Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Valstybino socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2YT-10785-920/2016 pagal pareiškėjos D. K. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, pateiktus įrodymus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Bylos nagrinėjimo dalykas yra juridinio fakto nustatymas.

Pareiškėja pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji laikotarpiu nuo 1984 m. spalio 22 d. iki 1991 m. spalio 21 d. dirbo (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodo, kad 2015 m. spalio 20 d. VSDFV Kauno skyriaus sprendimu Nr. PE SP1-19407 jai paskirta 129, 26 Eur per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2015-09-11 iki gyvos galvos, senatvės pensijos dydis apskaičiuotas, atsižvelgiant į įgytą 24.1223 m. trukmės stažą ir turėtas draudžiamąsias pajamas. Skiriant pensiją į jos valstybinio socialinio draudimo pensijų draudimo stažą neįskaitytas laikas dirbtas (duomenys neskelbtini) nuo 1984-10-22 iki 1991-10-21, kadangi išduotoje Kauno miesto savivaldybės administracijos Likviduotų įmonių archyvo skyriaus pažymoje nurodyta, kad peržiūrėjus perduotus dokumentus, tarp kitų darbuotojų jos asmens sąskaitų kortelės nerastos, o 1991 m. asmens kortelėje įrašyta, kad ji pradėjo dirbti tik nuo 1991-10-22. Kauno miesto savivaldybės administracijos Archyvų skyriaus pažymoje nurodyta, kad peržiūrėjus (duomenys neskelbtini) darbo užmokesčio korteles už 1984-1990 metus, nustatyta, kad duomenų apie D. K. darbą nėra, taip pat neperduotos darbuotojų asmens kortelės, įmonės vadovų įsakymai ir asmens bylos, todėl pažymos apie darbo stažą ir draudžiamąsias pajamas paruošti negalima. Kadangi nėra išlikusių dokumentų apie pareiškėjos darbą 1984-1990 m. (duomenys neskelbtini), ir ji kitokia tvarka negali gauti tai patvirtinančių dokumentų, todėl prašo nustatyti šį faktą, nes jį nustačius, bus pagrindas perskaičiuoti jai paskirtos pensijos dydį LR valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 str. 1 d., 56 str. 2 dalies nuostatų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas prašymą tenkino, vadovaudamasis netiesioginiais įrodymais, pareiškėjos, liudytojos paaiškinimais, sprendė, kad pareiškėja įrodė jos nurodytas aplinkybes.

Suinteresuoto asmens VSDFV Kauno skyriaus apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas, teigiant, jog teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai nustatė pareiškėjos prašomos trukmės darbo laikotarpį (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis LR CPK 176 straipsnio 1 dalimi, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimo procese yra teismo konstatavimas, kad pateiktų įrodymų visumos pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 str.). Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 24 punkte nustatyta, kad jeigu asmuo negali dokumentais įrodyti Pensijų įstatymo 54 straipsnio l dalies l punkte ir 54 straipsnio 2 dalies l punkte nurodytų stažui prilyginamų darbo laikotarpių, dirbtų iki 1993 m. gruodžio 31 d., dėl to, kad visi įmonės, įstaigos, organizacijos dokumentai ar jų dalis neišsaugoti, nepaisant priežasčių, nurodytieji darbo laikotarpiai asmens prašymu gali būti nustatomi teismine tvarka.

Nagrinėjamu atveju dokumentai apie pareiškėjos dirbtus laikotarpius nėra išlikę, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad pareiškėjos nurodyti laikotarpiai gali būti įskaitomi teismine tvarka nustatant juridinę reikšmę turintį faktą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjos D. K. pateiktoje 1971-06-16 darbo knygelės 26-27 psl. yra įrašas Nr. 17, jog remiantis 1984-10-22 įsakymu 285-k, 1984-10-22 D. K. buvo priimta į (duomenys neskelbtini), mezgėja namudininke trečios kategorijos (duomenys neskelbtini), yra Įrašas Nr. 18 „ dėl Valst. (duomenys neskelbtini) privatizavimo darbo santykiai nuo 1992-11-16 tęsiasi AB „Žilvitis“, grafoje kuo remiantis padarytas įrašas nurodyta - Paž. Nr. AB 92-1025 92.11.16“. 1993-04-01 išduotame Socialinio draudimo pažymėjimo 4-5 psl. Įraše Nr. 1 matyti, jog 1993-04-01 uždėtas spaudas - išduotas vietoj darbo knygelės, serija BN Nr. 1971-06-16. Kitoje eilutėje, Įrašo Nr. 2. 1984-10-22 pažymėta, jog D. K. buvo priimta į (duomenys neskelbtini), mezgėja namudininke trečios kategorijos. Sekančioje eilutėje, Įrašo Nr. 3 pažymėta, jog 1994-04-26 atleista pagal LR DSĮ 28 str. 1 d. Šios faktinės aplinkybės tikėtinai pagrindžia pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie jos darbą 1984-10-22 iki 1991-10-21 laikotarpiu (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai Asmens kortelėse padarytą įrašą, jog pareiškėja dirbo nuo 1991-10-22 laikė nepakankamu įrodymu, paneigiančiu, jog pareiškėja (duomenys neskelbtini) dirbo būtent nuo 1984-10-22. Pirmosios instancijos teismo 2016-06-14 posėdžio metu kaip liudytoja apklausta A. R. patvirtino aplinkybes, kad ji 1976-1989 m. laikotarpiu dirbo (duomenys neskelbtini), kad toje įmonėje dirbo ir pareiškėja, kad atlyginimą pasiimdavo įmonės kasoje vieną kartą per mėnesį (posėdžio garso įrašas nuo 06 min.04 sek. iki 10 min.48 sek.)

