Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Taraila“ 29 088,25 Eur skolos, 8,15 % metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškinį grindė tuo, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. šalys sudarė paskolos sutartį Nr. 12-00322, kurios pagrindu atsakovei buvo suteikta 627 970 Lt (181 873 Eur) dydžio paskola. Atsakovei iš dalies įvykdžius įsipareigojimus ieškovei, šalys 2013 m. spalio 3 d. sudarė susitarimą Nr. 12-00322 P2 dėl Paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo šalys sulygo ir patvirtino, kad likusi atsakovės ieškovei negrąžinta paskolos suma yra lygi 100 435,92 Lt (29 088,25 Eur). Pagal priedą Nr. 1 prie Susitarimo, atsakovė įsipareigojo grąžinti nurodytą sumą iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. 2014 m. vasario 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Aukščiau nurodyta 29 088,25 Eur dydžio suma ieškovei nebuvo grąžinta. 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas atmetė atsakovės ieškinį dėl 2012 m. rugpjūčio 31 d. Paskolos sutarties pripažinimo tinkamai įvykdyta ir pasibaigusia, padarydamas išvadą, kad, įvertinus visas nustatytas aplinkybes bei kredito unijos ir atsakovės nurodytus motyvus, atsakovė UAB „Taraila“ kredito unijai negrąžino likusios 29 099,63 Eur (100 435,92 Lt) paskolos dalies, nurodytas likutis pagal Paskolos sutartį nebuvo užskaitytas, todėl nagrinėtu atveju nebuvo teisinio pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimo dėl prievolės pripažinimo tinkamai įvykdyta ir pasibaigusia. Pati atsakovė suprato, kad bando tik formaliai „apeiti“ įstatymų reikalavimus, ir prisiėmė visas dėl tokio savo teisei priešingo veikimo galinčias atsirasti neigiamas pasekmes, todėl pati atsakovė būdama nesąžininga ir tai netgi pripažindama negali remtis įstatyme nustatytomis garantijomis, kurios skirtos teisėtai besielgiantiems asmenims. Atsakovės argumentai, jog ieškovė pasirašydama 2013 m. spalio 3 d. Papildomą susitarimą iš esmės susitarė, kad suėjus paskolos sutarties terminui 2014 m. rugpjūčio 31 d., likęs paskolos likutis bus padengtas iš atsakovės papildomai įnešto pajinio įnašo, paneigia tikrąją ginčo šalių valią. Pasirašydamos Papildomą susitarimą šalys 2.3.1 p. susitarė, jog atsakovė įsipareigoja iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti Kredito unijos svarstyti jos anksčiau pateikto prašymo grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti pajinį įnašą paskolos grąžinimui, Kredito unijai panaikinant Kredito unijos naudai įregistruotą sutartinę hipoteką, tačiau paliekant tą patį paskolos grąžinimo terminą, t. y. 2014 m. sausio 15 d. Atsakovės teiginiai, neva ieškovės turimos reikalavimo teisės į atsakovę visų pirma privalėjo būti nukreiptos į ieškovės naudai įkeistas atsakovei priklausančias papildomo pajinio įnašo lėšas, šiuo atveju prieštarauja ne tik tikrajai šalių valiai, bet ir įstatymams. Ieškovė Papildomo susitarimo negalėjo įgyvendinti anksčiau nei 2014 m. sausio 15 d., o suėjus šiam terminui ir atsakovei nesikreipus dėl pajinio įnašo grąžinimo ar jo panaudojimo paskolos įskaitymui, atsakovė taip pat negalėjo įvykdyti įskaitymo atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. sausio 17 d., praėjus dviem dienoms, Lietuvos bankas apribojo Kredito Unijos veiklą ir Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2014 m. balandžio 7 d., Kredito Unijai iškėlė bankroto bylą. Vadovaujantis Bankų įstatymo 76 str. 4 d. 1 p. nuostatomis, įtvirtinančioms, kad nuo sprendimo paskelbti kredito įstaigos veiklos apribojimą (moratoriumą) pateikimo kredito įstaigai momento (šiuo atveju nuo 2014 m. sausio 17 d.), kredito įstaigai yra draudžiama įskaityti bet kokius kredito įstaigos ir jos klientų reikalavimus. Taigi likusios atsakovės paskolos dalies užskaitymas Lietuvos Banko Kredito Unijai nustatytų veiklos apribojimų buvo teisiškai neįmanomas. Taip pat vadovaujantis Bankroto įmonių įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. po bankroto bylos iškėlimo įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.Atsakovė UAB „Taraila“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovės reikalaujamą priteisti sumą sudaro paskolos lėšos, iš kurių buvo suformuotas atsakovės papildomas pajinis įnašas. Nors antrajame 2012 m. rugsėjo 6 d. mokėjimo pavedime nurodyta, kad ieškovė išmokėjo atsakovei 627 970 Lt, tačiau realiai atsakovė gavo mažesnę sumą, nes iš 627 970 Lt sumos ieškovė iš karto nusirašė 100 475,20 Lt dydžio pajinį įnašą. Šia papildomo pajinio įnašo suma atsakovė realiai niekuomet nedisponavo, nes ji iš karto buvo pervesta ieškovei. Toks atsakovės papildomo pajinio įnašo formavimas iš jai suteiktos paskolos lėšų, prieštarauja imperatyvioms teisės aktų normoms (Kredito unijų įstatymo 48 str.), todėl egzistuoja pagrindas Paskolos sutartį dalyje dėl 29 099,63 Eur (100 475,20 Lt) dydžio paskolos suteikimo atsakovei pripažinti niekiniu sandoriu, kuris jo šalims nesukuria jokių realių teisinių įsipareigojimų (CK 1.80 str., 1.87 str.). Kadangi niekinis sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (CK 1.95 str. 1 d.), todėl pagal jį jokios teisės ir pareigos sandorio šalims neatsiranda. Dėl šios priežasties ieškovė tokio sandorio pagrindu negalėjo įgyti jokios reikalavimo teisės į atsakovę, kas sudaro pagrindą atmesti ieškovės ieškinį dėl 29 088,25 Eur skolos priteisimo iš atsakovės. Minėta paskolos suma atsakovei faktiškai nebuvo perduota, t. y. ji iškarto buvo nurašyta atgal į ieškovės sąskaitą bei buvo toliau valdoma ir disponuojama ieškovės nuožiūra. Aplinkybę, kad 29 099,63 Eur suma nebuvo faktiškai suteikta atsakovei, patvirtina 2012 m. rugpjūčio 24 d. ieškovės atstovo paskolų vadybininko K. V. atsakovės vadovui rašytas elektroninis laiškas, iš kurio matosi, kad bendra atsakovės gaunama paskolos suma yra mažesnė nei nurodyta Paskolos sutartyje, nes iš jos yra išskaičiuojamas papildomas pajinis įnašas ir kiti su paskolos suteikimu susiję mokesčiai, todėl nėra pagrindo teigti, jog 29 099,63 Eur dydžio suma, kurią ieškovė nurašė papildomam atsakovės pajui suformuoti, buvo faktiškai perduota atsakovei ir ji tapo šių pinigų savininke, kaip tai nustato CK 6.870 str. 3 d. Atsižvelgiant į tai, po Paskolos sutarties pasirašymo ieškovė paskolino atsakovei 29 099,63 Eur mažesnę pinigų sumą, nei buvo nurodyta Paskolos sutartyje, todėl šiuo atveju neturi teisės reikalauti iš atsakovės grąžinti pinigų, kurių faktiškai jai neperdavė. Net ir laikant, jog 29 099,63 Eur suma, kuri buvo išskaičiuota iš atsakovei suteiktos paskolos, kaip atsakovės papildomas pajinis įnašas, buvo paskolinta atsakovei, šią sumą, pagal pasirašytą Susitarimą, ieškovė privalėjo padengti iš minėto atsakovės pajinio įnašo lėšų, todėl ieškovės pareikštas ieškinys dėl skolos iš atsakovės priteisimo yra nepagrįstas. Remiantis šalių pasirašytu Susitarimu, šalys nustatė naujas paskolos sumos grąžinimo sąlygas suėjus paskolos grąžinimo terminui, t. y. paskolos suma bus padengta iš atsakovės įnešto papildomo pajinio įnašo, šis šalių pasirašytas Susitarimas atitiko abiejų šalių valią, yra nenuginčytas ir galiojantis bei buvo sudarytas likus keliems mėnesiams iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo, todėl laikytina, jog suėjus paskolos sutarties terminui ieškovė privalėjo remiantis šiuo Susitarimu padengti likusios atsakovės negrąžintos paskolos likutį iš atsakovės papildomo pajinio įnašo sumos. Pagal šalių pasirašyto Susitarimo 2.3.2 p., atsakovės reikalavimo teisė į Unijoje esantį pajinį įnašą buvo įkeista ieškovės naudai atsakovės prievolių įvykdymo užtikrinimui, todėl ieškovė įgijo pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimą iš šio įkeisto turto. Kadangi esamoje situacijoje ieškovės nurodoma atsakovės negrąžintos paskolos dalis (29 088,25 Eur) iš esmės yra lygi ieškovės naudai įkeisto atsakovei priklausančio papildomo pajinio įnašo sumai (29 099,63 Eur), todėl ieškovė prieš kreipdamasi į teismą dėl skolos priteisimo privalėjo negrąžintą paskolos dalį padengti iš jos naudai įkeisto papildomo pajinio įnašo lėšų.