Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EDS INVEST“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-891-794/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EDS INVEST“ ieškinį atsakovui A. E. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „EDS INVEST“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo A. E. 45 171,20 Eur sumą, susidedančią iš 27 803,52 Eur skolos, 7 358,41 Eur sutartinių palūkanų ir 10 009,27 Eur delspinigių, 7 procentų dydžio mokėjimo funkciją atliekančias metines palūkanas už negrąžintą paskolos sumą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

2. Ieškovė nurodė, kad BKU „Vilniaus kredito unija“ (toliau – Unija) ir atsakovas 2012 m. spalio 3 d. sudarė Paskolos sutartį Nr. 12-00384 LTL, kurios pagrindu Unija iki 2014 m. spalio 15 d. suteikė atsakovui 173 772,01 Eur dydžio paskolą. Ieškovė teigė, kad prieš paskolos gavimą atsakovas perdavė Unijai 27 803,52 Eur papildomą pajinį įnašą. Atsakovas 2013 m. rugsėjo 19 d. pateikė Unijos valdybai prašymą panaudoti jo turimą pajinį įnašą likusios paskolos dalies galutiniam dengimui, tačiau prašymas nebuvo išspręstas, nes Lietuvos bankas 2014 m. sausio 17 d. atšaukė Unijai išduotą licenciją bei sustabdė Unijos veiklą, o Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi Unijai iškėlė bankroto bylą. Ieškovės įsitikinimu, atsakovo prievolė nebuvo visiškai įvykdyta – liko negrąžinta pajinio įnašo dydį atitinkanti 27 803,52 Eur paskolos suma.

3. Ieškovė teigė, kad 2018 m. vasario 8 d. su Unija sudarė reikalavimų perleidimo sutartį, kuria perėmė visas Unijos teises.

4. Atsakovas A. E. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Atsakovas teigė, kad visą realiai gautą paskolą Unijai grąžino anksčiau termino – 2013 metų rugsėjo mėnesį, kartu sumokėdamas visas pagal Paskolos sutartį mokėtinas palūkanas. Atsakovas nurodė, kad Unijos darbuotojų buvo informuotas, jog Unijos valdyba tenkino jo prašymus tiek dėl galutinio paskolos dengimo iš pajinio įnašo, tiek dėl išstojimo iš Unijos, todėl prievolės pagal Paskolos sutartį yra pasibaigusios.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6. Remdamasis byloje esančiais įrodymais, teismas nustatė, kad atsakovas 2012 m. spalio 3 d. gautą paskolą gražino 2013 metų rugsėjo mėnesį. Atsakovas 2013 m. rugsėjo 19 dieną pateikė Unijos valdybai prašymą panaudoti jo turtinį pajinį įnašą paskolos galutiniam padengimui. Unijos 2013 m. spalio 1 d. prašymu iš Hipotekos registro buvo išregistruota hipoteka, atsakovui buvo grąžintas originalas vekselio, kuriuo atsakovas buvo asmeniškai užtikrinęs tinkamą paskolos gražinimą. Teismas akcentavo, kad dėl šių faktinių aplinkybių byloje ginčo nėra.

7. Teismas, vadovaudamasis Paskolos sutarties 5.10 punkto nuostatomis, numatančiomis Unijos teisę be atskiro atsakovo sutikimo pajinius įnašus panaudoti paskolos grąžinimui, atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad Unijai pateiktas atsakovo 2013 m. rugsėjo 19 d. prašymas panaudoti pajinį įnašą paskolos galutiniam dengimui neužbaigė Paskolos sutarties vykdymo. Teismas pažymėjo, kad Unija ne tik grąžino atsakovui visas turėtas prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones (gražino vekselį, išregistravo hipoteką), bet ir visą laikotarpį iki pat veiklos sustabdymo neinformavo atsakovo apie netinkamą įsipareigojimų vykdymą, nesiuntė jokių raginimų ar reikalavimų padengti negrąžintą paskolos dalį ar sumokėti palūkanas, kurios unijai privalėjo būti mokamos kas mėnesį.

