- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-07
- Bylos Nr.
- e2A-74-178/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00712-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Alvydas Poškus, Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- Užgirių žemės ūkio bendrovės
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“
- Kategorijos
- 2.6.29.2Kreditavimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Užgirių žemės ūkio bendrovės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškinį atsakovei Užgirių žemės ūkio bendrovei dėl skolos priteisimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl prievolės grąžinti paskolą egzistavimo. Ieškovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Užgirių žemės ūkio bendrovei, prašydama (1) priteisti iš atsakovės 76 346,61 Eur skolą (55 361,24 Eur paskolos, 3 825,86 Eur palūkanų, 17 159,51 Eur delspinigių), (2) pripažinti 2013 m. lapkričio 13 d. susitarimo dėl 2012 m. spalio 9 d. paskolos sutarties Nr. 12-00396 pakeitimo 2.2. punkto sąlygas niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento bei (3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2012 m. spalio 9 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovei išmokėjo 1 194 700 Lt (346 009,036 Eur), pasirašė paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiką, pagal kurį paskola turėjo būti grąžinta iki 2015 m. spalio 9 d. (toliau – Paskolos sutartis). Paskola užtikrinta hipoteka. 2013 m. kovo 7 d. susitarimu Paskolos sutartis pakeista, keičiant įmokų pagal grafiką dydį. 2013 m. lapkričio 13 d. šalys pasirašė susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo, kuriame palūkanų ir delspinigių normą pakeitė į 0,00 proc., atsakovė įsipareigojo iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti ieškovės svarstyti jos prašymą grąžinti pajinį įnašą ar jį panaudoti paskolos grąžinimui; ieškovė atsisakė visų prievolės užtikrinimo priemonių (hipotekos). Patvirtindama prievolės dalies įvykdymą, ieškovė pateikė notarų biurui prašymą išregistruoti sutartinį įkeitimo sandorį. Po šios paskolos sutarties pakeitimo ieškovei grąžintina paskolos dalis liko 55 361,24 Eur. 2014 m. vasario 7 d. ieškovei iškelta bankroto byla. Bankroto administratoriaus vertinimu, tarp šalių susiklostė sutartiniai kredito santykiai ir narystės kooperatinėje bendrovėje – kredito unijoje santykiai (Kredito unijų įstatymo (toliau – KUĮ) 13 str., 14 str.). Atsakovė, stojimo į uniją metu įnešdama pagrindinį pajinį įnašą, o prieš paskolos išdavimą įsigydama papildomą pajų, dalyvavo formuojant kredito unijos kapitalą (KUĮ 36 str., 39 str.), todėl paskolos grąžinimui jis negalėjo būti panaudotas. Atsakovė iki šiol nėra grąžinusi paskolos dalies – 55 361,24 Eur. Ieškovė tinkamai nutraukė Paskolos sutartį nuo 2015 m. gegužės 2 d. ir įgijo teisę reikalauti viso paskolos likučio, priskaičiuotų palūkanų bei delspinigių. Ieškovės teigimu, 2013 m. lapkričio 13 d. susitarimas dėl palūkanų ir delspinigių nemokėjimo yra niekinis ir prieštaraujantis viešajai tvarkai (CK 1.80 str., 1.81 str.). Šiuo susitarimu buvo siekiama veikti prieš kredito unijų veiklos principus ir tikslus, todėl ieškovė turi teisę reikalauti ne tik negrąžintos paskolos dalies, bet ir palūkanų bei delspinigių, priskaičiuotų pagal Paskolos sutartyje nustatytas sąlygas, galiojusias iki 2013 m. lapkričio 13 d. susitarimo sudarymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovei iš atsakovės 55 361,24 Eur skolą ir 1 411 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės valstybei 1 047 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovės atsakovei 554 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nesutiko su ieškove dėl negalimumo susitarti dėl paskolos dalies grąžinimo papildomo pajaus įnašu. Tai paneigia KUĮ nuostatos ir Paskolos sutarties specialiosios dalies 5.10 punktas, pagal kurį