- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-08-23
- Bylos Nr.
- e2A-1374-265/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Alvydas Žerlauskas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Akvaleksas“
- Atsakovas
- Y. A.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Akvaleksas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Akvaleksas“ ieškinį atsakovui Y. A. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Akvaleksas“ ieškiniu prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2018 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. DGKS-121 dėl 590,43 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išieškojimo iš ieškovės UAB „Akvaleksas“ atsakovui Y.A. Ieškovė nurodė, jog su atsakovu sudarė darbo sutartį Nr. DS-UKR 067, kuria priėmė atsakovą į darbą metalinių laivų korpusų surinkėju laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. ir sutarė mokėti 456 Eur darbo užmokestį. Teigė, jog atsakovui išėjus iš darbo su juo buvo visiškai atsiskaityta, tačiau nepaisant to jis kreipėsi į DGK su prašymu išieškoti darbo užmokestį, dienpinigius, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir jo prašymas buvo patenkintas iš dalies.Ieškovės teigimu, patikrinus atsakovo kvalifikaciją paaiškėjo, kad ji neatitinka reikalavimų, tačiau sutiko įdarbinti atsakovą, kad šis galėtų užsidirbti pinigų kelionei namo į Ukrainą ir sumą, sumokėtą įdarbinimo agentūrai SIA „Katak“. Ieškovė nurodė, jog 2017 m. rugpjūčio 28 d. gavo agentūros SIA „Katak“ pranešimą, kad dėl netinkamos kvalifikacijos su atsakovu bus nutraukta darbo sutartis, todėl tą pačią dieną pranešė atsakovui apie atleidimą, sumokėjo 500 Eur grynais pinigais už rugpjūčio mėnesį ir nurodė atvykti 2017 m. rugpjūčio 30 d. galutiniam atsiskaitymui. Pažymėjo, jog atsakovas pasirašė gavęs nurodytus 500 Eur. Ieškovės teigimu, nei nurodytą, nei kitą dieną atsakovo nesulaukė, turimais kontaktais su atsakovu susisiekti nepavyko. Dėl šių priežasčių įsakymu konstatavo darbo santykių pasibaigimą, neišmokėtą darbo užmokesčio likutį 30,43 Eur išskaitė kaip atsakovo padarytą žalą įmonei už negrąžintas išduotas asmenines apsaugos priemones. Prašo pripažinti, kad su atsakovu yra visiškai atsiskaityta. Atsakovas Y. A. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, DGK sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, jog 2017 m. birželio 20 d. su ieškove sudarė darbo sutartį ir žodžiu buvo informuotas, jog darbo užmokestis bus 5 eurai per valandą, už išlaidas maitinimui, transportui ir kitoms socialinėms reikmėms bus mokama po 50 eurų per savaitę.Nurodė, jog nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. buvo komandiruotas į Lenkiją, Gdansko mietą, UAB „Akvaleksas“ direktorius S. R. užtikrino, jog komandiruotė ir darbas Lenkijoje teisėti. Į Klaipėdą grįžo 2017 m. spalio 19 d., tačiau darbo daugiau nebuvo. Atsakovo teigimu, visą buvimo Lietuvoje ir Lenkijoje laiką, taip pat ir grįžus į Ukrainą, jis ir kiti darbuotojai ne vieną kartą telefonu teiravosi apie neišmokėtą atlyginimą, tačiau ieškovės atstovai tik žadėjo, kad bus atsiskaityta, bet darbo užmokesti nebuvo sumokėtas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškovės ieškinys atmestas. Teismas nustatė, jog 2017 m. birželio 19 d. tarp ieškovės ir atsakovo pasirašytos darbo sutarties Nr. DS-UKR 067 pagrindu atsakovas nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. dirbo metalinių laivų korpusų surinkėju, sutartimi ieškovė įsipareigojo atsakovui mokėti 456 Eur dydžio darbo užmokestį. Ginčas kilo dėl ieškovės atsakovui mokėtino darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas už 2017 m. rugpjūčio mėn.Teismas nustatė, kad už 2017 m. rugpjūčio mėn. atsakovui priskaičiuotas 496 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis ir 94,43 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, iš viso 590,43 Eur, o atskaičius mokesčius atsakovui išmokėtina suma sudaro 