Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Picukė“ atstovams vadovui A. M., advokatui Edvardui Zalubai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Picukė“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kredito garantas“ dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir vykdomojo įrašo panaikinimo, trečiasis asmuo notarė R. D..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2019 m. sausio 16 d. nutartimi teismas tenkino ieškovės prašymą ir sustabdė vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0010/19/00147 pagal Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro išduotą 2018 m. lapkričio 27 d. vykdomąjį įrašą iki bus išnagrinėta ši byla ir įsiteisės byloje priimtas sprendimas.

Taigi, atsakovės teigimu, kaip matyti iš pateiktos informacijos, ieškovė nuo 2017 m. gruodžio 19 d. iki 2018 m. birželio 17 d., t. y. šešis mėnesius nemokėjo jokių įmokų pagal Sutartį. Todėl vadovaudamasi Sutarties 12.1.1. punktu, atsakovė jau nuo 2018 m. sausio 19 d. turėjo teisę pradėti Sutarties nutraukimo procedūrą, tačiau nepaisant to, atsakovė elgėsi sąžiningai ir laukė pakankamai ilgą laiko tarpą, t. y. penkis su puse mėnesio, kol pradėjo Sutarties nutraukimo procedūrą. Nurodė, kad 2018 m. birželio 1 d. išsiuntė ieškovei Pretenziją dėl paskolos sutarties Nr. 29023 nevykdymo. Pretenzija išsiųsta registruotu laišku ieškovės Sutartyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), toks pats adresas nurodytas ir šalių sudarytoje sutartinės hipotekos sutartyje. Pažymėjo, kad 2018 m. gegužės 31 d. ieškovės pradelstų sumokėti įmokų suma sudarė 13 449,07 Eur, o apskaičiuotų delspinigių suma sudarė 5448,41 Eur.

Pažymėjo ir tai, kad ieškovė teigia, jog negavo nei vieno rašto iš atsakovės, tačiau mokėjimus pradėjo daryti būtent tą mėnesį, kurį jai buvo išsiųsta pirmiau nurodyta pretenzija. Nurodė, kad ieškovė įsiskolinimo per nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą nesumokėjo, o atsakovė papildomai laukė mokėjimų iki 2018 m. liepos 5 d. ir negavusi daugiau mokėjimų, 2018 m. liepos 5 d. registruotu laišku išsiuntė ieškovei raštą Dėl paskolos sutarties Nr. 29023 netinkamo vykdymo ir nutraukimo. Šiuo raštu ieškovė buvo informuota, kad per 30 kalendorinių dienų jai nesumokėjus susidariusio įsiskolinimo, atsakovė nutrauks su ieškove sudarytą Sutartį. Taigi, atsakovės teigimu, ji dar kartą nustatė papildomą terminą, Sutarties pažeidimui pašalinti. Per nustatytą terminą, ieškovė atliko tik dalinį mokėjimą, likusios įsiskolinimo dalies nesumokėjo, įsiskolinimas ir toliau didėjo, todėl suėjus 2018 m. liepos 5 d. išsiųstame rašte nustatytam terminui, atsakovė nutraukė Sutartį.

Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad 2018 m. vasario 6 d. teismui civilinėje byloje Nr. e2-1353-545/2018 ieškovės teismui pateiktame įmokų mokėjimo grafike, kuris pasak ieškovės atitinka Sutarties sąlygas, mėnesinės įmokos suma yra 2500,67 Eur, o 2017 m. rugsėjo 29 d. ieškovės ir atsakovės pasirašytame įmokų mokėjimo grafike - 2509,81 Eur. Šiuose įmokų mokėjimo grafikuose įmoka skiriasi tik 9,14 Eur. Todėl nepaisant to, kokį sprendimą priims Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas apeliacinį skundą, kuriuo apskųstas civilinėje byloje Nr. e2-1353-545/2018 priimtas sprendimas, Sutarties nutraukimo metu ieškovės įsiskolinimas buvo pakankamas pagal Sutarties sąlygas nutraukti Sutartį tiek pagal šiuo metu galiojančius įmokų mokėjimo grafikus, tiek pagal pačios ieškovės parengtą ir teismui pateiktą įmokų mokėjimo grafiką, taigi atsakovės teigimu, ji elgėsi teisėtai nutraukdama Sutartį su ieškove.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad 2017 m. liepos 5 d. ieškovė ir atsakovė sudarė paskolos sutartį (e. b. l. 23-35), kuria atsakovė paskolino ieškovei 180 000 Eur. Sutartyje buvo nustatyta 9,36 proc. mokėjimo palūkanų metinė norma, sutarties grąžinimo data – 2027 m. rugpjūčio 15 d.