ieškovė turi teisę paskolos gavėjo pajinius įnašus be atskiro paskolos gavėjo sutikimo panaudoti paskolos grąžinimui. Tačiau, teismo vertinimu, nepagrįsti atsakovės argumentai dėl prievolės grąžinti skolos dalį pasibaigimo sutarties nutraukimu 2013 m. rugsėjo mėnesį vienašaliu įskaitymu ir prievolės įvykdymu susitarus dėl papildomo pajaus panaudojimo paskolos grąžinimui. Pagal Paskolos sutarties bendrosios dalies 21 punktą sutarties pasikeitimai, jos nutraukimas arba termino pasikeitimas įforminamas rašytiniu šalių susitarimu. Atsakovė nepateikė rašytinio šalių susitarimo, patvirtinančio Paskolos sutarties nutraukimą atsakovei įvykdžius prievolę. Teismas sprendė, kad 2013 m. rugsėjo 17 d., 2013 m. lapkričio 7 d. ieškovės sutikimai ir 2013 m. lapkričio 13 d. ieškovės prašymas, kurio pagrindu buvo išregistruota atsakovės sutartinė hipoteka, taip pat 2013 m. lapkričio 13 d. susitarimas, kurio 2.2 punktu buvo nustatyti nuliniai palūkanų ir delspinigių dydžiai, neįrodo atsakovės prievolių tinkamo įvykdymo. Notarų biurui adresuotame 2013 m. lapkričio 13 d. prašyme ieškovė nurodė, kad atsakovės prievolė įvykdyta dalinai, t. y. ieškovė nepatvirtino sutarties tinkamo įvykdymo. Nors pastaraisiais susitarimais ieškovė atsisakė paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonių – turto hipotekos ir vekselio, tačiau 2013 m. lapkričio 13 d. sutarties pakeitimu atsakovė prievolių vykdymo užtikrinimui įkeitė savo reikalavimo teisę į pajinį įnašą. Atsakovės teiginius, jog prievolė buvo visiškai įvykdyta, paneigia ir šio susitarimo 2.3.1 punktas, kuriuo šalys susitarė, kad paskolos gavėjas įsipareigoja iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti unijos svarstyti jo pateikto prašymo grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolai grąžinti, taip pat nereikalauti grąžinti paskolos gavėjo turimo pajinio įnašo ar panaudoti jį paskolai grąžinti arba kitoms įmokoms mokėti nepriklausomai nuo to, ar paskolos gavėjo turimų pajinių įnašų suma viršija 1/10 paskolos gavėjo paskolų bei kitų kreditorinių įsipareigojimų unijai bendros sumos. Tai rodo, kad šis susitarimas negalėjo būti įvykdytas anksčiau negu 2014 m. sausio 15 d. Byloje nėra duomenų, jog po šios datos atsakovė reikalavo ieškovės svarstyti jos prašymą grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolai grąžinti, taip pat nėra duomenų, kad pajinis įnašas po 2014 m. sausio 15 d. buvo įskaitytas, t. y. juo padengtas ieškovės skolos likutis. Skola nebuvo grąžinta ar įskaityta ir iki galutinio jos grąžinimo termino – 2015 m. spalio 9 d.Atsakovės nurodomo šalių susitarimo dėl prievolės pabaigos nepatvirtina ir kiti duomenys. Lietuvos bankas 2016 m. balandžio 26 d. rašte nurodė, kad 2014 m. sausio 17 d. atsakovės faktiško įsiskolinimo suma ieškovei pagal Paskolos sutartį pagal ieškovės pateiktus duomenis buvo 55 361,24 Eur. Atsakovė kaip ieškovės skolininkė nurodyta ieškovės bankroto byloje pateiktame 2014 m. sausio 17 d. paskolų sąraše (skola 191 151,28 Lt). Teismo vertinimu, 2017 m. rugsėjo 17 d. ir lapkričio 7 d. ieškovės sutikimai dėl antrinio turto įkeitimo ir įsipareigojimai panaudoti papildomą pajų paskolos padengimui bei atsakovės ūkinės apskaitos duomenys neįrodo atsakovės prievolės pasibaigimo vienašaliu įskaitymu. 2013 m. lapkričio 13 d. sutarties pakeitimo 2.3.1 ir 2.3.2 punktai pagrindžia, jog nebuvo ieškovės prievolės grąžinti atsakovei papildomą pajų (nebuvo priešpriešinių reikalavimų); nebuvo priimtas ieškovės valdybos sprendimas negrąžintą paskolos likutį padengti papildomo pajaus įnašu (CK 6.130 str. 1 d., KUĮ 28 str. 3 d. 6 p.). Atsakovės argumentus dėl ieškovės valdybos sprendimo nebuvimo 2013 m. lapkričio 13 d. susitarimui sudaryti bei atsakovės atstovui D. S. nesuteiktus įgalinimus šiam susitarimui pasirašyti teismas vertino kaip nepagrįstus ir nereikšmingus. D. S. suteiktus įgalinimus patvirtina 2013 