasme. Pagal BK 284 straipsnio prasmę bei kasacinio teismo praktiką įžūliu elgesiu, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu, laikomas agresyvus, moralės aspektu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, neteisėtas žmogaus laisvės ribojimas, gyvūno kankinimas kitų žmonių akivaizdoje, trukdymas kitiems asmenims dirbti, mokytis ir pan. O vandališkais veiksmais, kaip viešosios tvarkos objektyviuoju požymiu, laikomi veiksmai, kai tyčia daužomas, ardomas, padegamas, apipilamas dažais ar kitaip niokojamas svetimas turtas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, Nr. 2K-76/2014). Pirmiau jau konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas A. K. tyčinius veiksmus, kuomet jis be jokios reikšmingos priežasties viešoje vietoje šovė į nukentėjusįjį ir sukėlė jam sunkų sveikatos sužalojimą, pagrįstai pripažino kaip įžūlius. Byloje nėra nustatyta, kad be šių veiksmų nuteistasis būtų atlikęs dar kokius nors veiksmus, kurie galėtų būti įvertinti kaip vandališki veiksmai BK 284 straipsnio prasme. Taigi, apygardos teismas nepagrįstai sutapatino nuteistojo įžūlų elgesį su vandališkais veiksmais. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas ir jo aprašomosios dalies šalinant aplinkybę, kad A. K. viešąją tvarką pažeidė vandališkais veiksmais (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

63. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su A. K. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte bei 284 straipsnyje padarymą, paskirtų bausmių dydžiu ir prašo jas griežtinti. Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

64. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo nuo dviejų iki dvylikos metų bausmė, o BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymas užtraukia viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmes. Pirmosios instancijos teismas, A. K. skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje bei BK 91 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumais.

65. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

66. Vadovaujantis BK 91 straipsnio 2 dalimi, teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą; anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą; nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje.

67. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad A. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta, jis padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama labai sunkių (BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas), o viena – nesunkių (BK 284 straipsnis) nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3 ir 6 dalys). Nusikaltimai baigti, padaryti veikiant dėl chuliganiškų paskatų, smurtinio pobūdžio, nukentėjusiajam žala nėra atlyginta. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes įvertino ir nuteistąjį A. K. charakterizuojančius duomenis, t. y. kad A. K. yra jauno amžiaus, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis ((duomenys neskelbtini) metų amžiaus), nevedęs, niekur nedirbo (t. 6, b. l. 86), nesimokė. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad A. K. teisiamas pirmą kartą, 2021 m. kovo 25 d. ikiteisminis tyrimas dėl BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos buvo nutrauktas, vadovaujantis BPK 212 straipsnio 8 punktu, BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktu (t. 6, b. l. 80–81), A. K. ne kartą baustas administracine tvarka (t. 6, b. l. 82–85). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nusikalstamų veikų padarymo metu A. K. nebuvo sulaukęs pilnametystės, todėl jam taikė BK XI skyriaus nuostatas. Teismas, vadovaudamasis BK 91 straipsnio nuostatomis, už BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikaltimą A. K. paskyrė minimalią vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, o už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą – didesnę nei sankcijoje numatyta minimali arešto bausmė – 25 paras arešto. Šios paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punkto nuostatomis, buvo subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę.

68. Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, už nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą paskirdamas A. K. minimalią sankcijoje numatytą bausmę nepakankamai įvertino jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, pobūdį, paties nuteistojo asmenybę bei nusikalstamos veikos pasekmes. Byloje nustatyta, kad A. K., neturėdamas jokios reikšmingos priežasties, viešoje vietoje – gyvenamojo namo bendrojo naudojimo virtuvėje, matant pašaliniams asmenims, iš neteisėtai įgyto pneumatinio pistoleto šovė neblaiviam, neginkluotam nukentėjusiajam tris šūvius į gyvybei pavojingą sritį – galvą, pataikydamas į akį ir kaklą. Dėl tokio jo brutalaus ir ciniško poelgio nukentėjusiajam buvo sukelti ne tik itin skausmingi, bet ir negrįžtami padariniai – nukentėjusysis neteko regėjimo kaire akimi. Tokios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės pagrįstai leidžia A. K. vertinti kaip visuomenėje nusistovėjusių elgesio ir moralės normų nepaisantį, pavojingą asmenį, tačiau teismas nepagrįstai nusikalstamos veikos pasekmes vertino spręsdamas ne bausmės dydžio, o tik bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, todėl pripažintam kaltu asmeniui buvo paskirta per švelni bausmė. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus tai, kas paminėta, yra pagrindas A. K., atsižvelgiant į BK 91 straipsnio nuostatas, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą skirti griežtesnę nei įstatyme numatytas minimalus dydis bausmę – dvejus metus laisvės atėmimo. Nors prokuroras apeliaciniame skunde A. K. prašė skirti sankcijos vidurkį atitinkančią laisvės atėmimo bausmę, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, skyrus tokią griežtą bausmę pirmą kartą teisiamam jauno amžiaus nuteistajam būtų įgyvendintas vienintelis bausmės tikslas – nubaudimas. Naujai šiuo nuosprendžiu skirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punkto pagrindu, apėmimo būdu bendrintina su apygardos teismo bausme, paskirta pagal BK 284 straipsnį, griežtesnei laisvės atėmimo bausmei apimant švelnesnę arešto bausmę. Paskirta bausme, teisėjų kolegijos nuomone, bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai, įgyvendintas teisingumo principas.

69. Nors BK 92 straipsnio 2 dalies nuostatos leidžia nepilnamečiui, nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą ne daugiau kaip penkerių metų laisvės atėmimo bausme, atidėti bausmės vykdymą, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

70. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad, svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo (atlikus dalį jam paskirtos bausmės), kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K‑396‑746/2016, Nr. 2K-179-693/2017 ir kt.). Kaip jau minėta, A. K. įvykdė du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas prie nesunkių, o vienas – prie labai sunkių nusikaltimų. Bylos duomenimis, A. K., veikdamas iš chuliganiškų paskatų, viešoje vietoje iš paties neteisėtai įsigyto pneumatinio pistoleto tris kartus šovė V. G. į galvos sritį ir tokiais savo veiksmais sukėlė itin sunkius negrįžtamus padarinius – nukentėjusysis neteko regėjimo kaire akimi. Nuteistasis savo poelgio kritiškai nevertino, kaltės nepripažino, nukentėjusiojo neatsiprašė ir žalos jam neatlygino. Nors nuteistasis anksčiau teistas nebuvo, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti jo padarytų nusikaltimų kaip atsitiktinių. 2021 m. metais jam buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, šis tyrimas buvo nutrauktas, vadovaujantis BPK 212 straipsnio 8 punktu, BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktu (esant pagrindui manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veiksmų) (t. 6, b. l. 80–81), tačiau A. K. jam parodyto pasitikėjimo nepateisino – sunkiai sužalojo žmogų. Be to, nuteistasis ne kartą baustas administracine tvarka, dažniausiai už tai, kad vairavo transporto priemones neturėdamas tam teisės, paskutinis jo padarytas administracinis pažeidimas – pavojingas ir chuliganiškas vairavimas, įvykdytas 2022 m. liepos 12 d., t. y. netrukus po byloje nagrinėjamų įvykių (t. 6, b. l. 82–85). Paskirtas administracines nuobaudas nuteistasis yra sumokėjęs, tačiau jų skyrimas A. K. teigiamos įtakos akivaizdžiai neturėjo. Nors nuteistasis jauno amžiaus, tačiau bylos duomenimis niekur nesimoko ir nedirba. Aplinkybę, kad A. K. nėra linkęs laikytis nustatytų elgesio taisyklių patvirtina ir tai, jog bylos nagrinėjimo metu jis nuolat, nepaisydamas teismo įspėjimų, pažeidinėjo jam skirtos kardomosios priemonės – įpareigojimo registruotis policijos įstaigoje – sąlygas, nepateikdamas jokių tokius pažeidimus pateisinančių duomenų (t. 6, b. l. 158, 176, 185; t. 7, b. l. 20, 27, 66, 95, 151, 159, 184, 187, 192; t. 8, b. l. 3, 8, 25, 29, 55, 61, 72, 107, 117, 127, 143, 151, 157, 165, 167 ir kt.). Šių aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo spręsti, kad nuteistojo A. K. resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, todėl bausmės vykdymo atidėjimas nuteistajam nėra taikytinas.

