- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-30
- Bylos Nr.
- 2A-18-241/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02050-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Danutė Gasiūnienė, Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- Valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Ieškovas
- V. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1079-275/2018 pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei Valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl teisės gauti indėlių draudimo išmokas pripažinimo pagal neįsigaliojusias obligacijų pasirašymo sutartis, trečiasis asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė pripažinti ieškovo sumokėtas akcinei bendrovei (toliau – AB) bankui „Snoras“ pinigines lėšas pagal 2011 m. lapkričio 10 d. obligacijų pasirašymo sutartį (duomenys neskelbtini) indėliu, kaip numatyta Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalyje, ir įpareigoti atsakovę Valstybės įmonę „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – ir IID, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“) išmokėti už šias lėšas V. M. indėlių draudimo išmoką, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis; priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki prievolės visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2011 m. lapkričio 10 d. ieškovas su AB banku „Snoras“ sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Obligacijų sutartis) dėl 100 vienetų obligacijų įsigijimo, kiekvienos nominali vertė 100 LT, už kurias sumokėjo 9 998,08 Lt (2 895,64 Eur). Pagal Obligacijų sutartį obligacijos turėjo įsigalioti 2011 m. gruodžio 1 d., tačiau dėl AB bankui „Snoras“ paskelbto veiklos apribojimo (moratoriumo), banko laikinojo administratoriaus paskyrimo, akcijų paėmimo visuomenės poreikiams, taip pat dėl atšauktos banko licencijos ir Lietuvos banko kreipimosi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, obligacijos nebuvo įregistruotos ir nebuvo pervestos į ieškovo vertybinių popierių sąskaitą. AB bankui „Snoras“ Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą, ieškovas nebuvo įtrauktas į AB bankas „Snoras“ klientų indėlininkų sąrašus, kuriems atsakovė pagal IĮIDĮ išmokėjo indėlių draudimo išmokas. Ieškovas nėra gavęs indėlių draudimo išmokų ar įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokų. Ieškovo teigimu, sumokėtos už neįsigaliojusias obligacijas piniginės lėšos yra indėlių draudimo objektas, o ne įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas, todėl turėjo būti išmokėtos iš Indėlių draudimo fondo. Be to, egzistuoja pagrindas iš atsakovės priteisti procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško prievolės įvykdymo, net jeigu atsakovė ir įvykdytų prievolę geranoriškai, iki teismo sprendimo priėmimo šioje byloje.
3. Bylos nagrinėjimo metu gautas atsakovės prašymas civilinę bylą nutraukti arba ieškinį palikti nenagrinėtą, kadangi nebėra ginčo tarp šalių, nes draudimo išmoka ieškovui jau yra išmokėta. Atsakovė pateikė mokėjimo nurodymą, pagal kurį 2018 m. rugsėjo 20 d. ieškovui išmokėjo 2 895,64 Eur sumą. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovo prašymas dėl palūkanų priteisimo nepagrįstas, nes atsakovė nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui V. M. iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 5 procentų metines palūkanas už 2 895,64 Eur sumą už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki ieškovas gavo draudimo išmoką, bei 175,22 Eur bylinėjimosi išlaidas (teismo sprendime padarytas rašymo apsirikimas ištaisytas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi).
5. Teismas nustatė, kad atsakovės pateiktas išrašas iš sąskaitos patvirtina, jog ieškovui buvo išmokėta 2 895,64 Eur draudimo išmoka, todėl nelikus ginčo dėl draudimo išmokos išmokėjimo, dalyje, kuria ieškovas prašė pripažinti V. M. sumokėtas AB bankui „Snoras“ pinigines lėšas pagal 2011 m. lapkričio 10 d. obligacijų pasirašymo sutartį (duomenys neskelbtini) indėliu, kaip numatyta IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje, ir įpareigoti atsakovę IID išmokėti už šias lėšas indėlių draudimo išmoką, ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
6. Teismas sprendė, kad pareiga išmokėti draudimo išmoką atsakovei atsirado nuo to momento, kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo. Aplinkybė, kad ieškovas nebuvo išreiškęs valios, kokia apsauga nori pasinaudoti, būtų reikšminga tuo atveju, jei atsakovė būtų informavusi ieškovą apie pareigą išreikšti tokią valią reikalaujant draudimo išmokos. Tai, kad atsakovė yra Valstybės įmonė, kuriai taikomi didesni reikalavimai, informuojant asmenis, kurių interesams užtikrinti ji įsteigta, apie jų pareigą pasirinkti draudimo apsaugos rūšį, siekiant gauti draudimo išmoką, leido teismui daryti išvadą, kad ne tokio pasirinkimo nebuvimas buvo atsisakymo išmokėti draudimo išmoką priežastimi, o siekis, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, priimdamas prejudicinį sprendimą, išaiškintų, ar atsakovei atsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką.