m. lapkričio 11 d. atsakovės pirmininko R. S. įsakymas Nr. 8 d. Be to, paskolos byloje yra ieškovės paskolų komiteto narių 2013 m. lapkričio 12 d. pasirašytos pagrindinės paskolos pakeitimo sąlygos (39 priedas), kuriose nurodoma, kad paskola grąžinama termino pabaigoje dengimui nukreipiant 191 152 Lt pajų, tačiau 2013 m. lapkričio 13 d. papildomu susitarimu dėl paskolos sutarties pakeitimo šalys dėl tokios sąlygos nesusitarė, pajus buvo įkeistas paskolos gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimui. Atsakovė nepareiškė materialinio reikalavimo dėl 2013 m. lapkričio 13 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu, todėl daryti išvadą apie prievolės pasibaigimą remiantis vien ginčo skolos neapskaitymu atsakovės ūkinėje apskaitoje, nėra pagrindo. Atsakovė neįvykdė sutartinio įsipareigojimo grąžinti skolą sutartyje nurodytu terminu, todėl iš jos ieškovei teismas priteisė ieškinyje nurodytą papildomo pajaus dydžio skolą 55 361,24 Eur (CK 6.189 str. 1 d., 4 d.).Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės reikalavimą pripažinti niekiniu 2013 m. lapkričio 13 d. susitarimo 2.2 punktą dėl nulinių palūkanų ir delspinigių. Ieškovė nenurodė imperatyvių (nei bendrųjų, nei įtvirtintų KUĮ) įstatymo normų, draudžiančių kredito davėjai ir gavėjai susitarti dėl palūkanų ir delspinigių nemokėjimo, nekonkretizavo, kokią viešąją tvarką pažeidžia toks susitarimas. Be to, nulines palūkanas ir delspinigius šalys nustatė tik tada, kai atsakovė grąžino didžiąją paskolos dalį (85 proc.) ir įsipareigojo nereikalauti turimo pajinio įnašo (jo dalies) grąžinimo. Pakeista kreditavimo sutartis neprarado esminio elemento – atlygintinumo, todėl ginčijamą pakeitimą nėra pagrindo laikyti prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms ir kreditavimo sutarties esmei. Susitarimas dėl delspinigių nemokėjimo nepriskirtinas prie įstatymų numatytų draudžiamų ir dėl to negaliojančių susitarimų.Aplinkybė, kad ieškovė nereiškia materialinių reikalavimų garantui, savaime neatleidžia atsakovės nuo sutartinių prievolių vykdymo. Trečiasis asmuo įsipareigojo grąžinti ieškovei kredito dalį, jei atsakovė, suėjus galutiniam grąžinimo terminui arba ieškovei prieš laiką nutraukus paskolos sutartį, negrąžins arba nepilnai grąžins 1 194 700 Lt kreditą. Šių įsipareigojimų atsakovė neįvykdė laikydama, kad skolą jau yra grąžinusi. Teismui pirmiau konstatavus, kad atsakovės prievolė ieškovei kilo iš sutarties ir turi būti įvykdyta, laikytina, kad garanto atsakomybė yra subsidiari (CK 6.90 str. 1 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai
Atsakovė (toliau ir - apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantės kreditoriniai įsipareigojimai ieškovei yra pasibaigę, apeliantei 2013 m. lapkričio 7 d. pervedus ieškovei 788 630 Lt kredito grąžinimui, todėl nuo šios datos Paskolos sutarties šalys viena kitai pretenzijų nebeturėjo. Ieškovė taip pat atsisakė visų paskolos užtikrinimo priemonių (turto įkeitimo, vekselio), išskyrus garantą. Apeliantė atsiskaitė su ieškove, įvykdžiusi visas sutartines sąlygas. Ieškovė nuo 2013 m. lapkričio 7 d. jokių reikalavimų apeliantei nereiškė. Pagal ieškovės įstatų 3.10 punktą ieškovė paskolas gali suteikti, paskolos sutartis modifikuoti tik gavusi valdybos ir paskolų komiteto sutikimą. D. S. 2013 m. lapkričio 13 d. pasirašytas sutarties 2.2 p. pakeitimas yra negaliojantis, nes nėra Paskolų komiteto sutikimo apie keičiamas sutarties sąlygas, negautas trečiojo asmens (garanto) sutikimas. Tiek išduodant paskolą apeliantei, tiek keičiant Paskolos sutarties sąlygas dėl mokėjimo grafikų, visos procedūros buvo išlaikytos, minėti sutikimai buvo gauti. Ieškovė pajaus dalį užskaitė kaip paskolos grąžinimą ir įvykdė savo įsipareigojimus, kuriuos patvirtino ieškovės valdyba ir jos paskolų komitetas 2013 m. lapkričio 12 d. posėdžio metu. Minėtame posėdyje nutarta atsisakyti