Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31540-2014-9 Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.2.9.3.; 1.3.2.10.; 3.3.1.21.

2015 m. gruodžio 4 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės – Balynienės, Andriaus Ignoto, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės A. Č. ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir kompensacijos priteisimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Budekos statyba“.

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. Č. pateikė ieškinį, prašydama: 1) pripažinti jos atleidimą iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Budekos statyba“ neteisėtu; 2) priteisti iš atsakovo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad neterminuotos 2012-05-22 darbo sutarties Nr. 27 su atsakovu pagrindu buvo priimta atsakovo įmonėje dažytojos pareigoms, mokant 2400 Lt darbo užmokestį. Gimus 2012-08-18 vaikui išėjo vaiko priežiūros atostogų, o pasibaigus dviejų metų vaiko priežiūros atostogoms, darbdavys atsisakė priimti jos pareiškimą dėl grįžimo į darbą. Ieškovės teigimu, pareiškimą dėl grįžimo į darbą išsiuntė darbdaviui paštu, tačiau darbdavys su ja ir toliau nebendravo. Ieškovė teigia, apie atleidimą nuo 2014-08-21 iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 127 straipsnio 1 dalies pagrindu sužinojusi atsitiktinai, kuomet Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsisakė priimti jos pareiškimą dėl apmokėjimo už suteiktą nedarbingumą. Ieškovė nurodo, jog pareiškimo dėl atleidimo iš darbo savo noru nerašė, įspėjimo atleisti ją iš darbo negavo, todėl mano, jog prašymas yra suklastotas. Ieškovė nurodo, jog dėl kilusio konflikto su darbdaviu grąžinti jos į darbą atsakovo įmonėje neprašo dėl galimų nepalankių darbo sąlygų sudarymo (b. l. 2-3).