Žemesnės instancijos teismas
7. Pasisakydamas dėl procesinių palūkanų priteisimo teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 pateiktais išaiškinimais, kad AB banko „Snoras“ klientai turi teisę į procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kad bylos proceso metu tinkamai pareikšta kreditoriaus valia dėl procesinių palūkanų priteisimo suponuoja teismo pareigą priteisti procesines palūkanas nuo įstatyme nustatyto termino, t. y. nuo bylos iškėlimo teisme dienos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalis).
8. Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad minėtoje kasacinio teismo byloje buvo pareikštas ieškinys dėl draudimo išmokos už lėšas, įmokėtas bankui pagal indėlio sertifikato sutartį, priteisimo, o šioje byloje reikalaujama išmokėti draudimo išmoką pagal obligacijų pasirašymo sutartį, kuri dar buvo neįsigaliojusi iki Banko veiklos apribojimo, nereiškia, kad bylos yra skirtingos ir klausimas dėl palūkanų priteisimo nespręstinas analogiškai. Tiek vienu, tiek kitu atveju atsakovė atsisakė išmokėti draudimo išmoką, tuo nevykdė jai atsiradusios pareigos. Teismas sprendė, kad atsakovė turi mokėti 5 procentų metines palūkanas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis) už pareigos išmokėti draudimo išmoką nevykdymą laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 18 d., t. y. kai buvo priimtas ieškovo ieškinys Vilniaus apygardos teisme, iki dienos, kai valiutuotą 2 895,64 Eur sumą gavo ieškovas.
9. Teismas ieškovo prašymą priteisti 175,22 Eur bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės ir iš trečiojo asmens lygiomis dalimis, tenkino iš dalies, priteisdamas prašomas atstovavimo išlaidas tik iš atsakovės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. sprendimą dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimų dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Ieškovui draudimo išmoka yra išmokėta.
10.2. Nepagrįstas teismo argumentas, kad pareiga išmokėti ieškovui draudimo išmoką atsakovei atsirado nuo to momento, kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo, kad ne ieškovo valios pasirinkimo nebuvimas buvo atsisakymo išmokėti draudimo išmoką priežastimi, o atsakovės siekis, jog ESTT priimdamas prejudicinį sprendimą išaiškintų, ar atsakovei atsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką.
10.3. Draudimo apsaugos taikymas asmenims, sudariusiems su banku obligacijų įsigijimo sutartis, pagal kurias lėšos, skirtos vertybiniams popieriams įsigyti, buvo pervestos į banko vardu atidarytas sąskaitas, tačiau dėl banko nemokumo šie asmenys netapo obligacijų savininkais, nebuvo aiškus ir nereglamentuotas IĮIDĮ. Šis klausimas nebuvo aiškus ir šios kategorijos bylas nagrinėjusiems nacionaliniams teismams. Kasacinis teismas pateikė išaiškinimus tik po ESTT 2018 m. kovo 22 d. priimto prejudicinio sprendimo.