Sutarties 12.1 punkte šalys susitarė, kad paskolos davėja (atsakovė) turi teisę vienašališkai, nesikreipdama į teismą, informavusi paskolos gavėją (ieškovę) raštu, nutraukti sutartį ir reikalauti, kad paskolos gavėja grąžintų visą negrąžintą paskolą, sumokėtų apskaičiuotas palūkanas, sutarties sudarymo mokestį, netesybas ir kitus iš sutarties kylančius reikalavimus, jei paskolos gavėja ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų nevykdo bet kokių iš sutarties kylančių įsipareigojimų ir nepašalina sutarties vykdymo pažeidimo per papildomą paskolos davėjos suteiktą 14 dienų terminą. Sutartis tokiu atveju laikoma nutraukta nuo paskolos davėjos rašte nurodytos dienos, atskiras raštas dėl sutarties nutraukimo nėra siunčiamas.

Sutartyje prie šalių rekvizitų (tiek po sutarties tekstu, tiek po mokėjimo grafiku) buvo nurodyta ieškovės adresas: (duomenys neskelbtini) ir adresas korespondencijai: (duomenys neskelbtini), bei elektroninio pašto adresai: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

2017 m. rugsėjo 29 d. papildomu susitarimu šalys susitarė, kad keičiama paskolos suma ir iš viso atsakovė suteikia ieškovei 155 000 Eur paskolą (e. b. l. 104).

2018 m. vasario 6 d. raštu ieškovė paprašė atsakovės suspenduoti įmokų mokėjimą, kol bus išspręstas teisminis ginčas dėl įmokų grafiko. Rašte ieškovė nurodė savo adresą (duomenys neskelbtini) ir adresą korespondencijai: (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 110).

Atsakovė 2018 m. vasario 15 d. raštu, kurį išsiuntė adresu (duomenys neskelbtini), atsisakė tenkinti ieškovės prašymą (e. b. l. 125).

2018 m. birželio 1 d. raštu Nr. VLN29023 atsakovė pareiškė ieškovei pretenziją dėl Sutarties nevykdymo, nurodydama, kad pradelstų įmokų suma – 13 449,07 Eur, delspinigiai – 5448,41 Eur ir pareikalaudama per 14 dienų nuo rašto gavimo sumokėti susidariusią skolą (e. b. l. 68).

2018 m. liepos 5 d. raštu Nr. VLN29023 „Dėl Paskolos sutarties Nr. 29023 netinkamo vykdymo ir nutraukimo“ atsakovė informavo ieškovę, kad pastaroji 2018 m. birželio 1 d. pretenzijoje nurodytų sumų neapmokėjo, todėl nustatomas papildomas 30 d. terminas skolai, kuri rašto surašymo dieną sudaro 17 143,09 Eur pradelstų įmokų ir 5538,29 Eur delspinigių, sumokėti. Atsakovė nurodė, kad nesumokėjus skolos per papildomą nustatytą terminą paskolos davėja nutraukia sutartį sekančią dieną po nustatyto termino pasibaigimo (e. b. l. 67).

Tiek pretenziją, tiek pranešimą apie sutarties nutraukimą atsakovė siuntė registruotu paštu ieškovės buveinės adresu (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 129-131). Byloje nėra duomenų, kad šie laiškai ieškovei būtų buvę įteikti.

2018 m. rugpjūčio 28 d. atsakovė elektroniniu paštu pareikalavo ieškovės sumokėti sąskaitą už pasibaigusį įkeisto turto draudimą (e. b. l. 70).