trečiojo asmens 70 proc. garantijos ir paskolos dengimui nukreipti 191 152 Lt papildomą pajų. Ieškovė atsisakė visų paskolos užtikrinimo priemonių, tarp jų ir apeliantės valdybos pirmininko R. S. asmeninio vekselio visai paskolos sumai ir vekselio originalą grąžino. Vekselio originalas grąžinamas tik įvykdžius prievolę. Šios aplinkybės įrodo, kad su ieškove buvo visiškai atsiskaityta. Paskolos sutartis įvykdyta 2013 m. rugsėjo mėnesį skolos įskaitymu. Apeliantės pajaus kaip užskaitymo dalies paskolos dengimas atitinka visas įskaitymui būtinas sąlygas. Šalys turėjo viena kitai abipusių teisių ir pareigų (ieškovė yra apeliantės kreditorė dėl pajinių įnašų, o apeliantė ieškovės kreditorė pagal paskolos sutartį), jų reikalavimai buvo priešpriešiniai (ieškovė turėjo reikalavimą pagal Paskolos sutartį, o apeliantė – dėl pajaus grąžinimo). Minėti reikalavimai vienarūšiai (pinigai), galiojantys, vykdomi bei aiškiai apibrėžti pinigine išraiška. Nepagrįstas teismo argumentas, kad apeliantė privalėjo po 2014 m. sausio 15 d. pakartotinai kreiptis į ieškovę su prašymu įskaityti pajų, nes įskaitymui pakanka vienos šalies pareiškimo, kurį apeliantė ieškovei pateikė 2013 m. rugsėjo 16 d., t. y. reikalavimą dėl apeliantės pajaus dalies panaudojimo dengiant dalį kredito. Šis rašytinis įrodymas patvirtina, kad apeliantė 2013 m. rugsėjo 16 d. sudarė vienašalį sandorį, išreikšdama savo valią. Ieškovė į minėtą raštą atsakė 2013 m. rugsėjo 17 d. raštu, kuriame įsipareigojo per 5 darbo dienas atsisakyti hipotekos bei panaudoti papildomo pajaus įnašą galutiniam paskolos dengimui pagal Paskolos sutartį. Nepagrįstas teismo motyvas, jog Lietuvos bankas 2016 m. balandžio 26 d. rašte nurodė, kad apeliantės įsiskolinimas 2014 m. sausio 17 d. yra 55 361,24 Eur. Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos statistikos departamentas 2016 m. gegužės 20 d. rašte nurodė, jog nuo 2014 m. sausio 17 d. ieškovei atšaukta licencija ir nuo tos datos duomenys RPDB nėra atnaujinami. Minėto rašo 3 punkte nurodoma, kad nuo 2013 m. lapkričio 25 d. į PRDB nebuvo pateikta informacijos, paskolos informacija yra tik gavėjo ir vadovo duomenys. Todėl ieškovė nuo 2013 m. lapkričio 25 d. duomenų bankui neteikė.Nepagrįsti teismo motyvai dėl reikalavimo garantui, nes esant pirmam reikalavimui garantas privalo tinkamai įvykdyti savo prievolę ir tokia garantija yra besąlyginis garanto įsipareigojimas. Pagal 2012 m. spalio 19 d. Garantijos 1 punktą garantas įsipareigoja grąžinti ieškovei kredito dalį, jeigu kredito gavėjas negrąžins arba nepilnai grąžins kreditą arba kredito sutartis bus nutraukta prieš terminą. Kredito sutartį ieškovė nutraukė prieš terminą – 2015 m. gegužės 2 d., todėl nuo šios datos atsirado reikalavimas garantui, kuriuo ieškovė nepasinaudojo. Apeliantė yra sumokėjusi garantinį mokestį, kuris pakankamai didelis ir jo paskirtis yra būtent garantinių išmokų formavimui. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas tinkamai nustatė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialines ir proceso teisės normas.Iš apeliantės įstatų 32 ir 44.12 punktų matyti, kad visuotinio narių susirinkimo pritarimas yra būtinas tik kredito sandorių, kurių suma viršija 100 tūkst. litų, sudarymui. Tuo tarpu šių sandorių pakeitimui pakanka bendrovės pirmininko ar kito tinkamai įgalioto asmens sutikimo. Paskolos sutarties sudarymui atsakovė pateikė visuotinio narių susirinkimo pritarimą. Tuo tarpu nei pirmam, nei antram Paskolos sutarties pakeitimui toks sutikimas nebuvo teikiamas, nes jis nebuvo privalomas.Paskolų komiteto nariai išreiškė savo pritarimą Paskolos sutarties pakeitimo sudarymui pasirašydami ant pagrindinių šios sutarties pakeitimo sąlygų. Apeliantė neginčijo Paskolos sutarties pakeitimo galiojimo, todėl šis susitarimas laikytinas galiojančiu bei atitinkančiu šalių tikrąją valią.Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad Paskolos sutarties užtikrinimo priemonių atsisakymas patvirtina šalių paskolinių santykių pabaigą. Apeliantė 2013 m. lapkričio 7 d. padengė didžiąją dalį paskolos bei savo įsipareigojimų pagal Paskolos sutartį tinkamą vykdymą užtikrino kita prievolių užtikrinimo priemone – apeliantei priklausančio pajinio įnašo įkeitimu. Todėl ieškovė ir atsisakė ankstesnių prievolių užtikrinimo priemonių. Ieškovė notarų biurui adresuotame prašyme dėl hipotekos išregistravimo nurodė, kad apeliantės prievolė įvykdyta dalinai. Nei ieškovės išduoti sutikimai ir atliktas hipotekos išregistravimas, nei susitarimas dėl 0 proc. delspinigių, palūkanų bei vekselio grąžinimas neįrodo apeliantės prievolių tinkamo įvykdymo.Nepagrįstai apeliantė teigia, kad paskoliniai santykiai tarp šalių pasibaigė vienašališku apeliantės įskaitymu dar prieš pasirašant Paskolos sutarties pakeitimą. Paskolos sutarties pakeitimo 2.3.1 punktu šalys susitarė, kad apeliantė įsipareigoja iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti ieškovės svarstyti jos pateikto prašymo grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolai grąžinti, taip pat nereikalauti grąžinti apeliantės turimo pajinio įnašo ar panaudoti jį paskolai grąžinti ar kitoms įmokoms mokėti. Todėl šalys šia nuostata nenuginčijamai patvirtino, kad pajinis įnašas negalės būti įskaitytas anksčiau nei 2014 m. sausio 15 d. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad apeliantė po minėtos datos kreipėsi į ieškovę dėl jos turimo pajinio įnašo įskaitymo ar jo padengimo kitu būdu, dėl ko laikyti, kad paskolos santykiai tarp šalių pasibaigė vienašaliu įskaitymu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.Lietuvos banko raštai ir ieškovės bankroto byloje esantys paskolų sąrašai, kuriuose įtraukta ieškovės reikalaujamo dydžio apeliantės negrąžintos paskolos dalis, patvirtina, kad apeliantė iki šiol nėra tinkamai įvykdžiusi Paskolos sutarties. Tai, kad nuo 2013 m. lapkričio 25 d. ieškovė neteikė į PRDB sistemą jokių duomenų apie apeliantės paskolos grąžinimą, tik patvirtina, kad apeliantės prievolė grąžinti paskolą nei įskaitymu, nei kitu būdu nebuvo įvykdyta.Apeliantė nepagrįstai teigia, kad likusią paskolos sumą turėtų grąžinti trečiasis asmuo. Pastarojo atsakomybė pagal išduotą garantiją yra subsidiari, todėl paskolos dalies išieškojimas iš trečiojo asmens, likusios paskolos dalies pirmiau nepradėjus išieškoti iš apeliantės, yra negalimas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, jų nenurodė ir apeliantė. Todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).Byloje nustatyta, kad šalys 2012 m. spalio 9 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė apeliantei suteikė 1 194 700 Lt paskolą, grąžinimo terminas iki 2015 m. spalio 9 d. Paskolos grąžinimas buvo užtikrintas atsakovės turto įkeitimu, 2012 m. spalio 9 d. paprastuoju vekseliu bei trečiojo asmens 2012 m. spalio 19 d. garantija. Ieškovė 2013 m. rugsėjo 17 d. davė sutikimą dėl įkeisto turto antrinio įkeitimo, o apeliantei pervedus 825 000 Lt paskolos grąžinimui ir sumokėjus atlyginimą už hipotekos išregistravimą, ieškovė įsipareigojo per 5 darbo dienas atsisakyti hipotekos ir pateikti sutartinės hipotekos lakštą išregistravimui bei panaudoti papildomo pajaus (191 152 Lt) įnašą paskolos dengimui. Apeliantė, gavusi 2013 m. lapkričio 4 d. kreditą iš AB Medicinos bankas ieškovės suteiktos paskolos refinansavimui, 2013 m. lapkričio 7 d. pervedė ieškovei 788 630 Lt paskolos grąžinimui. Šalys 2013 m. lapkričio 13 d. sudarė susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo nustatyta 0 proc. metinė palūkanų norma ir 0 proc. delspinigių dydis (2.2. punktas); apeliantė įsipareigojo iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti ieškovės svarstyti jos pateikto prašymo grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolos grąžinimui (2.3.1 punktas), taip pat buvo įkeista ieškovės naudai apeliantės reikalavimo teisė į unijoje esantį pajinį įnašą paskolos gavėjos prievolių vykdymui užtikrinti (2.3.2 punktas). Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą. Ieškovės bankroto administratorius pareiškė ieškinį dėl likusios paskolos sumos, lygios papildomo pajaus sumai – 55 361,24 Eur, priteisimo, 2013 m. lapkričio 13 d. susitarimo dėl paskolos sutarties pakeitimo 2.2 punkto pripažinimo negaliojančiu bei palūkanų ir delspinigių priteisimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš apelianto 55 361,24 Eur skolą, kitų ieškinio reikalavimų netenkino. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas netenkintinas.Apeliacinis skundas paduotas tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš apeliantės ieškovei priteista 55 361,24 Eur skola pagal Paskolos sutartį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrintinas tik šiuo aspektu, t. y. paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.). Neginčytina, kad tarp šalių egzistavo paskolos bei narystės kredito unijoje teisiniai santykiai, taip pat tarp šalių nėra ginčo dėl ieškovės suteiktos paskolos bei apeliantės grąžintos paskolos dalies dydžio. Byloje iš esmės kilo ginčas dėl apeliantės pareigos grąžinti ieškovei likusios paskolos sumą – 55 361,24 Eur. Apeliantė nesutikimą su šiuo ieškovės reikalavimu grindžia tuo, kad (1) apeliantės kreditoriniai įsipareigojimai ieškovei yra pasibaigę skolos įskaitymu; (2) šalių pasirašytas 2013 m. lapkričio 13 d. susitarimas yra negaliojantis; (3) ieškovė turėjo reikšti reikalavimą trečiajam asmeniui kaip garantui. Tačiau su šiais apeliantės argumentais nesutiko pirmosios instancijos teismas, su jais sutikti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas.Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 str. 1 d. ).Nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad jos kreditoriniai įsipareigojimai ieškovei yra pasibaigę. Pažymėtina, kad šiuo aspektu apeliantės argumentai yra prieštaringi vieni kitiems. Viena vertus, ji teigia, kad Paskolos sutartis įvykdyta 2013 m. rugsėjo mėnesį skolos įskaitymu (žr. šios nutarties 9.4 punktas), kita vertus, apeliantės teigimu, jos kreditoriniai įsipareigojimai ieškovei pasibaigė kuomet apeliantė 2013 m. lapkričio 7 d. pervedė ieškovei 788 630 Lt kredito grąžinimui (žr. šios nutarties 9.1 punktas). Tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad tiek vieni, tiek kiti apeliantės argumentai yra nepagrįsti, nes į bylą pateikti rašytiniai įrodymai neįrodo apeliantės prievolių ieškovei tinkamo įvykdymo.Nei 2013 m. rugsėjo 17 d. ieškovės sutikimas dėl įkeisto turto antrinio įkeitimo, nei tai, kad apeliantė 2013 m. lapkričio 7 d. pervedė ieškovei dalį Paskolos sutartimi suteiktos paskolos – 788 630 Lt, nepatvirtina apeliantės finansinių įsipareigojimų ieškovei pasibaigimo. Visų pirma, šias aplinkybes patvirtina 2013 m. lapkričio 13 d. šalių sudarytas susitarimas, iš kurio matyti, kad apeliantė (paskolos gavėja) įsipareigojo iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti ieškovės svarstyti jos pateikto prašymo grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolai grąžinti, taip pat nereikalauti grąžinti apeliantės (paskolos gavėjos) turimo pajinio įnašo ar panaudoti jį paskolai grąžinti arba kitoms įmokoms mokėti, nepriklausomai nuo to, ar paskolos gavėjo turimų pajinių įnašų suma viršija 1/10 paskolos gavėjo paskolų bei kitų kreditorinių įsipareigojimų unijai bendros sumos (2.3.1 punktas). Pažymėtina, kad pagal šį susitarimą apeliantė prievolių vykdymui užtikrinti įkeitė savo reikalavimo teisę į pajinį įnašą, kuris yra lygus ginčo sumai (2.3.2 punktas). Akivaizdu, kad jei apeliantės įsipareigojimai pagal Paskolos sutartį jau būtų kokiu nors būdu pasibaigę iki 2013 m. lapkričio 13 d. susitarimo sudarymo, šis susitarimas apskritai nei būtų