10.4. Atsakovė negalėjo savarankiškai nuspręsti, ar neįsigaliojusios obligacijos yra draudimo objektas, nes IĮIDĮ tokios situacijos nereglamentavo; atsakovei pagal įstatymą nebuvo suteikta teisė modifikuoti šalių teisinius santykius. Teismas, atsižvelgdamas į ESTT ir kasacinio teismo išaiškinimus, privalėjo įvertinti, ar asmuo yra aiškiai išreiškęs valią dėl indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sistemos pasirinkimo. Ieškovas galutinę valią dėl apsaugos sistemos pasirinkimo išreiškė 2018 m. rugsėjo 19 d. jo atstovui atsiuntus IID prašymą dėl draudimo išmokų už neįsigaliojusias BAB banko „Snoras“ obligacijas pervedimo taikant indėlių draudimo apsaugos sistemą. Atsakovė nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų išmokėjimo tvarkos, nėra atlikusi neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu, todėl nepagrįstas sprendimas priteisti ieškovui procesines palūkanas.
10.5. Teismas nevertino aplinkybių, kad atsakovė negalėjo išmokėti draudimo išmokos anksčiau nei buvo pateikti ESTT bei kasacinio teismo išaiškinimai, suformavę naujas draudimo išmokos mokėjimo taisykles, todėl klaidingai nustatė procesinių palūkanų priteisimo momentą ir paskirtį. Nacionaliniai teismai buvo pripažinę, jog akcijų ir obligacijų turėtojams draudimo išmokos nepriklauso; teismų praktika šiuo klausimu buvo nevienoda.
10.6. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-325-684/2017 suformuota praktika, nes bylų ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) skiriasi, kasacinis teismas byloje pasisakė procesinių palūkanų klausimu indėlių sertifikato turėtojo byloje.
10.7. Teismas nepagrįstai ieškovo naudai iš atsakovės priteisė bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą teismas turėjo spręsti vadovaudamasis priežasties teorija, įvertinęs šalių procesinį elgesį. Atsakovė negalėjo išmokėti draudimo išmokų anksčiau nei buvo pateikti ESTT bei kasacinio teismo išaiškinimai, nėra praleidusi išmokų išmokėjimo termino, pažeidusi mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu.
Atsiliepimas
11. Ieškovas V. M. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
11.1. Teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovui priklauso 5 procentų procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tinkamai pritaikė įstatymo nuostatas, numatančias, pirmiausia, ieškovo teisę į procesines palūkanas ir jų skaičiavimo tvarką (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) bei procesinių palūkanų dydį (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Tai, kad atsakovė nesiėmė veiksmų savo pareigoms pagal įstatymą įvykdyti ir aktyviai bandė vengti mokėjimų ieškovui, keliant teisinį ginčą bei byloje ginčijant ieškovo reikalavimus iš esmės, neatleidžia jos nuo atsakomybės ir ieškovo patirtų nuostolių atlyginimo, net jei teisinis reglamentavimas, jos manymu, buvo neaiškus.
11.2. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad šioje byloje negalima remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017. Ja rėmėsi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3-516/2018 nurodydamas, kad neįsigaliojusias obligacijas įgiję asmenys, lygiai taip pat kaip indėlių sertifikatų turėtojai, visa apimtimi tenkinus jų reikalavimus dėl teisės į draudimo išmokas pripažinimo, turi teisę į procesinių palūkanų priteisimą, todėl šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas priteisti ieškovams 5 proc. dydžio procesines palūkanas.
11.3. Teismas pagrįstai priteisė ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Klaidingu įstatymo suvokimu ar nežinojimu, kaip jį suvokti, negalima pateisinti atsakovės elgesio, kuriuo buvo pažeidžiamos ieškovo teisės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo dalių dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
13. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti pinigines lėšas pagal obligacijų pasirašymo sutartį indėliu ir įpareigoti atsakovę išmokėti už šias lėšas indėlių draudimo išmoką; priteisti iš atsakovės IID 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki prievolės visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė išmokėjo ieškovui 2 895,64 Eur draudimo išmoką, todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje ieškinį atmetė, o ieškovo reikalavimus dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino, pripažinęs ieškovo teisę į procesines palūkanas, nes pareiga išmokėti draudimo išmoką atsakovei atsirado nuo to momento, kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo.
14. Atsakovė nesutikimą su skundžiamomis pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis dėl procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš esmės argumentuoja tuo, kad atsakovės pareiga išmokėti draudimo išmokas tapo aiški tik po ESTT 2018 m. kovo 22 d. prejudicinio sprendimo priėmimo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, be to, galutinę poziciją dėl ginčo santykių kvalifikavimo ieškovas išreiškė bylos nagrinėjimo eigoje po nurodytų teismų procesinių sprendimų priėmimo; priteisdamas bylinėjimosi išlaidas teismas tinkamai neįvertino šalių elgesio.
