Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo N. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš civilinio atsakovo akcinės draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini).“ priteista 268,27 Eur turtinės ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo iki jo visiško įvykdymo.

Iš M. B. nukentėjusiojo N. J. naudai priteista 1 000 Eur proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. B. nuteistas už tai, kad, 2024 m. gegužės 15 d. apie 15.50 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. 6, vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „VW Passat“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 31 punktų reikalavimus, tai yra nesilaikė eismo dalyviui privalomų laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, elgdamasis neatsargiai, antra eismo juosta artėdamas prie pėsčiųjų perėjos nesustojo, kai pirmoje eismo juostoje buvo sustojęs automobilis prieš pėsčiųjų perėją, įvažiavo į pėsčiųjų perėją ir joje partrenkė iš dešinės į kairę judėjusį elektrinės mikrojudumo priemonės (paspirtuko) vairuotoją N. J., dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjusiajam – paspirtuko vairuotojui N. J. dėl krūtinės ląstos kairės pusės sumušimo, kairės pusės V-IX šonkaulių lūžimų, kairio plaučio pažeidimo, kairės pusės pneumotorakso, muštinės žaizdos pakaušio srityje nesunkiai sutrikdė sveikatą.

2. Alytaus apylinkės teismo 2025 m. spalio 2 d. nuosprendyje konstatuota, kad kaltinamojo veiksmai kvalifikuoti tinkamai, inkriminuota nusikalstama veika įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, bausmė paskirta įvertinus padarytos veikos pavojingumą bei pobūdį ir nuteistojo asmenybę.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

3. Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. spalio 2 d. nuosprendį ir M. B. išteisinti pagal BK 281 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaitimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Civilinio ieškovo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

1.1. M. B. apeliaciniame skunde išdėstė tas pačias įvykio aplinkybes, kaip ir pirmosios instancijos teisme, ir nuosekliai tvirtina, kad eismo įvykis įvyko ne dėl jo kaltės, kadangi, ne jis, o į jį atsitrenkė paspirtuku važiavęs N. J., nes būtent pastarasis pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau - KET), kurios draudžia kirsti pėsčiųjų perėją neįsitikinus, nesustojus ir važiuoti per ją, nes nukentėjusysis nevedė paspirtuko per pėsčiųjų perėją, o važiavo per ją nenulipęs nuo paspirtuko. Apeliantas mano, kad susidūrimo su paspirtuku jis išvengti neturėjo galimybės, nes nespėjo net pradėti stabdyti, kadangi paspirtukas pėsčiųjų perėja važiavo greitai ir įsirėžė į jo vairuotą automobilį.

1.2. Apelianto vertinimu, šias aplinkybes patvirtino ir paties nukentėjusiojo N. J. parodymai, kad prieš perėją jis matė, kad pirmoje juostoje sustojo mokomasis automobilis, matė, kad iš toli atvažiuoja lengvasis automobilis, tačiau galvojo spės pravažiuoti, įvažiavo į gatvę ir į jį atsitrenkė lengvasis automobilis „VW Passat“. Be to, nukentėjusiojo kaltę dėl eismo įvykio patvirtina ir liudytojo L. J. parodymai, kuris patvirtino, kad matė nuo šaligatvio Pievų gatvėje esančia nereguliuojama pėsčiųjų perėja nenulipęs nuo paspirtuko važiavo žmogus, taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir vairavimo mokyklos „(duomenys neskelbtini)“ instruktoriaus liudytojo L. J. automobilio vaizdo registratoriumi pateiktų vaizdo įrašų duomenys

1.3. Apeliaciniame skunde M. B. nurodo, kad pirmos instancijos teismas padarė esminį procesinį pažeidimą, nes neištyrė 2024 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-1716 (24) padarytos eismo įvykio analizės ir tik formaliai nurodė, kad buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „VW Passat“ vairuotojo veiksmai - važiuodamas antra eismo juosta ir artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, kuomet prieš šią pėsčiųjų perėją priekyje ta pačia kryptimi pirma eismo juosta važiavęs mokomasis automobilis mažino greitį ir sustojo, nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, įvažiavęs į ją, susidūrė su iš dešinės pusės važiavusiu paspirtukininku, techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti eismo įvykiui.