2018 m. lapkričio 27 d. Vilniaus miesto 26-asis notarų biuras išdavė vykdomąjį įrašą 153 848,22 Eur skolai, 9,35 proc. mokėjimo palūkanoms, 0,5 proc. delspinigiams ir 313,26 Eur notaro vykdomojo įrašo išdavimo išlaidoms (e. b. l. 19).

Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 5 d. nutartimi nusprendė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kurioje buvo nuspręsta panaikinti 2017-07-05 pasirašytos paskolos sutarties Nr. 29023, sudarytos UAB „Kredito garantas“ ir UAB „Picukė” įmokų grafiką bei 2017-09-29 Susitarimo Nr. 1 įmokų grafiką, ir įpareigoti šios sutarties šalis pasirašyti naują, sutarties sąlygas atitinkantį, įmokų grafiką, panaikinti ir ieškinį dėl šios dalies atmesti; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kurioje ieškovei UAB „Picukė“ priteista 150 Eur žyminio mokesčio iš atsakovės UAB „Kredito garantas“; kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Dėl informavimo apie sutarties nutraukimą

Nutraukiant sutartį vienašališkai, svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-547-661/2018).

Bendrieji sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami CK 6.217 straipsnio 1 dalyje. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališko jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus sutarties nutraukimą kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis).

Sprendžiant, ar vienašališkas sutarties nutraukimas yra teisėtas, be sutarties nutraukimo pagrindų egzistavimo, svarbu taip pat nustatyti, ar sutartis nutraukta nustatyta tvarka, kuri įtvirtinta CK 6.218 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienašališkai, nesikreipdama į teismą, nutraukdama sutartį nukentėjusioji šalis privalo informuoti kitą šalį. Ši norma nedetalizuoja, kokiu būdu ir forma yra įvykdomas pranešimas apie sutarties nutraukimą. Dėl sutarties šalių informavimo pareigos vykdymo gali būti svarbūs įstatymai, sutartis ir jos vykdymo praktika.

Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl sutarties sąlygų nesilaikanti šalis prisiima su tuo susijusią riziką. CK 6.166 straipsnyje nustatyta žinojimo prezumpciją, pagal kurią preziumuojama, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę).

UNIDROIT tarptautiniai sutarčių principai nustato panašią taisyklę 1.10 punkte. Pagal ją pranešimas laikomas įteiktu tinkamai, jeigu yra išsiunčiamas kontrahento adresu. Pranešimas laikomas įteiktu nuo to momento, kai pasiekia kontrahentą. „Pasiekia“ nebūtinai reiškia, kad patenka į kontrahento rankas ir yra jo perskaitomas. Tam, kad pranešimas būtų laikomas pasiekusiu kontrahentą, užtenka, kad jis pasiektų jo adresą.

Kasacinis teismas savo praktikoje aiškindamas CK nuostatas dėl pranešimų įteikimo yra nurodęs, kad taikant CK 6.218 straipsnio 1 dalį, apie vienašališką sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai, t. y. esminis ir būtinas sutarties nutraukimo procedūros reikalavimas yra kitos šalies informavimo faktas. Teismas, spręsdamas klausimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumo, turi įvertinti, ar kita šalis buvo informuota. Šiam faktui nustatyti reikia įvertinti įstatymo nuostatas dėl pranešimų teikimo, šalių nustatytą susirašinėjimo ar susižinojimo tvarką, faktinį jos vykdymą ir konkrečias aplinkybes, ar pranešimas dėl sutarties nutraukimo kitos sutarties šalies buvo gautas, o ne vien tai, ar laikytasi pranešimų teikimo formos, siuntimo adreso ar kitų susižinojimo tvarkos nuostatų. Jeigu pranešimas apie sutarties nutraukimą buvo gautas, tai sudaro teismui pagrindą vertinti, kad CK 6.218 straipsnio 1 dalies reikalavimas įvykdytas, nepriklausomai nuo to, ar buvo laikytasi pranešimų teikimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019).