15. CPK 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad vienodos bendrosios kompetencijos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo yra išaiškinta, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko), anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Neišnagrinėtoms ir dar nagrinėjamoms byloms teismų precedentai yra teisės šaltiniai, rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017 22 punktas ir joje nurodyta teismų praktika).
16. Nagrinėjamu atveju byla buvo sustabdyta Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartimi, turint tikslą sulaukti išaiškinimų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-XX/2019 (naujas Nr. 3K-3-58-611/2020). Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl pagal obligacijų pasirašymo sutartis sumokėtų lėšų pripažinimo indėliais, draudimo išmokų išmokėjimo ir procesinių palūkanų priteisimo. Kasacinėje byloje teismas pasisakė dėl teisės normų, reglamentuojančių dėl termino praleidimo sumokėti draudimo išmokas (už pripažinto nemokiu banko neįsigaliojusios obligacijų emisijos obligacijų pirkimą sumokėtas lėšas) skaičiuojamas procesines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, aiškinimo ir taikymo. Paminėtina, kad savo kasaciniame skunde IID nurodė iš esmės identiškus nagrinėjamoje byloje paduotam jos apeliaciniam skundui argumentus, teigdama, kad teismai neteisingai nustatė momentą, nuo kurio jai atsirado prievolė mokėti indėlių draudimo išmoką pagal IĮIDĮ, tvirtino nepraleidusi indėlių draudimo išmokos sumokėjimo termino, teismai nepagrįstai priteisė procesines palūkanas.
17. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti teismų praktikos nuoseklumą bei neprieštaringumą, konstatuoja, kad iš esmės panašioje byloje pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais būtina vadovautis ir nagrinėjant šią civilinę bylą, juo labiau, kad kasacinio teismo nagrinėtoje byloje ir šioje civilinėje byloje atsakovės pozicija dėl procesinių palūkanų yra identiška ir grindžiama iš esmės vienodais argumentais. Kasacinis teismas jau pateikė tų pačių aplinkybių bei faktų, kurie buvo nurodyti tiek atsakovės kasaciniame skunde, tiek ir šioje byloje nagrinėjamame jos apeliaciniame skunde, teisinį vertinimą, todėl teisėjų kolegija plačiau šiais klausimai nepasisako.
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020 VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą atmetė ir nurodė, kad viena iš esminių VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ funkcijų yra apskaičiuoti ir sumokėti indėlių draudimo išmokas ir įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokas (IĮIDĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Indėlininkai įgyja teisę į indėlių draudimo išmoką nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos, indėlių draudimo išmokos išmokamos per 20 darbo dienų nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 7 straipsnio 1, 2 dalys). Įvykus draudžiamajam įvykiui atsakovei atsiranda piniginė prievolė, kuri turi būti įvykdyta įstatyme nustatyta tvarka ir terminais (žr. aptariamos kasacinio teismo nutarties 22 punktą).
19. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad šio teismo ankstesnėje, t. y. 2018 m. birželio 22 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018, jau buvo išaiškinta, jog indėlių garantijų sistema, be kita ko, apima reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, esant minėtų skolinių reikalavimų turėtojų (ieškovų) išreikštai valiai remtis viena iš dviejų – indėlių garantijų arba investuotojų kompensavimo sistema. Ieškovai, siekdami draudimo išmokos, turi pasirinkti vieną iš dviejų – indėlių garantijų arba investuotojų kompensavimo sistemą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020 27 punktą).