1.4. Iš 2024 m. lapkričio 21 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-2753 (24) (t. 1, b. l. 149-154) ir 2025 m. sausio 15 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-3544 (24) (t. 1, b. 1. 163-165). buvo konstatuota, jog ne tik automobilio „VW Passat“ vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti paspirtuko vairuotojo partrenkimo laiku mažindamas važiavimo greitį ir sustodamas prieš pėsčiųjų perėją, kuomet pirmoje eismo juostoje automobilis sustojo prieš pėsčiųjų perėją, tačiau ir paspirtuko vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti partrenkimo, vesdamasis paspirtuką, neįžengdamas į automobilio "VW Passat" judėjimo juostą, kol neįsitikino, kad ši transporto priemonė sustos prieš pėsčiųjų perėją.

1.5. Apelianto nuomone, iš byloje nustatytų aplinkybių ir trijų techninių (eismo įvykio) specialisto išvadų, iš kurių teismas ištyrė tik dvi, matyti, kad specialisto išvados kelia pagrįstų abejonių ir dėl savo turinio ir dėl formos, tačiau teismas šioje byloje tinkamai neįvertino specialisto išvadų, neatliko išvadų analizės, nelygino jų su kitais teisme ištirtais įrodymais, todėl besąlygiškai remtis tokiomis specialisto išvadomis teismas neturėjo teisės.

1.6. Apeliaciniame skunde M. B. nurodo, kad siekiant patikrinti, ar jis sustojusį mokomąjį automobilį galėjo pamatyti likus 2,888 s iki susidūrimo su elektriniu paspirtuku, ar jį pamatė vėliau, kai jam matomumą buvo užstojęs priekyje važiavęs automobilis „Honda“ ir M. B. turėjo realią galimybę staiga, likus vienai sekundei sustoti prieš pėsčiųjų perėją, galėjo ir turėjo būti atliktas eksperimentas, siekiant patikrinti specialisto nustatytą laiką iki susidūrimo, ir realią galimybę M. B. sustabdyti automobilį ir išvengti paspirtuko atsitrenkimo į jo automobilį. Šie neaiškumai ir prieštaravimai byloje liko nepašalinti.

1.7. M. B. nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad jo veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, ir remiasi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatomis ir teismų praktika, kur numatyta, kad pagal bendrąsias KET normas vairuotojas, keleivis, dviratininkas ir pėsčiasis yra lygiaverčiai eismo dalyviai, turintys lygiavertes pareigas vienas kitam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-1-693/2018, 2K-247-303/2022). Pagal teismų praktiką, būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-155-511/2017, 2K-7-1-693/2018 ir kt.). Kai KET pažeidus keliems eismo dalyviams teismai priežastinio ryšio klausimą sprendžia vertindami tik vieno iš jų padarytus KET pažeidimus, nenustatydami kito eismo dalyvio padarytų pažeidimų įtakos eismo įvykio kilimui, konstatuojamas netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ar esminiai proceso pažeidimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-17-489/2024).

1.8. Skunde M. B. nurodo, kad nukentėjusysis ir pats pripažino pažeidęs eilę KET normų, t. y. nedėvėjo liemenės su šviesą atspindinčiais elementais, matė, kad pėsčiųjų perėjoje nėra raudonos juostos, kuri leidžia važiuoti su dviračiu, elektriniu paspirtuku, nėra susipažinęs nei su elektrinio paspirtuko (mikrojudrumo priemones) kelių eismo taisyklėmis, nei su paspirtuko naudojimo taisyklėmis, žinojo, jog, reikia nulipti nuo paspirtuko ir vilkti, stumtis rankose paspirtuką per perėją. Nukentėjusysis N. J. nebuvo išklausęs Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nustatytą mokymo kurso ir neturėjo mokyklos išduoto pažymėjimo, nedėvėjo ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais. Apelianto įsitikinimu, nukentėjusiojo N. J. neatsargūs ir neatsakingi veiksmai, sudarė netikėtą kliūtį ir leido toliau vystytis priežastiniam ryšiui ir buvo esminė ir veikianti eismo įvykio kilimo ir padarinių atsiradimo priežastis bei būtinoji ir pakankama to sąlyga. M. B. teigimu, jo paties veiksmuose nėra būtinų BK 281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, nei priežastinio ryšio tarp jo veikos ir kilusių pasekmių nei kaltės - nusikalstamo nerūpestingumo.