8. Teismo vertinimu, Unija nebūtų atsisakiusi kitų prievolės užtikrinimo priemonių (vekselio ir hipotekos), jei pajinį įnašą būtų traktavusi kaip nuosavo kapitalo dalį, kurios išėmimo procedūra užtrunka apie dvylika mėnesių. Teismas sprendė, kad pajaus grąžinimo ir išstojimo iš kredito unijos procedūra šiuo atveju netaikytina, nes prašymu atsakovas nepageidavo pajaus gražinimo, o siekė savo likusią paskolos grąžinimo prievolę įvykdyti kitu Paskolos sutartyje numatytu būdu – savo pajinį įnašą panaudoti galutiniam paskolos grąžinimui. Teismas nurodė, kad pajinis įnašas galutiniam paskolos dengimui galėjo būti panaudotas ir nesant Unijos valdybos sprendimo dėl pajinio įnašo įskaitymo. Teismo aiškinimu, atsakovo prievolė pagal paskolos sutartį pasibaigė abiejų Paskolos šalių sutarimu.

9. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo reikalauti iš atsakovo pinigų sumos (kurią jis realiai yra grąžinęs) vien dėl to, kad Unijos valdyba nepriėmė sprendimo dėl atsakovo 2013 m. rugsėjo 19 d. prašymo įskaityti pajinį įnašą galutiniam paskolos dengimui ar kad Unijos bankroto administratorius neturi tokių duomenų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10. Ieškovė UAB „EDS INVEST“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį patenkinti. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė naujus įrodymus – duomenis apie faktiškai atsakovui suteiktą 173 772,01 Eur paskolą, išmokėtą dviem pavedimais. Ieškovė prašo priimti šiuos įrodymus, nes jų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo.

11. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

11.1. Teismas neteisingai įvertino byloje nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovui buvo paskolinta tik dalis Paskolos sutartyje nurodytos sumos, o iš likusios paskolos dalies buvo suformuotas pajinis įnašas. Naujai pateikti įrodymai patvirtina, kad Unija atsakovui faktiškai suteikė visą paskolą, kuri buvo išmokėta dviem pavedimais. Atsakovui 2013 m. rugsėjo 18 d. grąžinus dalį paskolos, jis dar liko skolingas 27 803,52 Eur. Tai užfiksuota Unijos apskaitoje tiek 2014 m. sausio 9 d., kai buvo atspausdintas atsakovo sąskaitos išrašas, tiek po Unijos bankroto proceso.

11.2. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovo prašymas būtų patenkintas, o paskola grąžinta panaudojus atsakovo perduotas papildomo pajinio įnašo lėšas.

11.3. Teismas neįvertino to, kad Unija, kaip paskolų davėja, buvo specifinis subjektas, kurio veiklą reglamentavo ir specialusis Kredito unijų įstatymas (toliau – KUĮ), taip pat Unijos įstatai.

11.4. Atsakovas 2013 m. rugsėjo 19 d. sumažino paskolos likutį iki pajinio įnašo dydžio, todėl Unija turėjo teisę atsisakyti kitų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių bei galutinį Paskolos sutarties įvykdymą užtikrinti pajiniu įnašu.

11.5. Teismas neteisingai įvertino Paskolos sutarties Bendrosios dalies 5.10 punkto nuostatą, pagal kurią Unija turi teisę panaudoti pajinį įnašą paskolos grąžinimui.

11.6. Teismas nepagrįstai nesivadovavo aukštesnės instancijos teismų sprendimais, priimtais kitose bylose, kurios nors ir nėra tapačios, tačiau jose pateikti bendro pobūdžio išaiškinimai yra aktualūs šiai bylai.

11.7. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo ir Unijos teisinių santykių pabaigą – Unijos pranešimo apie visišką atsiskaitymą pagal Paskolos sutartį arba išstojimą iš Unijos.

12. Atsakovas A. E. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Kartu su atsiliepimu atsakovas pateikė naujus įrodymus – duomenis apie einamąsias sąskaitas. Atsakovas prašo priimti šiuos įrodymus, nes jų pateikimo būtinybė iškilo tik susipažinus su apeliaciniu skundu. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Teismas teisingai ir tinkamai taikė tiek materialinės, tiek proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą. Atsakovas turėjo teisę likusią paskolos dalį grąžinti užskaitant pajinį įnašą, tai patvirtina Paskolos sutarties nuostatos.

12.2. Priešingai nei teigia ieškovė, tiek byloje esantys įrodymai, tiek pačios Unijos veiksmai patvirtina, kad atsakovas visiškai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus.

12.3. Paskola atsakovui buvo suteikta ilgesniam nei vienerių metų terminui, bendra įsipareigojimų suma viršijo atsakovo pajinio įnašo dydį, todėl Unija neturėjo teisės atsisakyti prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių tuo atveju, jei Unija iš tiesų būtų sprendusi, jog negrąžinta paskolos dalis yra 27 803,52 Eur.