Taigi, iš galiojančio teisinio reglamentavimo ir kasacinio teismo jurisprudencijos galima padaryti išvadą, kad tuo atveju, jei pranešimas siunčiamas šalių sutartyje aptartu adresu, užtenka, kad jis pasiektų patį adresą, nepaisant to, ar šalis realiai jį gavo (perskaitė).

Tačiau tuo atveju, jei siuntėjas nesilaikė sutartyje aptartos pranešimų siuntimo tvarkos, jam tenka pareiga įrodyti, kad pranešimą, (nors ir siųstą netinkamu adresu), kontrahentas faktiškai gavo ir jam tapo žinomas jo turinys.

Šioje byloje sutarties nutraukimo pagrįstumas buvo ginčijamas tiek pagrindo nutraukti sutartį nebuvimo aspektu, tiek nurodant aplinkybę, kad pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą skolininkei (ieškovei) buvo išsiųstas netinkamu adresu ir ieškovė jo negavo.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai nurodė, kad galbūt pagrindas sutarčiai nutraukti ir buvo, tačiau kvestionavo sutarties nutraukimo tvarką. Dėl jos laikymosi teismas pasisako.

Nagrinėjamu atveju šalys Paskolos sutartyje susitarė, kad apie ketinamą nutraukti sutartį paskolos davėja turi informuoti paskolos gavėją raštu. Sutartyje prie šalių rekvizitų buvo expressis verbis nurodytas adresas korespondencijai: (duomenys neskelbtini), bei elektroninio pašto adresai: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

Taigi ginčo Paskolos sutarties nuostatose buvo nurodytas konkretus adresas korespondencijai: (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovė nei pretenzijos, nei įspėjimo apie sutarties nutraukimą šiuo adresu neišsiuntė.

Atsakovė taip pat nepateikė įrodymų, kad pirmiau nurodytą korespondenciją, siųstą buveinės adresu (duomenys neskelbtini), ieškovė faktiškai gavo ir jai tapo žinomas jos turinys.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas patvirtino, kad nei pretenzija, nei įspėjimas apie sutarties nutraukimą nebuvo siųsti ieškovei ir jos nurodytais elektroninio pašto adresais, kuriais šalys paprastai komunikuodavo.

Kaip jau buvo minėta, atsakovė būtų buvusi atleista nuo pareigos įrodyti faktinį korespondencijos gavimą tik tuo atveju, jei pranešimus būtų siuntusi šalių aptartu korespondencijos adresu, kuris nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į šalių susitarimą, yra (duomenys neskelbtini). Siųsdama korespondenciją kitu adresu, atsakovė prisiėmė riziką ir pareigą įrodyti ne tik išsiuntimo, bet ir faktinio informavimo aplinkybę.

Nors atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pretenziją ir įspėjimą apie sutarties nutraukimą siuntė 2017 m. rugsėjo 29 d. papildomame susitarime nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini), akcentuodamas, kad šis susitarimas yra vėlesnis, nei Paskolos sutartis, ir jame nebėra nurodytas adresas korespondencijai ((duomenys neskelbtini)), tačiau, teismo vertinimu, 2017 m. rugsėjo 29 d. papildomame susitarime šalys nesitarė dėl adreso komunikacijai pasikeitimo, o tik pakeitė paskolos sumą, todėl vien tai, jog šiame susitarime (kurį pripažino ruošusi atsakovė) nėra pakartotas adresas korespondencijai, savaime nereiškia Paskolos sutartyje nurodyto korespondencijos adreso pakeitimo.

Be to, atsakovė, kurią CK normos imperatyviai įpareigoja informuoti kitą sutarties šalį (ieškovę) apie sutarties nutraukimą, nepateikė argumentų, kodėl pretenzijos ir įspėjimo apie sutarties nutraukimą nenusiuntė tiek Paskolos sutartyje, tiek papildomame susitarime nurodytais elektroninio pašto adresais ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), nors reikalavimą sumokėti draudimo įmoką (jau po Paskolos sutarties nutraukimo) siuntė būtent elektroniniu paštu.