Dėl D. R. išteisinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį

71. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria D. R. buvo išteisintas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį bei pripažinti jį kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Apelianto teigimu, apygardos teismas išteisindamas D. R. selektyviai vertino byloje esančius įrodymus, neįsigilino į inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį, objektą, į kurį buvo kėsinamasi šia nusikalsta veika bei į galimai jau atsiradusius nusikalstamos veikos padarinius – nukentėjusiojo ir liudytojos teismo posėdyje pakeistus parodymus.

72. Įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat byloje atliktą papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl kaltinamajame akte D. R. inkriminuoto poveikio nukentėjusiajam. Skundžiamame nuosprendyje teismo išvados dėl D. R. išteisinimo pakankamai išsamiai motyvuotos, todėl prokuroro apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi prokuroras, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai. Šioje byloje nepavykus pašalinti abejonių apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad surinkti įrodymai neginčijamai nepatvirtina, jog išteisintasis D. R. darė poveikį nukentėjusiajam V. G. ir liudytojai V. G..

73. Byloje nustatyta, kad 2022 m. birželio 20 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01‑1‑22590‑22 pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, požymius dėl V. G. sunkaus sveikatos sužalojimo (t. 1, b. l. 1–2). 2022 m. birželio 21 d. nutarimu V. G. buvo pripažintas nukentėjusiuoju (t. 1, b. l. 107–108), o jo sutuoktinė V. G. 2022 m. birželio 29 d. byloje buvo apklausta kaip liudytoja (t. 1, b. l. 138–139). 2022 m. liepos 27 d. įtariamajam A. K. buvo pareikšti įtarimai pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą dėl V. G. sunkaus sveikatos sutrikdymo (t. 5, b. l. 132–133). Byloje D. R. buvo kaltinamas 2022 m. rugpjūčio 4 d. daręs poveikį nukentėjusiajam V. G. ir liudytojai V. G., kad šie pakeistų ikiteisminiame tyrime jau duotus savo parodymus.

74. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Poveikis BK 233 straipsnio prasme gali būti daromas tik išvardytiems baudžiamojo, civilinio ir pan. proceso santykių subjektams – liudytojui, nukentėjusiajam asmeniui, ekspertui, specialistui ar vertėjui. Jie gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad daro poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitam proceso dalyviui, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127-2013, Nr. 2K‑291/2013, Nr. 2K-481/2013, Nr. 2K-348-303/2015).