reikalingas ir turėtų prasmę, nei, juo labiau, būtų susitarta dėl neįvykdytos prievolės dalies užtikrinimo – reikalavimo teisės į pajinį įnašą įkeitimo. Kitaip tariant, šio susitarimo faktas ir jo sąlygos rodo, kad iš esmės buvo pripažįstama, jog prievolė pagal Paskolos sutartį tebeegzistuoja, Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, 2013 m. lapkričio 13 d. apeliantės įsipareigojimai ieškovei sudarė 191 152 Lt (55 361,24 Eur) sumą ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2013 m. lapkričio 13 d. susitarimas negalėjo būti įvykdytas anksčiau negu 2014 m. sausio 15 d. Duomenų, kad pajinis įnašas (ginčo suma) po 2014 m. sausio 15 d. buvo įskaitytas ir/ar juo padengtas ieškovės skolos pagal paskolos sutartį likutis, byloje nėra. Ieškovės 2013 m. lapkričio 13 d. prašymas Vilniaus rajono 2-ajam notarų biurui išregistruoti sutartinį įkeitimo sandorį, kurio pagrindu ir buvo išregistruota apeliantės sutartinė hipoteka, taip pat patvirtina tik dalinį prievolės įvykdymą, nes jame nurodyta, kad prievolė buvo dalinai įvykdyta. Todėl šis rašytinis įrodymas, priešingai nei teigia apeliantė, taip pat nepatvirtina Paskolos sutarties tinkamo įvykdymo.Tai, kad Paskolos sutartis nebuvo įvykdyta, patvirtina iš byloje esantys Lietuvos banko 2016 m. balandžio 4 d., 2016 m. balandžio 20 d. bei 2016 m. balandžio 26 d. raštai, kuriuose nurodyta, kad informacijos, jog paskola yra grąžinta į Paskolų rizikos duomenų bazę nebuvo pateikta, o 2014 m. sausio 17 d. duomenimis apeliantės įsiskolinimas pagal Paskolos sutartį ieškovei sudarė 55 361,24 Eur. Taigi, šie duomenys taip pat patvirtina, kad apeliantės prievolė grąžinti paskolą nei įskaitymu, nei kitu būdu nebuvo įvykdyta. Nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad prievolės pasibaigimą pagal Paskolos sutartį patvirtina ir tai, kad ieškovė atsisakė paskolos užtikrinimo priemonių – turto įkeitimo, vekselio. Sutiktina su ieškove, kad nei ieškovės išduoti sutikimai, be kita ko, ir 2013 m. rugsėjo 17 d., nei atliktas hipotekos išregistravimas, nei vekselio grąžinimas neįrodo apeliantės prievolių tinkamo įvykdymo. Pažymėtina, kad prievolių užtikrinimo priemonių tikslas – suteikti kreditoriui papildomas garantijas, kad pagrindiniam skolininkui neįvykdžius savo įsipareigojimų ar juos įvykdžius netinkamai, kreditorius savo reikalavimo teisę galėtų įgyvendinti kitomis priemonėmis. Todėl kreditorius turi teisę disponuoti šiomis priemonėmis, taip pat jas keisti bei jų atsisakyti net ir esant visiškai neįvykdytai skolininko prievolei. Nagrinėjamu atveju hipotekos sandoris buvo išregistruotas dėl esmingai sumažėjusio apeliantės įsipareigojimo, kai apeliantė 2013 m. lapkričio 7 d. padengė didžiąją dalį paskolos. Tačiau, kaip minėta, viena prievolių vykdymo užtikrinimo priemonė buvo pakeista kita – apeliantės reikalavimo teisės į pajinį įnašą įkeitimu (2013 m. lapkričio 13 d. susitarimo 2.3.2 punktas). Todėl hipotekos sandorio išregistravimas, vekselio grąžinimas savaime dar neįrodo prievolių tinkamo įvykdymo.Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad 2013 m. lapkričio 13 d. susitarimas negalėjo būti sudarytas, nes jo pasirašymo metu nebuvo gautas apeliantės narių susirinkimo pritarimas, taip pat nebuvo gautas ieškovės paskolų komiteto sutikimas dėl paskolos sutarties sąlygų modifikavimo. Visų pirma, apeliantė nereiškė reikalavimo nei ieškinio, nei priešieškinio forma šį šalių sandorį pripažinti negaliojančiu, t. y. neginčijo minėto susitarimo dėl Paskolos sutarties pakeitimo. Todėl jis laikytinas galiojančiu. Antra, apeliantės argumentai dėl tariamo Paskolos sutarties pakeitimo neteisėtumo, teisėjų kolegijos nuomone, laikytini nepagrįstais iš esmės. 