Vilniaus apygardos teismo sprendimas

sekretoriaujant Agnei Bajarūnaitei, dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „EDS INVEST“ atstovui advokatui Stanislav Papijanc, atsakovui A. E., atsakovo atstovei advokatei Eglei Valiūnienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „EDS INVEST“ ieškinį atsakovui A. E. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

II. Bylos aplinkybės, teismo argumentai, išaiškinimai ir išvados

13. Nagrinėjamu atveju, atsakovas A. E. pagal 2012 m. spalio 3 d. paskolos sutarties Nr. 12-00384 LTL 6 - 8 p. nuostatas, kaip paskolos gavėjas, privalėjo nustatytais terminais mokėti paskolos įmokas ir sutartas palūkanas. Šias pareigas atsakovas atliko tinkamai (2013 m. rugsėjo mėnesį gražino paskolą, sumokėjo visas palūkanas ir kitus priklausančius mokesčius, 2013 rugsėjo 19 d. pateikė Unijai prašymą dėl pajinio įnašo panaudojimo galutiniam paskolos dengimui), ginčo dėl šių aplinkybių nėra. Jokių kitų pareigų nei paskolos sutartis, nei galiojantys teisės aktai atsakovui kaip paskolos gavėjui nenumatė. Tai, kad Unija nepriėmė sprendimo dėl atsakovo 2013 m. rugsėjo 19 d. prašymo įskaityti pajinį įnašą galutiniam paskolos dengimui ar tai, kad Unijos bankroto administratorius, galimai neturi tokių duomenų, negali būti priežastimi reikalauti iš atsakovo pinigų sumos, kurią jis yra realiai gražinęs. Priešingas šių aplinkybių traktavimas, reikštų ne ką kita, kaip dėl Unijos atsakingų darbuotojų netinkamai atliktų pareigų atsiradusių neigiamų padarinių perkėlimas atsakovui. Tai, teismo vertinimu, neabejotinai prieštarautų elementariai logikai ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams.

14. Atmestini ieškovės argumentai, susiję su tuo, jog atsakovo unijai pateiktas 2013 m. rugsėjo 19 d. prašymas panaudoti pajinį įnašą paskolos galutiniam dengimui neužbaigė paskolos sutarties vykdymo ir nenutraukė unijos ir atsakovo, kaip unijos pajininko teisinių santykių, kadangi pajaus grąžinimas negali būti atliktas vienašališku pajininko pareiškimu. Pirmiausia, teismas pažymi, jog atsakovas minėtu prašymu nepageidavo pajaus gražinimo, o siekė savo turėtą likusią paskolos sumą įvykdyti kitu paskolos sutartyje numatytu būdu, savo pajinį įnašą panaudoti galutiniam paskolos grąžinimui. Todėl ieškovės nurodytų teisės aktų nuostatos (KUĮ 16 - 18, 28 straipsniai, CK 6.130 straipsnio 1 dalis), kiek tai susiję su pajaus grąžinimo ir išstojimo iš kredito unijos procedūra, šiuo atveju netaikytina. Įvertinus nurodytas faktines aplinkybes bei atitinkamas paskolos sutarties nuostatas, atsakovo turėta prievolė pagal paskolos sutartį pasibaigė ne vienašališku įskaitymu (CK 6.130 str.), o abiejų paskolos šalių sutarimu, atsakovui 2013 m. rugsėjo 19 d. prašymu išreiškus valią galutiniam paskolos grąžinimui panaudoti pajinį įnašą, ir Unijai priėmus tokį prievolės įvykdymą (CK 6.39 str. 1-2 d., CK 6.123 str. 1 d.). Antra, atsakovas turėjo teisę galutinį negrąžintos paskolos likutį padengti pajinio įnašo lėšomis, tai patvirtina paskolos sutarties 5.10 p. nuostatos, kur nustatyta, kad unija turi teisę be atskiro atsakovo sutikimo atsakovo pajinius įnašus panaudoti paskolos grąžinimui. Taip pat paskolos sutarties 7 p., kuris numatė, kad unijos naudai užtikrinant tinkamą prievolių įvykdymą yra įkeičiamos piniginės lėšos, laikomos unijos sąskaitoje (įkeičiamos piniginio pajaus lėšos, kurios gali būti naudojamos paskolos dengimui). Trečia, šiuo atveju turi būti taikomas bonus pater familias elgesio adekvačioje situacijoje etalonas. Teismo vertinimu, atsakovo elgesys atitiko kiekvieno atidaus, rūpestingo, protingo ir apdairus asmens elgesio standartą, nes neabejotinai bet kuris protingas ir apdairus asmuo būtų pasielgęs lygiai tai pat - gražinus visą gautą paskolos sumą ir tą pačią dieną parašius unijos atsakingiems darbuotojams prašymą dėl pajinio įnašo panaudojimo galutiniam paskolos dengimui, o unijai atsisakius prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, nesuprastų, jog jam būtina atlikti dar kitus papildomus veiksmus, siekiant įsitikinti visišku savo įsipareigojimų Unijai įvykdymu. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad pati Unija kaip pradinis atsakovo A. E. kreditorius ilgą laiką neturėjo jokių pretenzijų. Unija, ne tik, grąžino atsakovui visas turėtas prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones (gražino vekselį ir išregistravo hipoteką), bet ir visą laikotarpį iki pat veiklos sustabdymo, neinformavo atsakovo apie netinkamą įsipareigojimų vykdymą, nesiuntė jokių raginimų ar reikalavimų padengti negrąžintą paskolos dalį ar sumokėti palūkanas, kurios unijai privalėjo būti mokamos kas mėnesį. Be to, unija visą šį laikotarpį, jei kaip teigia ieškovė, negavo jokių mokėjimų iš atsakovo, nepasinaudojo paskolos sutarties 5.10 punkte įtvirtinta teise, be atskiro atsakovo, kaip paskolos gavėjo, prašymo panaudoti pajinį įnašą atsakovo paskolos galutiniam padengimui. Todėl atsakovas pagrįstai turėjo pagrindą manyti, jog jis yra tinkamai ir pilnai atsiskaitęs pagal paskolos sutartį.