75. Apklaustas pirmosios instancijos teisme išteisintasis D. R. nuosekliai neigė nukentėjusiajam V. G. grasinęs ir liepęs jam keisti parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Anot išteisintojo, jis gyveno tame pačiame name kaip ir nuteistasis bei nukentėjusysis. Dėl savo ir vaikų saugumo buvo įsirengęs vaizdo kameras, kurios stebėjo ir įrašinėjo jų namo kiemą. 2022 m. birželio 21 d. jam paskambino A. K. draugė A. L., pasakė, kad įvyko susišaudymas ir pareikalavo 2022 m. birželio 20 d. vaizdo kamerų įrašo. Jis peržiūrėjo minėtos dienos vaizdo įrašus ir pamatė, kad dar prieš atvykstant policijos pareigūnams A. K. išbėgo iš savo namo laiptinės, sėdo į automobilį ir išvažiavo. Anot išteisintojo, jis A. L. vaizdo įrašų nedavė, todėl A. K. su savo draugais jam grasino susidorojimu, jei jis neištrins vaizdo įrašų. Bijodamas dėl savo vaikų ir savo saugumo, jis vaizdo įrašus ištrynė ir policijos pareigūnams pateikė tuščias laikmenas. Jis bijojo A. K., nes dar iki šių įvykių turėjo konfliktų su pastaruoju, jų santykiai buvo priešiški. Vien dėl A. K. elgesio jis su šeima išsikraustė iš savo namų. Kadangi jam buvo daromas poveikis, grasinama, jis, pamatęs kieme nukentėjusįjį V. G. ir jo sutuoktinę, priėjo ir paklausė, ar nukentėjusysis atsimena, kas į jį šovė. V. G. pasakius, kad taip, jis savo telefone socialiniame tinkle „Facebook“ suradęs parodė A. K. ir jo brolio E. K. nuotraukas ir paklausė, kuris iš jų šovė. Nukentėjusysis atsakė, kad A. K.. Jis (D. R.) nukentėjusiajam paaiškino, kad A. K. daro visiems spaudimą, liepė jam nebijoti ir nekeisti parodymų. Minėjo nukentėjusiajam, kad A. K. yra daug ko pridaręs, todėl vis tiek ilgai čia nebegyvens. Tačiau V. G., išteisintojo manymu, jo nesuprato ir pradėjo ant jo kažką rėkti. Anot D. R., jis nenorėjo nukentėjusiojo paveikti, pats būdamas prigrasintas, manė, kad ir nukentėjusiajam buvo grasinama, todėl norėjo su juo pasikalbėti, kad jis nepakeistų parodymų (t. 7, b. l. 105–109). Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo pagarsinti ir ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams duoti įtariamojo D. R. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu D. R. parodė, kad 2022 m. rugpjūčio 4 d. vakare kieme pamatęs nukentėjusįjį V. G. bei jo sutuoktinę, priėjo prie jų ir paklausė nukentėjusiojo, ar šis atsimena, kas į jį šovė. Nukentėjusysis jam pasakė, kad nežino. Tuomet jis parodė brolių K. nuotraukas. Nukentėjusysis sutrikęs iš pradžių parodė į vieną nuotrauką, vėliau į kitą, pats nežinojo, kas į jį šovė. Tuomet jis nukentėjusiajam pasakė, kodėl šis meluoja pareigūnams, jeigu pats nežino, kas šovė. Po tokių jo žodžių V. G. ir V. G. pasišalino. Anot D. R. jis nukentėjusiajam ir liudytojai negrasino ir žodžių, nurodytų įtarime, nesakė. Jam nebuvo jokio tikslo jiems grasinti. D. R. teigimu, jis prie nukentėjusiojo priėjo, kadangi jų namo kaimynai kalbėjo, kad į nukentėjusįjį šaudė ne A. K., bet jo vyresnysis brolis E. K. (t. 5, b. l. 30–31).

76. Siekiant pašalinti prieštaravimus tarp ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, išteisintasis D. R. buvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame parodė, kad iš tiesų 2022 m. rugpjūčio 4 d. priėjęs prie nukentėjusiojo V. G. jis iš pradžių parodė vieną nuotrauką, tačiau V. G. į jį šovusio asmens neatpažino. Tuomet jis dar parodė kelias geresnės kokybės nuotraukas ir nukentėjusysis atpažino A. K.. Tuomet V. G. ant jo labai supyko, vengė kalbėtis. Išteisintasis nukentėjusiajam pasakė, kad ir jis nuo A. K. yra ne kartą nukentėjęs, patyrė spaudimą, grasinimus, todėl nori padėti. Jis minėjo V. G., kad irgi rašys pareiškimą, todėl A. K. ilgai čia negyvens. D. R. neigė nukentėjusiajam sakęs, kad jis keistų savo parodymus. Jis nukentėjusiajam rodė nuteistojo nuotraukas tam, kad sužinotų, ar V. G. sužalojo tas pats asmuo, kuris grasino ir jam (išteisintajam) dėl 2022 m. birželio 20 d. vaizdo įrašų (t. 9, b. l. 203–205). Įvertinusi viso proceso metu duotus D. R. parodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti prokuroro apeliacinio skundo teiginiams, kad išteisintojo nurodytos įvykio aplinkybės nebuvo itin nuoseklios. Nors išteisintasis kategoriškai ir neigė daręs poveikį nukentėjusiajam bei liudytojai, tačiau 2022 m. rugpjūčio 4 d. tarp jo ir nukentėjusiojo įvykusio pokalbio turinį, šio pokalbio inicijavimo tikslą nurodė skirtingai. Tačiau vien asmens traukiamo baudžiamojon atsakomybėn parodymų nenuoseklumas dar nėra pagrindas pripažinti jį kaltu dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Darytą poveikį nukentėjusiajam ir liudytojai neabejotinai turi patvirtinti ir kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

77. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis V. G., nors iš pradžių teigė, kad su D. R. anksčiau nėra bendravęs, tačiau netrukus patvirtino, jog praėjus kuriam laikui po įvykio kieme D. R. buvo priėjęs prie jo ir sutuoktinės V. G.. D. R. rodė jam kažkokias nuotraukas, kažką sakė apie tai, kad „tu čia negyvensi“, nieko negausi. Jų pokalbis buvo labai trumpas, nes pamanęs, kad D. R. nori jį „pagąsdinti“, jis nuėjo. Išklausęs D. R. parodymus teismo posėdyje bei jam pagarsinus jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 102–103), nukentėjusysis V. G. parodė, kad jis išteisintąjį ir pastarojo išsakytus žodžius, bus ne taip supratęs (t. 7, b. l. 129–130). Iš teisiamajame posėdyje pagarsintų ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. rugpjūčio 8 d. duotų nukentėjusiojo V. G. parodymų matyti, kad, anot jo, 2022 m. rugpjūčio 4 d. būnant jam ir V. G. lauke prie jų priėjo D. R.. Pastarasis savo telefone parodė jam vyrų nuotraukas ir paklausė, kuris iš jų jį (nukentėjusįjį) sužalojo. Jis atpažino A. K. kaip į jį šovusį asmenį. Tuomet D. R. pradėjo jam grasinti, sakė, kad jis „čia negyvens“ ir nieko negaus. Jis su sutuoktine nesiveldami į konfliktą iškart nuėjo namo ir pranešė policijos pareigūnui, kad jam grasino (t. 1, b. l. 102–103). Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo parodymų matyti, kad nukentėjusysis jokių aplinkybių, kad jam buvo liepiama pakeisti parodymus nenurodė. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis V. G. teigė, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi, tačiau negalėjo įvardinti, kokiais žodžiais jam buvo grasinama, neatsiminė, ar buvo grasinama prieš jį panaudoti fizinį smurtą, tik atsiminė, kad jam D. R. sakė, kad jis „čia negyvens“, toliau tvirtino, kad 2022 m. rugpjūčio 4 d. išteisintojo jam išsakytus žodžius jis suprato klaidingai, išteisintasis negrasino ir poveikio nedarė (t. 9, b. l. 205–206).

78. Siekiant patikrinti nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas liudytoju Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyresnysis tyrėjas S. Ž., kuriam nukentėjusysis skambino 2022 m. rugpjūčio 4 d. ir kuris baudžiamojoje byloje surašė 2022 m. rugpjūčio 5 d. tarnybinį pranešimą (t. 1, b. l. 100). Teisme liudytojas patvirtino šiame tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, kad 2022 m. rugpjūčio 4 d. apie 20.25 val. į jo tarnybinį telefoną paskambino nukentėjusysis V. G. ir pranešė, kad prie jo buvo priėję du vyrai ir grasino fiziškai susidoroti, jeigu jis „neužsičiaups ir bandys liudyti bei ieškoti kaltų dėl patirto sužalojimo“ (t. 9, b. l. 202–203). Tačiau liudytojas S. Ž. negalėjo patikslinti ir įvardinti, kokiais žodžiais nukentėjusiajam buvo išsakytas grasinimas fiziškai susidoroti ir nors nurodė, kad po pranešimo jis vyko pas nukentėjusįjį šį nuraminti, tačiau daugiau jokių aplinkybių, apie ką dar bendravo su nukentėjusiuoju dėl pastarojo patirto grasinimo ar galimo poveikio jam darymo, nenurodė. Nukentėjusysis V. G., išklausęs pagarsintą tarnybinį pranešimą ir teikdamas paaiškinimus, painiojosi, teigė, kad pranešė tyrėjai ar tyrėjui apie du vyrus, nes tą dieną du vyrai spardė jo buto duris ir sakė tokius žodžius, kokie įvardinti tarnybiniame pranešime, tačiau jis tų vyrų nematė, nežino, ar tarp tų vyrų buvo D. R..

79. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja nukentėjusiojo sutuoktinė V. G. parodė, kad, praėjus kuriam laikui po įvykio, kieme prie jos ir sutuoktinio buvo priėjęs vienas asmuo. Nors gerai nepamena jo ir V. G. pokalbio turinio, tačiau girdėjo, kaip šis asmuo nukentėjusiajam pasakė, kad „tu nieko negausi“, telefone rodė kažkokias nuotraukas. Liudytojos teigimu, jai girdint šis asmuo poveikio nukentėjusiajam nedarė, negrasino, parodymų keisti nesiūlė. Liudytoja teisme nurodė, kad D. R. anksčiau nėra mačiusi. Policijoje jai rodė nuotraukas ir ji atpažino asmenį, kuris buvo priėjęs prie jos ir sutuoktinio (t. 7, b. l. 162–164). Teisme pagarsinus liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, V. G. juos patvirtino. Ikiteisminio tyrimo apklausoje liudytoja parodė, kad 2022 m. rugpjūčio 4 d. vakare jai ir V. G. būnant kieme, prie jų priėjo vyras, kuris pradėjo grasinti V. G., pasakė jam parodymus byloje, nes kitaip čia negyvens, nieko negaus (turėjo omeny kažkokius pinigus), rodė telefone vyrų nuotraukas, iš kurių vieną jos sutuoktinis atpažino kaip į jį šovusį asmenį. Tuomet šis vyras nuėjo. Ji su V. G. išsigandę nuėjo namo. Jos vyras apie šį įvykį pranešė policijos pareigūnui (t. 1, b. l. 140–141). Iš asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad liudytoja V. G. ikiteisminio tyrimo metu atpažino D. R. kaip asmenį, kuris 2022 m. rugpjūčio 4 d. grasino jos vyrui V. G. (t. 1, b. l. 142–146).

80. Analizuojant ir vertinant nukentėjusiojo V. G. ir liudytojos V. G. parodymus matyti, kad, kaip ir D. R. atveju, jie nebuvo itin nuoseklūs, buvo prieštaringi, todėl jais vienareikšmiškai ir be jokių abejonių grįsti D. R. kaltę dėl poveikio darymo, nėra teisinio pagrindo. Kaip minėta, nukentėjusysis V. G. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė aplinkybių, kad asmuo, kuris priėjęs rodė vyriškių nuotraukas, būtų liepęs keisti parodymus ar grasinęs jam kaip nors kitaip tik sakydamas, kad jis čia negyvens ir nieko negaus, ko vertinti, kaip grasinimą panaudoti fizinį smurtą ir poveikio pakeisti parodymus, kaip nurodyta kaltinime, nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis tvirtino, kad D. R. jam negrasino, poveikio keisti parodymus nedarė, jis nepagrįstai žodžius, kad čia negyvens ir nieko negaus, supratęs, kaip grasinimą. Apeliacinės instancijos teismui nukentėjusysis tvirtino, kad fiziniu smurtu jei „neužsičiaups ir bandys liudyti bei ieškoti kaltų dėl patirto sužalojimo“ jam grasino du vyriškiai, kurie spardė jo buto duris. Pašalinti šių prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose nepavyko ir apeliacinės instancijos teisme apklausus liudytoju tyrėją S. Ž., kadangi šis daugiau aplinkybių paaiškinti negalėjo, tik patvirtino tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes kaip teisingas ir užrašytas iš nukentėjusiojo žodžių, tačiau, kaip jau minėta, aplinkybių, kurios nurodytos tarnybiniame pranešime, vėliau apklausiamas tyrimo metu nukentėjusysis nenurodė. Nors liudytoja V. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad vyriškis, kurį ji vėliau atpažino kaip D. R., liepė jos sutuoktiniui V. G. keisti parodymus, nes kitaip čia negyvens ir nieko negaus, tačiau, kaip minėta tokių liudytojos parodymų nepatvirtino nukentėjusiojo parodymai, o jokių aplinkybių, kad D. R. būtų liepęs ir jai, kaip liudytojai, keisti parodymus ir jai būtų grasinęs fiziniu susidorojimu, liudytoja apskritai nenurodė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme.