484,16 Eur. Mokėjimo žiniaraščiuose Nr. 20, Nr. 21, Nr. 25 ir Nr. 28 atsakovo parašu patvirtinta, kad jam 2017 m. birželio mėn. išmokėta 60 Eur ir 86,42 Eur, o 2017 m. liepos mėn. išmokėta 90 Eur ir 316,72 Eur, rugpjūčio mėn. mokėjimo žiniaraštis nepateiktas. DGK 2018 m. sausio 9 d. sprendimu darbo byloje Nr. DGKS-121 iš dalies tenkintas atsakovo prašymas, jo naudai iš ieškovės nuspręsta išieškoti 590,43 Eur (neatskaičius mokesčių) neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už 2017 m. rugpjūčio mėn. Teismas konstatavo, kad ginčo dėl Y. A. apskaičiuoto darbo užmokesčio dydžio nekilo, tačiau ieškovei įrodinėjant priskaičiuotą sumą atsakovui sumokėjus ir nurodžius, kad tai patvirtinta paties atsakovo parašu ir įrašu „A. J. 500“ be kasos išlaidų orderiu Nr. 1731, pagal kurį įmonės direktorius S. R. iš įmonės kasos išmokėjo darbo užmokestį grynaisiais pinigais, teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių nuostatas vertino, jog ieškovės pateikti dokumentai nėra tinkami ir nepatvirtina darbo užmokesčio sumokėjimo atsakovui. Teismas pažymėjo, jog ieškovė nepateikė 2017 m. rugpjūčio mėn. žiniaraščio ar kitų dokumentų, pagrindžiančių darbo užmokesčio sumokėjimo faktą, nors galimybė juos pateikti ieškovei buvo sudaryta.Teismas nurodė, jog ieškovė nepaneigė atsakovo teiginių, kad minėta 500 Eur suma buvo sumokėti kaip dalis darbo užmokesčio už 2017 m. liepos mėn., taip pat, jog ieškovė nepaaiškino, kodėl išmokėta daugiau nei priskaičiuota, ir atsižvelgdamas į bylos specifiką, visas abejones vertino silpnesniosios šalies, t. y. darbuotojo, naudai. Teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovė nenurodė, kodėl negalėjo tinkamai įforminti atsiskaitymo su atsakovu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė (apeliantė) UAB „Akvaleksas“ prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą, išspręsti ginčą iš esmės ir ieškinį tenkinti.Apeliantė argumentuoja, jog teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, neatskleidė bylos esmės, todėl padarė klaidingas išvadas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. Apeliantė pripažįsta, jog byloje nekilo ginčas, kad atsakovui už 2017 m. rugpjūčio mėn. priskaičiuotas 496,00 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis ir 94,43 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas dydžio, o atskaičius mokesčius atsakovui mokėtina suma – 484,16 Eur. Nurodo, jog ginčas kilo dėl šios sumos išmokėjimo atsakovui fakto.Apeliantės teigimu teismas neatsižvelgė į jos paaiškinimus, kad mokėjimo žiniaraščio už 2017 m. rugpjūčio mėnesį nepateikė, nes jis nėra pasirašytas atsakovo todėl, kad nuo pranešimo apie darbo santykių pasibaigimą 2017 m. rugpjūčio 28 d. su atsakovu daugiau nesusisiekė. Argumentavo, jog įmonės buhalterė nurodytu laikotarpiu sirgo, todėl atsiskaitymas su atleidžiamais darbuotojais liko tinkamai neįformintas, tačiau atsakovas pats savo parašu patvirtino 500 Eur išmokėjimą, tą patvirtina ir direktoriaus paimti iš kasos grynieji pinigai pagal KIO Nr. 1731. Pažymi, jog atlyginimų išmokėjimo žiniaraštis yra laisvos formos apskaitos dokumentas, todėl nesupranta, kodėl teismas konstatavo buhalterinės apskaitos pažeidimus.Dėl aplinkybės, jog atsakovui išmokėta 500 Eur, t. y. didesnė suma nei priskaičiuota, dar kartą nurodo, jog tuo laikotarpiu įmonėje nebuvo buhalterės, todėl direktorius išmokėjo atleidžiamam darbuotojui apytikrę jam žinomą sumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis), todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl darbo ginčus reglamentuojančių teisės aktų taikymo
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-2603 6 straipsnio 7 dalimi ir atsižvelgiant į tai, jog prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą Darbo ginčų komisijai buvo paduotas ir ieškinys teisme pareikštas po Darbo kodekso įsigaliojimo, taikomos Darbo kodekso, įsigaliojusio nuo 2017-07-01, nuostatos (toliau – DK).