12.4. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai spręsti, kad Unijos valdyba buvo priėmusi teigiamą sprendimą dėl paskolos dengimo pajiniu įnašu, tačiau tas sprendimas nebuvo tinkamai įformintas arba sprendimas sąmoningai nebuvo pateiktas teismui.

12.5. Nauji ieškovės pateikti įrodymai nepaneigia fakto, kad papildomas pajinis įnašas buvo suformuotas iš Unijos paskolintų lėšų ir atsakovas šia suma nedisponavo.

12.6. Ieškovės pateiktas Unijos sąskaitos išrašas nėra iš tos atsakovo sąskaitos, kuria jis laisvai galėjo disponuoti, atsakovui nėra žinoma, kokia tai sąskaita. Ieškovė sąmoningai nepateikė atsakovo einamosios sąskaitos, iš kurios duomenų būtų galima spręsti apie paskolintų pinigų naudojimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymo priėmimo

14. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – sąskaitos ir paskolos sutarties išrašus. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, bei atsižvelgti į prašomo pridėti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.

15. Atsižvelgdama į tai, kad naujais įrodymais grindžiami ieškovės procesiniame dokumente (apeliaciniame skunde) išdėstyti argumentai, susiję su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog objektyvi būtinybė pateikti į bylą naujus duomenis iškilo vėliau, t. y. jau po apskųsto teismo sprendimo priėmimo. Kita bylos šalis turėjo galimybę pasisakyti dėl teikiamų naujų įrodymų turinio, todėl teisėjų kolegija naujus įrodymus priima ir vertina kartu su kitais bylos duomenimis.

16. Atsakovas, atsikirsdamas į apeliantės argumentus bei vertindamas jos naujai pateiktus įrodymus, kartu su atsiliepimu taip pat pateikė naujus įrodymus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliantės įrodymai priimami, turi pagrindą priimti ir atsakovo naujai pateiktus įrodymus.

Dėl ginčo esmės

17. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos bei narystės kredito unijoje teisiniai santykiai, kad atsakovui buvo suteikta 173 772,01 Eur dydžio paskola, kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2014 m. spalio 15 d., kad iki paskolos suteikimo atsakovas perdavė Unijai 27 803,52 Eur papildomą pajinį įnašą. Byloje nustatyta, kad atsakovas dalį paskolos gražino 2013 metų rugsėjo mėnesį, o 2013 m. rugsėjo 19 d. pateikė Unijai prašymą panaudoti jo turtinį pajinį įnašą likusios paskolos dalies galutiniam dengimui. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovo prievolė pagal Paskolos sutartį pasibaigė abiejų Paskolos šalių sutarimu, atsakovui prievolę įvykdžius kitu Paskolos sutartyje numatytu būdu – pajinį įnašą panaudojant galutiniam paskolos grąžinimui. Apeliantė teigia, kad atsakovo prievolė nepasibaigė ir jis liko skolingas pajinio dydžio sumą. Šioje apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakovo pareigos grąžinti ieškovei paskolos dalį – 27 803,52 Eur buvimo ar nebuvimo

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, iš esmės neteisingai interpretuodama pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, nepagrįstai teigia, jog byloje kilo ginčas dėl faktiškai atsakovui suteiktos paskolos dydžio, kurį, pasak apeliantės, patvirtina naujai pateikti jos įrodymai. Visų pirma, atsakovas byloje neneigė ir neginčijo, kad jam buvo suteikta 173 772,01 Eur suma. Antra, jis neneigė savo pareigos grąžinti visą jam suteiktą 173 772,01 Eur dydžio paskolą. Paskolos sutarties galiojimo metu atsakovas palūkanas mokėjo nuo viso jam suteiktos paskolos dydžio, to neneigia ir apeliantė. Taigi šiuo atveju aplinkybė, iš kokių būtent lėšų – asmeninių atsakovo ar Unijos suteiktos paskolos dalies – buvo suformuotas ir įneštas pajinis įnašas, neturi reikšmės, nes tai savaime nepaneigia atsakovo pareigos grąžinti Unijai visą jam suteiktą paskolą. Šioje byloje iš esmės sprendžiama, ar atsakovo pajinis įnašas buvo panaudotas jo likusios paskolos dalies grąžinimui.

19. Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog tarp šalių buvo susiklostę specifiniai paskoliniai teisiniai santykiai, tai yra, kad paskola atsakovui buvo suteikta narystės Unijoje pagrindu. Pasak apeliantės, šiuo atveju nebuvo šalių susitarimo dėl atsakovo prievolės pasibaigimo kitu paskolos sutarties įvykdymo būdu – užskaičius atsakovo įneštą pajų, todėl teismas esą neteisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės teiginiais. Priešingai, kaip matyti iš apskųsto sprendimo teksto, teismas, kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, vadovavosi ne tik Civilinio kodekso (toliau – CK) normomis, reglamentuojančiomis paskolų teisinius santykius, bet ir Kredito unijų įstatymo normomis, Unijos įstatų nuostatomis, reguliuojančiomis Unijos, kaip specifinio paskolų teikimo subjekto, veiklą.

20. Pajinis įnašas – tai į kredito uniją asmens įmokėta pinigų suma, kuri naudojama kredito unijos pajiniam kapitalui sudaryti. Kredito unijos pajinį kapitalą sudarantys kredito unijos narių pajiniai įnašai priklauso kredito unijai nuosavybės teise ir sudaro jos nuosavo kapitalo dalį (KUĮ 36 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 39 straipsnio 1 dalis). Būtina pažymėti, kad nepaisant to, jog pajiniai įnašai nuosavybės teise priklauso kredito unijai, jos narių turimų pajų suteikiamos turtinės teisės apima teisę reikalauti, kad kredito unija grąžintų jų pajinius įnašus ar pajinių įnašų dalį, laikantis įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatyto apribojimo (KUĮ 14 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Ši turtinė reikalavimo teisė yra susijusi su kredito unijos nario narystės kredito unijoje pasibaigimu (KUĮ 15 straipsnis, 18 straipsnis), o jai taikomas apribojimas yra sąlygotas kredito unijos veiklos specifikos, atsižvelgiant į tai, kad kredito unijos teikiamos finansinės paslaugos apima skolinimo paslaugų kredito unijos nariams teikimą. Pagal KUĮ 16 straipsnio 2 dalį išstoti iš unijos galima tik pasibaigus finansiniams metams. Iki finansinių metų pabaigos galima išstoti tokiu atveju, jei galima atsiskaityti tu išstojančiuoju nepadarant žalos kredito unijos interesams. Kredito unijos narių prievolių, kylančių iš paskolos teisinių santykių, tinkamas įvykdymas yra užtikrintas įstatyme įtvirtintu disponavimo pajiniu įnašu ar jo dalimi, ne mažesne už skolinamą pinigų sumą kartu su už ją mokamomis palūkanomis, apribojimu, kuris galioja tol, kol grąžinama skolinama suma su palūkanomis (KUĮ 47 straipsnio 3 dalis).

21. Analizuojamu atveju atsakovas pateikė ne prašymą grąžinti jam Unijoje turimą pajų, bet, grąžinęs Unijai dalį paskolos su palūkanomis, atsakovas prašė panaudoti jo papildomą pajinį įnašą negrąžintai paskolos daliai padengti. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgdama į šalių teisiniams santykiams reglamentuoti taikytinas teisės normas, sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, analizuojamu atveju neteisingai kvalifikavo atsakovo prievolės pasibaigimo pagrindą.

22. Apeliacinis teismas pažymi, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo prerogatyva, t. y. teismas turi teisę taikyti kitą teisės normą nei tą, kurią nurodo bylos šalis, ir aiškinti teisės normą bei kvalifikuoti ginčo teisinį santykį kitaip nei nurodo bylos šalis.

23. Prievolė pasibaigia tinkamu jos įvykdymu arba kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Vienas iš CK nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Tai vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos. Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius, yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014 ir kt.).

24. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei dėl pareiškimo apie įskaitymą turinio, nei dėl formos (būdo) (CK 6.131 straipsnis). Jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma. Tai reiškia, kad įstatyme nenustatyta privaloma įskaitymo sandorio forma ir šį sandorį sudarančių asmenų (šalių) valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant ginčą dėl įskaitymo svarbu nustatyti, ar šalys dėl įskaitymo susitarė, o jeigu įskaitymas sudarytas vienos šalies valia, ar apie šią valią buvo informuota kita šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019; 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010 ir kt.).

25. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2013 metų rugsėjo mėnesį gražino didžiąją dalį paskolos, sumokėjo visas palūkanas, atliko kitus pagal Paskolos sutartį priklausančius mokėjimus. Atsakovas 2013 m. rugsėjo 19 d. pateikė Unijai prašymą panaudoti jo turtinį pajinį įnašą paskolos galutiniam padengimui. 2013 m. spalio 1 d. pradinis kreditorius (Unija) prašymu Nr. 13/1357 „Išregistruoti sutartinės hipotekos sandorį“ nurodė išregistruoti iš Hipotekos registro hipotekos sutartį, kuria Unijos naudai buvo įkeistas atsakovo ir jo sutuoktinės turtas. Unija gražino atsakovui turėtą originalą vekselio, kuriuo atsakovas buvo asmeniškai užtikrinęs paskolos gražinimą tinkamai ir laiku. Kaip nurodė atsakovas, jis Unijos darbuotojų buvo informuotas, kad Paskolos sutartis yra visiškai įvykdyta ir jis Unijai nebeskolingas. Tokią aplinkybę iš esmės patvirtina tai, kad atsakovui grąžinus paskolą, visą laikotarpį iki pat Unijos veiklos sustabdymo, atsakovas nebuvo informuotas apie netinkamą įsipareigojimų vykdymą, Unija nesiuntė jam jokių raginimų ar reikalavimų padengti negrąžintą paskolos dalį ar sumokėti palūkanas, kurios Unijai privalėjo būti mokamos kas mėnesį. Unijos bankroto administratorius tik 2014 m. gruodžio 29 d. pareikalavo iš atsakovo grąžinti 27 803,52 Eur (pagal Paskolos sutartį paskola turėjo būti grąžinta 2014 m. spalio 15 d.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Paskolos sutarties 5.10 punkte buvo numatyta Unijos teisė be atskiro atsakovo, kaip paskolos gavėjo, prašymo panaudoti pajinį įnašą atsakovo paskolos galutiniam dengimui.

26. Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje akcentuotomis įskaitymą reglamentuojančiomis teisės normomis bei kasacinio teismo išaiškinimais, konstatuoja, kad šiuo atveju yra sąlygos išvadai, jog atsakovo prievolė Unijai pasibaigė įskaitymu. Ginčo šalys turėjo viena kitai abipusių sutartinių įsipareigojimų ir jų reikalavimai – priešpriešiniai: atsakovas turėjo prievolę grąžinti suteiktą paskolą, kurios likutis buvo 27 803,52 Eur, o Unija turėjo grąžinti atsakovui jo tokio paties dydžio pajinį įnašą, šie reikalavimai laikytini vienarūšiais, galiojančiais ir vykdytinais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos duomenų pakanka nustatyti, jog šalys bendru sutarimu arba vienos iš jų pareiškimu, žinant ir sutinkant kitai šaliai, atliko tarpusavio reikalavimų įskaitymą, t. y. šios aplinkybės pakankamos konstatuoti, kad buvo atliktas šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, kuris šalims buvo žinomas bei atitiko jų valią. Kaip byloje teigė atsakovas, jis keletą kartų atsakingo Unijos darbuotojo buvo patikintas, kad jo įsipareigojimai Unijai yra visiškai įvykdyti.

27. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, vien tai, kad šiuo atveju byloje nėra pateikto konkretaus dokumento, kuriame butų užfiksuotas atliktas įskaitymas arba dėl to įformintas atitinkamas Unijos valdybos sprendimas, nesudaro pagrindo kitaip vertinti atsakovo prievolės Unijai pasibaigimo fakto. Pati ieškovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad neturi visų dokumentų, susijusių su atsakovui suteiktos paskolos vykdymu ar pasibaigimu – valdybos posėdžių protokolų, atsakovo asmeninės bylos, atsakovo susirašinėjimų su Unijos atsakingu darbuotoju ir kt.

28. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo teismų praktikoje suformuluotais bendro pobūdžio išaiškinimais, susijusiais su kredito unijų teikiamomis paskolomis. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas išsamiai išdėstė argumentus, kodėl neturi pagrindo vadovautis apeliantės nurodytais procesiniais dokumentais, priimtais kitose Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtose bylose, taip pat detaliai išanalizavo nagrinėjamos bylos ir kitų apeliantės cituojamų bylų faktinių aplinkybių skirtumus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir sprendžia, kad apeliantė nepaneigė jų pagrįstumo.

29. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai taikė teisės normas dėl atsakovo prievolių pasibaigimo pagrindo, tačiau tai nelemia apskųstojo sprendimo neteisėtumo. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro sąlygų naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl remiantis tokia išvada ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetant ieškovės apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti jos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.