2013 m. lapkričio 13 d. susitarimo pasirašymui nebuvo būtinas ieškovės kompetentingų organų pritarimas. Pateiktoje paskolos byloje yra ieškovės paskolų komiteto narių 2013 m. lapkričio 12 d. pasirašytos pagrindinės paskolos pakeitimo sąlygos (39 priedas), kuriose nurodoma, kad paskola grąžinama termino pabaigoje, dengimui nukreipiant 191 152 Lt dydžio papildomą pajų. Taigi, ieškovės paskolos komiteto nariai buvo išreiškę savo pritarimą Paskolos sutarties pakeitimo sudarymui, o jau kitą dieną šalys 2013 m. lapkričio 13 d. susitarimu susitarė, kad apeliantė iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalaus paskolos grąžinimui panaudoti pajinį įnašą (2.3.1 punktas). Trečia, byloje esantys apeliantės įstatai patvirtina, kad apeliantės visuotinio narių susirinkimo pritarimas yra būtinas tik kredito sandorių, kurių suma viršija 100 tūkst. Lt, sudarymui (įstatų 44.12 punktas). Tuo tarpu kiti sandoriai apeliantės vardu sudaromi bendrovės pirmininko vienvaldiškai (įstatų 32 punktas). Todėl darytina išvada, kad Paskolos sutarties pakeitimui pakako apeliantės pirmininko ar kito tinkamai įgalioto asmens sutikimo. Juolab, kad Paskolos sutarties sudarymui buvo apeliantės visuotinio narių susirinkimo pritarimas, o nei 2013 m. kovo 7 d. šalių susitarimui dėl Paskolos sutarties pakeitimo, nei vėlesniam jos pakeitimui toks sutikimas nebuvo teikiamas, kas suponuoja išvadą, kad jis nebuvo privalomas. Ketvirta, susitarimą apeliantės vardu pasirašė tam įgaliotas asmuo D. S., kuriam toks įgaliojimas suteiktas 2013 m. lapkričio 11 d. apeliantės pirmininko R. S. įsakymu Nr. 8, kuriuo D. S. pavesta pavaduoti apeliantės pirmininką jo atostogų metu nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad 2013 m. lapkričio 13 d. šalių susitarimas yra galiojantis bei sukeliantis šalimis atitinkamas teises ir pareigas. Dėl apeliantės argumento, kad ieškovė turėjo reikšti reikalavimą trečiajam asmeniui kaip garantui, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ši aplinkybė neatleidžia apeliantės nuo sutartinių prievolių vykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad garanto atsakomybė yra subsidiari (CK 6.90 str. 1 d.) bei apeliantei teigiant, jog jos kreditoriniai įsipareigojimai ieškovei yra pasibaigę, visų pirma turi būti konstatuota apeliantės prievolės pagal Paskolos sutartį egzistavimas, o tik tada galimas nagrinėjimas dėl garanto atsakomybės. Tačiau bet kuriuo atveju aplinkybė, jog toks reikalavimas nereiškiamas garantui, nesudaro pagrindo pareikšto ieškinio dėl skolos priteisimo nenagrinėjimui ar jo netenkinimui. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės prievolės pagal Paskolos sutartį nebuvo tinkamai įvykdytos nei iki 2014 m. sausio 15 d. (žr. šios nutarties 19 punktas), nei po 2014 m. sausio 15 d., nei iki 2015 m. spalio 9 d., kai apeliantė turėjo būti vėliausiai įvykdžiusi savo prievoles pagal šalių susitarimą – Paskolos sutartį. Pažymėtina, kad Lietuvos bankas 2014 m. sausio 17 d. atšaukė ieškovės licenciją bei teisę naudotis kredito įstaigų sąskaitose esančiomis lėšomis ir vertybiniais popieriais. 2014 m. vasario 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, kuri įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d. Todėl ieškovė nuo 2014 m. sausio 17 d. negalėjo atlikti jokių finansinių operacijų, be kita ko, ir panaudoti apeliantės papildomo pajaus įnašo paskolos dengimui dėl Lietuvos banko veiklos apribojimo, o vėliau ir dėl ieškovei pradėtos ir taikytos bankroto procedūros (KU 65 str. 7 d. 4 p., Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p.).Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės prievolė ieškovei pagal Paskolos sutartį nebuvo įvykdyta, nustatytu terminu apeliantė negrąžino ieškovei visos paskolos sumos (CK 6.205 str., 6.873 str. 1 d.). Todėl ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo tenkintas pagrįstai. Todėl Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d.).Ieškovė prašė jos naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl jos nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.