Dėl ginčo esmės ir įrodymų vertinimo
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. birželio 19 d. ieškovė su atsakovu Y. A. sudarė darbo sutartį Nr. DS-UKR 067, pagal kurią atsakovas priimtas metalinių laivų korpusų surinkėju. Darbo sutartis įsigaliojo nuo 2017 m. birželio 20 d. Darbo sutartis terminuota, sudaryta iki 2018 m. birželio 5d., sutartas darbo užmokestis per mėnesį 456 Eur (e. bylos t. 1, b. l. 4-6). Ieškovė 2017 m. rugpjūčio 28 d. gavo agentūros SIA „Katak“ pranešimą, kad atsakovas yra netinkamas darbui, neatitinka kvalifikacijos, todėl tos pačios dienos aktu konstatavo, kad atsakovas netinka sulygtam darbui ir darbo sutartis turi būti nutraukta DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu (e. bylos t. 1, b. l. 14, 15). VSDFV duomenų pagrindu nustatyta, kad darbo sutartis nutraukta 2017 m. rugpjūčio 31 d. (e. bylos t. 1, b. l. 151).Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovas kreipėsi į DGK prašydamas išieškoti nesumokėtą darbo užmokestį už 2017 m. liepos mėn. - 437,00 Eur, už rugpjūčio mėn. - 865,00 Eur, už rugsėjo mėn. - 1140,00 Eur ir už spalio mėn. - 795,00 Eur, taip pat dienpinigius už rugpjūčio, rugsėjo bei spalio mėn. - 600,00 Eur, ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas - 500,00 Eur. DGK 2018 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. DGKS-121 prašymas patenkintas iš dalies, iš UAB „Akvaleksas“ nuspręsta išieškoti 590,43 Eur (neatskaičius mokesčių) neišmokėto darbo užmokesčio už 2017 m. rugpjūčio mėnesį ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas (e. bylos t. 1, b. l. 8-13). Dėl DGK sprendimu priteistos sumos dydžio ginčo byloje nekilo, tokią pačią sumą už 2017 m. rugpjūčio mėnesį atsakovui priskaičiavo ir darbdavys, tačiau, ieškovės teigimu, su atsakovu yra visiškai atsiskaičiusi. Esminis klausimas šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje yra tas, ar byloje pateiktų įrodymų pagrindu buvo galima nustatyti faktą, jog ieškovė pagal darbo sutartį su atsakovu yra atsiskaičiusi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodinėjimo pareigos, t. y. jog vadovaujantis CPK 178 straipsniu ir Darbo kodekso (toliau – DK) 214 straipsnio 3 dalimi būtent darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, nagrinėjamu atveju, jog tinkamai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju už 2017 m. rugpjūtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir iš byloje pateiktų įrodymų visumos padarė tinkamą išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad su atsakovu už 2017 m. rugpjūčio mėnesį atsiskaitė tinkamai.Iš bylos medžiagos nustatyta, kad už 2017 m. rugpjūčio mėn. ieškovė atsakovui priskaičiavo 496 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį ir 94,43 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Iš viso priskaičiuota suma už 2017 m. rugpjūčio mėn. sudaro 590,43 Eur, o atskaičius mokesčius atsakovui išmokėtina suma sudaro 484,16 Eur. Mokamuosiuose žiniaraščiuose Nr. 20, Nr. 21, Nr. 25 ir Nr. 28 atsakovo parašu patvirtinta, kad jam 2017 m. birželio mėn. išmokėta 60 Eur ir 86,42 Eur, o 2017 m. liepos mėn. išmokėta 90 Eur ir 316,72 Eur (e. bylos t. 1, b. l. 16-23, 28, 182-188). Mokėjimo žiniaraštis už 2017 m. rugpjūčio mėn. teismui nepateiktas. Ieškovė argumentuoja, jog atsakovas mokėjimo žiniaraščio nepasirašė, nes pinigų sumokėjimo dieną – 2017 m. rugpjūčio 28 d. – jis dar nebuvo sudarytas, o vėliau su atsakovu susisiekti nepavyko. Ieškovė pripažįsta, jog mokėjimo žiniaraščio su atsakovu parašu, patvirtinančiu, jog žiniaraštyje nurodyta suma jam išmokėta, pateikti negali, nes tokio žiniaraščio neturi, tačiau argumentuoja, jog su atsakovu, sumokėdama jam 500 Eur grynaisiais pinigais, atsiskaitė tą pačią dieną, kurią pranešė apie atleidimą, t. y. 2018 m. rugpjūčio 28 d. Ieškovės teigimu, lapas, kuriame atsakovas savo ranka užrašė „A. J. 500“ ir pasirašė, yra tinkamas dokumentas, patvirtinantis darbo užmokesčio sumokėjimą atsakovui. Taip pat, pinigų sumokėjimo faktą, ieškovės teigimu, patvirtina kasos išlaidų orderis Nr. 1731, pagal kurį ieškovės direktorius S. R. iš įmonės kasos paėmė 2000 Eur (e. bylos t. 1, b. l. 29, 31). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo apeliantės, kaip ūkio subjekto, ir darbdavio pareigą tinkamai apskaityti ūkines operacijas, taip pat ir pinigų išmokėjimo faktą darbuotojams, o to nepadarius – prisiimti savo veiksmų padarinius, todėl nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad ji yra kaltinama pažeidusi buhalterinės apskaitos taisykles. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog minėtas lapas su įrašu „A. J. 500“, parašu ir UAB „Akvaleksas“ antspaudu bei direktoriaus parašu su nurodyta data „2017.08.28“ neatitinka apskaitos dokumento sąvokos ir įforminimo reikalavimų Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2015-01-01 iki 2017-12-20) požiūriu, todėl plačiau pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytas teisinis reglamentavimas nekartojamas. Iš minėto lapo turinio neįmanoma nustatyti, ar juo įformintas pinigų sumokėjimo faktas, kas, kam ir už ką mokėjo ir iš jo turinio tikrai nėra galimybės patvirtinti, kad šiuo įrašu atsakovui sumokėtas darbo užmokestis už 2017 m. rugpjūtį. Byloje nėra ginčo, kad ieškovės vadovas iš įmonės kasos 2017 m. rugpjūčio 28 d. išėmė 2 000 Eur ir tai patvirtina minėtas kasos išlaidų orderis Nr. 1731, tokia vadovo teisė nėra ginčijama, tačiau kasos išlaidų orderis pats savaime taip pat nepatvirtina fakto, kad paimti pinigai buvo sumokėti darbuotojams kaip darbo užmokestis už 2017 m. rugpjūtį. Juo labiau, atsakovo teigimu, 500 Eur jam išmokėjo A. P. kaip dalį darbo užmokesčio už 2017 m. liepą, o šis asmuo, ieškovės teigimu, nėra jos darbuotojas. Nors kasos išlaidų orderyje nurodytas pinigų išėmimo pagrindas – atlyginimams išmokėti, tačiau nesant neginčijamų įrodymų, kad tai ir buvo padaryta, kasos išlaidų orderis pats savaime darbo užmokesčio sumokėjimo fakto nepatvirtina. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo požiūriu, todėl plačiau jų nekartoja. Pažymėtina, jog ieškovės pozicija dėl aplinkybių, kodėl ji negalėjo pateikti 2017 m. rugpjūčio mėnesio darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraščio, nenuosekli. Pirmosios instancijos teismas paneigė ieškovės teiginius, jog buvo penktadienis, trumpesnė darbo diena, buhalterės darbe tuo metu nebebuvo, todėl ji negalėjo paruošti mokėjimo žiniaraščio. Teismas nurodė, jog 2017 m. rugpjūčio 28 d. buvo pirmadienis, o ne penktadienis, kaip teigė ieškovės atstovas, nepateikta duomenų, kodėl darbo užmokestis negalėjo būti išmokėtas tuo metu, kai buvo galimybė užpildyti žiniaraštį, juo labiau, jog paskutinė atsakovo darbo diena buvo 2017 m. rugpjūčio 31 d. Tuo tarpu, apeliaciniame skunde ieškovė nurodė kitą mokėjimo žiniaraščio nesudarymo priežastį – buhalterės ligą. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Apeliantas apeliaciniame skunde privalo nurodyti, kokioms bylos aplinkybėms, jo manymu, prieštarauja priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir kokias materialines ar proceso teisės normas jis pažeidžia. Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodo teisinių argumentų, kodėl turėtų būti naikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, o faktines bylos aplinkybes interpretuoja kitaip, nei jas nustatė ir vertino bylą išnagrinėjęs teismas. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos, o atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką, visos abejonės vertintinos silpnesniosios šalies, t. y. darbuotojo, naudai.
Dėl procesinės bylos baigties
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyti jokie objektyvūs argumentai, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl atmesdamas skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantės (ieškovės) apeliacinį skundą atmetus jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).Atsakovas priteisti išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, neprašo.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.