4. Atsiliepime į nuteistojo M. B. apeliacinį skundą nukentėjusiojo N. J. atstovas advokatas Laimius Platūkis prašo skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Nukentėjusiojo atstovo teigimu, teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, dėl M. B. kaltės padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, jie buvo išanalizuoti pirmosios instancijos teismo, todėl atmestini Nukentėjusiojo atstovas prašo iš apelianto nukentėjusiojo N. J. naudai priteisti išlaidas, jo turėtas dėl atstovavimo apeliacinės instancijos teisme.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje, nuteistasis M. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

7. Apeliaciniame skunde prašoma M. B. atžvilgiu priimti išteisinantį nuosprendį, nes jo kaltė pagal BK 281 straipsnio 1 dalį neįrodyta. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kurias, pasak apelianto, netinkamas surinktų įrodymų vertinimas. Skunde apeliantas nuosekliai neigia savo kaltę ir teigia, kad nebuvo išsiaiškinta dėl paties nukentėjusiojo Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir jų įtakos eismo įvykio kilimui bei atsiradusioms pasekmėms. Su tokiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka, nes jie prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, jis grįstas iš esmės paties nuteistojo pateikta versija, nuteistasis pripažįsta tik akivaizdžius, byloje surinktais objektyviais įrodymais pagrįstus faktus. Tačiau BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę, kas, aukštesniojo teismo vertinimu, šioje byloje ir buvo padaryta.

8. M. B. viso bylos tyrimo metu savo kaltę nuosekliai neigė, tvirtindamas, kad jos jokių kelių eismo taisyklių nepažeidė, artėjo link perėjos ir jokių link jos besiartinančių pėsčiųjų nematė, o susidūrimo su paspirtuku jis išvengti neturėjo galimybės, nes nespėjo net pradėti stabdyti, kadangi paspirtukas pėsčiųjų perėja važiavo greitai ir įsirėžė į jo vairuotą automobilį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kuri pagal baudžiamąjį įstatymą kvalifikuota teisingai, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, jame ne tik išsamiai išdėstytas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų turinys, bet ir įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai bei jų visuma, nurodyti aiškūs motyvai dėl įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių nustatymo, argumentuotai atmesta gynybos versija.

9. Visų pirma M. B. tvirtina, kad nukentėjusiojo N. J. kaltę dėl eismo įvykio kilimo patvirtino ir paties nukentėjusiojo parodymai. Apeliantas savo skunde nurodo, kad pats nukentėjusysis teigė, jog prieš įvažiuodamas į perėją matė, kad pirmoje juostoje sustojo mokomasis automobilis ir kad matė, jog iš toli atvažiuoja lengvasis automobilis, tačiau galvojo spės pravažiuoti, įvažiavo į gatvę ir į jį atsitrenkė lengvasis automobilis „VW Passat“. Aukštesniojo teismo vertinimu, tokie nukentėjusiojo parodymai tik patvirtina, jog jis matė link perėjos artėjančius automobilius, tačiau tai nepagrindžia paties nukentėjusiojo elgesio tiesioginės sąsajos su susidūrimu su M. B. vairuojamu automobiliu. Apelianto teigimu, nukentėjusiojo kaltę pagrindžia ir liudytojo L. J. parodymai apie tai, kad jis patvirtino matęs, kaip nuo šaligatvio Pievų gatvėje esančia nereguliuojama pėsčiųjų perėja nenulipęs nuo paspirtuko važiavo žmogus, tačiau šie liudytojo parodymai tik patvirtina neginčijamai byloje nustatytą aplinkybę – kad nukentėjusysis nenulipo nuo paspirtuko, o ne jo kaltę. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir vairavimo mokyklos „(duomenys neskelbtini)“ instruktoriaus L. J. automobilio vaizdo registratoriumi pateiktų vaizdo įrašų, kurie, pasak apelianto, taip pat patvirtina nukentėjusiojo neteisėtus veiksmus, matyti, kaip paspirtuko vairuotojas, sulėtinęs greitį, privažiuoja prie pėsčiųjų perėjos, dešinėje pusėje jo stoja praleisti mokomasis automobilis, tada paspirtuko vairuotojas ant šaligatvio atsispiria koja nuo tako ir nesustodamas įvažiuoja į Pramonės gatvėje esančią pėsčiųjų perėją, kur susiduria su ta pačia kryptimi, kaip ir sustojęs jį praleisti pirma eismo juosta važiavęs mokomasis automobilis, atvažiuojančiu lengvuoju automobiliu. (t. 1; b. 1. 68-70, b. l. 75-77). Įvertinus šiuos faktinius bylos duomenis, nėra jokio objektyvaus pagrindo sutikti su M. B. skundo teiginiais, kad atsakomybė dėl įvykio bei atsiradusių pasekmių tenka pačiam nukentėjusiajam N. J..

10. Vertinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentaciją dėl gynybos versijų, svarbu pažymėti, jog bylos nagrinėjimo metu M. B. nekaltumą gynyba grindė kitokio pobūdžio argumentais nei apeliaciniame skunde, t. y., apylinkės teisme, siekiant paneigti M. B. veiksmų neteisėtumą, buvo keliamas klausimas dėl pėsčiųjų perėjos, kurioje įvyko eismo įvykis, įrengimo teisėtumo, jos ženklinimo neatitikimo nustatytam teisiniam reguliavimui, paties kelio ir jo ženklinimo tinkamumo eksploatacijai, dėl ko buvo prašoma surinkti daugiau duomenų, į ką teismas atsakė, jog tokie duomenys nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku ir esminės įrodomosios reikšmės neturi.

11. Apeliaciniame skunde M. B. savo nekaltumą grindžia akcentuodamas nukentėjusiojo N. J. veiksmus, kurie, nuteistojo M. B. įsitikinimu, ir buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga. Savo skunde M. B. prašo nukentėjusiojo asmens veiksmus įvertinti remiantis teismų praktika, kur numatyta, kad pagal bendrąsias KET normas vairuotojas, keleivis, dviratininkas ir pėsčiasis yra lygiaverčiai eismo dalyviai, turintys lygiavertes pareigas vienas kitam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-1-693/2018, 2K-247-303/2022). Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-155-511/2017, 2K-7-1-693/2018 ir kt.).

12. Nesutikdamas su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, M. B. remiasi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatomis ir teismų praktika, kur numatyta, kad būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis, ir kad KET pažeidus keliems eismo dalyviams, teismai priežastinio ryšio klausimą privalo spręsti vertindami abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų įtaką eismo įvykio kilimui. Apelianto įsitikinimu, būtent nukentėjusiojo padaryti KET pažeidimai, kurie neginčijamai nustatyti byloje, ir kurių neginčija pats nukentėjusysis, ir buvo pagrindinė ir esminė kilusių padarinių sąlyga. Atsakant į šiuos skundo teiginius, teisėjų kolegija nurodo, jog byloje nėra ginčo, kad nukentėjusysis N. J. padarė KET pažeidimus. 2024 m. lapkričio 21 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-2753 (24) bei 2025 m. sausio 15 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-3544 (24) konstatuota, kad be kita ko, ir paspirtuko vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti partrenkimo ne važiuodamas juo, o nulipęs ir vesdamasis paspirtuką per pėsčiųjų perėją ir neįžengdamas į automobilio „VW Passat“ judėjimo juostą, kol neįsitikino, kad ši transporto priemonė sustos prieš pėsčiųjų perėją. Tačiau šiuo atveju yra sprendžiamas ne KET pažeidimų, o atsakomybės pagal BK 281 straipsnį kilimo klausimas.

13. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytai nusikalstamai veikai inkriminuoti būtina nustatyti tris esminius jos požymius: kelių eismo taisyklių pažeidimą ar pažeidimus, dėl kurių įvyko eismo įvykis, padarinius – nesunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Taigi, inkriminuojant asmeniui BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ne tik šio asmens padarytą atitinkamą KET pažeidimą ir jo padarinius, bet ir jų priežastinį ryšį. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju priežastinio ryšio klausimas buvo nustatytas išsamiai ištyrus įrodymus ir juos objektyviai įvertinus.

14. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių gali būti konstatuotas, kai veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), taip pat kai ji lėmė padarinių atsiradimą (buvo esminė ir veikianti padarinių kilimo priežastis). Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, o kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltinamo asmens veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-381/2011, 2K-386/2012, 2K-322-511/2016, 2K-78-511/2019, 2K-7-74-788/2019 ir kt.). Svarbus argumentas konstatuoti priežastinį ryšį yra tai, kad, atsižvelgiant į visumą nustatytų aplinkybių, vertinama veika išsiskiria iš kitų priežasčių, nes būtent ji esmingai padidino padarinių atsiradimo riziką, suaktyvino kitas priežastingumo grandinėje esančias aplinkybes ir taip žalingų padarinių atsiradimo tikimybę pavertė tikrove. Ši teorija yra ypač aktuali sprendžiant nerūpestingos veikos nulemtus padarinius ir (ar) tais atvejais, kai reikia vertinti ir išskirti iš kelių priežasčių tą pagrindinę, nulėmusią žalingus padarinius priežastį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390-1073/2017, 2K-7-74-788/2019, 2K-205-489/2024).