Be to, pažymėtina, kad šioje byloje vertintini ne tik liudytojos parodymai, bet visų pirma ir pareiškėjos darbo knygelėje esantys įrašai (Nr.17, 18), ties kuriais yra (duomenys neskelbtini) spaudas, patvirtinti įgalioto asmens parašu ir jį padariusios įmonės patvirtinančiu antspaudu, įrašo apie pareiškėjos priėmimą į darbą nuo 1991-11-22 nėra. Kadangi Kauno miesto savivaldybės administracijos Likviduotų įmonių Archyvų skyriaus pažymoje taip pat nurodyta, kad už 1984-1990 metus neperduoti darbuotojų sąrašai, darbuotojų asmens bylos, asmens kortelės T-2, įsakymų bylos, darbo užmokesčio priskaitymų ir atskaitymų šifrų reikšmės, todėl nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjos Asmens kortelėse padarytas įrašas apie jos darbą nuo 1991-10-22 yra didesnę įrodomąją reikšmę turintis įrodymas nei darbo knygelėje esantys įrašai, kurie yra taip pat oficialūs rašytiniai įrodymai, kurie yra nepanaikinti, galiojantys. Dėl to labiau tikėtina, kad duomenys apie pareiškėjos darbą nuo 1984-10-22 yra teisingi.

Pažymėtina, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jai apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013). Atsižvelgiant į tai, jog siekiant nustatyti šio juridinio fakto buvimą ar nebuvimą, pareiškėja neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat pareiškėja negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, ir pareiškėja negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, todėl vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, labiau tikėtina, kad pareiškėja dirbo 1984-10-22 iki 1991-10-21 laikotarpiu (duomenys neskelbtini).

Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., buvę šie laikotarpiai: visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas. Pagal šio straipsnio 2 dalies 1 punktą asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginami iki 1995 m. sausio 1 d. privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikas. Šie laikotarpiai į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaitomi Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose (toliau - Nuostatuose) nustatyta tvarka (Pensijų įstatymo 54 straipsnio 4 dalis). Pagal Nuostatų 23 punktą Pensijų įstatymo 54 straipsnyje išvardyti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginami laikotarpiai įrodomi, be kita ko, darbo knygelėmis, darbo stažo pažymomis, darbdavių (atskiru susitarimu jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) išduotomis remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, jeigu juridinis asmuo privalo jį turėti. Jeigu asmuo negali dokumentais įrodyti Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilyginamų darbo laikotarpių, dirbtų iki 1993 m. gruodžio 31 d., dėl to, kad visi įmonės, įstaigos, organizacijos dokumentai ar jų dalis neišsaugoti nepaisant priežasčių, nurodytieji darbo laikotarpiai asmens prašymu gali būti nustatomi teismine tvarka (Nuostatų 24 punktas). Byloje nekilo ginčo, kad pareiškėja negali pateikti suinteresuotam asmeniui paminėtų dokumentų, reikalingų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui apskaičiuoti, nurodomą aplinkybę patvirtina ir bylos rašytiniai įrodymai (archyvo pažymos ir kt. aptarti įrodymai). Remiantis nurodytu, yra pagrindas išvadai, kad egzistavo visos įstatyminės prielaidos kreiptis pareiškėjai į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

Apeliantė taip pat nurodo, kad (duomenys neskelbtini) 1984-1990 metų darbuotojų darbo užmokesčio dokumentai yra išlikę, tačiau tarp kitų darbuotojų pareiškėjos asmens sąskaitų kortelių nerasta, be to, Asmens kortelėse Nr. 1991 ir Nr. 1994 yra aiškūs įrašai, kad D. K. įmonėje dirba nuo 1991-10-22. Tai yra pirminis dokumentas, įrodantis pareiškėjos darbą bei gautą darbo užmokestį šioje įmonėje. Teigia, kad tokie įrodymai turi svaresnę įrodomąją reikšmę, nei liudytojos parodymai. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šios nutarties 20, 21, 22 p. išdėstytais argumentais, šiuos teiginius laiko nepakankamais ir neteikiančiais pagrindo šiuos įrodymus, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, vertinti kitaip, nei juos vertino pirmosios instancijos teismas (CPK 185 str.).

Pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu galiojusio Darbo įstatymo kodekso (DĮK) 269 straipsnis nustatė visų darbininkų ir tarnautojų privalomą socialinį draudimą. Kadangi DĮK reglamentavo darbininkų ir tarnautojų, dirbančių pagal darbo sutartį, darbo santykius, todėl ir socialinis draudimas, aiškinant DĮK normas sistemiškai, buvo privalomas visiems esantiems darbo santykiuose, t. y. dirbantiems pagal darbo sutartis valstybinėse, visuomeninėse ar kolūkinėse bei kooperatinėse organizacijose darbininkams ir tarnautojams. Ginčijamu laikotarpiu reguliavęs darbo teisinius santykius DĮK numatė ir prievolę darbdaviui visiems draudžiamiems socialiniu draudimu įforminti Darbo knygeles, vedamas tik pagrindinėse darbovietėse (DĮK 18, 19, 20, 22, 23, 24, 26, 31 str.). Pareiškėjos darbo knygelės įrašas Nr. 17 padarytas įsakymo Nr. 285-k 1984-10-22 pagrindu, todėl labiau tikėtina, kad tarp šalių buvo sudaryta darbo sutartis, atitinkanti DĮK 19 str. būtinas sąlygas, įforminta administraciniu aktu (įsakymu). Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja ginčijamu laikotarpiu negavo atlygio ir nebuvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.