Ieškovė nurodė, kad viešajame registre ginčo laikotarpiu buvusiu nurodytu įmonės adresu (duomenys neskelbtini), įmonė veiklos nevykdė, tai buvo privatus tretiesiems asmenims priklausantis butas, todėl atsakovės siųstų dokumentų negavo. Atsakovė šių aplinkybių nepaneigė, taip pat į bylą nepateikė įrodymų apie šiuo adresu siųstos korespondencijos įteikimą apskritai kokiam nors asmeniui (nepriklausomai nuo priėmusio asmens ryšio su ieškove).

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovė buveinės adresą ((duomenys neskelbtini)) kada nors būtų nurodžiusi kaip adresą komunikacijai su atsakove ar kada nors iki tol šalių susirašinėjimas būtų vykęs būtent šiuo adresu, todėl šalių tarpusavio teisiniams santykiams esminę reikšmę turinčių dokumentų siuntimas ne šalių sutartu korespondencijos adresu (be kita ko nepersiunčiant jų elektroniniu paštu, kuriuo paprastai vykdavo susirašinėjimas), negali būti laikomas atitinkančiu teisingumo, sąžiningumo iš šalių bendradarbiavimo ir kooperacijos principus. Kaip yra nurodyta teismų praktikoje, sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo nutraukta laikantis nustatytų reikalavimų, svarbu pažymėti, kad sutartys sudaromos ir vykdomos jų šalims bendradarbiaujant, kiekviena šalis privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių teisės principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi visuose sutartinių santykių etapuose; šalys negali jo atsisakyti ar apriboti jo taikymą (CPK 6.158 straipsnio 2 dalis). Net ir nutraukiant sutartį, jos šalims išlieka pareiga bendradarbiauti, elgtis sąžiningai, sutartis negali būti nutraukiama bet kaip, nepaisant kontrahento interesų, – privalu laikytis įstatyme ar sutartyje nustatytos tvarkos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-291-516/2016.

Atsakovės elgesys, nors ir neatitinkantis Paskolos sutarties nuostatų, galėtų būti teisiškai nereikšmingas ir nesuponuotų vienašališko paskolos sutarties nutraukimo neteisėtumo, jei atsakovė būtų pateikusi įrodymus, jog jos siųstu kitu, nei nurodyta sutartyje korespondencijos adresu ieškovė pranešimą faktiškai gavo.

Nagrinėjamu atveju atsakovė kaip vienintelį įrodymą, jog ieškovė gavo 2018 m. birželio 1 d. atsakovės Pretenziją dėl paskolos sutarties Nr. 29023 nevykdymo, nurodo faktą, jog ieškovė 2018 m. birželio 17 d. atliko dalinį mokėjimą, nors prieš tai jokių mokėjimų nebuvo daugiau kaip pusę metų.

Atsakydamas į šį argumentą teismas pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018, 72 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2018, 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.

Atsižvelgiant į šias kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles, ieškovės 2018 m. birželio 17 d. atliktas dalinis mokėjimas negali būti laikomas pakankamu įrodymu konstatuoti atsakovės siųsto pranešimo gavimą. Be to, net jei ir laikant, kad 2018 m. birželio 1 d. Pretenziją dėl paskolos sutarties Nr. 29023 nevykdymo ieškovė gavo, tai savaime nereiškia ir jokiu būdu neįrodo, kad ieškovė gavo ir 2018 m. liepos 5 d. raštą Nr. VLN29023 „Dėl Paskolos sutarties Nr. 29023 netinkamo vykdymo ir nutraukimo“, kuriuo atsakovė informavo ieškovę, jog yra nustatomas papildomas 30 d. terminas skolai (17 143,09 Eur pradelstų įmokų ir 5538,29 Eur delspinigių) sumokėti ir pranešama, kad nesumokėjus skolos per papildomą nustatytą terminą paskolos davėja nutraukia sutartį sekančią dieną po nustatyto termino pasibaigimo. Būtent šis raštas yra laikytinas pranešimu apie sutarties nutraukimą ir būtent jo išsiuntimas tinkamu adresu ir (ar) faktinis įteikimas yra svarbus sprendžiant, ar buvo laikytasi sutarties nutraukimo tvarkos.