15. Ieškovės teigimu, atsakovas negalėjo panaudoti pajiniu įnašu perduotų lėšų bet kokia forma arba būdu vykdydamas paskolos sutartį. Siekis iš turimo papildomo pajinio įnašo grąžinti likusią paskolą galėjo būti įgyvendintinas bei teisinės sąlygos tam egzistuotų tik tuo atveju, jeigu atsakovas turėtų teisę disponuoti pajiniu įnašu perduotomis lėšomis. Tokiai atsakovo teisei atsirasti buvo būtinas Unijos valdybos sprendimas dėl papildomo pajinio įnašo atsakovui grąžinimo. Tačiau teismas su šiais ieškovės teiginiais neturi pagrindo sutikti, todėl juos atmesta kaip visiškai nepagrįstus. Teismas pažymi, jog aktualiu laikotarpiu galiojusios KUĮ 28 straipsnio redakcijos (iki 2014-08-05) nuostatos įtvirtino sprendimus, kuriems būtinas Kredito unijos valdybos pritarimas, t. y. be kita ko ir dėl disponavimo kredito unijos turtu ir ilgalaikio turto įsigijimo, ilgalaikių paskolų paėmimo ir suteikimo, laidavimo ar garantavimo už kitų asmenų prievoles, jei turto vertė ar sandorių suma neviršija 1/10 kredito unijos nuosavo kapitalo. Šias nuostatas atkartoja ir Unijos įstatų 5.45 punktas. Tačiau nei unijos įstatuose, nei KUĮ nuostatose nėra numatyta, jog dėl pajinio įnašo užskaitymo paskolos gražinimui būtinas Unijos valdybos sprendimas, todėl nėra pagrindo pritarti ieškovės argumentams, jog Unijos valdyba privalėjo spręsti klausimą dėl atsakovo pajinio įnašo grąžinimo. Kaip minėta, tai patvirtina ir paskolos sutarties 5.10 p. nuostata, kur nurodyta, kad unija turi teisę be atskiro atsakovo sutikimo atsakovo pajinius įnašus panaudoti paskolos grąžinimui. Faktą, kad pajinis įnašas tiek atsakovo, tiek pačios Unijos, rengusios paskolos sutarties tekstą, buvo suprantamas ir traktuojamas kaip finansinis užstatas, kuriuo laisvai gali būti dengiama negrąžinta paskolos dalis, o ne kaip nuosavo kapitalo dalis, patvirtina tiek minėta paskolos sutarties 5.10 p. nuostata, tiek ir pati ieškovė ieškinyje nurodydama, kad hipotekos išregistravimo momentui likusios skolos grąžinimą iš esmės užtikrino atsakovo perduotas pajinis įnašas, o atsakovo suteikta turto hipoteka prarado prievolės užtikrinimo prasmę. Jei pajinis įnašas Unijos būtų traktuotas kaip nuosavo kapitalo dalis, kurios išėmimo procedūra užtrunka apie 12 mėnesių (KUĮ 18 str. 2 d.), ir kurio panaudojimas paskolos dengimui priklauso nuo Unijos finansinės veiklos rezultatų, akivaizdu, kad kitų prievolės užtikrinimo priemonių (vekselio ir hipotekos) nebūtų atsisakyta. Esant nurodytoms aplinkybės, teismo vertinimu, atsakovui pateikus 2013 m. rugsėjo 19 d. prašymą dėl pajinio įnašo užskaitymo galutiniam paskolos dengimui, Unija neturėjo pagrindo traktuoti šį prašymą kaip reikalavimą grąžinti pajinį įnašą, be to šio prašymo nagrinėjimui Unija neturėjo taikyti ir KUĮ 16 straipsnio ir Unijos įstatų 4.16 p. nuostatas, reglamentuojančias išstojimo iš unijos ir pajinio įnašo gražinimo procedūras.