15. Taigi, išvada dėl priežastinio ryšio tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių buvimo daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus, o kai pažeidimus padaro keli eismo dalyviai, – kurio eismo dalyvio pažeidimas buvo būtina eismo įvykio kilimo sąlyga ir esminė šio įvykio kilimo priežastis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, konkretaus eismo dalyvio veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje, jam laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje nurodyti padariniai, nebūtų įvykęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-346-699/2015, 2K-171-648/2020, 2K-7-17-489/2024 ir kt.).

16. Esant būtinumui, priežastiniam ryšiui nustatyti skiriama autotechninė ekspertizė arba atitinkamas specialisto tyrimas. Ekspertizės akte ir specialisto išvadoje aprašomos eismo įvykio aplinkybės ir jį sukėlusios priežastys, aptariami kiekvieno eismo dalyvio veiksmų teisėtumo ir jų priežastinio ryšio su eismo įvykiu klausimai, atsakoma į klausimus, ar konkretaus eismo įvykio dalyvio padarytas KET pažeidimas techniniu požiūriu buvo būtina sąlyga eismo įvykiui kilti.

17. Apeliantas M. B. skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumą grindžia ir tuo, kad byloje atliktos specialisto išvados kelia pagrįstų abejonių, o jų teismas tinkamai neištyrė ir jomis neturėjo teisės besąlygiškai remtis, be to, teismas tyrė tik dvi iš trijų atliktų išvadų. Šie skundo argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš šios bylos tyrimo, siekiant nustatyti būtiną eismo įvykio kilimo sąlygą ir esminę šio įvykio kilimo priežastį, specialistams buvo skirta keletas užduočių. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje atliktus eismo įvykio tyrimus bei surašytas išvadas, laiko, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo privaloma vertinti ir vadovautis jomis visomis.

18. Atliekant ikiteisminė tyrimą, iš karto po įvykio specialistams tyrimą atliekančio pareigūno buvo skirta atlikti eismo įvykio tyrimą, pateikiant vieną klausimą – kieno iš eismo dalyvių – automobilio ar elektrinio paspirtuko vairuotojo veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. 2024 m. rugsėjo 16 d. surašytoje specialisto išvadoje Nr. 11-1716 (24), konstatuota, kad tiriamoje situacijoje automobilio VW Passat vairuotojo veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. 2024 m. spalio 11 d. tyrėjo sukurtoje užduotyje atlikti objektų tyrimą, nurodyta, jog įvertinus analogiškų eismo įvykių tyrimų apžvalgą, matyti, kad panašiose situacijose eismo įvykio kilimą įtakoja abiejų eismo dalyvių veiksmai, todėl, siekiant objektyviai ištirti įvykį, priimtas sprendimas atlikti objektų tyrimą, nurodant specialistams atsakyti į papildomus klausimus, susijusius su abiejų eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių važiavimo greičiais prieš pat eismo įvykį ir apie jų abiejų galimybę išvengti susidūrimo vienai su kita.

19. Atlikus pakartotinį tyrimą, 2024 m. lapkričio 21 d. surašyta Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-2753 (24), kurioje nurodyta, kad: 1. Eismo įvykio mechanizmas buvo toks. Pirmoje eismo juostoje sustojus automobiliui prieš pėsčiųjų perėją antra eismo juosta važiavęs automobilis „VW Passat‘‘ iki susidūrimo vietos judėjo 2,888 sek.... Vidutinis automobilio „VW Passat“ judėjimo greitis 8,1 m atkarpoje, kurioje buvo partrenktas paspirtuko vairuotojas, buvo 45,6 km/h. Vidutinis paspirtuko vairuotojo judėjimo greitis 5,6 m atkarpoje pėsčiųjų perėja prieš susidūrimą buvo 14,7 km/h. Automobilio „VW Passat“ vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti paspirtuko vairuotojo partrenkimo laiku mažindamas važiavimo greitį ir sustodamas prieš pėsčiųjų perėją, kuomet pirmoje eismo juostoje automobilis sustojo prieš pėsčiųjų perėją. Paspirtuko vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti partrenkimo vesdamasis paspirtuką neįžengdamas į automobilio „VW Passat“ judėjimo juostą, kol neįsitikino, kad ši transporto priemonė sustos prieš pėsčiųjų perėją. 5. Automobilio „VW Passat“ vairuotojo veiksmai, – antra eismo juosta artėdamas prie pėsčiųjų perėjos nesustojo, kai pirmoje eismo juostoje buvo sustojęs automobilis prieš pėsčiųjų perėją, įvažiavo į pėsčiųjų perėją ir joje partrenkė iš dešinės į kairę judėjusį paspirtuko vairuotoją, – techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti (t. 1, b. l. 149-154).

20. Ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas, susipažinęs su aukščiau nurodyta specialisto išvada, 2024 m. gruodžio 16 d. sukūrė dar vieną užduotį atlikti objektų tyrimą, nurodant specialistams atsakyti į klausimą apie abiejų eismo įvykio dalyvių galimybę išvengti susidūrimo vienai su kita, tačiau jau įvertinus jų transporto priemonių greičius tam tikroje atkarpoje prieš pėsčiųjų perėją. Iš 2025 m. sausio 15 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-3544 (24) tiriamosios dalies matyti, kad pagal pateiktus duomenis, specialistas atliko skaičiavimus ir konstatavo tokias pačias išvadas kaip ir ankstesnėje 2024 m. lapkričio 21 d. išvadoje Nr. 11-2753 (24), – jog tiek automobilio „VW Passat“ vairuotojas, tiek ir paspirtuko vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo vienas su kitu. (t. 1, b. l. 163-165).

21. Taigi, pirmojoje ir antrojoje specialisto išvadoje patvirtinta, kad automobilio „VW Passat“ vairuotojo veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Trečiojoje užduotyje specialistams nebuvo užduotas klausimas dėl pagrindinės įvykio kilimo sąlygos nustatymo, todėl specialistas apie tai nepasisakė, tačiau išvadą dėl abiejų transporto priemonių galimybės išvengti susidūrimo padarė vertindamas iš esmės tuos pačius duomenis kaip ir atliekant tyrimą antrąjį kartą, kas suponuoja išvadą dėl analogiškos išvados ir šiuo klausimu. Taigi, nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, kad paspirtuko vairuotojo veiksmai galėjo būti vertinti kaip esminė eismo įvykio kilimo sąlyga. Šios išvados paneigia ir M. B. apeliacinio skundo teiginius, jog byloje galėjo ir turėjo būti atliktas eksperimentas, siekiant patikrinti specialisto nustatytą laiką iki susidūrimo, ir realią galimybę M. B. sustabdyti automobilį ir išvengti paspirtuko atsitrenkimo į jo automobilį, kadangi šie neaiškumai ir prieštaravimai byloje liko nepašalinti. Ši aplinkybė buvo ištirta specialistų, teismo aptarta ir įvertinta bylos įrodymų kontekste.

22. Šiame kontekste paminėtinas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, kad jei nustatoma, jog eismo įvykio būtina sąlyga ir esminė priežastis buvo dviejų ar daugiau eismo įvykio dalyvių pažeidimai, jie visi atsako pagal BK 281 straipsnį, tačiau išimtis iš šios nuostatos gali būti tik tokia situacija, kai eismo įvykis sukeltas dėl dviejų eismo dalyvių abipusės kaltės, tačiau nesunkų ar sunkų sveikatos sutrikdymą patiria tik vienas iš jų. Tokiu atveju nukentėjęs asmuo, nors ir yra eismo įvykio vienas iš kaltininkų, negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-895/2017). Taigi, net jeigu nagrinėjamoje situacijoje ir būtų nustatyta, kad tarp N. J. veiksmų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, jis nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

23. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu M. B. gynėjas pateikė dvi nuotraukas, kurios buvo pateiktos ir vertintos atliekant eismo įvykio tyrimą, ir jų pagrindu ginčijo kaltinimo formuluotę, t. y., advokatas Mantas Šriupša nurodė, kad jo pateiktose nuotraukose matyti, kad susidūrimo metu paspirtuko vairuotojas tik atsirėmė į M. B. vairuojamą automobilį, todėl kaltinimo formuluotė, kad apeliantas partrenkė nukentėjusįjį neatitinka faktinių aplinkybių, yra klaidinanti ir pažeidžianti teisę į gynybą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie gynybos teiginiai vertinti kaip siekis selektyviais duomenimis pagrįsti nuosekliai palaikomą poziciją, jog M. B. nekaltas dėl eismo įvykio ir kilusių padarinių.

24. Pats M. B. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nors savo kaltės ir nepripažino, tačiau aiškindamas eismo įvykio aplinkybes, ne vieną kartą patvirtino, kad „<...> nuo smūgio paspirtuką vairavęs žmogus trenkėsi į priekinio stiklo dešinį kampą ir nukrito <...>“. (t. 2, b. l. 71-74); „<...> Jis net nespėjo staigiai stabdyti, nes atstumas iki paspirtuko buvo minimalus ir paspirtukas trenkėsi į jo automobilio dešinės pusės priekinį sparną ir buferio kampą. Nuo smūgio paspirtuką vairavęs žmogus nukrito ant važiuojamosios dalies <...>“.( t. 2, b. l. 85-88). Nukentėjusysis N. J. taip pat visuose savo parodymuose tvirtino, kad kuomet paspirtuku važiavo per pėsčiųjų perėją, į jį atsitrenkė lengvasis automobilis „VW Passat“, smūgis buvo stiprus ir jis nukrito nuo paspirtuko ant kelio važiuojamos dalies, buvo sužalotas, medikai išvežė į ligoninę, kur buvo nustatyta, kad lūžo 5 šonkauliai, pažeistas plautis bei galvos sumušimai. Tiesiogiai įvykį matęs ir liudytoju apklaustas L. J. paaiškino, kad kai paspirtuko vairuotojas įvažinėjo į antrą juostą, automobilis jį kliudė, paspirtuko vairuotojas atsitrenkė į automobilio keleivio pusės dureles. Jis matė smūgį tarp paspirtuko vairuotojo ir automobilio, jo supratimu, automobilis partrenkė paspirtuko vairuotoją. Galėjo būti ir liūdnesnės pasekmės, jei būtų buvęs didesnis greitis, tuomet paspirtuko vairuotojas būtų permestas per viršų jį partrenkusio automobilio. Išlipęs iš automobilio, iš karto kvietė greitąją pagalbą“.

25. 2024 m. birželio 6 d. kitų objektų apžiūros protokole, kuriame aprašytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktas vaizdo įrašas, užfiksuota: „<...> Nuo smūgio paspirtuką vairavęs asmuo nukrenta ant važiuojamosios dalies, automobilis sustoja ties sankryžos viduriu. Įvykio vietoje sustoja pro šalį važiavę kiti automobiliai, prieina kitų žmonių“ (t. 1, b. l. 68-70). 2024 m. birželio 10 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. G 206/2024 (06), N. J. nustatyta krūtinės ląstos kairės pusės sumušimas, kairės pusės V-IX šonkaulių lūžimai, kairio plaučio pažeidimas, kairės pusės pneumotoraksas, muštinė žaizda pakaušio srityje. Sužalojimas kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl krūtinės ląstos kairės pusės sumušimo, kairės pusės V-IX šonkaulių lūžimų, kairio plaučio pažeidimo, kairės pusės pneumotorakso sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (t. 1, b. l. 81, 82).

26. Aptartų bylos įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad N. J. vairuojamo elektrinio paspirtuko ir M. B. vairuojamo lengvojo automobilio „VW Passat“, susidūrimo metu, nukentėjusysis ne tik atsirėmė į automobilio dešinį šoną, kaip tą tvirtina advokatas, tačiau nuo smūgio jis nukrito nuo paspirtuko ant kelio važiuojamos dalies ir buvo nesunkiai sužalotas. Jam padarytų sužalojimų pobūdis - kelių šonkaulių lūžiai, vidaus organo – kairio plaučio pažeidimas, neginčijamai patvirtina, kad vien nuo atsirėmimo į automobilį, tokios pasekmės nekiltų.

27. Vertinant paties M. B. parodymus, kad eismo įvykis įvyko dėl paspirtuko vairuotojo veiksmų, kadangi šiam draudžiama kirsti perėją neįsitikinus saugumu ir nesustojus ir ja važiuoti, nenulipus nuo priemonės, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad KET reikalavimai privalomi ne tik pėstiesiems, bet ir visiems kitiems eismo dalyviam ir kad paties apelianto paaiškinimai iš dalies patvirtina jo veiksmuose buvus inkriminuojamo nusikaltimo požymius. KET 31 punkte numatyta, kad jeigu prieš pėsčiųjų perėją yra sustojusi kita transporto priemonė, automobilis privalo sustoti ir pradėti važiuoti tik tuomet, kai įsitikinęs, kad nėra pėsčiojo. Pats kaltinamasis nurodė, kad jis vairavo automobilį „Volkswagen Passat“, važiavo apie 40–45 kilometrų per valandą greičiu, matė pėsčiųjų perėjos ženklą, stebėjo, pėsčiųjų perėjoje ir artėjančių prie pėsčiųjų perėjos žmonių nebuvo. Nors M. B. nuosekliai tvirtino, kad pėsčiųjų perėjoje nematė žmonių ar kokios nors kliūties, tačiau tokie jo parodymai pagrįstai vertinti kritiškai kaip gynybinė pozicija, kadangi tuo pačiu pats nurodė, kad važiavo antra eismo juosta, matė, kad pirma juosta važiuojantis automobilis „Honda“ prieš perėją šiek tiek pristabdė, rikiavosi sukti į parduotuvę, prieš pėsčiųjų perėją stojo, nurodė, kad šis automobilis vaizdo jam neužstojo, jis matė kelio ženklinimą ir situaciją kelyje, kas rodo, kad jokių kliūčių M. B. matomumui nebuvo.