81. Nors apeliaciniame skunde prokuroras, pateikdamas savo nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų vertinimą, teigė, kad nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų pasikeitimą lėmė D. R. jiems padarytas poveikis, tačiau teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Aiškindamas parodymų pasikeitimo priežastis nukentėjusysis teigė, kad tik išklausęs D. R. parodymus teisme suprato, jog bus klaidingai įvertinęs jo pokalbio metu išsakytus žodžius. V. G. pripažino, kad jo ir D. R. pokalbis buvo trumpas, pamanęs, kad išteisintasis jam grasina, jis su V. G. nebaigę pokalbio nuėjo namo. Atkreiptinas dėmesys, kad D. R. prie nukentėjusiojo ir liudytojos priėjo 2022 m. rugpjūčio 4 d., t. y. praėjus kiek daugiau nei mėnesiui nuo įvykio, kurio metu A. K. pneumatiniu pistoletu sunkiai sužalojo nukentėjusįjį ir būtent tą dieną, kai A. K. buvo paleistas iš suėmimo (t. 5, b. l. 180–185). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad liudytoja V. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 140–141), tiek teisme tvirtino, jog A. K. mergina dar prieš pokalbį su D. R. taip pat buvo atėjusi į jų namus, norėjo susitarti, kad V. G. atsiimtų pareiškimą, sakė, jog jos vaikinas A. K. yra sergantis. Be to, kaip jau minėta pirmiau, nukentėjusiojo V. G. teigimu, iš karto po įvykio kartu su A. K. šaudymo metu buvęs Ž. V. siūlė jam pinigų už tai, kad nukentėjusysis nekviestų policijos, policijos pareigūnams atvykus melagingai tvirtino, kad būtent jis sužalojo nukentėjusįjį. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas S. S. paliudijo, kad A. K., sužinojęs apie liudytojo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek pats, tiek per savo draugus jam grasino ir liepė pakeisti parodymus, akmenimis apgadino jo automobilį. Bijodamas jų jis minėtame name nebegyvena ir nebesilanko (t. 8, b. l. 14–16; t. 1, b. l. 177–178). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas policijos pareigūnas S. Ž. taip pat patvirtino, kad tiek iš nukentėjusiojo, tiek iš kitų tame pačiame name gyvenusių liudytojais apklaustų asmenų jam buvo žinoma, kad nukentėjusiajam buvo sistemingai grasinama ir siekiama jį paveikti, pavyzdžiui, spardytos jo buto durys (t. 9, b. l. 202). Taigi šių aplinkybių visuma pagrįstai leidžia spręsti, kad A. K. aplinkos žmonės jau iš karto po 2022 m. birželio 20 d. įvykio tarp namo kaimynų aktyviai veikė siekdami padėti A. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės už V. G. sužalojimą. Todėl įvertinusi visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad visiškai tikėtina, jog 2022 m. rugpjūčio 4 d. netikėtas nepažįstamo D. R. užkalbinimas apie gana neseniai prieš nukentėjusįjį įvykdytą smurtinį nusikaltimą, jo domėjimasis nusikaltimą įvykdžiusiu asmeniu, nuotraukų rodymas, išsakyti žodžiai, kad „čia negyvens“ ir nieko negaus, galėjo nukentėjusiajam ir liudytojai sukelti nesaugumo jausmą, sudaryti įspūdį, kad D. R. veikė A. K. naudai, ko pasėkoje, D. R. veiksmus nukentėjusysis įvertino kaip grasinimą, o liudytoja V. G. – kaip nukentėjusiajam daromą poveikį.

82. Sutiktina su apeliaciniame skunde išdėstytais prokuroro teiginiais, kad nagrinėjamos bylos kontekste, siekiant atskleisti BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymius, svarbūs išteisintąjį D. R. ir nuteistąjį A. K. sieję santykiai bei aplinkybė, kokių tikslų siekdamas D. R. apskritai kalbėjosi su nukentėjusiuoju bei liudytoja. Prokuroro įsitikinimu, D. R. parodymų pokytį apie A. K. lėmė tarp jų kilęs konfliktas. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutinka tik iš dalies. Teisiamajame posėdyje apklaustas A. K. tvirtino D. R. iki tol apskritai nepažinojęs, su juo pirmą kartą kalbėjosi telefonu tuomet, kai sužinojo, kad jis galimai turi 2022 m. birželio 20 d. vaizdo įrašus (t. 7, b. l. 104–105). Tuo tarpu iš išteisintojo D. R. parodymų matyti, kad nors A. K. jis pažinojo, tačiau artimų draugiškų santykių niekada nepalaikė, priešingai, anot išteisintojo, dar prieš byloje nagrinėjamus įvykius tarp jų ne kartą buvo kilę konfliktai dėl įžūlaus ir nederamo A. K. elgesio. Išteisintojo teigimu, būtent dėl A. K. ir jo draugų grasinimų, daromo poveikio jis pakeitė gyvenamąją vietą (t. 7, b. l. 105–109). Tokias D. R. nurodytas aplinkybes patvirtina ir jo apygardos teismui pateikti duomenys, kad 2023 m. vasario 29 d. jis pareiškimu kreipėsi į policiją dėl jam priklausančio turto sugadinimo nurodydamas, kad tai galėjo įvykdyti jam grasinęs A. K. (t. 7, b. l. 76–89). Aplinkybę, kad A. K. ir D. R. nesiejo jokie bičiuliški santykiai patvirtino ir liudytoja nuteistojo draugė A. L., kurios teigimu, sulaikius A. K. ikiteisminio tyrimo metu ji, norėdama gauti D. R. priklausančių kamerų įrašus, pati susirado iki tol jai nepažįstamo išteisintojo telefono numerį ir su juo susisiekė (t. 8, b. l. 18–20). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad byloje nėra ginčo, kad D. R. su 2022 m. birželio 20 d. įvykiais, kuomet A. K. pneumatiniu pistoletu sužalojo nukentėjusįjį V. G., nėra niekaip susijęs. Taigi aptartų duomenų visuma, priešingai nei teigia prokuroras, patvirtina būtent išteisintojo D. R. teiginius, kad jis neturėjo jokio tikslo grasinti nukentėjusiajam ir liudytojai siekdamas, kad šie A. K. naudai pakeistų savo pirminius A. K. kaltinančius parodymus.

83. Pažymėtina, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, todėl bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K‑177/2009, Nr. 2K-492/2013, Nr. 2K-232/2014). Taigi, teisėjų kolegija vadovaudamasi in dubio pro reo principu ir atsižvelgdama į tai, kad byloje nesurinkta pakankamai abejonių nekeliančių duomenų apie tai, jog D. R. grasindamas fiziniu smurtu būtų daręs poveikį nukentėjusiajam ir liudytojai, daro išvadą, kad D. R. veiksmuose nėra BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, todėl konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai D. R. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl proceso išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

84. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. balandžio 18 d. pažyma, kurioje nurodytas apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis teikiant antrinę teisinę pagalbą išteisintajam D. R. pagal 2024 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. KTS-2024-01164 ir prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą. Pažymoje nurodoma, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba patyrė 218,75 Eur dydžio išlaidas.

85. Vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, BPK 307 straipsnio 6 dalies 3 punktu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą ir dėl proceso išlaidų, taip pat ir dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, atlyginimo. Prašymai ir įrodymai, patvirtinantys proceso išlaidų faktą ir dydį, turi būti pateikti laiku, t. y. iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos (šiuo atveju – iki teisėjų kolegijos išėjimo į pasitarimų kambarį), suteikiant kitiems proceso dalyviams galimybę pareikšti savo nuomonę, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. balandžio 18 d. pažyma buvo pateikta jau po Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 25 d. posėdžio, t. y. teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, todėl ji negali būti nagrinėjama.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 2 dalies 2 punktu ir 328 straipsnio 2 ir 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 11 d. nuosprendį pakeisti.

A. K. (A. K.), pripažintam kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 11 d. nuosprendžiu už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, padarymą, ir A. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad A. K. viešosios tvarkos pažeidimą padarė vandališkais veiksmais.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo A. K. ir jo gynėjos advokatės Eglės Latauskienės apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. balandžio 18 d. prašymą priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas palikti nenagrinėtą.