Atsakovas UAB „Budekos statyba“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ieškovė buvo įdarbinta dažytojos pareigose nuo 2012 m. gegužės 23 d. pagal 2012-05-2 su Vilniaus m. darbo birža pasirašytą įdarbinimo subsidijuojant įgyvendinimo ir finansavimo sutartį Nr. IDR/IDS-2331/2012(1). Atsakovo teigimu, išbandymo laikotarpis nustatytas nebuvo. Po mėnesio ieškovė pateikė pažymą apie nėštumą, tačiau pareikalauto dažytojos kvalifikaciją įrodančio dokumento nepateikė. Atsakovas nurodė, jog ieškovė 2013 m. rugpjūčio mėn. pateikė prašymą nuo 2014-08-21 atleisti ją iš užimamų pareigų, prašymo įstatymo nustatytu terminu neatsiėmė, todėl darbuotojos prašymas buvo patenkintas ir darbo sutartis su ieškove nutraukta nuo 2014-08-21 DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pasak atsakovo, ieškovė buvo apsisprendusi po vaiko priežiūros atostogų negrįžti į darbą, todėl sutiko, kad nuo 2014-08-19 jai būtų skaičiuojamas 1 minimalios mėnesio algos atlygis. Ieškovas nurodo, kad net ir pateikus darbdaviui prašymą atleisti iš darbo, ieškovė nuo darbo pareigų atlikimo nebuvo atleista, todėl pasibaigus 2014-08-18 vaiko priežiūros atostogoms, ji turėjo rugpjūčio 19-21 dienomis atvykti į darbą. Atsakovo teigimu, darbuotoja minėtomis dienomis į darbą neatvyko, neatvykimą pateisinamų priežasčių nenurodė, todėl po 3 dienų pravaikštų ieškovei nepriklauso 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensacija. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovė naudojosi nėštumo jai teikiama privilegija, pavesto darbo atlikti nesistengė ir nesugebėjo, o jos prašymas priimti ją atgal į darbą surašytas, pasirašytas ir išsiųstas praleidus terminą, t. y. 2014-08-22, kai jau buvo patenkintas darbuotojos anksčiau pateiktas prašymas ją atleisti pačiai prašant. Atsakovas nurodo, jog su darbuotoja atsiskaityta paskutinę jos atleidimo iš darbo dieną (b. l. 46-47).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendime konstatavo, jog ieškovės reikalavimai nepagrįsti. Teismas nustatė, jog darbo sutartyje 2013 m. rugpjūčio 14 d. ieškovės prašymo pagrindu buvo padarytas įrašas dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2014-08-21 DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, taip pat išrašytas UAB „Budekos statyba“ 2014-08-21 kasos išlaidų orderis Nr. 28 dėl galutinio atsiskaitymo su ieškove. Teismas nurodė, jog neturi pagrindo abejoti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. balandžio 15 d. akto Nr. 11-84(15) išvadomis ir konstatavo, jog rašysenos ekspertizės išvados nepagrindžia ieškovės parašų netikrumo ieškovės su atsakovu sudarytos 2012-05-22 darbo sutarties pakeitimo bei nutraukimo įrašuose bei 2014-08-21 kasos išlaidų orderyje Nr. 28 dėl 508,21 Lt sumos atleidžiant ieškovę iš darbo išmokėjimo. Teismas nustatė, jog galimą ieškovės pasirašymą darbo sutartyje ir kasos išlaidų orderyje patvirtina bei byloje esančius prieštaringus įrodymus apie ieškovės buvimą darbe paneigia teismo posėdžio metu ieškovės nurodyta aplinkybė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 19 iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. ji buvo susitikusi su įmonės atstovais. Teismas atmetė ieškovės argumentus apie jos galimą pasirašymą ant tuščių blankų, kadangi pagal prašymo pobūdį (visas prašymas parašytas ranka) jis negali būti pasirašytas ant tuščio blanko, be to, ieškovė konkrečiai nepaaiškino pasirašymo aplinkybių. Teismas taip pat nenustatė aplinkybių, jog ieškovės valia dėl darbo santykių nutraukimo susiformavo esant neteisėtos darbdavio įtakos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nenuoseklius ir prieštaringus ieškovės paaiškinimus apie darbo funkcijų atlikimą, byloje esančius įrodymus apie ieškovės kvalifikaciją, sutiko su darbdavio atstovų teiginiais, jog darbo santykiai su ieškove buvo sukurti draugiškais pagrindais, iš esmės dėl to, kad ieškovė būtų drausta socialiniu draudimu nėštumo ir vaiko priežiūros atostogų metu. Teismas įvertino ieškovės darbo aplinkybes UAB „Budekos statyba“ suteiktų vaiko priežiūros atostogų metu UAB „Akdena“ bei Grigiškėse kebabinėje ir konstatavo, jog ieškovė neketino dirbti UAB „Budekos statyba“, bei kad byloje yra daugiau aplinkybių, patvirtinančių, jog ieškovės apsisprendimas dėl darbo sutarties nutraukimo buvo tikras ir atitinkantis jos valią. Kadangi netenkintas ieškovės reikalavimas dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, teismas netenkino ir išvestinių ieškinio reikalavimų dėl išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat netenkino ieškovės prašymo priteisti iš darbdavio 508,21 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, kuri jai darbo sutarties nutraukimo metu nebuvo išmokėta. Nurodė, jog nėra pagrindo abejoti 2014-08-21 UAB „Budekos statyba“ kasos išlaidų orderiu Nr. 28, patvirtinančiu, kad ieškovei nurodyta suma yra išmokėta (b. l.135-139).

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliantė (ieškovė) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą iš esmės grindė atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais, o kitus byloje esančius įrodymus nepagrįstai laikė nesvarbiais ir nereikšmingais. Ieškovės teigimu, visi pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies argumentai neįrodo ieškinio pagrįstumo. Apeliantė nurodo, jog atsakovas klaidindamas teismą nepagrįstai įrodinėja ieškovės nebuvimą darbe laikotarpiu nuo 2014-08-19 iki 2014-08-21, kadangi apeliantė pasirašė darbo sutarties pakeitimą 2014-08-19, o 2014-08-21 pasirašė nutraukiant darbo sutartį. Apeliantės teigimu, aplinkybę, jog dar priimant ieškovę į darbą buvo jos pasirašyti neužpildyti darbo sutarties pakeitimai, patvirtina darbo sutartyje nurodyta apeliantės buvusi pavardė „Michejeva“, kuri nutraukiant darbo sutartį jau buvo pakeista į pavardę „Čerkašina“. Be to, skiriasi ant 2014-08-21 įsakymo dėl apeliantės atleidimo iš darbo ir darbo sutarties priede uždėti antspaudai. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas atsiskaitė su ja atleidimo dieną, kadangi Valstybinė darbo inspekcija tokių duomenų nenustatė. Apeliantės teigimu, prašymą dėl atleidimo iš darbo rašė darbdavio prašymu, kadangi darbdavio šeima dalinosi turtą. Apeliantė teismo prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi civilinė byla įrodymų vertinimo prasme yra sudėtinga (b. l. 141-143).

Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatyta, kad tarp atsakovo ir Vilniaus teritorinės darbo biržos pasirašyta 2012-05-22 įdarbinimo subsidijuojant įgyvendinimo ir finansavimo sutartis Nr. IDR/IDS-2331/2012(1), pagal kurią atsakovas įsipareigojo įdarbinti Vilniaus teritorinės darbo biržos siunčiamą ieškovę dažytojos darbo funkcijoms atlikti neterminuotai nuo 2012 m. gegužės 23 d. (b. l. 48). Tarp ieškovės ir atsakovo UAB „Budekos statyba“, atstovaujamo direktoriaus A. B., 2012-05-22 buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 26, kurios pagrindu ieškovas buvo priimtas į dažytojos pareigas mokant 2400 Lt per mėnesį darbo užmokestį (b. l. 53-54). Minėtos darbo sutarties 3 punktas nuo 2014-08-19 buvo pakeistas, nustatant darbuotojai 1 MMA atlyginimą, o 2014-08-21 nutraukta pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Nutraukus darbo sutartį, paskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogas ir pagal 2014-08-21 kasos išlaidų orderį Nr. 28 išmokėta 558,21 Lt kompensacija (b. l. 63). Ieškovė nurodo, jog darbo sutarties nutraukti neketino, 2013 m. rugpjūčio 14 d. prašymo nerašė, o parašai, esantys ties darbo sutarties 3 punkto pakeitimu, darbo sutarties nutraukimu ir 2014-08-21 UAB „Budekos statyba“ kasos išlaidų orderyje Nr. 28, yra ne jos. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai spręsdamas ginčą vertino tik atsakovo pateiktus dokumentus, dėl ko netinkamai aiškino procesinės ir materialinės teisės normas ir padarė nepagrįstas išvadas dėl ieškovės atleidimo iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu aplinkybių.

Dėl įrodymų vertinimo

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių aiškinimo praktika yra nuosekliai išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-411-611/2015; 2015 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-399-701/2015, ir kt.). Įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti netinkamo įrodymų vertinimo aplinkybės ir nepritaria apeliantės argumentams, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išvadas padarė remdamasis atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais. Visų pirma, teismas pagrįstai rėmėsi ieškovės prašymu atleisti ją iš darbo, 2014-08-21 kasos išlaidų orderiu bei vertino minėtus dokumentus, kadangi jie sudaro pagrindą patvirtinti arba paneigti ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes. Ieškovė įrodinėjo, jog iš darbo nepagrįstai atleista pagal DK 127 straipsnio 1 dalį ir jai neišmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, todėl teismas privalėjo vertinti darbo sutarties pagal DK 127 straipsnio 1 dalį atleidimo pagrindą – ieškovės prašymą bei atsiskaitymą su ja pagrindžiantį dokumentą. Antra, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015-04-15 rašysenos ekspertizės aktas Nr. 11-84(15) parengtas bei parašų priskirtinumas ieškovei tirtas pagal apeliantės (ieškovės) prašymą, todėl apeliantės argumentas, jog tirti tik atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai, yra fiktyvus. Be to, ekspertai, atlikę rašysenos ekspertizę, nustatė, jog ieškovės nurodomuose dokumentuose pasirašė ieškovė, todėl nesant nuginčytam ekspertizės aktui, teismas pagrįstai ekspertizės aktu rėmėsi vertindamas parašų originalumo aplinkybę. Kita vertus, tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė priešingą ieškovės nurodytoms aplinkybėms išvadą, konstatuodamas, jog neturi pagrindo abejoti eksperto išvada ir ji patvirtina ieškovės pasirašymą tiek darbo sutartyje, tiek kasos išlaidų orderyje, nesudaro pagrindo vertinti netinkamo įrodymų ištyrimo bei jų neišsamaus įvertinimo. Trečia, nors apeliantė nurodo, kad teismas rėmėsi išskirtinai atsakovo įrodymais, tačiau jos teiginys yra deklaratyvaus pobūdžio, kadangi nenurodyta, kokie konkrečiai įrodymai, galintys patvirtinti ieškovės nurodytas aplinkybes, nebuvo ištirti ir įvertinti.

Nesudaro pagrindo panaikinti teisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliantės nurodyta aplinkybė, jog atsakovas dalį dokumentų galimai sukūrė turėdamas parašus ant neužpildytų dokumentų. Tokie apeliantės argumentai kaip atsakovo antspaudų dydžio nesutapimas ar apeliantės pavardės pasikeitimas (beje, ji buvo pasikeitusi ir sudarant darbo sutartį) neleidžia padaryti išvados, jog dalis dokumentų sukurti (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, apeliantės nurodyti neva buvę neužpildyti dokumentai (darbo sutarties priedas, kasos išlaidų orderis), ant kurių ji pasirašė, yra spausdinti, todėl ieškovė prieš pasirašydama turėjo ir galėjo matyti, ant kokio dokumentų turinio ji pasirašė bei galėjo suprasti tokių dokumentų pasirašymo sukeliamas pasekmes. Taigi apeliantės argumentai dėl jos parašų netikrumo ar galimo pasirašymo ant tuščių blankų atmestini kaip neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai).

Nutraukiant darbo sutartį pagal DK 127 straipsnį lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atleidimas iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs pastarąjį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2005). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad apie tikrąją darbuotojo valią nutraukti darbo santykius sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų; darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. nutartis. priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2014). Neteisėta įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013). Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas (ieškovas), kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2004). Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė, jog darbo sutarties nutraukimas pagal DK 127 straipsnio 1 dalį neatitiko jos tikrosios valios ir prašymo atleisti ją iš darbo pateikimui turėjo neleistinas darbdavio poveikis ieškovei. Pirmosios instancijos teismas nustatė draugiškus santykius tarp ieškovės ir darbdavio bei personalo vadovės D. V., įvertino aplinkybes, jog ieškovė, būdama vaiko priežiūros atostogose, dirbo kitus darbus, ieškovės paaiškinimus dėl kito darbo paieškų, ir konstatavo, jog ieškovė laisva valia pasirinko darbo sutarties nutraukimą pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Minėtos aplinkybės apeliantė nepaneigė apeliaciniame skunde. Apeliantė nurodė, jog pareiškimą dėl atleidimo rašė darbdavio prašymu dėl neva turto dalybų, tačiau apeliantės darbas bei atleidimas iš darbo ir darbdavio vadovų (ar savininkų) asmeninis turto dalybų procesas nesusiję priežastiniu ryšiu, be to, tai tik dar kartą patvirtina aplinkybę, jo nebuvo neleistino darbdavio poveikio ieškovei pateikiant pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliantės argumentu, jog 2014-08-21 kasos pajamų orderyje nurodytą išmokėjimą paneigia Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014-10-03 rašte nurodyta aplinkybė, jog nepateiktas dokumentas, patvirtinantis atsiskaitymo su ieškove faktą. Dėl minėtos aplinkybės bei ją įtvirtinančių įrodymų vertinimo išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada ir jos nekartoja.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako ir dėl kitų apelianto argumentų, kadangi jie neturi reikšmės priimto teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas taip pat gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl apeliantės prašymo nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka

Apeliantė (ieškovė) prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija nurodo, kad teisminio nagrinėjimo dalyką apeliaciniame teisme lemia apeliacinio skundo ribos, o apskųsto teismo sprendimo teisėtumas tikrinamas remiantis byloje surinktais įrodymais (CPK 314 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis), apeliaciniame procese draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis ir naujais įrodymais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Apeliantės prašymas skirti žodinį bylos nagrinėjimą neargumentuotas, todėl teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė, todėl atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.