28. Taigi, ištirtų įrodymų visuma duoda pagrindo išvadai, kad M. B. nenumatė, kad nesustojus prieš pėsčiųjų perėją, gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, nors pagal aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir privalėjo tai numatyti, kadangi yra įgijęs specialiąją teisę vairuoti transporto priemones, žino KET, tačiau jomis tinkamai nesivadovavo, todėl laikytina, kad jis elgėsi nusikalstamai nerūpestingai. Įvertinus aptartą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog M. B. veiksmuose yra visi būtini BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

Dėl bausmės ir civilinio ieškinio

29. Apeliaciniame skunde neginčijama M. B. paskirtos bausmės ir civilinio ieškinio dydžio klausimai, tačiau skunde prašoma jį išteisinti, todėl apeliacinės instancijos teismas teisės taikymo kontekste patikrina ir šią nuosprendžio dalį.

30. BK 281 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatytos alternatyvios baudos arba arešto, arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nusikaltimo sunkumą ir pobūdį, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltinamojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, kas praeityje neteistas, tačiau keletą kartų baustas už KET pažeidimus, kad padarė neatsargų nusikaltimą, vairavo būdamas blaivus, į pasekmes, kad nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principo įgyvendinimas bus užtikrintas kaltinamajam paskyrus bausmės rūšį – baudą, nustatant artimą šios rūšies bausmės minimumui jos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmė M. B. paskirta tinkama, nepažeidžiant teisės normų reikalavimų.

31. Civilinio ieškinio klausimą pirmosios instancijos teismas taip pat išsprendė tinkamai, įvertinęs bylos medžiagą bei vadovaudamasis teismų praktika. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju tiek dėl turtinės, tiek ir dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas draudimo sutarties pagrindu ir žalą privalo atlyginti tik draudimo bendrovė. Nukentėjusysis prašė 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Draudimo bendrovė nurodė, kad atsižvelgiant į didelį nukentėjusio neatsargumą, sutinka atlyginti 2 500 Eur neturtinę žalą, taip pat visiškai sutinka dėl 268,27 Eur turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, kompleksiškai įvertinęs visas aplinkybes, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, sukeltų padarinių sunkumą neatsargia kaltės forma, nukentėjusiojo neatsargumą, vadovaudamasis teismine praktika panašaus pobūdžio bylose bei teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais, pripažino, kad draudimo bendrovės nurodytas neturtinės žalos dydis 2500 Eur yra per mažas, tačiau nukentėjusiojo prašomos neturtinės žalos dydis 10 000 Eur taip pat būtų neproporcingas padarytai nusikalstamai veikai, ir neturtinės žalos atlyginimui nustatė 4 000 Eur dydžio sumą, kurią priteisė iš civilinio atsakovo akcinės draudimo bendrovės.

32. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. spalio 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo M. B. apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

33. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

34. Į bylą nukentėjusiojo atstovas advokatas Laimis Platūkis pateikė sąskaitą ir grynųjų pinigų priėmimo kvitus (t. 3, b. l. 121), kurie patvirtina, kad nukentėjusysis N. J. advokatui už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 650 Eur. Advokatas Laimius Platūkis, gindamas nukentėjusiojo interesus susipažino su nuteistojo apeliaciniu skundu, nukentėjusiojo vardu surašė ir pateikė į jį atsiliepimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos sudėtingumą, apimtį, apeliacinio skundo apimtį bei turinį, sprendžia, jog prašomos priteisti išlaidos, kurias nukentėjusysis N. J. patyrė naudodamasis advokato paslaugomis, nelaikytinos per didelėmis, todėl jos priteistinos iš nuteistojo M. B.

35. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą, patvirtinančią, jog apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje už M. B. teiktą teisinę pagalbą susidarė 152,73 Eur išlaidų.

36. BPK 106 Straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Įvertinus tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkti gynėjas nuteistajam buvo paskirtas ne apelianto iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, be to, apeliantas sudarė susitarimą su kitu advokatu dėl jo atstovavimo, teisėjų kolegija sprendžia, jog išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo M. B. nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo M. B. nukentėjusiajam N. J. 650 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų), jo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme patirtas proceso išlaidas.

Nepriteisti iš nuteistojo M. B. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.