Vilniaus apygardos teismo sprendimas

3. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo pinigai, skirti apmokėti už pasirašytas neįsigaliojusias obligacijas, buvo ir yra laikomi banke „Snoras“, taip pat į tai, kad nuo 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-186 pritaikius moratoriumą banko „Snoras“ veiklai, o Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 03-196 priėmus sprendimą visam laikui atšaukti AB bankui „Snoras“ išduotą banko licenciją ir nuo tos dienos paaiškėjus, kad obligacijų emisijos negali būti įregistruotos, šie pinigai turėjo būti tą pačią dieną grąžinti į asmenines klientų pinigines sąskaitas. Kitaip tariant, ieškovas vėliausiai nuo 2011 m. lapkričio 24 d. įgijo reikalavimo teises į šiuos pinigus, atitinkamai bankas „Snoras“ įgavo prievolę juos grąžinti. Šie pinigai pagal LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 str. 3 ir 4 dalis yra laikytini indėliais.

4. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. kovo 22 d. sprendime, priimtame sujungtose bylose C?688/15 ir C?109/16, paskelbė, kad gyventojams, kurie įmokėjo lėšas už neišleistas AB Banko „Snoro“ akcijas bei obligacijas, gali būti taikoma tiek Europos Sąjungos direktyva dėl investicijų, tiek direktyva dėl indėlių apsaugos. Be to, ES Teisingumo teismas aiškiai nurodė, kad bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas (šiuo atveju – Lietuvos teismai) negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti obligacijas pasirašę asmenys. Būtent šie asmenys, t.y. ieškovai, turi pasirinkti, pagal kurią sistemą jie pageidauja pasinaudoti teise į kompensaciją. Todėl tenkintinas ieškovų reikalavimas pripažinti jų sumokėtas lėšas indėliai ir taikyti atitinkamas IĮIDĮ nuostatas dėl indėlių draudimo apsaugos.

5. Ieškovo atžvilgiu bankas buvo prisiėmęs įsipareigojimą atlikti operaciją su jo perduotais pinigais – parduoti už šiuos pinigus ieškovei vertybinius popierius – banko numatytas išleisti obligacijas. Pagal obligacijų pasirašymo sutarčių 1.14 punktą, ieškovas turėjo pervesti obligacijų įsigijimo kainą atitinkančią sumą į jo asmeninę sąskaitą banke „Snoras“, o bankas įgijo teisę nusirašyti šią sumą be ieškovo sutikimo ir apmokėti įsigyjamas obligacijas. Taigi bankas turėjo teisę nusirašyti šią sumą tik obligacijų apmokėjimui. Tuo tarpu jis lėšas nuo ieškovo sąskaitos nurašė ir persivedė į kitą savo sąskaitą anksčiau, dar neįsigaliojus numatomoms išleisti obligacijoms, taigi dar nesant sutarties dalyko, už kurį turėjo būti mokama. Ieškovo žiniomis, BAB bankas „Snoras“ tam tikslui buvo atsidaręs specialią sąskaitą, į kurią kaupė visas už obligacijas gaunamas lėšas. Kol obligacijos nebuvo išleistos ir pervestos į klientų vertybinių popierių sąskaitas, jis neturėjo teisės naudoti šių lėšų.

6. Tai, kad trečiasis asmuo bankas „Snoras“ neatliko vidinių banko operacijų ir negrąžino pinigų į asmenines klientų pinigų sąskaitas, negali įtakoti šių piniginių lėšų teisinio statuso ir įstatyme numatytos draudiminės apsaugos galiojimo. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas įstatymų ir ES direktyvų nuostatas, laikytina, kad ieškovo sumokėtos už neįsigaliojusias obligacijas piniginės lėšos yra indėlių draudimo objektas, o ne įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas. Todėl ieškovo sumokėtos sumos, įskaitant priskaičiuotas palūkanas, vadovaujantis IĮIDĮ 3, 5, 9 straipsniais, turėjo būti išmokėtos ieškovui iš Indėlių draudimo fondo. Šių reikalavimų nevykdant ir nepripažįstant jų lėšų indėlių draudimo objektu, ieškovas prašo teismo pripažinti šias lėšas indėliais ir įpareigoti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už juos atitinkamą draudimo išmoką.

9. Ieškovas V. M. pateiktame dublike palaiko patikslintame ieškinyje išdėstytus argumentus ir papildomai pažymi, kad šiuo metu atsakovas kitose analogiškose bylose, kuriose sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų už neįsigaliojusias obligacijas draustumą pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą aiškinimo ir taikymo, siūlo taikos sutartis, kuriose nurodo, kad sutinka pripažinti sumokėtas lėšas indėliu, kaip numatyta IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad pats atsakovas iš esmės pripažįsta, kad už neįsigaliojusias obligacijas sumokėtos lėšos taip pat yra indėlių draudimo objektas pagal IĮIDĮ. Maža to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018, spręsdamas praktiškai identišką klausimą, nurodė, kad: „Lietuvos Respublikoje tiek Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos su vėlesniais pakeitimais, tiek Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų įgyvendina vienas teisės aktas – Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas. <...>. Remiantis IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalies 11 punktu, investuotojas – tai fizinis arba juridinis asmuo, perdavęs draudėjui pinigus arba vertybinius popierius norėdamas pasinaudoti draudėjo teikiamomis investicinėmis paslaugomis. Pagal šio straipsnio 12 dalį, įsipareigojimai investuotojui – draudėjo, teikiančio investuotojui investicines paslaugas, įsipareigojimai grąžinti investuotojui priklausančius pinigus ir (arba) grąžinti investuotojui priklausančius vertybinius popierius“ ir „Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas susiklosčiusius teisinius santykius ir ieškovo reikalavimą, skundžiamu sprendimu pripažino, kad Banko sąskaitoje draudžiamojo įvykio dieną buvusios ieškovo lėšos laikytinos indėliu, kuris yra draudimo objektas pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 1 dalį, ir ieškovas įgijo teisę į 100 000 Eur sumos neviršijančią draudimo išmoką“. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nutartį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti, laikytina, kad šiam argumentui teismas pritarė. Įvertinus tai, kad abejuose bylose spręstas klausimas dėl indėlių draudimo taikymo atitinkamoms BAB banko „Snoras“ išleistoms finansinėms priemonėms, nėra pagrindo teigti, kad šių bylų ir aukščiau 3 punkte nurodytos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi.