Pažymėtina ir tai, kad atsakovė yra profesionalė, kurios veikla yra susijusi su paskolų teikimu, todėl jai turi būti gerai žinomos ne tik sutarčių sudarymo bet ir jų vienašalio nutraukimo taisyklės, kurios apima ne tik materialiuosius nutraukimo pagrindus (nagrinėjamu atveju – sutarties pažeidimą), bet ir procedūrinius tokio nutraukimo aspektus, ypač tuos, kurie pagal galiojantį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką yra laikomi esminiais ir būtinais (šiuo konkrečiu atveju - kitos šalies informavimo faktas).

Konstatavus, kad atsakovė neįrodė tinkamai informavusi ieškovės apie sutarties nutraukimą, vienašališkas sutarties nutraukimas pripažintinas negaliojančiu. Pripažinus vienašalį sutarties nutraukimą negaliojančiu dėl procedūrinių pažeidimų, teismas nepasisako dėl materialiųjų pagrindų, kurie sudarytų pagrindą sutarčiai nutraukti, egzistavimo, nes tai nekeičia bylos išnagrinėjimo rezultato.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad šis sprendimas nėra kliūtis vienašališkam sutarties nutraukimui ateityje.

Dėl vykdomojo įrašo panaikinimo

Sutarties 12.1 punkte šalys susitarė, kad paskolos davėja (atsakovė) turi teisę vienašališkai, nesikreipdama į teismą, informavusi paskolos gavėją (ieškovę) raštu, nutraukti sutartį ir reikalauti, kad paskolos gavėja grąžintų visą negrąžintą paskolą, sumokėtų apskaičiuotas palūkanas, sutarties sudarymo mokestį, netesybas ir kitus iš sutarties kylančius reikalavimus.

Byloje nustatyta, kad 2018 m. lapkričio 27 d. Vilniaus miesto 26-asis notarų biuras išdavė vykdomąjį įrašą 153 848,22 Eur skolai, 9,35 proc. mokėjimo palūkanoms, 0,5 proc. delspinigiams ir 313,26 Eur notaro vykdomojo įrašo išdavimo išlaidoms.

Kadangi vykdomasis įrašas padarytas 2018 m. lapkričio 27 d., o Paskolos sutarties (kurios suma pagal Susitarimą yra 155 000 Eur) terminas turėjo baigtis 2027 m. rugpjūčio 15 d. (e. b. l. 19, 100), darytina išvada, kad vykdomasis įrašas išduotas ne tik pradelstai mokėjimų sumai (kuri 2018 m. liepos 5 d. sudarė 17 143,09 Eur pradelstų įmokų ir 5538,29 Eur delspinigių), bet visai grąžintinai sumai, kurią ieškovė turėtų mokėti atsakovei esant sutarties nutraukimui.

Konstatavus, kad sutarties nutraukimas yra neteisėtas, nėra pagrindo vykdomajam įrašui dėl 153 848,22 Eur skolos, 9,35 proc. mokėjimo palūkanų ir 0,5 proc. delspinigių išdavimo, nes nenutraukus Paskolos sutarties atsakovė neįgijo teisių reikalauti grąžinti visą paskolos sumą prieš sutartyje nustatytą terminą.

Dėl šios priežasties 2018 m. lapkričio 27 d. Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro išduotas vykdomasis įrašas naikintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė duomenis, kad patyrė 300 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą.

Ieškovės išlaidos už advokato teisinę pagalbą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitime nustatyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio, todėl darytina išvada, kad ieškovės patirtos išlaidos advokato pagalbai yra pagrįstos.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas visiškai, ieškovei iš atsakovės yra priteistina 300 Eur.

Pagal 2014-09-23 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur.

Kadangi nagrinėjamoje byloje nesusidarė išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, todėl jo iš atsakovės nepriteistinos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti vienašalį Paskolos sutarties Nr. 29023, sudarytos 2017 m. liepos 5 d., nutraukimą negaliojančiu.

Panaikinti 2018 m. lapkričio 27 d. Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kredito garantas“, j. a. k. 302667426, 300 Eur (trijų šimtų Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Picukė“, j. a. k. 302557830, naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.