Dėl formuojamos teismų praktikos

16. Teismo vertinimu, ieškovės ieškinyje nurodoma teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-82-450/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1673-180/2016, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-74-178/2018, 2016 m. birželio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-406-196/2016), kuria remiasi ieškovė, šioje byloje negali būti remiamasi, nes jų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios nagrinėjamos bylos.

17. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš asmenų lygybės teismui principo kylanti maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, suponuoja bendrosios kompetencijos teismų pareigą priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, nors tai nėra eksplicitiškai įtvirtinta CPK (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kitaip tariant, teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliuoju, tiek horizontaliuoju aspektu, todėl ieškovės argumentai dėl bendrosios kompetencijos teismų pareigos laikytis savo pačių (t. y. apygardos teismų ir aukštesnės instancijos tesimo) sukurtų precedentų yra pagrįsti.

18. Tačiau kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad „ Teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti“ bei kad „remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma.

19. Šiuo atveju nagrinėjamos bylos aplinkybės turi esminių skirtumų nuo ieškovės nurodytose nutartyse nustatytų aplinkybių, kadangi visose ieškovės nurodytose kitose civilinėse bylose paskolos gavėjai buvos sudarę papildomus susitarimus su Unija, kuriais įsipareigojo iki 2014-01-15 nereikalauti Unijos svarstyti jų anksčiau pateiktų prašymų grąžinti pajinį įnašą ar jį panaudoti paskolos grąžinimui. Tad akivaizdu, jog ieškovės nurodytose civilinėse bylose paskolų gavėjai, skirtingai nei atsakovas A. E., ne tik, kad buvo sustabdę savo prašymų dėl pajinio įnašų panaudojimo galutiniam paskolos dengimui nagrinėjimą, bet ir papildomo susitarimo pagrindu buvo išreiškę savo aiškią valią ir supratimą dėl paskolos sutarties tolimesnio galiojimo. Ieškovės nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 8 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-406-196/2016 nėra pagrindo remtis dar ir dėl to, kad šioje byloje, skirtingai nei atsakovo A. E. atveju, paskolos gavėjas netinkamai vykdė paskolos sutartis, turėjo pradelstų įsiskolinimų ir pajinį įnašą prašė panaudoti ne galutiniam, o tik daliniam paskolos padengimui.

20. Nurodytų argumentų pagrindu, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, jog atsakovas, kaip paskolos gavėjas įvykdė visus prisiimtus įsipareigojimus, o Unija neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesvarstyti ar netenkinti atsakovo prašymo užskaityti pajinį įnašą paskolos gražinimui, todėl nesant tokio unijos sprendimo ar neišlikus tokiam unijos sprendimui visi iš to kylantys neigiami padariniai tenka išimtinai pačiai Unijai ir tuo pačiu ieškovei (CK 6.107 straipsnio 1 dalis), o atsakovas nelaikytinas pažeidęs sutartinius įsipareigojimus, dėl to ieškovės ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo skolą yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

21. Atmetus ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo, atmestini ir visi kiti likę išvestiniai ieškovės reikalavimai dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo.

22. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

23. Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta 2004 m. balandžio 2 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.).

24. Nagrinėjamoje byloje ieškinys atmestas, tačiau atsakovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nesprendžiamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

25. Valstybei bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, nes neviršija 3,00 EUR (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str., 2011 m. lapkričio 7 d. LR finansų ir teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos“).

Dėl taikos sutarties sudarymo galimybės

26. Teismas išaiškina, kad pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 4 dalį per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia, grąžinant 75 % sumokėto žyminio mokesčio. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjusius teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese (CK 1.5, 1.137 straipsniai, 6.145. - 6.153 straipsniai, CPK 7, 8, 79, 80, 88, 92, 93, 96 straipsniai, 150 straipsnio 2 dalis, 177 - 179 straipsniai, 182 straipsnio 1 punktas, 185 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-268, 270 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2, 1.5 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovės UAB „EDS INVEST“ ieškinį atmesti.

Teismas išaiškina, kad pagal CPK 87 str. 2 d, 140 str. 4 d. per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia, grąžinant 75 % žyminio mokesčio. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjusius teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese (LR CK 1.5 str., 1.137 str., 6.145 str. - 6.153 str., CPK 7 str., 8 str., 79 str., 80 str., 88 str., 92 str., 93 str., 96 str., 150 str. 2 d., 177 str. - 179 str., 182 str. 1 p., 185 str.).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.