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad tos bylos ieškovai ieškinyje prašydami pripažinti į BAB banko „Snoras“ sąskaitą sumokėtas lėšas neįsigaliojusiomis obligacijomis pirkti indėliais IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies prasme, įpareigoti atsakovę draudimo įmonę sumokėti draudimo išmokas ir procesines palūkanas ieškovams, pasirinko indėlių garantijų sistemą. Tai, kad ieškovai nuo 2018 m. rugsėjo 26 d. iki lapkričio 9 d. atsiuntė atsakovei prašymus pasirinkę indėlių draudimo apsaugą sumokėti draudimo išmokas, o atsakovė, reaguodama į pateiktus prašymus, išmokėjo draudimo išmokas, nereiškia, kad atsakovė turėjo objektyvių kliūčių sumokėti draudimo išmokas anksčiau, kai ieškovai dar ieškinyje aiškiai suformulavo prašymą sumokėti draudimo išmokas būtent kaip indėlių draudimo apsaugą. Sužinojusi apie ieškovų lėšas BAB banko „Snoras“ sąskaitoje, atsakovė nepagrįstai nevykdė draudimo išmokos sumokėjimo procedūrų, nustatytų IĮIDĮ 7 straipsnyje. Atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams, o aplinkybė, jog atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę. Ieškovai turėjo teisę į indėlių draudimo išmokas, atsakovė praleido mokėjimo terminą, todėl privalo mokėti ieškovams 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo dienos ir priteisiamas už laiku nesumokėtas draudimo išmokų sumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutarties 29, 30, 32, 33 punktus).
21. Byloje nėra ginčo, kad ieškovo lėšos, pervestos į BAB banko „Snoras“ sąskaitą, už kurias nebuvo įgytos obligacijos, neįsigaliojus obligacijų emisijai, yra draudimo objektas IĮIDĮ prasme, kaip ir dėl to, kad draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai Lietuvos bankas atšaukė BAB banko „Snoras“ veiklos licenciją (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis), o Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d., iškėlė šiam bankui bankroto bylą.
22. Nagrinėjamoje, kaip ir kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje, būtina nustatyti, kada ieškovas aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti indėlių garantijų sistema. Nagrinėjamoje byloje ieškovo pozicija ir reikalavimas pripažinti ieškovo sumokėtas AB bankui „Snoras“ pinigines lėšas pagal obligacijų pasirašymo sutartį indėliu, kaip numatyta IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje ir įpareigoti atsakovę IID išmokėti už šias lėšas ieškovui indėlių draudimo išmoką, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis suformuluotas pradiniame 2013 m. rugsėjo 12 d. ieškinyje. Apeliantės argumentas, kad ieškovas galutinę valią dėl apsaugos sistemos pasirinkimo išreiškė 2018 m. rugsėjo 19 d. jo atstovui atsiuntus IID prašymą dėl draudimo išmokų už neįsigaliojusias BAB banko „Snoras“ obligacijas pervedimo taikant indėlių draudimo apsaugos sistemą, nėra pagrįstas. Apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantė nepraleido termino pagrindinei prievolei įvykdyti – draudimo išmokoms išmokėti, nes savarankiškai negalėjo nuspręsti, ar neįsigaliojusios obligacijos yra draudimo objektas, o reikiami išaiškinimai buvo pateikti tik po ESTT 2018 m. kovo 22 d. priimto prejudicinio sprendimo, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020 yra pažymėjęs, kad ir tokia aplinkybė, jog atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, nesudarė pagrindo atsakovei atsisakyti vykdyti piniginę prievolę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutarties minėtoje byloje 33 punktą).
23. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti buvo praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
24. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tokios palūkanos gali būti priteisiamos ne tik tada, kai piniginė prievolė atsiranda sutarties pagrindu, bet ir kitais pagrindais. Ši teisės norma įtvirtina vadinamąsias procesines palūkanas, kurios teismų praktikoje priskiriamos kompensuojamosioms palūkanoms. Kasacinis teismas išaiškino, kad per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir todėl privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tokios procesinės palūkanos atlieka minimalių kreditoriaus nuostolių, patiriamų nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo dėl laiku neįvykdytos prievolės, kompensavimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015).
25. Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimas teisme (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas tokias palūkanas priteisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014). Civilinė byla iškelta 2013 m. rugsėjo 18 d. priėmus ieškinį ir nors ieškovo prašymas dėl procesinių palūkanų priteisimo pradiniame 2013 m. rugsėjo 12 d. ieškinyje nebuvo suformuluotas, jis išdėstytas patikslintame 2018 m. kovo 28 d. ieškinyje. Bet to, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo pozicija ir reikalavimas pripažinti sumokėtas pinigines lėšas indėliu ir įpareigoti atsakovę IID išmokėti už jas indėlių draudimo išmoką, suformuluotas pradiniame ieškinyje. Taigi, akivaizdu, kad ieškovo valia pasinaudoti indėlių garantijų sistema buvo aiškiai išreikšta nuo pat civilinės bylos iškėlimo teisme. Atitinkamai, apeliantei apie ieškovo lėšas banko sąskaitoje vėliausiai tapo žinoma iš pradinio ieškinio turinio, todėl sužinojusi apie ieškovo lėšas banko sąskaitoje, apeliantė nepagrįstai nevykdė draudimo išmokos sumokėjimo procedūrų. Taigi, nagrinėjamu atveju egzistuoja abi aptartos sąlygos procesinėms palūkanoms priteisti.
26. Apeliantės teigimu, priteisdamas procesines palūkanas pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017 pateiktais išaiškinimais. Teisėjų kolegija, viena vertus, iš dalies sutinka su apeliante, kad šios kasacinio teismo nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės nėra identiškos nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms (minėtoje byloje buvo sprendžiama dėl palūkanų už indėlių sertifikatus), tačiau toje byloje buvo analizuotos bendrosios nuostatos, susijusios su procesinių palūkanų skaičiavimo tvarka, bylų aplinkybės iš esmės labai panašios. Kita vertus, šie apeliantės argumentai neturi reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi procesinių palūkanų priteisimo už laiku nesumokėtas draudimo išmokų sumas pagrįstumas konstatuotas ir jau minėtoje analogiškoje byloje priimtoje kasacinio teismo nutartyje dėl pagal obligacijų pasirašymo sutartis sumokėtų lėšų pripažinimo indėliais, draudimo išmokų išmokėjimo ir procesinių palūkanų priteisimo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020.
27. Aptartos aplinkybės pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovas turėjo teisę į indėlių draudimo išmoką, o atsakovė praleido mokėjimo terminą, todėl privalo mokėti ieškovui 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki prievolės visiško įvykdymo, teisingumą bei pagrįstumą.
Dėl pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų
28. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė, nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nevertino šalių procesinio elgesio. Atsakovės nuomone, teismas turėjo įvertinti tai, kad iki ESTT ir kasacinio teismo išaiškinimų atsakovė negalėjo ieškovui išmokėti draudimo išmokos, kad atsakovė nėra praleidusi išmokų išmokėjimo termino, pažeidusi mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu.
29. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad bylinėjimosi išlaidos, asmens patirtos ginant pažeistą teisę, turi būti jam kompensuojamos. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą išsprendžia teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, o pagrindinis jų paskirstymo principas – ginčą byloje pralaimėjusi šalis atlygina laimėjusiai šaliai jos patirtas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2010; 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017).
30. Byloje konstatuota, kad apeliantė netinkamai vykdė savo, kaip draudėjos pareigas, ir laiku neįvykdė prievolės išmokėti ieškovui priklausančią draudimo išmoką, ją išmokėjo tik bylos nagrinėjimo eigoje. Ieškovo, pareiškusio reikalavimą sumokėtas bankui lėšas pripažinti indėliu ir įpareigoti atsakovę išmokėti indėlių draudimo išmoką bei procesines palūkanas, patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo nulemtos atsakovės atsisakymo tenkinti jo reikalavimus. Atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nepaneigia įstatyme įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bendrosios taisyklės taikymo sąlygų ir nesudaro pagrindo, atsižvelgiant į akcentuotus šalių ginčo ypatumus ar ginčo nagrinėjimo teisme eigą, nepriteisti ieškovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas, teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti arba naikinti atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, ieškovas įgijo teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
33. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme rengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, pateikė 181,50 Eur atstovavimo išlaidas patvirtinančius įrodymus (2019 m. gegužės 30 d. sąskaitą faktūrą ir 2019 m. liepos 9 d. mokėjimo nurodymą). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Ieškovo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl priteistina iš apeliantės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės Valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovui V. M. 181,50 Eur (vieno šimto aštuoniasdešimt vieno euro 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.