10. Ieškovas nesutiko su atsakovo argumentu, kad draudimo išmokos išmokėjimas nebuvo galimas dėl banko nepateiktų duomenų. Pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovo pareigos mokėti procesines atsiradimo ir nuostolių atsiradimo momentas yra įstatymo numatytas terminas – bylos iškėlimo teisme diena, o ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 ar civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018, po kurių atsakovas keitė savo pozicijas. Tai, kad atsakovas nesiėmė jokių veiksmų savo pareigoms pagal įstatymą įvykdyti, išskyrus bandymo išvengti mokėjimo ieškovui keliant teisinius ginčus, net ir esant neaiškiam reglamentavimui, neatleidžia jo nuo atsakomybės ir ieškovo patirtų nuostolių atlyginimo. Argumentai dėl neva negautų duomenų neturi jokio pagrindo ypatingai atsižvelgiant į tai, kad atsakovas turėjo teisę ir pareigą numatytą IĮIDĮ 10 straipsnio 6 dalyje kreiptis į Banką ir reikalauti pateikti duomenis, reikalingus draudimo išmokoms apskaičiuoti, tačiau to nedarė, o elgėsi priešingai, kryptingai neigė šias jam tenkančias pareigas. Atsiliepiant į atsakovo poziciją, ieškovas pritaria, kad atsakovas privalo laikytis IĮIDĮ nustatytos tvarkos, tačiau vienareikšmiškai nepritaria, kad jis jos laikėsi. Identiškus atsakovo argumentus byloje dėl indėlių sertifikatų vertinęs Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-133-236/2017, konstatavo, jog atsakovas privalo prisiimti savo neteisėtų veiksmų padarinius procesinių palūkanų forma.

11. Atsakovas Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ triplike palaiko savo atsiliepime į patikslintą ieškinį išdėstytus argumentus, prašo ieškinį dalyje dėl draudimo išmokos išmokėjimo tenkinti, o dalyje dėl procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti. Pažymi, jog LAT 2018 m. birželio 22 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018, kurioje pripažino ieškovų, kurie buvo sudarę su BAB banku Snoras obligacijų įsigijimo sutartis, pagal kurias lėšos, skirtos vertybiniams popieriams įsigyti, buvo pervestos į banko vardu atidarytas sąskaitas, tačiau dėl banko nemokumo šie asmenys netapo obligacijų savininkais, teisę į indėlių draudimo išmoką. Analogišką sprendimą LAT priėmė ir 2018 m. liepos 11 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018. Šiose nutartyse, atsižvelgdamas į atsakovo rašytiniuose prašymuose formuluotą klausimą dėl Snoro klientų galimybės pasirinkti taikytiną sistemą (indėlių ar įsipareigojimų investuotojams apsaugos), kasacinis teismas pažymėjo, kad nagrinėjamais atvejais ieškovai būtent savo ieškiniuose aiškiai išreiškė valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant Direktyvą 94/19/EB. Atsižvelgdama į nurodytus ESTT išaiškinimus, taip pat esant ieškovų išreikštai valiai remtis apsauga, kurią jiems užtikrina Direktyva 94/19/EB bei ją į nacionalinę teisę perkeliantis Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas (toliau - IĮIDĮ), teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovų reikalavimas pripažinti jiems teisę į draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ, yra pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje teismas, atsižvelgdamas į ESTT ir LAT išaiškinimus, turi įvertinti, ar ieškovas yra aiškiai išreiškęs savo valią dėl sistemos pasirinkimo, nes po ESTT sprendimo priėmimo ir jame pateiktų išaiškinimų, asmuo turi teisę pasirinkti norimą sistemą, atitinkamai tikslinti ieškinį jame keičiant pirminę prašytą taikyti apsaugos sistemą. Nurodo, kad atsakovas pats savarankiškai nuspręsti, ar neįsigaliojusios obligacijos yra draudimo objektas, jokiu būdu negalėjo ir neturėjo tam pagrindo, nes IĮIDĮ tokios situacijos nereglamentavo. Atsakovui nesuteikta teisė savo iniciatyva modifikuoti teisinius santykius. Juo labiau, kad IĮIDĮ apskritai nereglamentuoja atvejų, kada kredito ištaigos draudžiamojo įvykio atveju asmuo galėtų pasirinkti, kokia draudimo sistema: indėliu ar įsipareigojimu investuotojams, naudotis. Tokią taisyklę suformulavo tik ESTT savo sprendime, pagal kurio išaiškinimą vėliau LAT priėmė nutartis neįsigaliojusių obligacijų bylose. Nagrinėjamu atveju, teismas atsižvelgdamas į ESTT ir LAT išaiškinimus turi įvertinti, ar asmuo yra aiškiai išreiškęs valią dėl indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sistemos pasirinkimo, ar išreikšta valia yra galutinė ir nuspręsti, pagal kurią iš sistemų ieškovui atsakovas turi išmokėti draudimo išmoką. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas yra praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą.